Ši knyga yra tas retas atvejis, kai ankstesnių knygų „Trys politikos aspektai: praktika, teorija, menas“ (2005), „Politika be vertybių“ (2008), „Vertybių tironija ir politika“ (2012) tąsa leido sukurti originalų veikalą.
„Filosofas kaltina mokslininkus, arba Kas blogai su politikos mokslu?“ yra šviežias, aktualus ir provokatyvus žvilgsnis į gamtos mokslo kuriamą pasaulėžiūrą, kuri ekspansyviai veržiasi į kitas mokslo ir žmogiškojo patyrimo sritis. Knygoje tiriama moderniojo politikos mokslo pamatuose glūdinti filosofija, jos svarbiausi bruožai ir prielaidos. Tai fundamentalus ir gyvas poleminis politikos mokslo užklausimas. Ar tikrai politikos mokslas yra neutralus pažinimo įrankis? Kaip politikos mokslas keičia politikos suvokimą? Kokią politikos sampratą kuria politikos mokslas? Knygos kritika yra produktyvus indėlis į socialinių ir humanitarinių mokslų raidą Lietuvoje. Knyga aktuali ne vien politikos mokslininkams, bet leidžia suprasti humanitarinių ir socialinių mokslų prigimtį. Siūlome skaityti knygos ištrauką.
Pirmąją knygos ištrauką rasite čia.
Modernieji politikos mokslininkai yra savo pradinėmis prielaidomis yra suaugę su scientizmo ideologija. Atmetę klasikinės politinės filosofijos požiūrį, jie neturi kitos jų veiksmus pateisinti galinčios filosofijos. Iš visų galimų kandidatų tam labiausiai tinka pozityvizmas ir scientizmas. Louisas de Bonaldas šiandien neturi gerbiamo autoriaus vardo, o savo konservatyvių samprotavimų lauke suformulavęs tokią retrogradišką mintį: „Negalvokite, kad žmonių laimei ir gerovei būtinai reikia mokėti skaityti ir rašyti. Šių dalykų žinojimas nėra būtinas jų interesams; visuomenei reikia daug efektyvesnės garantijos prieš blogą ją ginčijančių žmonių tikėjimą“. Pratęsiant Bonaldo mintį, galima klausti: „Ar politikos mokslininkų tyrinėjimai iš tikrųjų yra būtinas Vakarų visuomenių gyvenimo elementas?“. Šis klausimas nereiškia kokio nors moderniojo politikos pažeminimo ar sumenkinimo. Politikos mokslininkams kartais verta bent trumpam užduoti filosofinius klausimus. Juk gali būti, kad politika turi aspektų, kurių pavertimas teorija yra juos naikinantis dalykas. Apie šventus ir mylimus dalykus – tėvus, tėvynę ir artimuosius – žmonės nekalba mokslo kalba.
Politikos mokslininkams kartais verta bent trumpam užduoti filosofinius klausimus. Juk gali būti, kad politika turi aspektų, kurių pavertimas teorija yra juos naikinantis dalykas.
Mokslinio pažinimo augimas pagal šiuo metu vyraujantį požiūrį reiškia veiklos galimybių išplėtimą. Tai neabejotinai tinka gamtos mokslams, tačiau nėra savaime suprantama politikos mokslo atveju. Nėra abejonės, kad šis mokslas taip pat atvėrė kai kurias naujas veiklos galimybes. Modernusis mokslinis mąstymas politiką pavertė daugybės teorinių ir praktinių eksperimentų objektu. Modernieji politikai šiandien sau leidžia daugybę ankstesnių laikų politikams neleistinų eksperimentų, tarp kurių ryškiausias yra daugiaformis naujo žmogaus ir visuomenės kūrimas, nesibaigiantis nuo Prancūzijos revoliucijos laikų. Modernusis mokslinis mąstymas gali būti siejamas su paskutinio amžiaus politiniais eksperimentais, nuo nacionalsocializmo ir komunizmo iki Vakarų liberaliosios demokratijos. Tačiau modernusis politikos mokslas ne tik atveria, bet ir uždaro tam tikras tikrovės suvokimo perspektyvas. Modernieji politikos mokslininkai nekreipia dėmesio į tai, kas rūpėjo klasikiniams filosofams. Mokslinio požiūrio į politiką įsitvirtinimas nepajėgus kompensuoti klasikinės filosofijos perspektyvos praradimo.
Politikos mokslas šiandien kenčia nuo tyrinėjimų ir informacijos pertekliaus. Eiliniai piliečiai tam tikrus politinius įvykius nesunkiai gali užmiršti, taip apsisaugodami nuo informacijos pertekliaus. Tai neleistina moksliniam politikos pažinimui. Mokslinio darbo metodika reikalauja išsamios visų anksčiau atliktų tyrimų apžvalgos, nepraleidžiant net labiausiai nevykusių darbų. Ši ypatybė politikos mokslo ryškiai skiria nuo gamtos mokslų. Gamtos mokslininkai gali dalyvauti naujausiuose tyrimuose, nežinodami savo disciplinos istorijos. Politikos mokslininkai priklauso nuo savo disciplinos istorijos ir anksčiau atliktų tyrimų žinojimo. Politikos mokslininkų pareiga atsižvelgti į ankstesnius tyrimus juos ryškiai ir nuo eilinių piliečių požiūrio į politiką. Šie tam tikrus politinius faktus ne tik gali, bet ir turi užmiršti, nes kitaip taptų neįmanomas visuomenės atsinaujinimas. Informacijos perteklius nesunkiai tampa politinio paralyžiaus priežastimi. Politikai turi mokėti įveikti polinkį į nesibaigiančius ginčus. Tai rodo ryškų politiko ir mokslininko talentų skirtumą. Šį dalyką gerai yra aprašęs Alexis de Tocqueville’is, remdamasis savo asmeniniu patyrimu:
Rašytojo ir oratoriaus patyrimas vienas kitam labiau kenkia, negu sukuria gėrio. Niekas labiau nesiskiria, negu gera kalba ir geras knygos skyrius. Aš greitai pastebėjau ir aiškiai supratau, kad mane priskiria korektiškiems, protingiems, net kartais giliems, bet visada šaltiems, ir todėl galios neturintiems kalbėtojams.
Politikos mokslininkų tyrinėjimai neturi pabaigos, o politinis veiksmas turi būti padarytas tam tikru laiku ir vietoje. Politikai negali sau leisti dešimtmečiais trunkančių teorinių diskusijų ir privalo padaryti tam tikrus praktinius sprendimus. Jie niekada nežino tiek daug teorijų, kiek mokslininkai, bet ši aplinkybė nesumenkina jų sprendimų reikšmės. Mokslininkai neabejotinai žino daugiau, negu eiliniai piliečiai ir politikai, tačiau tik todėl, kad užsiima nesibaigiančiu žinių kaupimu. Politikai gali ilgai ginčytis dėl geriausio sprendimo, tačiau jų diskusija iš esmės skiriasi nuo mokslinės diskusijos. Politikai negali laukti naujų metodų, duomenų ir teorijų sukūrimo. Nesibaigiančios diskusijos dažnai yra tik gudri politinio sprendimo atidėliojimo priemonė. Be to, politikai turi veikti žinodami, kad jų veikla turės nenumatytų padarinių. Kaip ir bet kuri kita žmonių veikla, politika apima ne tik aiškų žinojimą, bet ir akivaizdų nežinojimą. Šiuo požiūriu ji skiriasi nuo namą pagal architekto projektą statančio ar automobilį konstruojančio inžinieriaus veiklos.
Politika nepaklūsta viską numatyti galinčio instrumentinio proto logikai. Jos dažnai neįmanoma numatyti vien todėl, kad žmonės ginčijais ne tik dėl priemonių, bet ir tikslų. Mokslininkai gali padėti politikams, tačiau tik siūlydami sąlygos teiginius „jei..., tai“. Politinis gyvenimas sudarytas iš nuolatinės daugybės anksčiau padarytų sprendimų revizijos. Kiekviena rinkimus laimėjusi partija savo veiklą pradeda nuo nepasitenkinimo anksčiau padarytais sprendimais.
Jau ne kartą sakyta, kad politinio gyvenimo tiesa skiriasi nuo mokslinio pažinimo tiesos. Pirmiausia tuo, kad politika yra sutarimo, o ne atitikimo nuo jos nepriklausančiai tikrovei dalykas. Skirtingai negu politika, mokslas nėra grindžiamas kompromisu. Tik dėl ypatingo tiesos idėjos autoriteto Vakarų kultūroje politikos mokslininkai bando įtikinti, kad praktinis veiksmas taip pat turi būti grindžiamas mokslinio pažinimo metodais nustatyta tiesa. Jie supranta, kad žmonės gali veikti be jų tyrinėjimų. Ginti tiesos idėją juos skatina politinis išskaičiavimas. Politikos mokslininkai turi savo bendrapiliečiams įrodyti, kad jų tyrimai verti paramos. Nėra abejonės, kad mokslininkai kartais gali atlikti politikų pagalbininkų vaidmenį, tačiau jie dažniausiai nori daugiau – būti išskirtinės svarbos veikėjais. Ši pretenzija prieštarauja politikos prigimčiai. Pastaroji susieta su alternatyvų ieškojimu, bet dar niekas neįrodė, kad geriausia yra mokslininkų alternatyva. Tai tik pačių mokslininkų propaguojamas įsitikinimas. Galima galvoti ir kitaip: mokslas yra ne pranašesnis politikos pažinimas, bet analitinės kombinatorikos variantas, šachmatų žaidimas. Simone Weil pridurdavo: „šachmatų žaidimas pagyvinamas turnyrais, prizais ir medaliais“.
Galima galvoti ir kitaip: mokslas yra ne pranašesnis politikos pažinimas, bet analitinės kombinatorikos variantas, šachmatų žaidimas. Simone Weil pridurdavo: „šachmatų žaidimas pagyvinamas turnyrais, prizais ir medaliais“.
Politika visą visuomenę apjungia į vieną kūną. Laisvos visuomenės piliečiai neprivalo į politiką žiūrėti mokslininkų akimis, bet gali rinktis kitas perspektyvas. Nesunku įsivaizduoti mokslo principais grindžiamą visuomenę, ir šia tema jau sukurta daug utopijų bei antiutopijų. Liberalioji demokratija ir taip jau suaugusi su moksliniu požiūriu į pasaulį. Tačiau nuoseklus mokslinio požiūrio į politiką įsigalėjimas reikštų radikalią visuomenės gyvenimo permainą – politikos kaip tokios panaikinimą. Tai ypač gerai rodo Karlo Marxo samprotavimai. Jis manė, kad mokslo triumfas turi baigtis socialinio ir ideologinio susvetimėjimo bei politikos pabaiga, kurią įkūnija komunistinė visuomenė. Tokiu atveju turėtų būti sumokslintas visos visuomenės gyvenimas. Turėtų būti pakeistas ne tik viešasis administravimas, bet ir ekonomika, teisė, moralė, religija ir kitos visuomenės gyvenimo sritys. Nors dabartiniai politikos mokslininkai nesiūlo Marxo stiliaus komunistinės visuomenės kūrimo projektų, jų mintį valdo panašus radikalaus visų visuomenės gyvenimo sričių sumokslinimo troškimas. Kadangi politika reikalauja matyti visuomenę kaip visumą, politikos mokslininkai savo vaidmenį gali įtvirtinti tik sumokslinę visas jos sritis.
Politikos mokslas yra tik įrankis, kurį galima panaudoti ir geriems, ir blogiems tikslams. Tačiau nuo vertinimų susilaikantys politikos mokslininkai nežinia kodėl būtinai galvoja dirbantys gėrio naudai. Tai vienas iš jų veiklos paradoksų, rodantis, jog kai kurie jų požiūrio į politiką aspektai yra tikėjimo dalykas. Politikos mokslininkai sako dirbantys visuomenės pažangai, tačiau neturi jos galutinių tikslų supratimo. Geriausiu atveju jie gali prisidėti tik prie tam tikrų šiuo metu egzistuojančių politinių institucijų darbo pagerinimo. Politikos mokslininkų pažangos samprata neturi galutinio tikslo. Net galima sakyti, kad jų veiklos tikslas yra pats nesibaigiantis pažinimas. Mokslininkai tik gali sakyti, kad rūpestis pažanga yra jų asmeninis įsitikinimas. Toks mokslininkų tikėjimas pažanga neabejotinai ženklina techninės pažangos poveikį jų savivokai. Tikima, kad visuomenę galima tobulinti kaip technikos įrenginius.
Pagal inžinierinę analogiją sukurtas politikos mokslas prieštarauja laisvo moralės subjekto idėjai. Mokslininkai neatsižvelgia į žmogaus moralinę autonomiją ir mažai dėmesio skiria politinio gyvenimo moraliniam matmeniui. Jo reikšmės atgavimas trukdytų jų nevaržomai manipuliacijai tyrinėjimo objektais ir stabdytų mokslinio romantizmo sklaidą. „Nauja“ ir „sena“ politikos mokslininkams yra svarbiau už „gera“ ir „bloga“. Juos mažai domina konkrečių asmenybių moralinė savivoka ir jos ryšiai su politika. Tai dažniausiai paliekama kasdienybei ir menininkams. Mokslinių politikos tyrinėjimų pasaulyje nėra „mano“ ir „tavo“, „mūsų“ ir „jūsų“, viskas apibūdinama procesus aiškinančiomis sąvokomis – „rinkimai įvyko“, „piliečiai balsavo“, „balsai pasiskirstė“, „valdžią turi“, „valdžią prarado“. Pirmenybė teikiama kolektyvus apimantiems elgesio reguliarumams.
Politika gali išlikti tik priešindamasi totaliniam sumokslinimui. Tai pirmasis pastebėjo Descartes’as, kalbėdamas apie provizorinę etiką (morale par provision). Jo nuomone, mokslinio pažinimo metodai neturi būti taikomi praktiniam gyvenimui, kuris dažnai reikalauja moksliniam pažinimui nepasiekiamo tikėjimo absoliučiais principais. Eilinių piliečių įsitikinimai nėra vien tik hipotezės, bet dažnai reikalauja tvirtų moralinių įsitikinimų ir įsipareigojimų. Žmonėms reikia moralinio tikrumo ir nekintamo prasmės šaltinio. Jie negyvena vien tik idėjiniais eksperimentais, kaip tai daro politikos mokslininkai. Piliečiams reikia abejonės nekeliančių įsitikinimų, kurių pamynimą jie suvoktų kaip asmeninę dramą. Politinis gyvenimas neįsivaizduojamas be tam tikrų akivaizdžių, neabejotinų ir absoliučių principų. Fašizmui ar komunizmui pasipriešinę žmonės ir buvo tokių tvirtų įsitikinimų. Net ir tiesiogiai nevertindami jų veiklos, politikos mokslininkai netiesiogiai privalo abejoti jų įsitikimų absoliutumu. Tai daug pasakantis mokslo ir politikos skirtumas. Viskuo abejojantis žmogus neaukoja gyvybės už savo valstybę.
