Įtraukiantis istorinis pasakojimas šioje knygoje susipina su A.Leatherbarrow kelionės įspūdžiais ir yra papildytas jo fotografijomis. Čia į Černobylio avariją žvelgiama įvairiais aspektais – nuo bendrų katastrofos vertinimų iki asmeninių istorijų, pasakojimų apie katastrofos padarinius likvidavusių žmonių darbą mirtinomis sąlygomis.
Šiomis dienomis pasirodžius Lietuvoje filmuotam serialui „Černobylis“ bei vykstant diskusijoms apie Lietuvos pasienyje statomą Astravo atominę elektrinę kviečiame perskaityti knygos ištrauką.
Pirmasis iš elektrinės vadovaujančiojo personalo, suvokęs, kas iš tiesų įvyko, buvo Valerijus Perevozčenka, 38 metų naktinės pamainos viršininkas, kuris pats matė, kaip juda reaktoriaus sklendžių dangčiai. Jis čiupo radiometrą, skirtą radiacinei spinduliuotei iki 1 000 mikrorentgenų matuoti, – tai kur kas daugiau nei įprastas radiacinis fonas. Prietaisas rodė už skalės ribų. Neįtikėtina, tačiau po to, kai vienas radiometras liko palaidotas po nuolaužomis, o kitas – užrakintas seife, elektrinėje nebebuvo jokio matavimo prietaiso, galinčio išmatuoti didesnę radiaciją, per sprogimą perdegus visiems pastate buvusiems galingiems jutikliams.1 Net paprasčiausios radiacinės saugos priemonės buvo užrakintos ir tuo metu darbuotojams nepasiekiamos.2 Perevozčenka spėjo, kad radiacija siekia apie 5 rentgenus per valandą. Toli gražu iki tiesos. Siekdamas suvaldyti padėtį, jis įsakė dviem vyrams eiti ieškoti keleto dingusių žmonių. Jiems pavyko surasti ir išgelbėti sijos prispaustą ir sąmonę praradusį Vladimirą Šašionoką. Šis jaunas automatinių sistemų reguliuotojas, avarijos metu stebėjęs slėgio matavimo prietaisus, smarkiai apdegė visą kūną nuo karščio ir radiacijos, kai per sprogimą sugriuvo patalpa, kurioje jis buvo. Du jo gelbėtojai taip pat smarkiai nukentėjo nuo radiacijos, įskaitant radiacinį nudegimą vieno iš vyrų nugaroje, toje vietoje, kur Šašionokas laikė savo ranką, draugams jį nešant. Jie abu stebuklingai išgyveno po avarijos, nors vienas iš jų buvo apšvitintas kur kas didesne radiacijos doze nei toji, nuo kurios paprastai mirštama. Vladimiras Šašionokas, dviejų vaikų tėvas, vos prieš porą dienų iki avarijos atšventęs trisdešimt penktąjį gimtadienį, po keturių su puse valandų mirė ligoninėje nuo siaubingų sužalojimų, taip ir neatgavęs sąmonės. Jis buvo antroji avarijos auka, ir tądien daugiau niekas nežuvo. Jį pamačiusi žmona buvo priblokšta: „Tai jau buvo nebe mano vyras, o ištisa sutinusi pūslė.“3
Tuo metu Perevozčenka išėjo ieškoti jau žuvusio Chodemčiuko. Jis brido per nuolaužas, plikomis rankomis lietė kuro ir grafito liekanas, tamsoje mėgindamas rasti savo draugą. Supratęs, kad sekinanti paieška beprasmė ir galima aptikti nebent griuvėsių bei deformuoto metalo nuolaužų, jis susitaikė su kolegos netektimi ir mėgino grįžti į ketvirtąjį bloką. Tačiau kol svirduliavo atgal į valdymo skyrių, Perevozčenką jau kamavo stiprūs apsinuodijimo radiacija simptomai, jis nuolat vėmė ir kartkartėmis prarasdavo sąmonę. Pagaliau grįžęs pasakė Diatlovui, kad reaktorius sunaikintas, tačiau šis kategoriškai atmetė ir šį tvirtinimą. Operatoriai jau pylė vandenį į aktyviąją zoną.
Visur mėtėsi radioaktyvūs reaktoriaus kuro ir grafito likučiai. Įgriuvo ketvirtojo bloko turbinų skyriaus stogo dalis, užsidegė 7-oji turbina ir trūko alyvos vamzdis, dėl to ugnis dar labiau išplito, užsiliepsnojo likęs stogas. Krintančios pastatų nuolaužos sugadino vandens tiekimo siurblio slėginę sklendę, todėl pliūptelėjo verdančio radioaktyvaus vandens fontanas.4 Kovodami su liepsnomis, mėgindami izoliuoti elektros sistemas ir plikomis rankomis atidaryti alyvos išleidimo ir aušinimo vandens sklendes, vyrai ir moterys bėgiojo pro išsimėčiusius urano gabalus. Dauguma šių narsuolių vėliau mirė, taip ir nesužinoję, kad tąnakt sukosi tarp išblaškytų po visą teritoriją reaktoriaus kuro liekanų. Net ir tada, kai 6 valandą ryto susirinko rytinės pamainos darbuotojai, Akimovas ir Toptunovas liko elektrinėje, nusprendę toliau kartu su visais mėginti žūtbūt ištaisyti padėtį. Jiedu priėjo išvadą, kad vandens tiekimui į reaktorių greičiausiai kliudo uždaryta kažkuri sklendė, tad jie nuėjo į apgriautą vandens tiekimo cechą ir atsuko dviejų tiekimo linijų sklendes. Vėliau persikėlė į kitą patalpą, kur ištisas valandas stovėjo iki kelių įbridę į radioaktyvaus kuro ir vandens mišinį, rankomis atsukinėdami pusiau apsemtas sklendes, kol galiausiai dėl radiacijos visai neteko jėgų ir buvo išvežti į Pripetės ligoninę.5 Kilnios jų pastangos nuėjo perniek. Vandens tiekimo linijos buvo sunaikintos, kaip ir pats reaktorius, tad sklendes jie atsukinėjo veltui. Ir ne tik jie – valdymo skyriaus operatoriai net šešias valandas po sprogimo toliau mėgino atkurti vandens tiekimą į reaktorių.
