Knygos ištrauka. Antrojo pasaulinio karo mūšiai dėl Klaipėdos tarp Raudonosios armijos ir Vermachto

Tai knyga apie Antrojo pasaulinio karo mūšius dėl Klaipėdos tarp Raudonosios armijos ir Vermachto. Nors nuo šių tragiškų įvykių praėjo beveik aštuoniasdešimt metų, tačiau stebėdami dabartinius įvykius Ukrainoje matome besikartojančią istoriją. Rusų kareivio genetinė atmintis niekur nedingo. Patologiškas žiaurumas pasireiškė ne Sirijoje ar Čečėnijoje, o kur kas anksčiau. Ilgus metus Maskvos propaganda skelbė, kad Raudonoji armija „išvadavo“ sovietinę Lietuvą iš nacių jungo ir grąžino jai Klaipėdą. Tačiau iš tiesų vienus okupantus pakeitė kiti. Ir neaišku, kurie iš jų blogesni. Artėjant sovietinei ordai, Lietuvos kelius užplūdo nuo „išvaduotojų“ bėgančių žmonių vilkstinės. Ten, kur pražygiavo Raudonoji armija, liko liepsnojančios sodybos, sugriauti miestai ir miesteliai, išžudytos ištisos šeimos. Pasiekusios tuometinę Vokietijos sieną, iki dantų ginkluotos gaujos dar labiau sužvėrėjo. Sovietų tankai važiavo nesirinkdami kelio, vikšrais traiškydami besitraukiančias civilių vilkstines. Raudonarmiečiai ieškojo trofėjų, plėšė ir griovė, prievartavo ir žudė moteris, vaikus, senelius. Analogijų su šiandien vykstančiu karu Ukrainoje galima rasti ir sovietų kariaunos veiksmuose Antrajame pasauliniame kare.

1945 m. sausio 30 d. sovietų 92-ojo šaulių korpuso laikraščio „Pirmyn pulkim priešą“ (rus. Вперед на врага) vedamasis straipsnis „Sovietų Lietuva visiškai išlaisvinta!“ ЦАМО, ф. 325, оп. 4570, д. 422.

1944 m. rudenį Josifas Stalinas Žemaitijoje suplanavo didžiulę Mėmelio (Klaipėdos) puolamąją operaciją. Spalio 5 d. milžiniška armada – per 621 000 kareivių, 9300 artilerijos pabūklų ir 1340 tankų – tiesiog nušlavė kelias Vermachto divizijas. Po penkių dienų Raudonoji armija priartėjo prie Baltijos jūros. Atrodė, kad Klaipėda bus užimta per kelias valandas. Uostamiestį puolė milžiniška 1-ojo Pabaltijo fronto grupuotė: 43-ioji ir 5-oji gvardijos tankų armijos, sustiprintos artilerijos daliniais, – iš viso apie 116 300 karių, apie 600 tankų ir savaeigių pabūklų. Iš oro puolimą rėmė 3-ioji oro armija ir Baltijos laivyno aviacija. Miesto stojo ginti kelios nepilnos Vermachto divizijos – apie 12 500 karių. Puolančiųjų kiekybinė persvara buvo stulbinama – devynis kartus didesnė nei besiginančiųjų. Raudonoji armija puolė bangomis ir savo karių lavonais užvertė Mėmelio prieigas. Spalio 22 d. Mėmelio puolamąją operaciją sovietai buvo priversti nutraukti, nors Klaipėdos užimti taip ir nepavyko. Nutraukti operaciją privertė patirti milžiniški nuostoliai.

Sovietų pusėje vien žuvusiųjų ir dingusiųjų be žinios – apie 4000 žmonių, sužeista apie 9000 karių. Vermachto nuostoliai dešimteriopai mažesni. Sovietų 5-oji gvardijos tankų armija neteko daugiau kaip pusės tankų.

