„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Knygos ištrauka. Alina Bronsky „Paskutinė Babos Dunjos meilė“

Knygų serijoje „Keliautojai laiku“ – šiuolaikinių Europos rašytojų kūriniai, siūlantys pakeliauti laiku – nuo tolimiausios praeities iki šių dienų. Alina Bronsky romanas „Paskutinė babos Dunjos meilė“ pasakoja apie babą Dunją, kuri po Černobylio katastrofos praėjus kuriam laikui sugrįžta į savo namus radioaktyviosios spinduliuotės užterštame Černovo kaime. Kartu su kitais keistuoliais ji nusprendžia gyventi „mirties zonoje“ – ten, kur paukščiai čiulba garsiau, o laikas tarsi sustojęs.
Knygos viršelis
Knygos viršelis


Paskui einu per kaimą, nes noriu pažiūrėti, kaip laikosi Petrovas. Su savimi nešuosi du agurkus ir tris persikus: agurkai iš mano daržo, o persikus radau viename apleistame sklype. Persikų medis ten stovi kreivas ir gumbuotas, gerokai palinkęs nuo vaisių naštos. Ir išvis šiemet pasitaikė derlingi metai: abrikosai, vyšnios, obuoliai – visi medžiai dera gausiai kaip niekad.

Aš prisimenu laborantus, kurie vaikščiojo po kaimą, norėdami gauti mūsų derliaus mėginius. Sidorovas jiems išdidžiai atidavė savo cukiniją-monstrą, Lenočka iškišo per tvorą kelis vištų kiaušinius, Marja užbaubė pašaipiai: „Kurgi ne, tuoj keliuosi ir puolu jums ožkos melžti!“, o aš įsileidau tas apsimuturiavusias būtybes į savo kiemą, tegul sau ieško, ko jiems reikia. Galų gale kiekvienam reikia dirbti savo darbą. Kai jie užėjo pirmą kartą, atidariau stiklainį marinuotų grybų, nes žiūrėjau į juos kaip į svečius. Jie pasmeigė vieną grybą su šakute ir įkišo jį į indą su dangčiu, o prie mano augintų pomidorų lietėsi tik su guminėmis pirštinėmis. Kitą kartą neatidarysiu jiems savo konservuotų daržovių.

Pagal hamako cypčiojimą sprendžiu, kad Petrovas vis dar yra šiame pasaulyje. Jis guli hamake kaip didžiulis žiogas, jo tamsios išsprogusios akys žiūri tiesiai į mane. Aš prisiartinu ir padedu vaisius jam ant kelių.

Jis mosteli su knyga, kurią laiko rankose:

– Ar tu esi skaičiusi Kastanedą, baba Dunja?

– Ne.

Aš atsisėdu ant kėdės su nupjautu atlošu, kurią jis laiko kieme, ir suneriu rankas.

– Skaitymas tau ne prie širdies, ar ne tiesa?

– Ką sakai?

– Klausiau, ar tu nemėgsti skaityti knygų? – rėkia jis, nors aš kuo puikiausiai girdžiu.

– Mūsų namuose nebuvo knygų. Žurnalų, taip, kažkiek buvo. Ir enciklopedijų, reikalingų darbui. Vadovėliais naudojausi, kol mokiausi. Paskui viską išsiunčiau Irinai, kai ji įstojo į mediciną.

– Viską? Tai ką, tu namie nebeturi jokios knygos?

– Ne, viską atidaviau.

– O jei tau reikia ką pasitikrinti enciklopedijoj?

– Nereikia. Ko man reikia, tą aš žinau.

– Keista. Man kaip tik atvirkščiai, – jis numeta knygą kaip papuola ant žemės. – Negi tu be knygų niekada nenuobodžiauji?

– Man niekada nebūna nuobodu. Aš visada turiu ką veikti.

– Tu esi stebuklas, baba Dunja.

Nieko į tai nepasakau.

– Ar tu jau girdėjai ką nors apie internetą?

– Taip, girdėjau apie jį, – ir tai šventa teisybė, – bet niekada nemačiau.

– Kur tu matysi. Čia mes gyvename akmens amžiuje. Bet va turime telefoną vaiduoklį, kuris kartą per metus suveikia, ir niekas negali paaiškinti, kokiu būdu.

– Gyvenime neįmanoma visko paaiškinti.

– Kiekvieno kito lūpose tai nuskambėtų kaip klaiki banalybė.