Černobylio AE darbuotojai tą naktį elgėsi kaip tikri didvyriai tikrąja šio žodžio prasme. Jie nepabėgo, nors būtų galėję tai padaryti. Jie nesavanaudiškai liko savo darbo vietose, generatoriuose pakeitė vandenilio aušalą azotu, taip išvengdami dar vieno sprogimo. Jie išleido alyvą iš sugadintos turbinos bakų, surinko ją į avarines talpyklas lauke ir nuolat pylė ant jų vandenį, stengdamiesi apsaugoti nuo gaisro. Jeigu darbuotojai nebūtų viso to padarę, ugnis būtų išplitusi po visą 600 metrų turbinų patalpą ir, ko gero, būtų įgriuvusi dar didesnė stogo dalis. Gaisras būtų persimetęs į pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį blokus ir, labai tikėtina, tada visi keturi reaktoriai būtų buvę sunaikinti.
Dabar tiesiog pacituosiu ištrauką iš Medvedevo knygos Černobylio sąsiuvinis, nes joje labai aiškiai perteikta darbuotojų narsa tąnakt. „Stengdamasis apsaugoti jaunus elektrikus, kad jiems netektų be reikalo eiti į didelės radiacijos zoną, Aleksandras Lelečenka pats tris kartus ėjo į elektrolizės patalpą, norėdamas išjungti vandenilio tiekimą avariniams generatoriams. Tik turėdami omenyje, kad elektrolizės patalpa buvo užversta nuolaužų krūva, visur mėtėsi kuro ir reaktoriaus grafito liekanos, o radiacija siekė nuo 5 000 iki 15 000 rentgenų per valandą, galime iki galo suvokti, kaip iš tiesų moraliai ir herojiškai pasielgė šis 47 metų vyras, sąmoningai apsaugodamas jaunų žmonių gyvybes savosios sąskaita. O ten, iki kelių stovėdamas radioaktyviame vandenyje, jis patikrino skirstomąsias dėžutes, mėgindamas atkurti vandens tiekimo siurblių įtampą. Bendra jo gautos radiacijos dozė buvo 2 500 radų [2 851 rentgenas], kurios būtų pakakę nužudyti žmogų net penkis kartus. Tačiau kai Pripetės ligoninėje jam buvo suteikta pirmoji pagalba, Lelečenka vėl išskubėjo į ketvirtąjį bloką ir ten pradirbo dar keletą valandų.“ Tai tik vienas iš daugelio žmonių pasiaukojimo pavyzdžių. O jų, kurių čia paminėti tiesiog neįmanoma, buvo daug daugiau. Tačiau liūdniausia, kad titaniškos pastangos, kurias dėjo šie žmonės, mėgindami išsaugoti reaktorių, padėtį iš tiesų tik blogino. Jie paaukojo savo gyvybes visiškai tuščiai.
Tądien baigęs darbą elektrinėje (man nesuvokiama, iš kur jis sėmėsi jėgų), Lelečenka primygtinai teigė, kad jaučiasi gerai, ir atsisakė vykti į ligoninę, grįžo namo ir pavakarieniavo su žmona. Nors miegojo prastai, sukaupė visas jėgas ir kitą rytą atsikėlęs vėl išskubėjo į darbą, o žmonai situaciją paaiškino taip: „Tu net neįsivaizduoji, kas ten dedasi. Turime kaip nors išgelbėti elektrinę.“6 Lelečenka mirė po dviejų savaičių, gegužės 7 dieną, vienoje Kijevo ligoninėje. Jis buvo trečioji Černobylio auka. Paskutinėmis dienomis jau taip sirgo, kad skrydžio į specializuotą radiacijos ligoninę Maskvoje, kur buvo gydomos dauguma kitų Černobylio aukų, tiesiog nebūtų ištvėręs.
1 Nesu netgi tikras, ar po nuolaužomis palaidotas ir seife užrakintas radiometras nebuvo vienas ir tas pats prietaisas. Kai kuriose ataskaitose teigiama, kad seife laikytas prietaisas ir buvo palaidotas po nuolaužomis; kitose tvirtinama, kad buvo du skirtingi prietaisai. Akivaizdu viena: elektrinėje katastrofiškai trūko radiacijos matavimo įrangos.
2 Medvedev, Grigorij. Černobylskaja tetrad. Moskva: Novyj mir, 1989,
3, 4 skyriai.
3Lisova, Natasha. „Widows Recall the Painful Days After Chernobyl“. The Moscow Times. 2006 m. balandžio 26 d. [Žiūrėta 2016 m. kovo 6 d.] http://www.themoscowtimes.com/news.
4Medvedev, Grigorij. Černobylskaja tetrad. Moskva: Novyj mir, 1989,
3 skyrius.
5Ibid., 4 skyrius.
6 Read, Piers Paul, Ablaze: The Story of Chernobyl. London: Secker & Warburg, 1993, p. 193.
