Visų antra – kad skaityti gera ir malonu. Lyg tūkstantąjį kartą valgytum savo mėgiamą patiekalą. Tokį mėgiamą, kad net nuobodų. Tokį įprastą, kad net nepastebi ištuštėjusios lėkštės ir sotumo jausmo pilve. Tai buvo čia kas nors ar nebuvo? Valgiau ar tiesiog stebėjau aplinką nepastebėdamas kas dedasi tiesiai po mano nosimi?
Anksčiau maniau, kad žmogus, patyręs psichinę traumą, labai kenčia, tai yra labai intensyviai jaučia. Bet iš tiesų, jeigu trauma rimta, jis nieko nejaučia, ir tai kur kas baisiau už visus jausmus. Nieko. Visiškai nieko: nei meilės, nei neapykantos, nei užjautos, nei gailesčio. Netgi sau.
Knygą galima perskelti į dvi dalis. Pirmoji – labiau grožinė, eseistinė. Antroji – labiau aktualizuota publicistika. Pirmoji – labiau atmintis. Antroji – labiau refleksija. Jeigu reiktų rinktis, pirmoji man kur kas arčiau, nepaisant to, kad ten tik dar vienas puikiai pažįstamas vinegretas iš tų pačių parulskiškų temų – tikėjimo ir netikėjimo, religijos simbolių ir tiesų, jų interpretacijų, nuolatinio viso ko virsmo fiziniais instinktais, kūniškumo, kalbančio apie fiziologiją, potraukį, gašlumą, alkį, nuodėmę ir t.t.
Šalia lipdomos atminties fotonuotraukos, kurios, susipažinusiems su Sigito Parulskio kūryba, bus ne kartą girdėtos, tačiau šioje knygoje jos ir vėl prikeliamos, dar kartą išleidžiamos į apyvartą, tarsi senos, tačiau į madą nuolat grįžtančios drabužių kolekcijos, tarsi nuvertėję, jau nebenaudojami pinigai, kuriuos po kurio laiko pradeda žvejoti numizmatai ir kitokie marginalai. Ratai sukasi ir, atrodo, trūksta visai nedaug, kad formulės apsinuogintų, pradėtų plaukti tiesiai prieš akis. Dar šiek tiek ir Sigitas bus visai išspręstas, tačiau tas „šiek tiek“ vis nusitęsia į amžinybę, o ši Parulskio, kaip žinia, nejaudina, todėl jis vis rašo ir rašo, konstruoja savo gražius rankdarbius ir tu negali nespausti rankos virtuvės šefui. Negali tiesiog imti ir pacituoti, ką nors išskirtinio, nes cituoti verta bene viską iš eilės.
Man kūniškumas nėra kokia nors gąsdinimo ar dirginimo priemonė, kūniškumas yra pradžia, pirminė forma, iš kurios žmogus nuolat veržiasi, ir iš šios kovos atsiranda visi menai, visi dvasingumai, tikėjimai ir neapykantos.
Tuo tarpu, antroji, publicistinė dalis jau asocijuojasi ne su pramogomis, o su darbu. Taip ir jaučiasi, kad čia Parulskis dirba. Yra sausas, lakoniškas ir net jeigu formulės vis dar veikia tai jau nebe taip stipriai, nebe taip mirtinai, todėl ir aš labiau vartau saldainį tarp dantų laukdamas kol jis pats ištirps vietoje to, kad ryžtingai jį perkrimsčiau. Tarsi kaulą. Gundymas juo manęs neveikia, todėl pradedu galvoti, ką pats galėčiau pasakyti, jeigu jau taip. Ir sugalvoju. Ir vėl mintyse grįžtu prie pirmosios dalies. Džiaugiuosi ja. Jau vien tuo (bet juk ne tik!), kad ji įkvepia kažką daryti ir mane patį. Tai reta, tačiau itin pradžiuginanti dovana, kurią tau kartais įteikia knygos. Tekstai. Autoriai. Ir dažniausiai – to net visai nežinodami.
Ką daryti? Galiu pasakyti, ką aš darysiu. Prisitvosiu, pasiduosiu instinktų orgijoms, – nes instinktais taip pat būtina rūpintis, turi išlikti pusiausvyra, – paskui kentėsiu, išsiblaivysiu, tada suspausiu sėdmenis, grįšiu į kultūros prieglobstį, vėl dirbsiu, puoselėsiu, garbinsiu ir kursiu. Nes man vis dar nenusispjauti.
O viršelis? Jis nuostabus.
Kita informacija:
Puslapiai: 240 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2018 m.
(c) veikiantis
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje http://lentyna.wordpress.com/
