Skaičiau ir negalėjau patikėti, kokia ji gera. Tokia lengva ir puri, kad nieko daugiau ir nereikia. Tekstas tiesiog tirpo. Atrodo, autorė ne užsidarė tolimoje celėje, o prisėdo šalia ir pradėjo pasakoti savo istoriją. Tiesiog nuostabu, sakiau sau mintyse ir skaitymas nebegalvojau apie skaitymą, o tik apie tai, kad skanu ir kad norisi dar.
„O prie tos sienos glaudėsi trys parkai.
Vienas didelis parkas, vienas mažesnis parkas ir vienas visai mažas. Parkas.
Aš turėjau laiko jiems visiems.“
Bet kaip ir visos gražios istorijos, ši taip pat turėjo baigtis. Ir baigėsi ji labai greitai, kartu su įžanga. Nes pasirodo mano skaitomas ir liaupsinamas tekstas tebuvo įvadas į tikrąją istoriją, kurią autorė ir norėjo papasakoti. Istoriją, kuri jau nebetirpsta su kiekvienu žodžiu, kuri išplėšia skaitytoją nuo priešpiečių stalo tiesiai į Livonijos ordiną – pilių ir riterių laikus.
O kad įsijaustum į šiuos viražus, reikia šiek tiek daugiau laiko ir puslapių. Šiek tiek labiau įtemptos atminties nevaldomu srautu užplūdusiems riterių vardams ir pilių pavadinimams įsiminti. Nes čia niekas nevyksta palaipsniui, viskas kliūsteli didele banga, kurią ir turi atlaikyti.
„Livonijoje gausybė pavojingų žmonių, pati Livonija panaši į piktą šunį, bet šis žmogus pavojingas kitaip. Jis savo protu gali laimėti pralaimėtą mūšį.“
Tačiau prisitaikai ir atlaikai. Ir neilgai trukus tekstas pralaužia barikadas. Įtraukia. Tampa įdomus. Paima tave už rankos ir vedasi per molį, pro rūmų kiemus, pro aplink stovinčius riterius, biurgerius ir murzius.
Tai romanas, kurį priekin veda stiprus ritmas, plakantis giliai po oda. Nepertempti skyriai, neperspaustos emocijos. Taškai čia kalba garsiau už kablelius ir daugumą dalykų paliekama išsiaiškinti, o gal tiesiog – suprasti, pačiam.
Ši knyga – tai giminės istorija. Nors ne tiek giminės, kiek vienos jos ašies. Vieno žmogaus. Ir nors vis dar skaitau vedamas smalsumo, iš tiesų kažkur giliai jau žinau kuo viskas baigsis. Jaučiu, tai neišvengiama.
Nepaisant to, skaitau toliau ir mėgaujuosi autorės piešiniu, kuris tapomas stambiais potėpiais ant istorijos ir žemėlapio veido. Potėpiai tokie stambūs ir ryškūs, kad baigdamas knygą pradedu kelti klausimą, ar tai giminės restauracija, ar jos sukūrimas? Žinau, atsakymą galėtų pasufleruoti nebent pati autorė, tačiau interviu su ja perskaitau tik užvertęs knygą, kitu atveju, bijau, kad negalėsiu tinkamai susikaupti ir nusikratyti išankstinių nuomonių, kurios ne visada gali būti teisingos. Bet kai knyga perskaityta, jau galima skaityti ir cituoti pačią Undinę Radzevičiūtę:
„Kraujas mėlynas“ 90 procentų istoriškai tikslus. Tikslūs įvykiai: kas ką nuodijo, kas ką vedė, kas ką apkaltino, kas kur mirė. Tikslūs vardai, o personažų charakteriai sukurti pagal tikslius jų biografinius faktus.“
Ir toks konstatavimas atsako į daugelį kylančių klausimų. Atsako, bet tuo pačiu iškelia pluoštą naujų. Ir tampa dar įdomiau. Norisi eiti dar giliau. Ieškoti naujų šaltinių, žmonių, jų gyvenimo istorijų. Tų, kurias perskaitei, ir tų, kurias praleidai.
Tai knyga, kurios negaila rekomenduoti. Netgi verta. Nes pažadintas smalsumas veda ten, kur paprastai nenueitum, ir leidžia patirti tai, ko paprastai nepatirtum. Taigi, pirmyn!
O pabaigai dar viena citata iš interviu, kurį visą galima rasti čia:
„Viena iš kelių pagrindinių knygos idėjų yra apie tai, kad pasaulis kartais griūva ir nieko nedarant, ir iš visų jėgų stengiantis jį sutvarkyti. Kartais nuo to bandymo jį sutvarkyti jis griūva dar greičiau. Tai aktualu ir šiuolaikiniam pasauliui.“
Vertinimas: 9/10
Kita informacija:
Puslapiai: 360 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.
(c) veikiantis
