Kaip pradžiuginti, kai nemoka džiaugtis? Ką dovanoti, kai viską turi? Ko palinkėti, kai visko palinkėta? Apie šventines dilemas – ištrauka iš knygos „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“.
Kalėdų džiaugsmo nelaisvėje
Kalėdos, ko gero, yra laikas, kai tik kartą per metus žmonės gali paklusti savo natūraliems impulsams ir išreikšti savo tikruosius jausmus, nesijausdami nepatogiai ir galbūt kvailai. Kalėdos, trumpai tariant, turbūt yra vienintelė galimybė žmogui būti savimi.
Francis C. Farley
Gyveno kartą bičas, kuris nemėgo Kalėdų. Kažkada, kai dar buvo vaikas, Kalėdos buvo atostogos, poilsis nuo mokyklos ir mokytojų, o dabar, pačiam tapus Kalėdų Seniu, – nelaisvė!
Kaip pradžiuginti, kai nemoka džiaugtis? Ką dovanoti, kai viską turi? Ko palinkėti, kai visko palinkėta?
Aplankydavo vienintelis iš tiesų viltingas jausmas, kad štai pagaliau šie siaubingi metai baigėsi ir kitais metais bus ramiau. Mažiau streso, pykčio, banalybės... Bet atėjo kiti metai ir viskas pasikartojo. Pasirodo, nepadėjo gausūs Kalėdų aukojimai, meilės ir ramybės palinkėjimai...
Po eilinio nusivylimo nieko kito neliko, kaip priimti karčią gyvenimo tiesą ir vėl stačia galva nerti į Kalėdų džiaugsmo nelaisvę. Kas tai? Savanoriškai prievartinė šventė, kuri tau nieko nereiškia, bet pats privalai reikšti ir reikštis: sakyti kalbas, rašyti linkėjimus, dalytis šypsenomis, dovanomis, gauti laiškus su filmukais ir liudyti, kokios nepakartojamos tau Kalėdos. Paskui stovėti gatvės kamščiuose, stumdytis parduotuvėse, ieškoti maisto, kurio niekas nevalgys, nes valgytojai jau bus visko persivalgę, dešimtą kartą puošti plastmasinę eglutę tais pačiais žaisliukais, lankyti klientus, pacientus, gimines ir kapines...
Tiek daug dovanėlių, šypsenų žmonės gali sau leisti tik arba labai išsigandę, arba atsidūrę Kalėdų džiaugsmo nelaisvėje.
– Kalėdos – tai diagnozė, – tarė bičas kaimynui, kai tas, nesugalvojęs, ką padovanoti žmonai, pasiskundė fantazijos stoka. – Nesijaudink, panašiai kaip ūminis viršutinių kvėpavimo takų uždegimas, Kalėdų džiaugsmo nelaisvė praeina maždaug per 10–12 dienų... Padovanok kvepalų, kaip visada...
– Jau daugiau nei dešimtį metų per Kalėdas išvažiuojam atostogauti į pietus, – tarė kaimynas. – Tik šiais metais Kalėdas sutiksime namie – nusprendėme pataupyti stogo remontui.
– Nieko nesutaupysi, – pareiškė bičas. – Pabėgimas iš Kalėdų – geriausia metų investicija. Sutaupai masę kraujagyslių ir neuronų, nes neprivalai dalyvauti Kalėdų protokolo procedūrose.
– Taip, biče, tu žiauriai teisus. Tačiau daugelis nervų neskaičiuoja – tik pinigus. Mano žmona...
– Vakar gavau atviruką su Vilties ugnelės palinkėjimu. Susinervinau. Kiek galima linkėti tą patį per tą patį? Galėtų palinkėti, ko sau linkėtų... Nemanau, kad Vilties ugnelės. Pavyzdžiui: „Linkiu netikėtai nesužinoti, kad sergate ketvirta prostatos vėžio stadija...“ Arba: „Linkiu tapti „Teleloto“ 1 000 000 eurų laimėtoju...“
– Tu tik nesitikėk ypatingo nuoširdumo, – nuramino bičą kaimynas. – Viskas per Kalėdas yra pro forma. Rutina. Istorinis-
paprotinis paveldas, ir tiek. Visiškas postmodernizmas.
Rodyti nuoširdumą tas pats, kas mėginti sakyti tiesą, kai pažįstamas sveikindamasis tavęs paklausia: „Kaip gyveni?“ Jei pradėsi normaliai aiškinti – tavęs nesupras. Reikia atsakyti pagal protokolą: „gerai“ arba „puikiai“, ir nė žodžio daugiau. Nes, patikėk, niekam neįdomu, kaip tu gyveni. Klausia, nes to reikalauja mandagaus bendravimo taisyklės.
– Gal mes tiesiog pasenom. Vaikai turbūt džiaugiasi Kalėdom...– susimąstė bičas.
– Nemanau. Jei tėvai nesidžiaugia, tai ir vaikams vienodai.
– Tai kam visa tai?
– Ar pastebėjai, kaip sumažėjo mieste kalėdinių papuošimų, ugnelių, eglučių...
– Gerai sakai, kaimyne, – sujudo bičas. – Mačiau, kad retas benuperka eglutę, žaisliuką...
– Tai, biče, gal vystosi naujas trendas – kažkaip išvengti Kalėdų džiaugsmo nelaisvės?
– Panašu...
– Neįsivaizduoju, koks galėtų būti sprendimas...
– Stop! Man šovė mintis, yra sprendimas... – tarė susimąstęs bičas ir nutilo.
– Na ir... Sakyk, biče, netempk gumos, – nekantravo kaimynas.
– Vienintelis būdas išsilaisvinti – sugrąžinti tikrą Kalėdų džiaugsmą!
– Kaip?
– Kalėdas reikia uždrausti!
– Ir švęsti slapta... – sukuždėjo kaimynas.
– Būtent!
Bičas su kaimynu viens kitam suokalbiškai nusišypsojo, įsipylė šviežio alaus ir, tarsi nuritus didelį akmenį nuo dūšios, tapo kažkaip šviesiau.
Sabonio dėsnis
Gyveno kartą bičas, kuris išrado Sabonio dėsnį. Šį dėsnį labai mėgo kaimynas ir po trečios skardinės alaus neretai prašydavo bičą išdėstyti papunkčiui Sabonio dėsnį.
– Dėsnis skelbia, – susikaupęs pradėdavo bičas, –
PIRMA: jei pradedantis krepšininkas, naujokas, neįmeta iš po kašės – nieko baisaus neįvyko, mes to ir tikėjomės.
ANTRA: jei naujokas įmeta tritaškį – kyla ovacijos, nes mes to nelaukėme.
TREČIA : jei Sabonis įmeta tritaškį – plojame vangiai, nes taip ir turėjo būti.
KETVIRTA: jei Sabonis neįmeta iš po kašės – mes jį keikiame, nes taip atsitikti negalėjo.
PIRMA IŠVADA: jei esi tikras profis, niekada nelauk pagyrų už savo gerai padarytą darbą – jų nebus ir tai normalu; priešingai, jei tau labai dėkoja – jau gali įtarti, kad tavimi nelabai pasitiki.
ANTRA IŠVADA: jei esi naujokas ir tavęs nepagiria už gerą darbą, nesijaudink, priešingai – džiaukis: tave laiko profiu.
TREČIA IŠVADA: jei esi profis, turi visomis išgalėmis saugoti savo puikią reputaciją, nes ją susikurti trunka dešimtmečius, o prarasti pakanka vieno šūdino karto.
KETVIRTA IŠVADA: tikras profis be reikalo nerizikuoja, tikras naujokas be rizikos netampa profiu. – Na tu, bičas, – geras, – pagyrė kaimynas, – na tu ir pavarai!
– Lia, lia, kaimyne, pernelyg negirk manęs, nes pasijusiu niekam tikęs naujokas.
– Tu toks ir esi, biče, – juokėsi kaimynas, – nemėgstu „tikrų profių“ – jie dažniausiai žiauriai susireikšminę, pasipūtę. Geriausia laikysena – visada jaustis naujoku, o veikti kaip profis. Tada gausi ir pagyrą, ir savigarbą.
Bičas įtariai pažvelgė į kaimyną ir atkirto:
– Sutinku visada būti naujoku vien dėl to, kad pasilieku sau teisę suklysti, bet kartu suprantu, kad pasilikdamas šią teisę automatiškai prarandu kitą – niekada netapsiu Saboniu.
Kodėl aš toks kvailas
Viso pasaulio protas nepadės tam,
kuris neturi savojo.
Jean de La Bruyère
Gyveno kartą bičas, kuris niekaip negalėjo atsistebėti savo kvailumu.
– Na ir kodėl aš toks kvailas? – mėgdavo klausti kaimyną bičas.
– Gali būti, kad tavo genai netikę, sunki vaikystė, o gal iš obels kada iškritai?
– Ne, nepamenu, kad būčiau iškritęs, ir genai puikūs... – nesuprato bičas.
– O kodėl tu nusprendei, kad esi kvailas? Mano galva, tu visai normalus, – įdėmiai stebėdamas bičą, patraukė alaus kaimynas.
– Taip tik atrodo... jei tu žinotum, kokios puikios mintys varinėja po mano galvą, bet kaip durnai viskas baigiasi, – suprastum.
– Pavyzdžiui? – susidomėjo kaimynas.
– Vakar ryte pagalvojau, kad reikia numesti svorio, o per pietus suvariau lėkštę šaltibarščių su dubeniu keptų bulvių ir dar du milžiniškus cepelinus su kiaulienos spirgučiais. Nu, tai ar ne durnas?
– Mintis buvo visai protinga, tik atlikimas netikslus, bet nepasakyčiau, kad kvailas. Daugelis būtų taip pasielgę gavę skaniai pavalgyti.
– Va, dar – užvakar sakiau: basta, nebegersiu aš to alaus –nuo jo nupampęs visas. O šiandien sėdžiu su tavim ir vėl alutį kvasinu, – skundėsi bičas.
– Nu jo, dėl alaus tu tada durnai pagalvojai, betgi atėjai į protą! – sudaužė bokalais kaimynas.
– Man vis šauna puikių minčių, ką turėčiau nuveikti, bet kažkoks vidinis kvailys viską sugadina... Dėl to labai išgyvenu, nes nesuprantu, kodėl taip nutinka...
– Biče, tu menininkas. Pradžioje per daug prisisvajoji, o paskui per daug improvizuoji. Dėl to ir išeina, kaip išeina.
– Kodėl aš toks nenuoseklus? Nieko negaliu pabaigti iki galo... Prisižadu, prisiekiu, entuziastingai pradedu... o paskui pats save išduodu ir viską sužlugdau.
– Gal tau trūksta valios, užsispyrimo, ryžto?
– Man trūksta proto, – liūdnai prisipažino bičas.
– O gal svarbios priežasties, motyvacijos, – bandė taisyti padėtį kaimynas.
– Ne, būtent – nuolat efektyviai veikiančių smegenų.
– Bet, biče, joks durnius pats neprisipažįsta, kad yra kvailas. Čia kažkas su tavimi ne taip... Gal tu perdėm sąžiningas?
– Taip, ko gero... gerai sakai... Aš sąžiningas kvailys! – konstatavo bičas.
Kaimynas pažvelgė į bičą, lyg būtų pirmą kartą pamatęs. Trūktelėjo alaus ir švelniai guodžiančiu balsu tarė:
– Sąžiningas žmogus negali būti protingas. Atsipalaiduok, biče, viskas su tavimi gerai. Būk ir toliau sąžiningas, o ar tu protingas, palik spręsti kitiems.
– Supratau, mano sąžinė ir daro mane kvailiu. Būtų ramesnė – sau atrodyčiau kur kas protingesnis.
– Būtent, – atsiduso kaimynas pagaliau išgirdęs protingą paaiškinimą.
