Kraupioje šiandienoje ji tarsi perduoda gamtos siunčiamą žinią – dabar kaip niekada reikia ieškoti gyvenimo džiaugsmo ir grožio trupinių, kaupti jų atsargas, nes dar tikrai prireiks – ir sau, ir kitiems padalyti.
Lietuvoje bestseleriais tapusių knygų „Prancūzija Mon amour“, „Vienos krūties istorija“, „Moteris katė ir jaunas mėnulis“, „Paskolink man savo gyvenimą“, „Lūpdažio pamokslai“ autorė ironiškai šypsosi – pastaroji jos knyga „Hedonistės užrašai“ išėjo, rodos, visiškai ne laiku. Kam įdomu kalbėti apie gyvenimo džiaugsmą, kai vyksta siaubingas karas?
Vis dėlto E. Umbrasaitė turi kitą teoriją: karas dabar yra mūsų kasdienybės dalis. Ir jei pasiduosime tamsai, prarasime net mažiausią malonumą gyventi, jau būsime morališkai pralaimėję.
„Hedonistės užrašai“ – ne saviugdos vadovėlis, o dienoraštis-pokalbis, galbūt keliantis daugiau klausimų, nei duodantis atsakymų. Knygos puslapiai – tarsi kasdienės autorės mantros, padedančios suvokti, – laimė slypi kasdienybės smulkmenose, o procesas yra daug svarbiau nei tikslas, todėl neverta gyventi tausojant jausmus. Kai kurie knygos puslapiai – tušti, autorė tiki išlaisvinančia, gydančia rašymo galia ir sako, kad dienoraštis pačiai padėjo jos ligos kelionėje.
Išminties ir humoro kupiną knygą išleido leidykla „Alma littera“. Su E. Umbrasaite kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Erika, jau daug metų gyveni Prancūzijoje, nedideliame miestelyje. Ar jį pasiekia karo žinios?
– Kai mano sūnus Jokūbas iš Lietuvos atskrido paviešėti į Paryžių, nustebo: „Viešpatie, čia visiškai nesijaučia karo, čia tokia taika!“ Nepaisant to, kad matai Ukrainos vėliavas, kad žmonės kalba apie karą, kad įvykius rodo per žinias, karas čia nėra toks akivaizdus kaip Lietuvoje. Prancūzai nuo senų laikų yra rusofilai, jie idealizavo senąją Rusiją. Kai jiems iki karo pradėdavau kalbėti apie Putino pavojų, jie tik patraukiodavo pečiais – gerokai perdedi, nebūk rusofobė. Tačiau dabar tie patys žmonės užeina į mano butiką pareikšti užuojautos.
Ne vieną kartą esu sakiusi, kad jau keletą metų man atrodo, jog gyvename tarsi Ericho Marios Remarque romanuose, kuriuose jis aprašinėjo įtampą visuomenėje tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo. Kai jauti, kad griaudėja, bet audra dar neateina. Atrodo, tokį griaudesį dabar girdžiu Prancūzijoje. Esu amžina optimistė ir jau niekada nepasiduodu, moku pakelti save už ausų bet kokiose situacijose, tačiau, nemeluosiu, prasidėjus karui pajutau baisią beprasmybę, tuštumą – prasėdėjau visą savaitę, žiūrėdama į sieną.
– Ne su vienu rašytoju esame kalbėję, kad daugelį dabar ištikęs nerašymo laikas. Kad nekyla rankos, neatrodo prasminga, kai Ukrainoje vyksta tokie baisūs nusikaltimai...
– Visiškas beprasmybės jausmas, nors, iš tiesų, ant mūsų juk nekrinta bombos. Tačiau skausmas užgriuvo visu sunkumu. Psichologai jam turi paaiškinimą: liudininko trauma. Ir būtent todėl mes turime nepasiduoti, stengtis išgyventi, išbūti.
Vis galvoju, kokiomis keistomis aplinkybėmis gyvenimą išvydo mano pastarųjų metų knygos... „Lūpdažio pamokslai“ pasirodė prieš pat pandemiją, o pastaroji – „Hedonistės užrašai“ dar labiau ne vietoje ir ne laiku – kai prasidėjo karas Ukrainoje. Bet ir vėl, o gal jos – kaip tik laiku, kai jų reikia, kai tamsoje norisi matyti nors truputį šviesos ir minčių, kurios paguos, padrąsins, galbūt net prajuokins trumpam? Ir psichologai pataria: kritinėse ar ribinėse situacijose jokiu būdu nenustokite gyventi, nepasiduokite juodoms mintims, panikai. Net ir ukrainiečiai po pirmojo šoko sakosi perėję į kažkokią neapibrėžtą, išgyvenimo instinktų padiktuotą būseną, kai tuo pačiu metu ir baisu, ir nebebijai. Kai žinai, kad turi keltis ir eiti, kai retomis akimirkomis gali sau leisti humorą ar nuoširdžiai šypsotis, kaip tai daro per naktį pasaulio superherojumi tapęs Volodymyras Zelenskis.
Panašiai jaučiausi prieš keliolika metų susirgusi agresyviu krūties vėžiu. Tada mane gydžiusi chemoterapeutė klausdavo, ar nevartoju antidepresantų? O gal nesuprantu, kad galiu mirti, nes pernelyg nerimtai žiūriu į situaciją – nuolat šypsausi. Atsakiau jai, kad vėžys mane išmokė šypsotis šiandien, nes rytoj gali būti dar blogiau arba rytojaus gali išvis nebūti. Šiandien galiu pasakyti – šypsena, kartais galbūt net dirbtinė, mane išgelbėjo nuo sielos tamsos kelionėje per vėžį. Sielos tamsa – labai pavojinga, veikia panašiai kaip vėžio žnyplės – žudo lėtai, užgesina bet kokį vidinį žibintą, atima jėgas priešintis.
Visa tai prisiminusi pagalvojau, kelkis, Erika, pasidažyk raudonai lūpas ir eik – kaupk akimirkas, rask kažką gražaus. Kartą į „Facebook“ įdėjau žydro dangaus nuotrauką ir parašiau, kad geriausiai galvą išvalo ilgas pasivaikščiojimas. Iškart gavau piktą žinutę: „Jūs šitą pasakykit bėgančioms ukrainietėms.“ Bet aš negaliu kartu su jomis bėgti, negaliu panešti jų vaikų, o tai, kad sėdėsiu ir žiūrėsiu į vieną tašką, joms tikrai nepadės. Geriau jau būsiu stipri ir sugalvosiu, ką gero joms galiu nuveikti.
Hedonizmas visai nereiškia: po mūsų – nors ir tvanas. Šių laikų hedonizmas – pamatyti šviesą ten, kur jos beveik nebėra.
– Istorija rodo, kad šviesos būta net ir siaubingiausiose vietose ir situacijose. Bet mums labiau įstringa ne grožis, o baisumas...
– Vaikai dainuoja nuo bombų pasislėpę metro, muzikantai groja tarp griuvėsių... Tokia yra žmogaus esmė – ieškoti džiaugsmo akimirkų net chaose. Jei jų nebus, baisumo nepakelsi. Per karą pasirodo ir pačios baisiausios, ir pačios gražiausios žmogaus savybės.
– Lietuvoje tai dabar aiškiai matyti. Seniai tokios vienybės ir pagalbos vienas kitam neregėjome...
– Man tai primena Sąjūdžio metų euforiją. Pameni, kai visi buvome dar tokie pusiau laisvi, visi labai neturtingi, vargani, dar priespaudoje, bet su viltimi pakilti? Tragiškomis šių dienų aplinkybėmis tai kartojasi.
Norint išgyventi net šalia vykstančio karo siaubą, reikia mąstyti globaliai, bet veikti lokaliai –koncentruotis į gėrio trupinius, palaikyti savo ir savo artimo ūpą, matyti ar bent stengtis įžiūrėti banaliąją šviesą tunelio gale, ištiesti pagalbos ranką ir būtinai švęsti kiekvieną laimės, pergalės, džiaugsmo, taikaus gyvenimo akimirką.
– Kai kas paklaustų – kaip drįsti?! Švęsti, kai žūsta vaikai?!
– Vakarų visuomenė ne tik, man atrodo, laimingai pasenusi dama, tokia soti, tingi, riebalais apleidusi sąžinę. Bet kokios perturbacijos jai yra nemalonios. Ji nori grįžti prie savo buvusio gyvenimo su austrėmis ir šampanu. Tik vargu ar tą damą galime vadinti hedoniste, jai kiti mažai rūpi. Tikrasis hedonistas jautrus grožiui ir kitam žmogui, vadinasi, ir jo nelaimei.
– Kodėl savo naujai knygai pasirinkai hedonistų temą?
– Mūsų kaimelyje mane visi vadina istorijų kolekcioniere ir épicurienne. Išvertus iš prancūzų kalbos, šis žodis reiškia gero, gražaus gyvenimo mylėtoja. Taigi hedonistė. Aš gal savęs tokios nematau, tačiau aplinkiniams atrodo, kad nieko daugiau neveikiu, tik ieškau gražių akimirkų. Bet ir tikrai – ieškau. Važiuojame aną kartą su Jurgiu pas draugus, sakau, stok, stok, girdžiu avytės, skambaliukai. Vėluojame į svečius, bet sėdime suaugę žmonės ir klausomės, kaip avytės skambčioja. Man patinka pasakoti istorijas. Ir mano knygoje jos randasi su tokiu liūdesio pamušalu. Užtat ir sakau, kad tikri hedonistai pamato grožį situacijose, kai nėra ko džiūgauti. Hedonizmas man labai vertingas – kai dalijiesi, juk ir gauni.
Hedonizmą mano knygoje tarsi pateisina ir nuotraukos. Juk garsaus prancūzų fotografo George’o Dambier fotografijose, darytose praėjus vos keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo, šypsosi, koketuoja, gyvenimu džiaugiasi būtent pokario moterys. Jos tarsi suteikia mums vilties – bet koks karas kada nors baigiasi.
Visada gali matyti blogį, bet aš renkuosi matyti gėrį ir grožį. Ne skųstis, o džiaugtis. Ir raudonai dažytis lūpas!
– Atrodytų, tikrai ne laikas dažytis lūpas, kai griaudėja karas ir žmonės miršta aplinkui...
– Šlovė tikrosioms karėms, kurioms šiandien ar per amžius tenka ginti nuo priešų savo šalį.
Bet yra vienas slaptas ir galingas ginklas, kurį turime beveik kiekviena, – tai raudonas lūpdažis. Skamba neįtikėtinai, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais raudonas lūpdažis tapo patriotizmo ir pasipriešinimo ženklu. Vienas kareivis amerikietiškam žurnalui „Vogue“ 1941-aisiais rašė: „Jei moterys nustotų puoštis ir dažytis, galutinai numuštų mūsų, karių, bet kokį ūpą ir turėtų būti vertinama kaip išdavystė.“
Atrodytų, tuomet, kai aplink siautėja mirtis ir sproginėja bombos, mažiausiai rūpi puoštis ir dažytis, tačiau raudonos lūpos tapo normalaus, taikaus gyvenimo vilties, moteriško solidarumo ir moteriškos jėgos simboliu. Raudonomis lūpomis jos siuntė oro bučinius į karą išlydėdamos vyrus ir tas bučinys žadėjo viltį, kad jie parneš taiką. Tomis pačiomis lūpomis jos siuntė simbolišką neapykantos, pasipriešinimo, nepaklusimo ir būsimo pralaimėjimo žinutę savo vyrų priešams. Adolfas Hitleris nekentė dažytų lūpų, todėl moterys kine, propagandoje, reklamoje ir kasdienybėje buvo raginamos dažytis lūpas kuo ryškiau. Makiažo revoliucionierė Elizabeth Arden karo metais sukūrė lūpdažį simboliniu pavadinimu „Pergalinga raudona“, o daugelis kosmetikos kompanijų pasekė jos pavyzdžiu. Amerikiečių moterų, dirbusių karinėse gamyklose ir gaminusių ginklus frontui, lūpos buvo ryškiai raudonos, o bendrai naudoti palikti lūpdažiai gamyklose būdavo kiekviename persirengimo kambaryje. Raudonai lūpas dažė ir karo kankinamos Europos moterys – kuo ilgesnis karas, tuo ryškesnis lūpdažis, ne veltui atsirado šis posakis.
