Keturi žodžiai ir net neaišku kaip juos dėti į kabutes – atskirai po vieną ar visus kartu. O kol apie tai galvoji, knyga pažyra trupiniais. Juk žinai, kaip būna su tais storiais ir reelsais – skrolini, brausini ir negali sustoti. Ir nesvarbu, ar diena, ar naktis.
Taip ir čia – tie trupiniai tiesiog spindi ir atrodo, kad turi juos surinkti, sulaižyti, susiurbti į save.
„Asta, prašau
Mai įkalbinėja mane eiti kartu žiūrėt futbolo
Augustas žaidžia bendriko komandoj,
Miesto parke vyks atkrintamosios varžybosvaryk pro klyną šaukia vaikinas su kelio įtvaru,
mums einant per pievą rungtynės jau prasidėjusios
kuri mes komanda klausia Mai“
Teksto forma primena eilėraščius, o turinys – poeziją. Ar dėl to galima šį romaną pavadinti poetiniu? Žinoma, kodėl gi ne? Tour de Chambre – tikras vasaros atradimas. O ypač dėl to, kad ji prisiliečia prie aukštosios literatūros, kuri priverčia tave išgyventi tai, ko garsiai nepasako. Meilė? Susižavėjimas? Aistra? Jausmas, kurį tekstas leidžia pajusti jo nepagarsinęs. Kai vardas nutylimas, bet tu puikiai žinai, kas slepiasi už širmos. Visi tie nutylėti, jautriausi registrai. Saldūs tarsi nuodėmė, tyri tarsi paslaptis.
„Kitą rytą klausausi prie durų
pastovėjus susiimu ir atidarau
bet virtuvė tuščia
jaučiu palengvėjimą ir nusivylimą
trupiniai ant stalo ir atverstas laikraštis,
ant kriauklės krašto sviesto peilis su skalbinių segtukušoksim kol numirsim“
Nežinomybė yra vaisius, kurio geidi. O jo nematydamas – geidi tik dar labiau. Tekstas pulsuoja ir nekelia abejonių. Nepalieka kelių pasprukti. Skaitant atrodo, kad tai knyga, kuri negalėjo būti neparašyta.
„Atsinešiau eilėraščius įmautėj
nervinuosi
Asta taria nusilenkdamas,
jo plaukai susivėlę ir jis su treninginėm kelnėmkambarys primena urvą
tamsus ir labai apjauktas
nereikėjo dėl manęs tvarkytis
jis nusijuokia ir pasitrina veidą
aš vaikštau po kambarį kaip kokia inspektorė“
Šią knyga, kurią būtina skaityti bent du (ar net tris) kartus. Pirmą – kad susižavėtum. Antrą – kad suprastum. Trečią – kad patikėtum (dar kartą, iš naujo). Ji greita, trumpa ir puikiai tinka tiems, kam sunku sutelkti dėmesį.
Ir kol rašau apie šią knygą jaučiu, kad švaistau laiką, nes mieliau jį skirčiau tam, kad galėčiau įnerti atgal. Į tekstą, kuriame pilna erdvės. Ir tuo pačiu – tuščia manęs, nes visi liudijimai per ryškūs ir per tikri, kad ten dar liktų vietos įsiterpti kam nors iš pašalės. O to, kas neįmanoma, juk visada trokštame labiausiai.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Tour de chambre
Vertėja/Vertėjas: Ieva Toleikytė
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: Rara
Metai: 2024 m.
(c) veikiantis
Ši recenzija publikuota tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
