Ji gera, o geriausia tuomet, kai tau jos pritrūksta. Kai esi toli nuo jos. Jis tvoksteli į veidą ir išsineša tave. Jau pačioje pradžioje, tau net nespėjus prasižioti.
„Sigitas akimirką įsivaizduoja, kad didžiaakė mergina po tuo juodu ilgu apsiaustu nuoga, baltas, net truputį melsvas jos kūnas išsivaduoja nuo nereikalingo dangalo, ir ji eina greta Sigito visiškai nuoga, tik su aukštakulniais, jos batų kulniukai tokie aukšti ir smailūs, kad ant jų susmigusi virtinė parudavusių lapų, atrodo, kad pati Mirtis žingsniuoja per kapines ir renka numirėlių skundus, blunkančio gyvenimo prisiminimus, pasmeigdama juos savo aukštais piktos amžinybės kulniukais.“
Bet po to tu supranti, kad tai nebus lengva pramoga. Kad Parulskis jau iki soties prisilinksminęs, todėl dabar jis žaidžia ne su skaitytoju, o su savimi. Meta iššūkius ne kažkam kitam, o sau. Mėgina įveikti ne kažką kitą, o save.
Tarsi ringe stotų prieš savo atvaizdą, kuris jam – lygiavertis varžovas. Rungtyniauja pats su savimi, pats save kartoja, pats sau nusibosta. Ir tai puikiai matosi. Tos didelės rankos, dengiančios rašytojo veidą per visus jo knygų pristatymus.
„Sigitas žiūri į Sarą. Žiūri ir mėgina įsivaizduoti, kad ir jo žvilgsnis toks pat kaip vaiko, kaip Saros, kaip visų žmonių, kurie ieško paguodos, palaikymo, bet nedrįsta paprašyti ir dažniausiai lieka nesuprasti, neišgirsti, ir paskui tas jausmas, ta būsena virsta kuo nors, kokiu nors kompleksu, nuoskauda, o gal ir nusikaltimu, pavyzdžiui, kokiu nors siaubingu kūriniu, pavyzdžiui, istorija apie Dievo sūnų ir Dievo karalystę, ir apie sūnų palaidūną, ir apie numirėlių atgaivinimą… Velniai griebtų, Jėzus buvo piktas vaikas, ir istoriją apie gyvuosius numirėlius sukūrė kaip tik jis, o ne Holivudas.“
Ir visa tai – iššūkis skaitytojui, nes tik nuo jo paties priklausys kiek jis įsitrauks į knygą. Kiek pajus svorį, kurį autorius iškelia sau (bet juk tuo pačiu – ir skaitytojui) virš galvos. Svorį, akmenį, savo šešėlį, kuris sunkus, daugiasluoksnis, dažnai nesuprantamas, prigrūstas kontekstų ir aliuzijų. Parulskis grumiasi su savimi, o skaitytojui paliekamos praviros durys. Tai magiška ir tuo pačiu neprognozuojama, nes santykis 50/50, kitaip tariant, herbas arba skaičius, kitaip tariant, tikimybė, kad skaitytojas pralaimės yra tokia pati, kaip tikimybė, kad šį kartą jis vis tik išplauks gyvas.
Pradėjus skaityti atrodo, kad pagal šias taisykles Lietuvoje žaidžia tik Parulskis ir Undinė Radzevičiūtė. Tokie skirtingi, bet tokie panašūs savo mitiniu kvėpavimu. Tokie, kurie patys sau įdomesni daug labiau nei skaitytojui. Tokie, kurių skaitytojas – tik žiūrovas, galintis bet kada nuspręsti jų nebemylėti. Bet net jei jie spjauna skaitytojui į veidą, šis vis vien juos besąlygiškai myli.
„Po beveik milijono valandų laukimo Sigitas pagaliau sėdi priešais masyvią tikrojo Balzako amžiaus moterį ir viską pasakoja daug juokingiau, nei yra iš tikrųjų.“
Parulskio romanas gilus. Skaitai, kad skaitytum, o pabaigoje supranti, kad skaitei, bet nė velnio neperskaitei. Ir tada norisi dar. Tos beprasmybės, gabalėlio tuštumos, suvokimo trupinių. Jie paberti ant stalo, bet neaišku, kas pirmas juos susirinks. Ir ar tau iš viso liks. Norėtum, kad liktų, bet pats supranti – nuo tavęs tai nepriklauso. Tai knyga apie tuos kelis ar keliolika puslapių esmės. Visa kita – putos ir grietinėlė. Visa kita – ėjimas tamsiais koridoriais. O gal ne tamsiais. Gal tiesiog koridoriais. Sekant ne kieno nors kito, bet jau tik savo paties šešėlį.
Kita informacija:
Puslapiai: 240 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2024 m.
(c) veikiantis
Ši recenzija publikuota tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
