Tokiu būdu, bet kuris naujas skandinavų autorius parašęs detektyvą turi pakelti dvigubą iššūkį – ne tik suvaldyti savąjį siužetą ir tekstą, bet iš karto nusiteikti, kad tas siužetas ir ta knyga bus lyginami su kitomis to paties žanro ir geografijos knygomis. Ir ne tik lyginami, bet ir vertinami bei teisiami, o nusiristi nuo kalno tokiomis aplinkybėmis labai lengva. Taigi, imdamas dar negirdėto skandinavų autoriaus Søren Sveistrup knygą į rankas iš karto tikėjausi, kad ji bus gera ir kad laikas ją skaitant nebus sugaištas tuščiai.
Ir nors pavadinimas kiek per garsiai rėkiantis, pati knyga prasideda ramiai ir tyliai. Veiksmas lėtas, daug lėtesnis negu tikėjausi. Čia daug daugiau statikos ir daug mažiau įvairovės. Tačiau tai neerzina, o priešingai – suteikia pagrindą ant kurio jautiesi saugus ir nesiblaškydamas gali judėti į priekį.
Sargas rodo į tris ekranus pačiame viršuje, Tulin įsižiūri į nespalvotus vaizdus. Parduotuvės pirmajame aukšte tarsi skruzdėlyne knibžda žmonės. Iš pradžių atrodo neįmanoma ką nors išskirti, kol galiausiai pastebi jį. Einantį ryžtingiau nei kiti, kryžmai išėjimo į Pirklių gatvę link.
Ilgainiui knyga įtempia ir prikausto dėmesį. Šiame detektyve, priešingai nei keliuose kituose, skaitytuose anksčiau, veiksmas vyksta nuosekliau, epizodai tęsiasi keisdami vienas kitą, o siužeto gija nesiblaško ir nešokinėja tarp kelių iš pirmo žvilgsnio nesusijusių sluoksnių. Todėl skaitydamas jauti, kad tekstas visada arti tavęs. Tokiu būdu jis tau neleidžia pernelyg atitolti ir tu jau nenori sustoti skaityti.
Jau sutemę, šiuo metu paskutinės transporto priemonės paprastai išvažiuoja iš pramoninio Pietų uosto rajono ir keliai lieka tušti. Tik ne šiandien. Prieš apgriuvusius pastatus, kadaise tarnavusius kaip didžiausios Kopenhagos skerdyklos, knibžda pareigūnų ir technikų, kurie zuja pirmyn atgal su savo lagaminėliais.
Galiausiai viskas įsivažiuoja ir pajunti šio detektyvo jėgą. Jis sukonstruotas labai gerai. Nuolat palaikoma ir palaipsniui auginama įtampa, puikus veiksmas, aiški struktūra ir jokių galimybių pasiklysti. Knyga kaip puikiai suplaktas kokteilis, turintis savitą skonį, kuriuo mėgaujiesi ir mėgaudamasis nebenori kelti pradžioje paminėtų klausimų bei lyginti šio skandinaviško detektyvo su kitais. Norisi tiesiog skaityti ir sužinoti kuo viskas baigsis. O tai – puikus ženklas tokiai knygai kai ši.
Ji neatsako. Staiga pamato, kad per tą laiką į ant stalo padėtą mobilųjį atėjo žinutė iš nežinomo numerio. Tai veidelis su prie lūpų priglaustu pirštu. Rosa suvokia privalanti tylėti, jei tikisi kada nors sužinoti, kas nutiko Kristinei.
Nepasakosiu kaip knyga baigiasi ir negadinsiu skaitymo malonumo, tačiau galiu pasakyti tik tiek, kad tai – detektyvas, kurį perskaičius, burnoje nelieka keisto skonio. O skaityti buvo tikrai smagu. Ir pabaigus iš karto pradedu galvoti, ar tai vienkartinis šūvis, ar ką tik paliudijau naujos skandinaviškos detektyvinės sagos gimimą apie Hesą ir Tulin.
Nes jeigu taip, tuomet kitą knygą apie juos atsiversiu ramus ir užtikrintas, jau žinodamas, kad ji tikrai pateisins mano lūkesčius.
Vertinimas: 9 / 10
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Kastanjemanden
Vertėja/Vertėjas: Aurelija Bivainytė
Puslapiai: 544 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.