Nežinau, koks Hitlerio sielos brolio Putino požiūris į raudonas lūpas. Ir prakeiktame kare nieko nėra gražaus. Nebent trapi viltis ir tikėjimas, kad tamsą ir kraują vis tiek nugalės šviesa… Per Antrąjį pasaulinį karą drabužių dizainerio Christiano Dioro sesuo dalyvavo rezistencijos judėjime. 1944 metais gestapas ją areštavo, kankino, vėliau deportavo į Ravensbruko koncentracijos stovyklą. Katrina išgyveno, grįžo ir toliau kūrė madą kartu su savo broliu, – „Miss Dior“ buvo jai sukurti kvepalai. Apie savo karo laikų patirtis moteris beveik nekalbėdavo, ji tiesiog tęsė gyvenimą taikoje, o jos brolis kūrė itin puošnias moteriškas sukneles, ragindamas grožiu nugalėti karo siaubo prisiminimus. Jis aukštino moteriškumą ir eleganciją – kaip kontrastą karui, nerimui, nesaugumui, ekonominiam krachui. Jis vertė žmones svajoti, nepaisant visko, ką teko patirti, leido pakilti virš pilkos, sunkios, ekonomiškai apribotos tikrovės, negandų ir netekčių.
Man atrodo, kad mes pernelyg save plakame, gal čia toks mūsų lietuviškas charakteris, nuolat raginantis mus liūdėti ir gedėti. Bet kartais atrodo, kad gedime stipriau nei ukrainiečiai. Ir jei ištinka asmeninio džiaugsmo momentas, būtina jį išgyventi. Juk būtent karas mums parodo, koks trapus gyvenimas yra – vakar dar buvai laimingas, o šiandien tavo namai subombarduoti ir vaikai nužudyti...
– Neabejoju, daug kas gali tau papriekaištauti: gera kalbėti, kai esi toli!
– Vietoj pykčio aš visada siūlau veiksmą. Pirmiausia padaryk viską, ką gali. Kol esame gyvi, visada gali įvykti kas nors labai gero. Tiesiai į akis man niekas nepriekaištavo, atvirkščiai – žmonės džiaugiasi, kad apie karą rašau kitaip, iš kito požiūrio taško. Kad siunčiu jiems pozityvą. Mano vaikas – Lietuvoje, tad gal ir nesu labai toli nuo to karo. Kas žino, ką kalbėčiau, jei būčiau tikra prancūzė. Nors ir jie... Bent keletas mūsų draugų yra priėmę į savo namus ukrainiečių. Aš tikrai žinau: kuo daugiau padedi kitiems, tuo mažiau galvoji apie save. Atsigręžk į artimą, eik padirbėti į gyvūnų prieglaudą, Raudonasis Kryžius laukia, globos namai. Be abejo, esama žmonių, kurie yra linkę į depresiją ar serga ja, jiems ypa
sunku, bet pagalbos ieškoti ne gėda. Atsikratykime gėdos jaustis gyvi, tiesiog gyventi, jis nei kare, nei ligoje, nei kitoje kritinėje situacijoje nepadės. Liūdėti ir gedėti būtina, bet tai neturi užsitęsti – kiekvienas privalome turėti savo asmeninę Raudų sieną, bet nebūtina ja paversti savo „Facebook“ sieną. Atvirkščiai – būkime maži kasdienybės didvyriai tiesiog nepasiduodami panikai, eidami į darbus, į savanorius humanitarinėse misijose, ištrūkdami į gamtą, parodą, koncertą, meno ar knygos glėbį, apkabindami šalia esančius, paguosdami, jei reikia, savą ar svetimą – nesvarbu, ieškodami būdų, kaip galime padėti kenčiančiai Ukrainai ir jos žmonėms, tiesiog nepasiduodami tamsai ir neleisdami karui apsigyventi mūsų galvoje.