Žlugusį mėginimą užimti Mėmelį sovietai bandė pavaizduoti kaip pergalę. Esą miestas buvo sėkmingai apsuptas, o armijų grupė „Šiaurė“ atkirsta nuo Rytų Prūsijos. Klaipėdą sovietai užėmė tik 1945 m. sausio 28 d. naktį, Vermachto įgulai atsitraukus į Rytų Prūsiją. 1.25 val. nakties paskutiniai vokiečių daliniai paliko uostą ir raudonarmiečiai įžengė į tuščią miestą. Žodžiu, „šlovingas“ Klaipėdos šturmas – tai pasakos sovietinei liaudžiai. Daugumą nuostolių sovietai patyrė jau po sausio 28 d. nuo minų sprogimų, beieškodami trofėjų ir plėšikaudami.

Knyga „Mėmelio šturmo blefas“ parašyta remiantis istoriniais dokumentais ir amžininkų atsiminimais. Ją papildo šimtai iliustracijų bei žemėlapių.

Siūlome knygos ištrauką.

Šiame skyrelyje bus begalė nuobodžių skaičių, kurių autoriai nė nesapnavo, kad jų kūrybą kas nors kada nors skaitys ir, neduok Dieve, ims skaičiuoti. Taigi mūsų prašymas skaitytojams: jei nemėgstate skaičių, šią temą tiesiog praleiskite.

Svarbiausias 1-ojo Pabaltijo fronto tikslas buvo užkirsti kelią Mėmelio įgulos evakuacijai ir sutriuškinti ją prieš atsitraukiant arba atsitraukimo metu. Uostas anksčiau ar vėliau sovietams pats turėjo įkristi į rankas: užblokavus Krantą kitame Kuršių nerijos gale, Vermachtui galimybės evakuoti įgulą jūra buvo labai ribotos.

Fortūna šį kartą vokiečiams nusišypsojo. Raudonosios armijos generolai pražiopsojo didžiulę logistinę XXVIII korpuso operaciją „Krebs“. 15 000 žmonių, šimtai tonų krovinių buvo perkelti į neriją arba laivais į Rytų Prūsiją. 1945 m. sausio 28 d. 1.25 val. nakties paskutiniai Vermachto daliniai paliko Mėmelio uostą. Tokio fiasko nepajėgė nuslėpti net sovietų propaganda, kurios pagrindas buvo nuolatinis melas. Buvo meluojama apie paimtus priešo trofėjus arba didinami priešo nuostolių skaičiai. Didinta dešimt, o kartais ir šimtą kartų. Mėmelio „šturmo“ atveju apskaičiuoti melo koeficiento nebeįmanoma, nes nė vieno vokiečių kareivio mieste nebeliko. Bet 4-osios armijos vadams žūtbūt reikėjo sudaryti vaizdą, kad šturmas tikrai įvyko ir mūšiuose krito begalė vokiečių. Visų dalinių štabai kaip susitarę (ar kaip įsakyta) ėmė pūsti miglą į akis.

4-osios armijos KVŽ rašoma:

„[Sausio 27 d.] Sutemus, kai pasiruošimas puolimui buvo baigtas, armijos daliniai po trumpo priešo apšaudymo artilerijos ir minosvaidžių ugnimi atnaujino puolimą. [...] Iš eigos numušdami priešo priedangos grupes, armijos daliniai sausio 28-osios naktį tęsė puolimą ir ryte kovėsi Mėmelio pakraščiuose. Gatvių mūšiuose, likviduodami atskirus pasipriešinimo mazgus, [...] armijos daliniai iki sausio 28 d. 8 val. [Berlyno žiemos laiku 6 val.] užėmė galingą vokiečių pasipriešinimo mazgą Baltijos jūroje – Mėmelį, o Mėmelio placdarmas buvo likviduotas.“

Sovietų 4-osios smogiamosios armijos Klaipėdos puolimas, 1945 m. sausio 26–28 d. Sovietų propagandinis žemėlapis. Šalių padėtis baigiantis 1945 m. sausio 27 d. atitinka realią padėtį. Tuo laiku Vermachto ariergardiniai daliniai jau rinkosi laivų statykloje ir ruošėsi išplaukti.Vladas Karvelis, „Liet

Armijos dalinių dokumentai panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai. 32-oji šaulių divizija skelbia, kad išvarė priešą iš pietinės Mėmelio dalies:

„[32-osios šaulių divizijos 322-ojo pulko I ir II] batalionai, bendradarbiaudami su [divizijos] 17-uoju šaulių pulku, 1945-01-28 7 val. [Berlyno žiemos laiku 5 val.] po dviejų raudonų ir dviejų žalių raketų signalo įveikė Mėmelio gynybos vidinio žiedo minų laukus bei vielos užtvaras ir įsiveržė į Mėmelio pietinę dalį. 1945-01-28 d. 9 val., veikdami šturmo grupėmis atkakliuose gatvių mūšiuose, išmušdami priešą iš kiekvieno didesnio namo, baigė varyti priešą iš pietinės Mėmelio dalies palei Dangės upę. Užmezgė ryšį su 344-ąja ir 70-ąja divizijomis.“

Atidžiau pažvelgę į 32-osios šaulių divizijos kovos veiksmų ataskaitinį žemėlapį, matome, kad divizija iki sausio 28 d. 3 val. (Berlyno žiemos laiku 1 val.) pasiekė Dangę ir užėmė senamiestį. Kitiems daliniams degančiame chaose čia paprasčiausiai nebeliko vietos. Paskutiniai Vermachto daliniai tuo metu buvo susirinkę laivų statykloje. Greičiausiai jokios kitos sovietų divizijos tą naktį vokiečių dalinių net akyse neregėjo. Bet sovietų štabai melavo pagal tą patį scenarijų. Iš šiaurės žygiavo sovietų 19-asis šaulių korpusas.

„[179-osios] divizijos daliniai, įveikdami priešo priedangos grupių pasipriešinimą [...], 1945 m. sausio 28 d. 5 val. [Berlyno žiemos laiku 3 val.] įveikė šiaurinius Mėmelio pakraščius ir 6 val. užėmė uostą. [...] Pirmasis į miestą įsiveržė ir užėmė uostą 234-ojo šaulių pulko vadas papulkininkis Filevskis.“

344-osios šaulių divizijos KVŽ byloja:

„Sausio 28 d. 5 val. [Berlyno žiemos laiku 3 val.], šturmuodami kiekvieną kvartalą, pasiekė vakarinį Mėmelio pakraštį prie Kuršių marių. 7.30 val. divizijos puolimo ruože Mėmelis buvo visiškai išvalytas. Pirmasis į miestą įsiveržė 1154-asis šaulių pulkas, vadovaujamas majoro Melnikovo. Neįtikėtiną ryžtą, drąsą ir veržlumą [...] parodė 5-oji kuopa, kurios vadas – vyr. leitenantas Osijevič.“

Greičiausiai pati 4-osios armijos vadovybė nežinojo, kad vokiečių Klaipėdoje seniai ir pėdos ataušo.

Jei štabo karininkai būtų žinoję, dokumentus būtų surašę taip, kaip reikia. Visiškai neaišku, kaip raudonarmiečių štabai skaičiavo Vermachto nuostolius.

Lentelė: 1945 m. sausio 27–28 d. 4-osios smogiamosios armijos dalinių nuostoliai ir sufalsifikuoti Vermachto nuostoliai.

* Divizijos įeina į korpuso sudėtį.

Absoliuti dauguma sufalsifikuotų Vermachto nuostolių teko sausio 28 d., būtent tai nakčiai, kai vokiečių Klaipėdoje nebebuvo. Akivaizdu, kad suderinti skaičių dalinių štabams nepavyko. O gal ir laiko tokiems niekams pritrūko? 92-asis šaulių korpusas priskaičiavo 500 žuvusių vokiečių karių, o į jį įeinanti 179-oji šaulių divizija tris kartus daugiau – 1500?! Trys į 19-ąjį šaulių korpusą įėjusios divizijos priskaičiavo 580 žuvusių vokiečių, o pats korpusas 1000?! 1-asis Pabaltijo frontas paskelbė iki 3000 žuvusių vokiečių, o 4-osios smogiamosios armijos KVŽ rašoma, kad Vermachtas prarado iki 5000 žuvusių ir sužeistų karių.

1-ojo Pabaltijo fronto vadas, armijos generolas A. Bagramianas savo memuaruose su nuoroda į tą patį 4-osios smogiamosios armijos KVŽ dokumentą truputį pakoregavo: „Fašistai vien žuvusiaisiais prarado apie 5000 karių.“ Ir dar nuo savęs pridėjo:

„Dalis priešo įgulos dalinių, bandančių gelbėtis jūra, pateko į torpedinių katerių ir jūrų aviacijos smūgį. Į dugną nugrimzdo daugiau kaip šimtas smulkių laivų ir du dideli garlaiviai. [...] Kai mes pranešėme A. Vasilevskiui [maršalui, „Stavkos“ atstovui] apie mūšių dėl Klaipėdos rezultatus, jis pasakė:

– Su šia priešo grupuote, galima sakyti, užbaigta. Dabar visas jėgas reikia nukreipti į Kuršą.“

Knygos viršelis

Įdomu, o kas tada kariavo Rytų Prūsijoje? Mūsų nuomone, mūšiuose ir nuo aviacijos bei tolimosios artilerijos smūgių Mėmelyje galėjo žūti apie 50–60 Vermachto karių. Raudonoji armija iki sausio 28 d. prarado 194 žuvusius karius, 550 buvo sužeista. Greičiausiai skaičiai kažkiek sumažinti. Neaišku, kiek jų žuvo kovoje ir kiek susisprogdino mieste aktyvavę paliktas vokiečių minas. Pagal kovinius nuostolius tai maža karinė operacija. 1-ojo Pabaltijo fronto štabas labai neigiamai įvertino 4-osios smogiamosios armijos vadovybės veiksmus.

1945 m. sausio 28 d. J. Stalinas pasirašė įsakymą Nr. 262:

„Šiandien, sausio 28 d., 22 val. mūsų Tėvynės sostinė Maskva Tėvynės vardu saliutuoja didvyriškiems 1-ojo Pabaltijo fronto daliniams, užėmusiems Klaipėdą ir visiškai išvaliusiems Sovietų Lietuvą nuo vokiečių, dvidešimčia artilerijos salvių iš dviejų šimtų dvidešimt keturių pabūklų.“

Saliutas skirtas paradinei pusei: liaudžiai pasigrožėti ir Raudonosios armijos didvyriškumo bei nenugalimumo mitui kurti. Vargu ar J. Stalinas žinojo tikrąją informaciją, tačiau akivaizdu, jog buvo nepatenkintas sužlugdyta operacija, bet negalėjo to parodyti, nes tada tektų pripažinti, kad jo generolai nevykėliai. Pagal tą patį J. Stalino įsakymą Nr. 262, 4-osios smogiamosios armijos karininkams buvo skirti tik devyni apdovanojimai. Trys Raudonosios vėliavos ordinai buvo suteikti 70-osios divizijos, kuri kiaurai perkirto 344-osios divizijos pozicijas, vadui pulkininkui Krasnovskiui, 16-osios lietuviškosios divizijos 167-ojo pulko, kuris stovėjo rezerve ir mūšyje prie Tauralaukio nedalyvavo, vadui majorui Baranovui ir 344-osios divizijos 1154-ojo pulko, kuris visą dieną stovėjo kaip įkastas, vadui papulkininkiui Kolomiecui.

J. Stalino Klaipėdos užėmimo įvertinimą galima palyginti su apdovanojimų skaičiumi Karaliaučiaus operacijoje. Tūkstančiai 43-iosios armijos (vienos iš trijų armijų, šturmavusių miestą) karių buvo apdovanoti ordinais ir medaliais, 67 žmonėms buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas, o armijos vadui A. Beloborodovui medalis „Auksinė žvaigždė“ buvo įteiktas antrą kartą.

Tikroji gėdingai sovietams pasibaigusi Klaipėdos užėmimo istorija iš karto paslėpta į stalčių toliau nuo akių. Dar liepsnojant miesto kvartalams, buvo pradėtas kurti naujas pergalingo šturmo mitas. Dešimtmečiams bėgant, jis vis apauga naujais herojiškais faktais ir detalėmis. Kiekvienais metais sausio 28 d. Klaipėdoje susirenka žmonės, norėdami pagerbti „šturmo“ dalyvių atminimą, patys net nesuprasdami, ką jie švenčia. Bet koks bandymas atskleisti tiesą tuoj pat apkaltinamas „Didžiojo tėvynės karo“ istorijos perrašinėjimu ir žuvusių raudonarmiečių atminimo niekinimu.