Knygoje teigiama, kad Rusijos visuomenę žlugdantį girtuokliavimą lemia ne įgimtas rusų polinkis, o šalies autokratinė politinė sistema, kuri nuo seno naudojo degtinę kaip valstybės valdymo įrankį. Išsamiai tirdamas Rusijos istoriją nuo Ivano Rūsčiojo iki Vladimiro Putino laikų, autorius atskleidžia slaptą valstybės istoriją, kiaurai permerktą alkoholio.
Neapsiribodamas vaizdingais pasakojimais, Schradas atlieka kruopščius tyrimus archyvuose ir analizuodamas juose rastus autentiškus dokumentus ieško atsakymų į provokuojančius istorinius klausimus. Kaip Rusijos valdovai naudojo alkoholį siekdami sutvirtinti savo autokratinį valdymą? Kokį vaidmenį alkoholis vaidino carizmo laikų perversmuose? Ar tik ne liūdnai pagarsėjusi Nikolajaus II prohibicija paskatino bolševikinę revoliuciją? O gal alkoholis sužlugdė ir Sovietų Sąjungą?
DEGTINĖS POLITIKOS PABAIGA?
Kieme, kuriame užaugo Vladimiras Putinas, rinkdavosi rajono chuliga nai – „girtuokliai, triukšmadariai ir mušeikos, visi kaip vienas. Nesiprausę, nesiskutę vaikinai su cigaretėmis dantyse ir pigaus vyno buteliais rankose. Jie nuolat gerdavo, keikdavosi ir mušdavosi, ir Putinas visada būdavo tarp jų.“ Iš esmės užaugęs smurto kupinose Leningrado gatvėse, vaikystėje Puti nas buvo karšto būdo, nenusileisdavęs net didžiausiems ir agresyviausiems bendraamžiams. „Jei kas nors jį įžeisdavo, Volodia nedelsdamas šokdavo ant vaikino, draskydavo, kandžiodavo jį, pešdavo jam plaukus.“
Nors vyriausybė pradėjo vykdyti dar vieną gerais norais grįstą kampaniją prieš alkoholį, ji veidmainiškai skatina degtinės gamybą įtakingų valdžios pareigūnų remiamų verslinin kų įmonėse.
Augdamas gatvėje tarp smurtautojų ir girtuoklių, vaikystėje Putinas pamėgo dziudo ir sambo, o vėliau kovas be taisyklių – mišrius kovos me nus (MMA). Kai 2007 m. Rusijos sunkiasvoris sambo čempionas Fiodoras Jemeljanenka, pramintas Paskutiniuoju imperatoriumi, pagaliau dalyva vo varžybose Putino gimtajame mieste Sankt Peterburge, Putinas sėdėjo pirmosiose eilėse tarp Belgijos kikboksininko aktoriaus Jeano Claude’o Van Damme’o, vadinamo Raumenimis iš Briuselio, ir Silvio Berlusconi, pravardžiuojamo itališku šelmiu. Vėliau Putinas, Van Damme’as ir Jemel janenka susitiko per mišrių kovos menų Europos čempionatą Sočyje 2010 m., o kai 2011 m. pabaigoje Rusijos čempionas Jemeljanenka sausakimša me Maskvos olimpiniame stadione stojo į paskutinę iš trijų kovų su ame rikiečiu Jeffu Monsonu, pravarde Senis Besmegenis, Putinas vėl palaikė jį sėdėdamas pirmoje eilėje.
Tiesiogiai transliuota per televizijos kanalą Rossija-2, kova be jokių apribojimų tarp šitų dviejų didžiulių akmenų maišų (kaip juos vaizdingai apibūdino Davidas Remnickas) truko visus tris raundus. Kovos pradžioje Jemeljanenka spyriu sužeidė Monsonui koją. Kitu spyriu jis nutraukė priešininkui sausgyslę, dar labiau apribodamas jo judrumą. O jam apibėrus varžovą smūgių kruša, teko stabdyti kovą, nes iš amerikiečio burnos ant jo anarchistinių ir antikapitalistinių tatuiruočių ėmė plūsti kraujas. Nepaisant to, MMA mėgėjai internete pavadino kovą vangoka.
Kiekvieno kovotojo kampe puikavosi aiškiai matoma pagrindinio ko vos rėmėjo Vneštorgbank emblema su raidėmis VTB. Galiausiai jiedu grįžo į savo kampus, kur treneriai ėmė gydyti jų žaizdas, ir buvo aiškiai matyti, kad Monsonas nukentėjo daug labiau negu Jemeljanenka; netru kus pastarasis vieningai buvo pripažintas nugalėtoju. Tiktai tada premje ras Putinas perlipo per virves ir išėjo pasveikinti tikro rusų karžygio Je meljanenkos. Tačiau vos tik įžengęs į ringą savimi pasitikintis Putinas, kuris vos prieš du mėnesius paskelbė ketinąs dalyvauti 2012 m. preziden to rinkimuose, patyrė akibrokštą. Netikėta, tačiau neabejotinai galingiau sias Rusijos žmogus buvo nušvilptas. Apstulbintas Putinas akimirksniui suglumo, o paskui pratęsė savo dziudo pasveikinimus. Per visus dvylika metų valdžioje Putinas dar niekada nebuvo nušvilptas savo žmonių. Da bar atrodė, kad jo sugrįžimas bent jau vienai (o labiau tikėtina dviem) ne seniai prailgintoms šešerių metų prezidento kadencijoms kai kuriems žmonėms nepatiko. Kažkas neabejotinai pasikeitė.
Netikėtai MMA susidomėjo pasaulio žiniasklaida, bandydama išsiaiš kinti, kas ką tik įvyko. Ar žiūrovai nušvilpė blogą kovą, kaip teigė Putino atstovas? Ar jie nušvilpė dainininką, dainavusį prieš kovą, kaip teigė ko vos organizatoriai? Ar ilgas eiles prie tualetų, kaip teigė Putiną palaikan tis jaunimo judėjimas Naši? Mano žiniomis, MMA tinklaraštininkas Mi chaelas Davidas Smithas niekada nesidomėjo Kremliaus politika (ir, tiesą sakant, apskritai politika), bet net jam buvo aišku, kad „nė vienas iš šių skirtingų versijų autorių nepaaiškino, kodėl aistruoliai ėmė reikšti nepa sitenkinimą jų įvardijamais dalykais kaip tik tuo momentu, kai Putinas pradėjo kalbėti. Ir jeigu aistruoliai reiškė nepasitenkinimą ne Putinu, ne aišku, kodėl Rusijos valstybinės televizijos laidos iškirpo tą vaizdo įrašo dalį, kurioje girdėti žiūrovų švilpimas.“
Kitoje tinklaraštijos pusėje kovotojas su korupcija Aleksejus Navalnas tvirtino, kad išreikšdami nepasitenkinimą Putinu žmonės paskelbė epo chos pabaigą. Navalno kampanijos padarė jį lygiaverčiu kovotoju su Puti no režimu: daugelis naujos rusų viduriniosios klasės atstovų, pavargę nuo keistos neofeodalinės putinizmo sistemos dviveidiškumo ir korupcijos, pritarė jo pateiktam „Vieningosios Rusijos“ kaip sukčių ir vagių partijos apibūdinimui. Palaikymas valdančiajai partijai ėmė mažėti pačiu netin kamiausiu Kremliui laiku: 2011 m. gruodžio Dūmos rinkimai buvo jau ant nosies. Nors „Vieningoji Rusija“ bandė išsaugoti pozicijas nacionalis tine retorika ir darydama spaudimą nepriklausomiems stebėtojams ir kritikams, per šiuos rinkimus ji gavo tiktai keturiasdešimt devynis pro centus balsų – pirmą kartą partija žengė žingsnį atgal. Nors Maskvos žie ma buvo šalta, iš pradžių tūkstančiai, o paskui šimtai tūkstančių protes tuotojų pasmerkė machinacijas skaičiuojant balsus, rinkimų biuletenių klastojimą ir neobjektyvius žiniasklaidos pranešimus, būdingus šiems „purviniausiems rinkimams per posovietinę istoriją“, teigdami, kad net keturiasdešimt devyni procentai balsų, kuriuos „Vieningoji Rusija“ gavo per rinkimus, yra labai išpūstas skaičius.
Dar iškalbingiau apie besikeičiančias nuotaikas bylojo tai, kad visoje šalyje dešimtys tūkstančių rusų – vis aktyvesnės pilietinės visuomenės dalis – stebėjo, kaip vyksta rinkimai balsavimo punktuose. Šie protestai už teisingus rinkimus buvo didžiausi, kokie Rusijoje vyko po komunizmo žlugimo, ir daugelis baiminosi, kad autokratinis režimas atsakys represi jomis ir kraujo praliejimu. Laimei, to neįvyko. Nors prie didžiausių pro testuotojų susibūrimų tarp 2011 m. gruodžio Dūmos rinkimų ir 2012 m. kovo prezidento rinkimų buvo matyti didelės saugumo pajėgos, visi jie praėjo be konfrontacijos. Buvo ir kitų ženklų, rodančių, kad valdžia lin kusi eiti į kompromisus su nepatenkinta visuomenės dalimi: protestai bu vo nenoriai parodyti per valstybės valdomą televiziją, o anksčiau igno ruojamiems opozicijos atstovams buvo leista viešai išsakyti savo nepasi tenkinimą. Baigiantis kadenciją prezidentas Dmitrijus Medvedevas susitiko su opozicijos vadovais ir net pasiūlė liberalias reformas, tokias kaip tiesioginių gubernatorių rinkimų sugrąžinimas. Valstybė net paža dėjo užtikrinti didesnį skaidrumą per prezidento rinkimus įrengdama kiekviename iš beveik šimto tūkstančių balsavimo punktų internetines kameras, kad būtų galima stebėti, ar nepažeidžiamos balsavimo taisyklės.
Ar interneto kameros užkirto kelią per ankstesnius rinkimus dažnai pasitaikydavusiam rinkėjų apgaudinėjimui, ar machinacijos tiesiog buvo vykdomos už jų objektyvų aprėpties, vis dar lieka neaišku. Aišku tai, kad Vladimiras Putinas lengvai laimėjo 2012 m. rinkimus, pirmiausia dėl to, kad regionuose jis liko labai populiarus ir nebuvo priešininko, galėjusio suvienyti skirtingas Putinui priešiškas jėgas. Nacionalistinė retorika ir pažadai padidinti finansavimą socialinėms reikmėms dar labiau sustipri no jo patrauklumą.
Bet nors opozicija nenuvertė Putino, ji tikrai iššovė įspėjamąjį šūvį jam virš galvos. Kur Rusija eis per trečią Putino kadenciją ir vėliau dau giausia priklausys nuo to, ar Kremlius paisys šio šūvio, ar jį ignoruos.
Istorijos kerštas
Giliausias Dantės Dieviškosios komedijos pragaro ratas, kurio viduryje tūno pats Šėtonas, yra skirtas išdavikams. Vos viena pakopa aukščiau aš tuntame rate kenčia sukčiai: apgavikai, vagys ir korumpuoti politikai, verdantys tirštoje savo tamsių paslapčių dervoje. Šalia jų persuktomis gal vomis, amžinai žvelgdami į savo neišsipildžiusias pranašystes, kenčia pra našautojai ir netikri pranašai. Taigi teikti drąsių politinių prognozių ne derėtų, tačiau panagrinėti, kaip Kremliaus galią silpnina Rusijos demo grafinis nuosmukis praeityje, tikrai galime.
2010 m. Jungtinės Tautos paskelbė naujas ilgalaikes gimstamumo prognozes. Nors pastaruoju metu valdant Medvedevui ir Putinui demo grafinė padėtis Rusijoje pagerėjo – padidėjo gimstamumas ir sumažėjo mirtingumas, tikėtina, kad iki 2050 m. Rusijos gyventojų skaičius suma žės nuo 143 milijonų iki apytiksliai 125 milijonų (grafikas). Tokiu atveju Rusija iš septintos tankiausiai gyvenamų šalių vietos smuks į vie nuoliktą ir tik nedaug lenks Vietnamą.
