Knygos apžvalga. Tomo Vaisetos „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“

Kiekviena knyga – savotiška rizika. Viena – daugiau, kita – mažiau paskaičiuota. Niekada nežinai, ar knyga, kad ir kokia ji bebūtų, atitiks tavo skonį ir tuometinį nuotaikos dažnį. Lygiai taip ir su Tomu Vaiseta, kurio romaną į rankas paėmiau šiek tiek rizikuodamas. Tai – antroji autoriaus knyga. Pirmosios nesu skaitęs, todėl rizika – natūrali.
Knygos viršelis
Knygos viršelis / Rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.

Bet visų pirma, apie tai, kaip šios knygos fizinis pavidalas skiriasi nuo to, kurį susidėliojau mintyse dar jos nepažinodamas:

– Ji plonesnė, nei įsivaizdavau.
– Jos viršelio tekstūra išsiskiria iš bendro srauto.

Taigi, dar prieš pradėdamas skaityti jaučiu, viskas baigsis gerai, nes švilpukas nespėjo paskelbti rungtynių pradžios, o realybė jau 2:0 pirmauja prieš išankstines nuostatas.

Pats tekstas kelią skinasi atsargiai. Apsiuostydamas ir apsižvalgydamas. Niekur neskuba. Sako, dar bus laiko susipažinti. Pamatyti ką mes, vienas ir kitas, skaitytojas ir kūrinys, sugebame. Ko mes verti kartu ir ko – atskirai.

Pradžioje net kyla įtarimas, kad tekstas negali būti greitas. Kad jis – nerangus. Kaip kalėdinė eglutė, apkarstyta galybe žaisliukų. Ir jei paskubės ar padarys kokį netikėtą manevrą, tą pačią akimirką, neišlaikęs pusiausvyros, pargrius ir suduš. Bet kol kas dar ankstoka daryti išvadas. Aišku tik tiek, kad tekstas – protingas. Daug protingesnis už mane. Na, arba bent jau tokiu dedasi.

„Vis spartinome žingsnį, taip demonstruodami nusivylimą regimais kūriniais, bet iš tikrųjų – vienas kitu, iš paskutinės salės, ko gero, būtume bėgte išbėgę, jeigu nebūtume atsitrenkę į sieną.“

Tekstas netrunka, vos keletas puslapių ir užhipnotizuoja. O tada jau gali užmerkti akis ir leisti jo vandeniui plūsti į vidų, lietis tarp pirštų. Tema užduota ir niekas neblaško. Ir nerangus virsta į savimi pasitikintį.

Bet negalima pasimiršti per daug, negalima pasileisti nuo turėklų, nuo virvelės, nuo rankenos, nes tekstas vis primena, kad jis – vis dar protingesnis už mane ir tave. Todėl turi ne tik sekti juo, bet ir suprasti, ne tik ryti, bet ir kramtyti. O tai – tik į naudą. Nes, galų gale, skanu. Rafinuota ir (bet?) skanu.

Tai romanas apie karo nuojautą, apie kovą žmogaus viduje, kuri tuoj – jau visai tuoj – turėtų išsprogti ir išsiveržti į išorę. Į pasaulį. Į visuomenę, nebegalinčią savęs kitaip pralinksminti ar nustebinti. Karas – kaip pabudimas iš letargo. Kaip vienintelė – kad ir kaip kraupiai skambėtų – pramoga.

Meno kūriniai, įvairios nuorodos, aliuzijos, istoriniai pjūviai. Ir, aišku, palyginimai. Įvairūs ir įvairiausi. Iš esmės tekstas pastatytas ant palyginimų. Tai nėra nepertraukiamas srautas, tai – logiškai ir aiškiai sukonstruota sistema. Rankose ilgai vartomas suvenyras.

Ši knyga – rimtas pareiškimas literatūrai, įvairioms premijoms, vertinimo komisijoms, dešimtukams ir penketukams, tačiau paprastų malonumų mylėtojams jos greičiausiai nepavyks perlaužti ir išgyventi.

„Moteris tyliai įsliūkino į svetainę. Jei ne parketo girgždesys, labai panašus į dangų griežimą, būčiau jos nepastebėjęs. Ji rankose laikė nešiojamąjį kompiuterį ir savo laikysena vėl priminė pasiklydusią japonų turistę. Bet jos pozoje buvo per daug apsimestinumo, todėl atrodė kaip savo pačios šaržas.“

Tai – kelionė, kur svarbiausia ne tikslas, o pats procesas. Kelionė, kurią, norint suvokti iki galo, reikia patirti daugybę kartų.

Kitaip tariant – aukšto lygio literatūra. Graži, su dideliais vitražais, freskomis, kolonomis. Daugiaaukštis statinys, kuriame tu niekada negyvensi. Tik vaikščiosi po jį ir stebėsiesi tuo, kaip viskas čia yra. Pradžioje – kaip, vėliau – kad yra iš viso.

Ši knyga – rimtas pareiškimas literatūrai, įvairioms premijoms, vertinimo komisijoms, dešimtukams ir penketukams, tačiau paprastų malonumų mylėtojams jos greičiausiai nepavyks perlaužti ir išgyventi. Kaip sūdytos pistacijos, kurios kiautas neturi trūkių ir kuri atrodo neįveikiama. Nors ir gera ją laikyti rankose, nors ir skanu nuo druskos, kuri lieka ant pirštu, nors ir žadina vaizduotę skonio nuojauta (nes juk kažkas ten viduje yra!), bet norint ją išpildyti, kaip ir Orfėjui, skaitytojui teks nukeliauti pirmyn ir atgal, šiuo atveju – į virtuvę, pasiimti kokio nors rakando, padėsiančio viską išspręsti. Tik ar norėsis stotis nuo sofos? Palikti tingią ir klausimų nekeliančią užuovėją?

Taigi, tai ne pramoginė kelionė. Kita vertus, kodėl tokia turėtų būti? Skanaus!

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 232 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

Ši apžvalga publikuota tinklaraštyje lentyna.wordpress.com

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų