Pats A.Sacharovas savo gyvenimą kartais lygino su Sizifo: jo kopimas į kalną – tai fizikos studijos Maskvos universitete, kuris alkanais karo metais buvo perkeltas į Ašchabadą, kasdieniniai nepritekliai ir sunkus darbas šovinių gamykloje, tada aspirantūra ir jo, kaip perspektyvaus fiziko, įvertinimas – paskyrimas dirbti į slaptą SSRS branduolinių tyrimų centrą Arzamase 16 (dabar Sarovas, Žemutinio Naugardo sritis).
Šiek tiek apsilaižiusios karo žaizdas didžiosios pasaulio šalys stoja į kitokią kovą ir siekia sukurti kuo galingesnį ginklą. Prasideda branduolinio ginklavimosi varžybos, kuriose SSRS nori groti vienu pirmųjų smuikų, todėl skatina ir remia karo pramonei galinčius pasitarnauti mokslinius tyrimus.
1953 m. sėkmės sulaukia vandenilinė bomba, kurios pagrindinis kūrėjas – A.Sacharovas, Arzamase 16 tobulinami valdomos termobranduolinės sintezės reakcijos tyrimai, 1954 m. pastatomas pirmasis SSRS tokamakas (uždara tuščiavidurė riestainio formos magnetinė gaudyklė, kurios paskirtis – sulaikyti plazmą vykstant termobranduolinei sintezei), kurio idėjos autorius – irgi A.Sacharovas.
Tapti socialistinio darbo didvyriu, Mokslų akademijos nariu, sulaukti visuotinio kolegų pripažinimo, būti sveikinamam ir apdovanojamam Kremliuje, turėti galimybę pabendrauti su pačiais aukščiausiais SSRS vadovais – atrodytų, štai ji, ta tikrojo SSRS piliečio gyvenimo viršūnė.
Bet daugėjant branduolinių bandymų A.Sacharovą lyg kirminas ima graužti vis gilesnis suvokimas, kad branduoliniai bandymai reiškia šimtų tūkstančių niekuo dėtų žmonių mirtis, jo darbas taip pat stumia žmoniją ir Žemę katastrofos link, o SSRS ir Vakarų konfrontacija gali baigtis branduoliniu karu ir žmonijos susinaikinimu.
Ši prieštara pastūmėjo jį atsitraukti nuo branduolinių bandymų, stoti prieš oficialiąją valdžios poziciją, siekti pasirašyti Branduolinių bandymų uždraudimo sutartį, atrasti kitaminčiais vadinamus disidentus, tapti vienu Žmogaus teisių ir politinio teismo aukų gynimo komiteto įkūrėjų.
Ką reiškė ano amžiaus septintąjį–devintąjį dešimtmetį SSRS ginti žmogaus teises, dalyvauti disidentų teismo procesuose, sakyti tiesą apie SSRS teismus, valdžią, politiką, visagalio KGB darbo metodus? Tai reiškė sparčiai ristis į nuokalnę: netekti visų valstybinių apdovanojimų, privilegijų, kęsti juodinimo kampaniją (ne tik SSRS, bet ir užsienyje), KGB persekiojimą, grasinimus (asmeninius ir nutaikytus į artimuosius) ir galiausiai septynerių metų tremtį – visišką izoliaciją, beteisiškumą ir KGB kontrolę.
Nepaisant to, A.Sacharovas liko ištikimas žmogaus teisių, teisės rinktis gyvenamąją šalį ir vietą, žodžio ir kitų prigimtinių laisvių gynėjas. Šiuos „Prisiminimus“ jam galiausiai pavyko parašyti iš trečio karto – pirmuosius du rankraščius brutaliai pavogė ir sunaikino KGB.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
1962 m. vasario (ar kovo) mėnesį išėjo SSRS Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo įsakas dėl daugelio abiejų objektų, ministerijos, gretutinių institutų, eksperimentinių gamyklų ir gamybų, bandymų tarnybos darbuotojų, priskirtų dalinių kariškių apdovanojimo už dalyvavimą bandymuose. Šiuo įsaku buvau apdovanotas trečiuoju Socialistinio darbo didvyrio medaliu. Slavskis ta proga atsiuntė man sveikinimo laišką, kupiną pagiriamųjų posakių. Laišką taip pat pasirašė jo pavaduotojas ir valdybų viršininkai. Keli asmenys objekte ir ministerijoje buvo apdovanoti pirmąja ar antrąja Aukso žvaigžde. Jau turėję po tris žvaigždes Charitonas, Zeldovičius ir Ščiolkinas buvo pagerbti ordinais. Apdovanojimai buvo teikiami Kremliuje labai iškilmingai, juos teikė Chruščiovas dalyvaujant CK politinio biuro ir Aukščiausiosios tarybos CK Prezidiumo nariams. Prisimenu, kaip man einant koridoriumi salės link iš kažkokio šoninio koridorėlio iššoko, kone išbėgo L. I. Brežnevas. Jis pamatė mane ir labai energingai, sugriebęs abi mano plaštakas, jas purtydamas ir kelias sekundes nepaleisdamas, pasveikino.
Chruščiovas prikabino man trečią žvaigždę šalia kitų dviejų ir išbučiavo. Po ceremonijos Chruščiovas vėl pakvietė mus į pokylių salę, mane pasodino į garbingą vietą tarp Chruščiovo ir Brežnevo (o Chruščiovui iš dešinės sėdėjo Charitonas). Chruščiovas ir vėl sakė kalbą, bet šįkart ji buvo visai kitokia. Jis prisiminė karą, tam tikrus Stalingrado epizodus, kviesdamas būti liudytojais čia sėdinčius maršalus, dėkojo mums už darbą ir sakė, kad jis užkardo karą. Tačiau pavojaus esama. Ta proga jis prisiminė Penkovskio, kuris, jo žodžiais, perdavė užsienio žvalgyboms nepaprastai svarbius duomenis, išdavystę. Penkovskis buvo Mokslo ir technikos komiteto prie Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, KGB pulkininkas. Kiek anksčiau jis buvo apkaltintas šnipinėjimu ir sušaudytas. Sklandė kalbos, kad jo byla fiktyvi ir rodo kovas KGB viršūnėje ir šalyje apskritai. Bet būta ir kitokių gandų, esą jis perdavęs į Vakarus informaciją apie sovietų raketas Kuboje (tai netrukus paaiškėjo įvykus Karibų krizei).
Baigdamas kalbą Chruščiovas, prabėgomis prisiminęs epizodą su mano rašteliu liepos 10-ąją pasakė, kad Charitonas ir Sacharovas gerai padirbėjo, ir paeiliui mus išbučiavo. Paskui kalbą pasakė Brežnevas – ji taip pat baigėsi bučiniais. Trečias kalbėjo maršalas Malinovskis, gynybos ministras. Jis baigė savo tostą mano pavarde. Atsakomuosius tostus pasakė Charitonas ir A. P. Aleksandrovas, Kurčiatovui mirus užėmęs Atominės energijos instituto direktoriaus postą (dabar – Mokslų akademijos prezidentas). Aleksandrovas kalbėjo apie nuopelnus: „...brangaus Nikitos Sergejevičiaus, kuris pašalina iš mūsų gyvenimo viską, kas trukdo mums judėti pirmyn, kas nuodijo mūsų gyvenimą praeityje.“ Baigė štai kuo: „...Nikitos Sergejevičiaus nuopelnai tikro marksizmo srityje tokie dideli, kad jeigu ką nors reikia išrinkti į Mokslų akademiją, tai kaip tik jį.“
Aleksandrovas pradėjo labai rimtai, o paskui ėmė kalbėti taip, kad buvo neaišku, ar nejuokauja. Chruščiovui tiko tas tonas ir jis taip pat pusiau juokais pasakė, kad ne jam lygiuotis su akademikais, į tai jis nepretenduojąs.
Dabar turėjau kalbėti aš. Nusprendęs apsimesti, kad atsakau tik į trečiąjį tostą, pasiūliau išgerti už šlovingosioms karinėms pajėgoms atstovaujantį maršalą Malinovskį.
Tiesiai iš Kremliaus išvažiavau pas mamą į Aleksejaus Tolstojaus gatvę, kur po tėvelio mirties ji gyveno dviese su mano jaunėliu broliu. Išvydusi mane su visomis „regalijomis“ mama aiktelėjo.
Prasidėję tokiu prašmatniu paradu, 1962-ieji man tapo vienais sunkiausių metų gyvenime.
Jau šeštąjį dešimtmetį susiklostęs mano požiūris į branduolinius bandymus atmosferoje kaip į tiesioginį nusikaltimą žmonijai, niekuo nesiskiriantį nuo, tarkime, slapto miesto vandentiekio nuodijimo įpilant ligas sukeliančių mikrobų, nesulaukė nė mažiausio mane supusių žmonių palaikymo. Pamačiau, kaip lengvai žmonės pritempia savo nuomonę prie tos koncepcijos, kuri jiems naudinga. Net tie žmonės, kuriems jaučiau simpatiją, sakė:
– Jeigu jūs teisus, tai pirmiausia derėtų uždrausti rentgeno tyrimus – juos darant gaunama didesnė dozė, nei atliekant jūsų bandymus.
Kai bandau įrodyti, kad kalbama apie suminę dozę, tenkančią visai žmonijai, nes kaip tik ji lemia bendrą neslenkstinių biologinių reiškinių aukų skaičių, žmonės arba manęs nesupranta, arba mano, kad tai pernelyg abstraktu. (Rentgeno tyrimai – atskiras klausimas. Tikriausiai derėtų pereiti prie televizinių rentgeno schemų, smarkiai sumažinančių apšvitos dozes.) Jau rašiau ankstesniuose skyriuose apie visus tuos svarstymus – šiek tiek kartojuosi. Tačiau 1962 m. visi tie abstraktūs ginčai staiga įgavo labai konkrečią formą. Aišku, po parodomosios 1961 m. sesijos turėjo vykti nauji bandymai (mano viltys, kad galima apsiriboti tuo, ką spėjome nuveikti tada, pasirodė labai naivios). 1962 m. vasarą bandymus pradėjo daryti JAV ir Didžioji Britanija (ir mes dėjome didžiules pastangas, kad sužinotume, ką konkrečiai jie daro; man teko dalyvauti keliuose pasitarimuose šia tema).
Čia papasakosiu vieną smagų epizodą, kuris galbūt įvyko daug anksčiau ar kur kas vėliau (tyčia netikslinu datos). Mums rodė kažkokių dokumentų nuotraukas, dauguma jų buvo perkreipti, matyt, fotografui nebuvo laiko tiksliau nutaikyti savo mikroaparatą. Tarp nuotraukų buvo vienas siaubingai sumaigytas originalas. Naiviai paklausiau, kodėl dokumentas tokios būklės. Atsakymas buvo toks: matote, jį tekę išnešti apatinėse kelnaitėse.
Kartą (taip pat nenurodau datos) mane iškvietė vadovybė ir paprašė atsakyti į kelis klausimus. Mano atsakymai turėjo būti perduoti žvalgybai. Tarp klausimų buvo ir tokių (rašau iš atminties, apytikriai): kokie duomenys apie amerikietiškus ginklus būtų svarbūs jūsų darbe, kariniam techniniam planavimui ir SSRS apskritai? Į ką derėtų atkreipti dėmesį sovietų mokslininkams, su moksliniu vizitu besilankantiems amerikiečių mokslinėse laboratorijose? Aš, suprantama, pasistengiau įvykdyti šį delikatų pavedimą kaip galima geriau.
SSRS buvo numatyta labai rimta bandymų serija rudenį. Kalbant apie radioaktyviąją žalą, man itin didelį nerimą kėlė tai, kad pats galingiausias (ir todėl pats kenksmingiausias) gaminys buvo dubliuotas. Vieną gaminio variantą pasiūlė mūsų objektas (autorius – mano darbuotojas Borisas Nikolajevičius Kozlovas). Kitą variantą, labai mažai tesiskiriantį taktinėmis ir techninėmis charakteristikomis (planuojama galia, svoris, kaina), – antrasis objektas. Tikėtinas bendras kiekvieno bandymo aukų skaičius siekė šešiaženklį skaičių! Tas gaminys buvo labai svarbus, nes skirtas vienam iš perspektyvių bombų nešančiųjų objektų , o didelė jo partija, kurią tikėtasi pagaminti pasisekus bandymui, būtų sudariusi esminę šalies bendros strateginės galios dalį. Negalėjo būti nė kalbos apie visišką atsisakymą išbandyti šį gaminį. Bet du lygia greta vykdomi bandymai – tai niekuo nepateisinamas nesaikingumas. Man atrodė, kad jei galima atšaukti vieną iš bandymų be jokių nuostolių šalies gynybiniam pajėgumui, jį ir reikia atšaukti. Kova už tai vėlesniais mėnesiais tapo pagrindiniu mano uždaviniu. Deja, taip įžengiau į galingų žinybinių interesų sritį ir labai greitai įsitikinau, kad visi koziriai ne mano pusėje.
Pirmiausia pabandžiau užsitikrinti J. B. Charitono palaikymą. Jam atvažiavus su kažkokiais reikalais į mūsų sektorių išėjau jo palydėti ir apie pusvalandį dėsčiau jam savo mintis. Žingsniavome pirmyn atgal asfaltuotu takeliu. Tolumoje stovėjo mašina, kuria J. B. ketino išvykti, ir laukė vairuotojas bei sekretorius. J. B. pasakė:
– Aš negaliu kištis į šiuos reikalus. Jūs žinote, kokie sudėtingi mūsų santykiai su anuo objektu, bet koks mano įsikišimas būtų neteisingai suprastas. Jų gaminio konstrukcija skiriasi nuo mūsiškio, jų požiūriu ir ministerijos požiūriu tai pateisina gretutinius bandymus.
Bandžiau J. B. įrodyti, kad čia toks atvejis, kai tokios sąvokos, kaip „gali būti neteisingai suprastas“ ir pan. turėtų pasitraukti į antrą planą. Bet mačiau, kad tai beviltiška. J. B., palaikęs mane per labai aštrų politinį 1961 m. konfliktą (nors ir veikė neryžtingai, neefektyviai ir turbūt anksti atsitraukė), šiuo atveju visiškai kapituliavo. Tačiau iš jo kalbos supratau, kad jis palieka man veiksmų laisvę. Be kita ko, pasakiau jam, kad ketinu aptarti šį klausimą su Zababachinu ir Slavskiu.
Po kelių dienų išvažiavau į Maskvą ir susitikau su Slavskiu. Slavskis, kaip man pasirodė, sutiko, kad nėra reikalo atlikti du bandymus ir, pavykus pirmajam, antrasis bandymas bus atšauktas; o rengti reikia abu gaminius. Slavskis paklausė, kurį iš dviejų gaminių derėtų bandyti pirmą. Atsakiau, kad tai nėra labai svarbu, kad mūsų gaminio konstrukcija paprastesnė ir patikimesnė, todėl geriau būtų pradėti nuo jo. Taip mes išsiskyrėme.
Išskridau į antrąjį objektą norėdamas įkalbėti Zababachiną sutikti su mano planu.
Sužinojęs, kokiu tikslu atvykau, jis sušaukė nedidelį pasitarimą: penkis šešis antrojo objekto „smegenų centro“ žmones. Nors buvau pavargęs po kelionės (daugiau kaip dvi valandos lėktuvu, paskui 100 km automobiliu), man regis, kalbėjau labai įtikinamai ir logiškai. Bet stipriausiai, kaip man rodėsi, turėjo paveikti ant lentos iškabinti spalvoti abiejų gaminių brėžiniai. Jie buvo panašūs kaip dvyniai, bet vienas išauklėtas paprastai, kupinas jėgų, o antrasis – išlepintas ir jau gerokai sumuręs. Man baigus kelioms minutėms stojo tyla. Paskui, nežiūrėdamas į mane, Zababachinas tarė:
– Jeigu pirmiausia bus bandomas mūsų gaminys, tai jūs, suprantama, galite daryti kaip norite. Bet jeigu pirma bus išbandytas jūsų gaminys, mes reikalausime, kad taip pat būtų išbandytas ir mūsų variantas. Galimas daiktas, dėl savo konstrukcijos jis pasirodys esąs galingesnis ir šis skirtumas gali būti esminis.
– Kiek daugiausia? – paklausiau. – 10 procentų?
– Dabar negaliu šito pasakyti.
– Ženia, ką tu darai? – staiga pratrūkau. – Juk tai žmogžudystė!
Zababachinas nutylėjo. Likę pasitarimo dalyviai pritarė viršininko nuomonei. Toliau, kaip man atrodė, jau nebebuvo ką svarstyti (iš tikrųjų aš turėjau pabrėžti, jog susiklosčius tokiai padėčiai neleistina daryti jokių, net mažiausių gaminių parametrų pakeitimų, bet man ir į galvą nešovė, kad tokie pakeitimai galimi).
Kitą dieną grįžau į Maskvą. Vos neįstrigau Kolcovo oro uoste (prie Sverdlovsko, iš kurio turėjau skristi). Visi reisai visoje SSRS teritorijoje buvo atšaukti, nes prie Suchumio įvyko didelė aviakatastrofa (vėliau sužinojau, kad per ją žuvo mano pažįstamas iš LIPAN‘o ir kaimynas Javlinskis su žmona ir sūnumi). Tačiau oro uosto viršininkas padarė man, kaip triskart socialistinio darbo didvyriui, išimtį įlaipindamas mane į kažkokį tarnybinį reisą.
Maskvoje pranešiau Slavskiui, kad, atsižvelgiant į antrojo objekto poziciją, pirmiau bus bandomas jų gaminys, o susitarimas iš principo lieka galioti. Slavskis pasakė:
– Taip, aš juk sutikau su jumis.
Tačiau prasidėjus bandymams jis vis dėlto pažeidė mūsų susitarimą. Tiesa, pasikeitus aplinkybėms – jo požiūriu, tikriausiai iš esmės pasikeitus.
Kaip ir buvo nuspręsta, pirmiau turėjo būti išbandomas antrojo objekto gaminys. Tačiau likus kelioms dienoms iki bandymo tapo aišku, kad antrasis objektas, norėdamas padidinti savo ganėtinai išklerusio ir kiek egzotiško gaminio patikimumą, nusprendė padidinti (apie 10 proc.) konstrukcijos svorį. Be jokių abejonių, taip jie norėjo padidinti ir galią. Jei tie jų lūkesčiai būtų išsipildę (žinoma, gerokai, tarkime, 20 proc. padidėjus galiai), ministerija veikiausiai būtų atleidusi jiems už tai, kad padidino svorį, o mūsų gaminys būtų nustojęs ką nors dominti. Kozlovas būtų nuliūdęs, o aš būčiau galėjęs ramiau atsidusti. Tačiau išėjo kitaip. Bandymo metu išmatuota antrojo objekto gaminio galia pasirodė esanti lygi apskaičiuotajai mūsų gaminio galiai (t. y. buvo mažesnė už apskaičiuotąją, atsižvelgiant į svorio padidėjimą, o ne didesnė, kaip jie tikėjosi). Ir svorio padidinimas buvo jau nepateisinamas (iš tikrųjų didesnio svorio gaminį, šiaip ar taip, reikėjo išbandyti vėliau – kaip atsarginį; taip ir būtų nutikę, jeigu du gaminiai būtų priklausę vienam šeimininkui arba jeigu Slavskis būtų įsakęs pirma bandyti mūsų gaminį; tačiau Slavskis nedavė tokio įsakymo, nors jam, kaip inžinieriui, mūsų gaminys nuo pat pradžių labiau patiko: jis nenorėjo gadinti santykių su antruoju objektu, priminsiu – „Egiptu“, ir norėjo pasižiūrėti, ar nepadarys jie kokio stebuklo; stebuklas neįvyko).
Tokios buvo aplinkybės, kai Slavskis nusprendė nutraukti mūsų žodinį susitarimą ir praėjus septynioms dienoms po antrojo objekto išbandymo bandyti mūsų gaminį. Svarbiausias jo argumentas – mažesnis mūsų gaminio svoris, padidinantis (labai nežymiai) taktines gaminio pritaikymo galimybes naudojant tą patį nešantįjį aparatą. Praktiškai buvo galima kalbėti, pavyzdžiui, apie kiek didesnę laisvę pasirenkant starto aikšteles, kurios yra toliausiai nuo potencialaus priešininko. Bet juk niekas netrukdė mums pasinaudoti arčiau priešininko esančiomis starto aikštelėmis tolimiems taikiniams, o tolimomis – artimiems!
Sužinojau apie Slavskio sprendimą tik rugsėjo 25 d., bandymo išvakarėse, kai atskridau į objektą. Nuėjau pas Julijų Borisovičių. Jis patvirtino, kad nesikiš, nors ir pasipiktino, kad antrasis objektas padidino svorį. Kitas dvi ar tris valandas aš skambinau iš J. B. kabineto jo VČ aparatu. Aš nenorėjau gaišti laiko kelionei į savo kabinetą, be to, maniau, kad tam tikru momentu gali prireikti J. B. Jis sėdėjo už rašomojo stalo prie kažkokių popierių; žinoma, girdėjo, ką kalbu, bet nesikišo. Paskambinau Slavskiui ir pasakiau:
– Jūs pažeidėte susitarimą. Jei neatšauksite bandymų, beprasmiškai žus daugybė žmonių (įvardijau šešiaženklį skaičių).
Slavskis pasakė apie svorių skirtumą. Atsakiau:
– Jūs pats suprantate, kad tai smulkmena; mes niekad nesam bandę gaminių su tokiais panašiais parametrais, ir šįkart tai taip pat neturi prasmės, be to, šiuo atveju tai nusikaltimas.
Slavskis pasakė:
– Sprendimas jau priimtas.
Aš:
– Jeigu jo neatšauksite, daugiau nebegalėsiu su jumis dirbti. Jūs mane apgavote.
Slavskis – šaukia užvaldytas įsiūčio:
– Galite eiti, kur akys mato! Aš jūsų už gerklės nelaikau!
Padeda ragelį.
Nusprendžiu skambinti Chruščiovui. Tačiau Kremliaus numeriu jo nėra. Referentas man sako:
– Nikita Sergejevičius šiandien Ašchabade, įteikia Lenino ordiną Turk-mėnijos SSR.
(Galėjau tai sužinoti iš laikraščio, bet šįryt vykdamas į oro uostą nestabtelėjau prie kiosko, o paskui man jau ne laikraščiai rūpėjo.) Skambinu į Ašchabadą referento nurodytu telefonu. Nikita Sergejevičius teatre, iškilmingame posėdyje. Po valandos bandau prisiskambinti dar kartą. Chruščiovo balsas:
– Draugas Sacharovai, klausau jūsų.
Buvau iš anksto apgalvojęs, ką sakysiu, bet kalbėdamas jaučiu, kad kalbu neįtikinamai ir ne itin suprantamai. Girdimumas palyginti prastas. Chruščiovas sako:
– Aš ne visai jus supratau. Ko jūs iš manęs norite?
Aš:
– Manau, kad bandymas techniniu požiūriu beprasmiškas, nereikalingas, pareikalausiantis papildomų žmonių aukų. Aš nepritariu Slavskiui. Prašau atidėti bandymą, kuris numatytas rytoj, ir paskirti CK komisiją mūsų nesutarimams išsiaiškinti.
N. S.:
– Aš šiandien prastai jaučiuosi. Net buvau priverstas išeiti iš koncerto. Dabar paskambinsiu draugui Kozlovui ir paprašysiu išsiaiškinti. (Frolas Romanovičius Kozlovas – tada SSKP CK Prezidiumo narys, tuo metu viena iš pačių įtakingiausių figūrų).
Aš:
– Labai ačiū, Nikita Sergejevičiau.
Įprastai ateidavau į darbą apie devintą ryto. Bet kitą dieną 8.30 val. man paskambino išsigandusi sekretorė:
– Jūsų teiraujasi kažkoks Kozlovas.
Po 15 minučių aš jau prie VČ, skambinu Kozlovui, bet tik po dar kokių 15–30 minučių man pavyksta prisiskambinti. Pokalbis su juo iš karto nepalankus. Aš sakau, kad prieš nagrinėjant mudviejų su Slavskiu ginčus būtina pristabdyti šiandien numatytą atlikti bandymą. Kozlovas neatsako į tuos žodžius ir lyg įrodinėja, kad aš iš principo klystu: kuo daugiau galingų sprogdinimų mes atliksime, tuo greičiau imperialistai sutiks nutraukti bandymus ir bus mažiau aukų. Man tas pokalbis visiškai nieko neduoda; įtikinti jo aš, aišku, nepajėgsiu, o ir jis pats turbūt netiki savo ką tik prasimanytais argumentais; jis tiesiog nenori pyktis su įtakingu vidutinių mašinų gamybos ministru. Pakartoju savo prašymą atidėti bandymus iki CK komisijos. Jau beveik visiškai praradęs viltį skambinu Pavlovui, kuris yra tame oro uoste, iš kurio išskrenda nešantysis lėktuvas. Gal bandymas atidėtas dėl oro sąlygų? O gal man pavyks įkalbėti Pavlovą atidėti bandymą dienai? Bet Pavlovas praneša, kad Slavskio įsakymu bandymai keturiomis valandomis paankstinti ir nešantysis lėktuvas šiuo metu jau perskrido Barenco jūrą ir artėja prie taikinio! Matyt, Slavskis vis dėlto bijojo, kad man pavyks įtikinti Chruščiovą (kurio veiksmai dažnai buvo sunkiai prognozuojami) arba dar kaip nors pakreipti įvykius, ir nusprendė apsidrausti. Tai jau buvo galutinis pralaimėjimas, baisus nusikaltimas įvyko, o aš neįstengiau užkirsti jam kelio! Bejėgiškumo, nepakeliamo kartėlio, gėdos ir pažeminimo jausmas apėmė mane. Kritau veidu ant stalo ir pravirkau.
Tikriausiai tai buvo pati baisiausia pamoka per visą mano gyvenimą: negalima sėdėti ant dviejų kėdžių! Nusprendžiau, kad nuo šiol savo pastangas daugiausia sutelksiu į tai, kad būtų įgyvendintas planas uždrausti bandymus atmosferoje, kosmose ir po vandeniu, apie kurį dabar ir ketinu pasakoti. Tai buvo viena iš priežasčių (pagrindinė), kodėl negalėjau įgyvendinti savo grasinimo Slavskiui ir nedelsiant palikti objektą. Paskui jos vietą užėmė kitos.
...Po valandos sužinojau, kad mūsų bandymas buvo sėkmingas, ir pasveikinau Borią Kozlovą su dideliu laimėjimu.