Kaip JTO demografai apskaičiuoja gyventojų skaičių tokioje tolimoje ateityje ir ar jų skaičiavimai patikimi? Na, demografai atsižvelgia į gims tamumo ir mirtingumo statistiką visoms amžiaus grupėms, migracijos mastą ir apskaičiuoja daug optimistinių, pesimistinių ir tikėtinų scenari jų. Pasirodo, šitos prognozės pasitvirtina devyniasdešimt keturių procen tų tikslumu. Jei jos nepasitvirtina, tai paprastai dėl didelių netikėtumų: dėl nelaukto demografinio sprogimo po Antrojo pasaulinio karo ankstes nės amerikiečių prognozės atrodo juokingai mažos. Dėl smarkios ŽIV/AIDS epidemijos 9 dešimtmetyje sudaryta Afrikos gimstamumo progno zė atrodo pernelyg optimistinė. Kaip rodo grafikas, 9 dešimtmečio demografai negalėjo numatyti demodernizacijos, kuri nuniokojo Rusiją ir jos smarkiai geriančias posovietines kaimynes. Tačiau kitaip nei Afrikos šalis ištikusią AIDS epidemiją, Rusijos demografines nelaimes sukėlė jos pačios valdžia: jos buvo šimtmečius trukusio blogo valdymo per degtinės politiką kulminacija. Išsamios 2009 m. studijos The Lancete autoriai pa darė išvadą, kad jeigu ne degtinė, mirtingumas Rusijoje būtų panašesnis į Vakarų Europos, o ne į karo nuniokotos Užsachario Afrikos8. Jeigu ne degtinė, rusai, kaip vyną geriantys vengrai ar alaus mėgėjai čekai, būtų bent jau galėję išgyventi skausmingą pokomunistinį XX a. paskutiniojo dešimtmečio pereinamąjį laikotarpį be tokios didelės žalos savo sveikatai, užuot ėmę klimpti į demografinio nuosmukio liūną.
Rusijos gyventojų skaičiaus prognozė iki 2050 m. Šaltiniai: Iris Hoßmann et al., Europe’s Demographic Future (Berlin: Berlin Institute for Population and Development, 2008), 3; United Nations, „World Population Prospects, the 2010 Revision,“ http://esa. un.org/unpd/wpp/country–profiles/country–profiles_1.htm (žiūrėta 2012 m. kovo 17 d.); Rosstat, „Izmemenie čislennosti naselenija po variantam prognoza,“ http://www.gks.ru/free_ doc/new_site/population/demo/progn1.htm (žiūrėta 2012 m. kovo 17 d.); Sergei Scherbov and Wolfgang Lutz, Future Regional Population Pafterns in the Soviet Union: Scenarios to the Year 2050, IIASA Working Paper No. WP–88–104 (Laxenburg, Austria: IIASA, 1988), 14– 15; Svetlana Soboleva, Migration and Seftlement: Soviet Union, IIASA Working Paper No. WP–80–45 (Laxenburg, Austria: IIASA, 1980), 130; Anatolijus Karlinas, asmeninis susiraši nėjimas, 2013 m. kovo 19 d.398
Pažvelkime, pavyzdžiui, į Lenkiją, kaimyninę smarkiai geriančių sla vų šalį su savomis legendinėmis degtinės tradicijomis. Lenkijai pokomu nistinis pereinamasis laikotarpis taip pat buvo skausmingas. Tačiau Jelci nui ir Putinui ignoruojant degtinės epidemiją XX a. paskutiniajame de šimtmetyje ir po 2000-ųjų, Lenkija nuolat didino akcizo mokesčius stipriai degtinei, nuosekliai siekdama, kad gyventojai vietoj jos imtų var toti saugesnius fermentuotus gėrimus – vyną ir alų. Iš dalies dėl to Lenki ja nepatyrė tokios pačios demografinės katastrofos, kokia ištiko Rusiją.
Kai Lenkijoje žlugo komunizmas, šešiasdešimt vieną procentą vartojamo alkoholio sudarė distiliuoti spiritiniai gėrimai.
Kai Lenkijoje žlugo komunizmas, šešiasdešimt vieną procentą vartojamo alkoholio sudarė distiliuoti spiritiniai gėrimai. 2002 m. jų dalis sudarė iki dvidešimt šešių procentų. Nors pereinamasis laikotarpis buvo įtemptas, tikėtina vyrų gyvenimo trukmė Lenkijoje šoktelėjo net ketveriais metais. Estijoje degtinės forma vartojamo alkoholio dalis smuko nuo septynias dešimt dviejų iki trisdešimt trijų procentų per tą patį laikotarpį. Vyrų ti kėtina gyvenimo trukmė išaugo 1,5 metų. Rusijoje, nesant tikros alkoho lio politikos, degtinės forma vartojamo alkoholio dalis padidėjo nuo še šiasdešimt šešių iki septyniasdešimt vieno procento, o tikėtina vyrų gyvenimo trukmė staiga smuko penkeriais metais. Šiandien lenkai ir es tai vis dar geria daug, bet distiliuotų gėrimų, tokių kaip degtinė, jau kur kas mažiau. Dėl to tikėtina lenkų ir estų vyrų gyvenimo trukmė siekia septyniasdešimt metų ir yra visu dešimtmečiu ilgesnė negu jų degtinėje permirkusių kaimynų rusų.
Kremlius, atrodo, linkęs tenkintis laikinais sprendimais, gydydamas degtinės politikos simptomus, o ne ligą. Nors vyriausybė pradėjo vykdyti dar vieną gerais norais grįstą kampaniją prieš alkoholį, ji veidmainiškai skatina degtinės gamybą įtakingų valdžios pareigūnų remiamų verslinin kų įmonėse. O finansų ministerija maldauja gyventojų pasimauti ant bu telio dėl didesnės valstybės garbės.
Kada nors ši beprotybė turi baigtis
Net jeigu apsiribotume dviem dešimtmečiais po komunizmo žlugi mo, būtų aiškiai matyti, kad viena iš didžiausių kliūčių Rusijai gyventi normaliai, sveikai ir turtingai yra pačios valstybės degtinės politikos palikimas. Nors valdant Medvedevui padėtis pagerėjo, Rusijoje kasmet apsinuodiję alkoholiu miršta apytiksliai penkiolika tūkstančių žmonių – daugiau negu žuvo kareivių per visus dešimt metų trukusią nevykusią sovietų avantiūrą Afganistane (1979–1989 m.). Nuo Sovietų Sąjungos žlugimo tiesiogiai dėl degtinės mirė apytiksliai šeši šimtai tūkstančių žmonių, t. y. daugiau negu XVIII a. per devynis imperinės Rusijos karus žuvo kariškių.
Kitaip tariant, 2050 m. Rusijoje gyvens trečdaliu mažiau žmonių, ne gu būtų gyvenę, jeigu per praėjusius dvidešimt metų nebūtų vykusi alko holizacija ir demodernizacija, kurios abi yra degtinės politikos palikimas.
Taip pat galime pažvelgti į prognozes, kokia Rusija būtų buvusi, jeigu ne degtine permirkusi XX a. paskutiniojo dešimtmečio demodernizacija. 1988 m. Sergejus Sčerbovas ir Wolfgangas Lutzas numatė, kad Rusijos respublikoje, tuomet įėjusioje į Sovietų Sąjungos sudėtį, 2050 m. bus apy tiksliai šimtas aštuoniasdešimt milijonų gyventojų. Jeigu atimsime Jungtinių Tautų apskaičiuotą pagrįstą vidutinį 125 milijonų gy ventojų skaičių iš to, koks jis turėjo būti, – apytiksliai 180 milijonų, – gau sime 55 milijonų žmonių skirtumą. Šis skaičius daugiau negu tris kartus viršija skaičių kareivių, žuvusių visuose Rusijos karuose per visą jos isto riją. Kitaip tariant, 2050 m. Rusijoje gyvens trečdaliu mažiau žmonių, ne gu būtų gyvenę, jeigu per praėjusius dvidešimt metų nebūtų vykusi alko holizacija ir demodernizacija, kurios abi yra degtinės politikos palikimas.
Galimos ir esamos Rusijos skirtumą ekonomistai vadina degtinės gali mybių kaina. Prie penkiasdešimt penkių milijonų gyventojų, prarastų nuo komunizmo žlugimo, turbūt galima pridėti dar šimtus milijonų žmonių, kuriuos pražudė degtinė per daugiau kaip penkis šimtus metų, praėjusius nuo to laiko, kai carai ėmė piršti pelningesnį ir stipresnį distiliuotą alko holį, išstumdami silpnesnį alų, midų ir vyną, tikruosius rusų gėrimus.
Tik įsivaizduokite, kokia Rusija galėjo būti, kokia didi ji galėjo būti, jeigu jos valdovai nebūtų nuolat skatinę žmonių gerti tokį stiprų gėralą dėl naudos valstybei. Pagalvokite, kokią ekonominę naudą būtų galėję su kurti dar penkiasdešimt penki milijonai žmonių, ypač jeigu vienas treč dalis jų nebūtų gėrę darbe. Kaip svariai dar penkiasdešimt penki milijo nai sveikų žmonių būtų prisidėję prie prekybos, mokslo ir meno. Augant gyventojų skaičiui Rusija būtų tapusi turtingesnė, būtų surenkama dau giau mokesčių, būtų išaugę jos gebėjimas atsinaujinti ir modernėti. Jai ne būtų kilę problemų dėl kariuomenės komplektavimo ir nebūtų tekę kliau tis imigrantais, kad pagerintų savo demografines perspektyvas. Bet visa tai prarasta – Rusijos potencialą ir ambicijas paskandino butelyje jos pa čios nesąmoninga valdžia.
Dėl to buvusio ir būsimo Rusijos prezidento Vladimiro Putino laukia sunkios kovos degtinės fronte, kuriam per dvi ankstesnes savo kadencijas jis skyrė labai mažai dėmesio. Pačios vyriausybės prognozėmis, net jeigu iš kitų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų atvyks daug imigrantų, 2030 m. 15–65 metų šalies gyventojų skaičius nuo 102,2 milijono sumažės iki 91,1 milijono. Mažėjant darbingo amžiaus gyventojų, sulėtės ekonomikos vys tymasis, nes bus daug mažiau produktyvių darbuotojų. Mes žinome, kad jauni darbuotojai yra ypač svarbūs kuriant technologines naujoves, ir jų trūkstant Rusijos ekonomiką dar labiau smaugs pasenę, senamadiški ir korumpuoti praeities darbo modeliai, dėl kurių jos konkurencingumas, palyginti su kitomis pasaulio šalimis, dar labiau sumažės.
Normaliomis aplinkybėmis politikai turėtų pradėti skatinti modernizaciją ir produkty vaus kapitalo augimą, bet tai daryti trukdo nesuvaldoma, sisteminė Rusi jos korupcija, kuri yra degtinės politikos palikimas (8 skyrius). Kitas ke lias galėtų būti skatinti tyrimus ir inovacijas, bet, pasak Rusijos moksli ninkų, fundamentalus mokslas šalyje yra katastrofiškos būklės ir vis dar smarkiai izoliuotas nuo tarptautinių tendencijų. Perspektyva niūri: be esminių pokyčių Rusijos ekonomika taps mažiau dinamiška ir mažiau produktyvi, todėl šalis turės dar labiau kliautis savo mineralų, naftos ir dujų pardavimu, o gerų ryšių turintys oligarchai investuos pelną patrau klesnėse vietose užsienyje. Ir jeigu šie pelningi lėšų šaltiniai vėl ims sekti, Kremlius, kaip jau ne kartą buvo atsitikę, vėl ims vis daugiau kliautis pa jamomis iš degtinės, ir dėl to situacija tik dar labiau pablogės.
Tradiciniai Rusi jos gėrimai buvo natūraliai fermentuotas alus, midus ir gira. Stipresnius, dirbtinius, distiliuotus spiritinius gėrimus žmonėms įpiršo moderni auto kratinė valstybė.
Kaip matėme, rusai ne visada gerdavo degtinę. Sakydamas savo garsią ją ištarą „gerti yra Rusios žmonių džiaugsmas, negalime be to gyventi“, Kijevo kunigaikštis Vladimiras kalbėjo ne apie degtinę. Tradiciniai Rusi jos gėrimai buvo natūraliai fermentuotas alus, midus ir gira. Stipresnius, dirbtinius, distiliuotus spiritinius gėrimus žmonėms įpiršo moderni auto kratinė valstybė, kuri, naudodama degtinę kaip būdą išvilioti jų pinigus iždui, padarė ją pagrindine autokratinio valdymo atrama. Nuo tų laikų degtinė, autokratija ir korupcija Rusijoje buvo neatskiriamai susipynusios.
Nors Rusija yra didi valstybė, ji pasiekė didybę tikrai ne padedama degtinės, o nepaisant jos. Jei Rusija iš tikrųjų nori atgauti savo vietą tarp didžiųjų pasaulio valstybių, ji turės ryžtis didžiausiam išbandymui: išrau ti giliai įsišaknijusią degtinės politikos tradiciją. Kokia didi Rusija galėtų būti be šio žlugdančio politinio prakeiksmo