Šitaip kalba Petrovas. Jis – vyras, kuriam knygų reikia kaip alkoholikui degtinės. Jei jis neturi pakankamai skaitalo, pasidaro bjaurus. Černove juk nėra nacionalinės bibliotekos, todėl viską čia yra po kelis kartus prarijęs, įskaitant ir naudojimo instrukcijas, kai kurios senesnės ir už jį patį.

– Ar telefonas veiks, kai ateis mano eilė? Tiksliau, ar Marja iškas man deramą duobę?

– Ateis laikas ir sužinosime.

– Tavęs niekuo nesukrėsi, ar ne taip, baba Dunja?

Aš nieko neatsakau. Lauros laiškas degina man odą. Jau net mažą žaizdelę pratrynė. Petrovas įdėmiai pažiūri į mane:

– Tu kartais pasakoji apie dukterį, kodėl, tiesą sakant, niekuomet nekalbi apie savo sūnų?

– Jis labai toli nuo čia. Amerikoje.

– Amerika didelė. Kur tiksliau?

– Pakrantėje, prie vandenyno. Ten šilta ir auga apelsinai.

– Florida? O gal Kalifornija?

– Aš nežinau.

– Kodėl jis tau niekada nerašo?

– Jis visuomet Kalėdų proga atsiunčia atviruką – per amerikietiškas Kalėdas. Jis linkęs ne prie moterų.

Petrovui prireikia pusės sekundės, kad visa tai suvirškintų.

– Ir dėl to tu jį atstūmei?

– Nieko aš neatstūmiau. Bet gerai, kad jis čia negyvena.

– Ar tu jo nepasiilgsti? – tiriamai žiūri į mane Petrovas.

Aš nubedu akis į žemę. Čia dirva smėlingesnė nei kitur, ji suryja daug vandens. Petrovo balsas primena vėjo šiurenimą. Jis pasakoja, kur jau yra buvęs. Kad yra gyvenęs Amerikoj, Niujorke ir Kalifornijoj, kad išmaišęs pasaulį skersai išilgai. Papasakojo man, kad yra žmonių, kurie nevalgo ne tik mėsos, bet ir pieno, kiaušinių ir dar nesiperka odinių batų dėl gyvūnų. Žinios ir tiesos veržiasi iš jo, ir jos nėra man naujos. Petrovas šiugžda kaip sugedęs radijo aparatas. Bet jis vis dar čia, todėl ima šlamšti agurko gabaliuką, kurį atnešiau.

– Tu, vadinasi, ir angliškai kalbi, Petrovai.

– Tai aišku.

Lauros laiškas tvaksi man po rankove.

– O kitų kalbų tu irgi moki?

– Moku.

Būtų taip paprasta jį paklausti. Nėra taip, kad aš turėčiau ką nors prieš Petrovą. Aš tiesiog juo nepasitikiu, kaip ir niekuo kitu.

– Apie ką galvoji? – klausia jis čiupdamas už persiko.

– Galvoju, kad tu visiškai kitoks nei aš.

– Vieną dieną, kai tavęs neliks, baba Dunja, dings ir Černovas.

– Man taip neatrodo.

Jis išspjauna persiko kauliuką ir seka akimis, kaip tas skrieja.

– Kaip manai, ar iš jo išaugs naujas medis?

– Ne. Persikus geriau dauginti skiepijant ūgliais.

– Galvoju, ar ši vietovė kada nors užmirš, kaip ji buvo suniokota? Po šimto, dviejų šimtų metų? Ar čia galės gyventi žmonės, laimingi ir be rūpesčių? Kaip anksčiau.

– Ką tu išvis žinai, kas čia buvo anksčiau?

Gali būti, kad dabar jis įsižeidė. Jis vienintelis kaime, kuris taip kalba, ir, man rodos, tai neteisinga. Tai kaip tekstas iš laikraščio, kuris neturi su mumis nieko bendro.

– Ačiū už agurkus ir persikus, – šaukia jis man pavymui, kai su juo atsisveikinusi einu namo.

Man neprasprūsta, kad šįkart ėjimas gatve užtruko ilgiau nei paprastai. Kai einu pro sodą su duobe, matau, kad laidojimo vietą kažkas apibarstė rožių lapeliais.

Išleido leidykla „Aukso žuvys“, iš vokiečių kalbos vertė Vytenė Saunoriūtė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų