Sapiens valdo pasaulį dėl to, kad tik jie vieni sugeba austi intersubjektyvų – vien tik kolektyvinėje jų vaizduotėje egzistuojančių – įstatymų, galių, esybių ir vietų tinklą. Ir šis tinklas leidžia žmonėms rengti kryžiaus žygius, socialistines revoliucijas ir kurti už žmogaus teises kovojančius judėjimus.
Kiti gyvūnai taip pat gali įsivaizduoti įvairių dalykų. Pelės kantriai tykantis katinas sugeba įsivaizduoti jos pavidalą ar net skonį. Tačiau, kiek mums yra žinoma, katinai pajėgūs įsivaizduoti tik tuos dalykus, kurie realiai egzistuoja pasaulyje. Jie negali įsivaizduoti to, ko niekada nėra matę, užuodę ar ragavę – tarkime, JAV dolerio, „Google“ korporacijos ar Europos Sąjungos. Tokią lakią vaizduotę turi tik sapiens.
Dėl tos priežasties katinai ir kiti gyvūnai negali peržengti objektyvios plotmės ir jų komunikacijos sistemos tik apibūdina tikrovę, o sapiens kurdami visiškai naujas tikroves pasitelkia kalbą. Per pastaruosius 70 000 metų sapiens išrastos intersubjektyvios tikrovės tapo dar reikšmingesnės, todėl šiandien jie – pasaulio valdovai. Ar po XXI a. liks gyvuoti šimpanzės, drambliai, drėgnieji Amazonės miškai ir Arkties ledynai? Tai priklauso nuo tokių intersubjektyvių esybių, kaip Europos Sąjunga ir Pasaulio bankas, valios bei sprendimų, o šios esybės egzistuoja tik kolektyvinėje mūsų vaizduotėje.
Mums nepajėgus pasipriešinti joks kitas gyvūnas, bet ne todėl, kad neturi sielos ar proto – jam trūksta vaizduotės. Liūtai turi eiklias kojas, aštrius nagus ir ilgas iltis, tačiau jie negali atidaryti banko sąskaitos ar iškelti kam ieškinio. O XXI a. ieškinį iškelti mokantis bankininkas yra daug galingesnis už patį nuožmiausią savanų liūtą.
Gebėjimas kurti intersubjektyvias esybes ne tik žmones skiria nuo kitų gyvūnų, bet ir humanitarinius mokslus nuo gamtos mokslų. Istorikai bando suprasti, kaip vystėsi intersubjektyvios esybės, pavyzdžiui, dievai ir nacijos, o biologai tokių dalykų egzistavimo beveik neima domėn. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad tereikia sulaukti, kol nulaušime genetinį žmogaus kodą ir pažymėsime kiekvieno neurono vietą smegenyse, ir visos žmonijos paslaptys bus lyg ant delno. Ir išties – jeigu žmogus neturi sielos, o visos jo mintys, emocijos ir pojūčiai yra tik biocheminiai algoritmai, kodėl biologija negalėtų paaiškinti visų žmonių visuomenių užgaidų ir įnorių? Tokiu požiūriu, kryžiaus žygiai buvo evoliucinių įtakų lemiami teritoriniai ginčai, o į Šventąją Žemę kautis su Saladinu vykstantys anglų riteriai nedaug skyrėsi nuo vilkų, mėginančių užimti kaimyninės gaujos teritoriją.
Humanitariniai mokslai, skirtingai nei gamtos mokslai, pabrėžia esminį intersubjektyvių esybių, kurių negalima supaprastinti iki hormonų ir neuronų, vaidmenį. Mąstyti istoriškai – tai suvokti tikrąją mūsų įsivaizduotų pasakojimų galią. Savaime aišku, istorikai neignoruoja tokių objektyvių veiksnių kaip klimato pokyčiai ir genetinės mutacijos, tačiau daug didesnę reikšmę skiria istorijoms, kurias kuria ir kuriomis tiki žmonės. Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja taip labai skiriasi viena nuo kitos ne dėl to, kad Pchenjano ir Seulo gyventojų skirtingi genai ar dėl to, kad Šiaurės Korėja yra kalnuotesnė, o jos klimatas – vėsesnis. Šalys skiriasi, nes tiki kitokiomis fikcijomis.
Galbūt vieną dieną neurobiologijos laimėjimai paaiškinti komunizmą ir kryžiaus žygius mums leis vien biochemijos realijomis. Tačiau kol kas esame labai toli nuo to. Regis, per XXI a. gerokai išblanks ribos, skiriančios istoriją nuo biologijos, tačiau tikrai ne dėl to, kad rasime biologinį istorinių įvykių paaiškinimą, – veikiau ideologinės fikcijos perrašys DNR gijas; politiniai ir ekonominiai interesai pertvarkys klimatą; kalnų ir upių geografija užleis vietą kibernetinei erdvei. Žmonių fikcijoms virtus genetiniais ir elektroniniais kodais, intersubjektyvi tikrovė praris objektyvią tikrovę ir biologija susilies su istorija. Todėl XXI a. fikcija gali tapti pačia didžiausia galia Žemėje, pranokdama net aikštingus asteroidus ir gamtinę atranką. Taigi, norint suprasti mūsų ateitį, nepakanka vien iššifruoti genomų ir žongliruoti skaičiais. Taip pat būtina perprasti pasaulio būtį įprasminančias fikcijas.
Homo Deus pristatymas vyks vasario 23 d., penktadienį, 19 val., Vilniaus knygų mugės konferencijų salėje 5.1
Dalyvauja menotyrininkė, kultūros politikos tyrinėtoja Skaidra Trilupaitytė, rašytojas, filosofas, vaizduotės tyrinėtojas Kristupas Sabolius ir leidėjas Gediminas Baranauskas. Moderuoja rašytoja, distopijų tyrinėtoja Aušra Kaziliūnaitė.
