Ši knyga nėra išimtis, tačiau tam tikromis detalėmis ir kontekstais ji truputį skiriasi nuo ankstesnių autorės knygų, nes pastaroji parašyta dienoraščio stiliumi ir leidžia skaitytojui panerti ne tiek į kūrybos rezultatą, kiek į patį procesą. Todėl skaityti įdomu ne tik dėl literatūrinės vertės, bet ir dėl dokumentinių faktų bei būsenų. Šioje knygoje autorė užsimena ir apie kitas savo knygas, preparuoja patį kūrybinį procesą ir, žinoma, rašymo kančią, kas turbūt yra universaliausia tema tiems atvejams, kai baigiasi visos kitos temos
Mano Geriausias Draugas sako, kad viskas, ką aš rašau, jam labai primena pornofilmus.
Jis sako, kad man nesvarbu nei aprašymai, nei pauzės, nei kokios nors įžangos, nei personažų motyvai, nei konfliktai.
Aš iš karto, nieko nelaukdama, pradedu nuo dialogo.
O jeigu ne iš karto, tai iškart po pirmo sakinio.
Ir mano personažai susitinka knygoje tik tam, kad gerai…
Pasikalbėtų.“
Skaitau ir nesuprantu, ar tikėti viskuo, kas rašoma, ar ne. Štai čia ir slepiasi tikroji apgavystė, intriga, literatūros pinklės. Ir nors skaitytojas turi žinoti, kad niekada neverta pasitikėti autoriumi, nes jis bus pirmas, kuris apgaus, tačiau ieškodamas pagrindo po kojomis, esu priverstas tikėti, net jei vėliau teks nusivilti. Tas tikėjimas ir yra motyvacija vedanti į priekį. Smalsumas. Kita medžiagos pusė.
Kaip paaiškinti iliustratoriams, tapytojams, kompozitoriams ir muzikantams, ką reiškia parašyti knygą?
Papasakoti, kiek knygai reikia tylos valandų? Pasakyti, kad ji niekada nepalieka tavęs, kad ir ką darytum? Greičiau jau tu išsikraustysi iš proto, negu ji išsikraustys iš tavo galvos. Knyga taip okupuoja tavo protą, kad tu net įsimylėti negali. Kaip jiems paaiškinti, kad pasaulis, kurį tu kuri, trukdo džiaugtis pasauliu, sukurtu kažkieno kito? Ir kad pasaulis tau apskritai trukdo.“
Tai nėra ta knyga, kuri pasiimtų tave ir prisispaudusi uždusintų, tačiau skaityti smagu, įdomu ir gera. Ir kuo toliau, tuo, atrodo, joje ne tiek daug Undinės kūrybos, kiek pačios Undinės. Tad ir stilius ne toks aštriai ironiškas kaip ankstesnėse knygose (o gal jau spėjau prie jo priprasti?). Jis pilnas atodūsių, lyg šnekėtum truputį su atsarga, tarsi apie save. Virtuvės kronikos. Suliteratūrinta rašytojos buitis.
„Rūmų Administracija laišku manęs klausia, ar aš sutinku važiuoti į kalėjimą ir ten pristatyti savo kūrybą. Įkalintiesiems to labai trūksta.
Ne, nesutinku. Kalėjimo man užtenka ir čia.“
Rašymas apie rašymą visada yra rizika. Taip ir šiuo atveju, kartais atrodo, kad autorė šiek tiek užsižaidžia ir paskęsta savyje, pradeda kartotis. Kuo daugiau savęs įdeda, tuo labiau matosi tuštuma. Tarpai, kuriuos norisi užkimšti, kad nepūstų vėjas, nesklistų triukšmas. Nesklistų į arba nebėgtų nuo tavęs. Kam jau kam, bet pačiai autorei ši knyga tikrai buvo reikalinga – kad paleistų tai, dėl ko vis dar skauda, kad atsisveikintų su jau parašytų knygų tirščiais bei nuosėdomis.
Ištikimiems Undinės gerbėjams ar jos literatūros tyrinėtojams šis romanas bus pats tas. O visi kiti tebūnie laisvi kaip vėjas, pasirinkimas platus ir jis visada jūsų rankose.
Kita informacija:
Puslapiai: 176 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com/
