Krikščioniškuose viduramžių šaltiniuose Čingischanas (apie 1155–1227) dažniausiai vaizduojamas kaip kruvinas barbaras, o jo imperija – laukinių žmonių ir pasibaisėtinų papročių valdoma valstybė, kurioje karaliauja tamsa, chaosas ir bedievystė. Šis mitas ilgam įsitvirtino Europos istoriografijoje. Vakarų kultūros žmonės ilgus šimtmečius bet kokį barbarišką elgesį vertino kaip „mongolišką“, o pačius mongolidus – kaip rasę, kurioje dominuoja negailestingi naikinimo instinktai. Bet ar šie dar XX a. pradžioje populiarūs vertinimai buvo pagrįsti? Šiuolaikiniai mokslininkai kategoriškai nesutinka su tokiais apibendrinimais. Vienas jų – Jungtinių Valstijų etnografas, antropologijos profesorius Jackas Weatherfordas.
Savo knygoje mokslininkas paneigia sunkiai išjudinamus stereotipus apie „niūrią, atsilikusią Rytų tironiją“. Remdamasis daugybe išlikusių šaltinių jis įrodo, kad Čingischanas nebuvo pamišęs skerdikas, kaip dažnai įsivaizduojama, bet išmintingas, gana nuosaikus valdovas. Šios istorinės asmenybės sukurtoje ir išplėstoje valstybėje stiprėjo kultūriniai ir ekonominiai ryšiai, buvo uždrausti kankinimai, garantuota tikėjimo laisvė. Čingischano ir jo įpėdinių imperija nebuvo jokia tamsybių tamsybė, bet savo laikmetį visiškai atitikusi ir kai kur net aplenkusi viduramžių valstybė. Bet svarbiausia yra tai, kad Čingischano didybė nebuvo likimo dovana. Ją jis susikūrė pats, iš niekam nežinomo stepių vaduko tapęs daugelio kraštų nukariautoju.
Kodėl skaitytoją gali sudominti ši knyga? Ne tik todėl, kad J. Weatherfordo „Čingischanas“ Vakarų pasaulyje tapo bestseleriu ir sulaukė daugybės palankių vertinimų, o pats karvedys istorikų pripažintas viena reikšmingiausių asmenybių per visą žmonijos istoriją. Ši knyga padeda suprasti Europos ir Azijos istorijos vingius bei jų įtaką, atspindį šiandienos pasaulyje.
Siūlome šios knygos ištrauką
Kai Renesanso rašytojai ir tyrinėtojai atvirai liaupsino Čingischaną ir mongolus, XVIII a. Šviečiamasis amžius Europoje pagimdė vis stiprėjantį neigiamą požiūrį į azijiečius. Šis požiūris dažnai koncentravosi į mongolus, kurie tapo viso to didžiulio žemyno blogio ir ydų simboliu. Jau 1748 m. šį toną savo traktate Apie įstatymų dvasią (De l’esprit des lois) davė prancūzų filosofas Charles'is de Montesquieu. Jis kalbėjo apie azijiečius su pasipūtėliška panieka ir daugumą jų peiktiniausių savybių priskyrė mongolams, kuriuos vadino „savotiškiausiais žmonėmis pasaulyje“. Pasak Montesquieu, mongolai vienu metu esą ir nuolankūs vergai, ir žiaurūs šeimininkai. Maža to, filosofas mongolus kaltino dėl visų pagrindinių atakų prieš civilizaciją – nuo antikinės Romos iki Persijos: „Jie sugriovė Aziją nuo Indijos iki Viduržemio jūros; visas šalis, kurios susiformavo į rytus nuo Persijos, jie pavertė dykuma.“ Montesquieu šlovino gentinę europiečių kilmę kaip demokratijos užuomazgą ir menkino iš genčių kilusias Azijos tautas: „Totoriai, kurie sunaikino graikų imperiją, nukariautuose kraštuose įkūrė vergovę ir despotišką valdžią, o gotai, nukariavę Romą, įkūrė monarchiją ir laisvę.“ Remdamasis tokia istorijos versija, Montesquieu be ceremonijų atmetė visą azijiečių civilizaciją: „Azijoje viešpatauja vergiška dvasia, kurios jie [azijiečiai] niekada nesugebėjo atsikratyti; visoje šio krašto istorijoje neįmanoma rasti nė vieno epizodo, rodančio dvasios laisvę. Mes ten niekada nematysime nieko, išskyrus amžiną vergovę.“
Pagrindiniu tokių užsipuolimų taikiniu tapo Čingischanas. Pavyzdžiui, Volteras, siekdamas asmeninių politinių ir visuomeninių tikslų, adaptavo mongolų epochos dramaturgo Dzi Dziunsiango pjesę Našlaitis iš Džiao giminės. Čingischaną, kuris Voltero pjesėje simbolizavo prancūzų karalių, Volteras pavaizdavo kaip neišprususį ir žiaurų niekšą. Pjesė Kinijos našlaitis, kaip Volteras ją pervadino, Paryžiaus scenoje debiutavo 1755 m.; pats Volteras tuo metu mėgavosi saugia tremtimi Šveicarijoje. „Aš laikiausi savo plano Čingischano epochos atžvilgiu, – aiškino jis. – Stengiausi pavaizduoti totorių ir mongolų manieras; patys įdomiausi įvykiai yra niekas, kai jų nepagražina manieros. Bet toks pagražinimas, kuris yra viena didžiausių meno paslapčių, būna vien tuščias malonumas, jeigu juo nesiekiama įkvėpti minčių apie garbę ir dorybę.“ Apibūdindamas Čingischaną Volteras sako: „Tai karalių karalius, ūmusis Čingischanas, kuris nuniokojo derlingas Azijos žemes.“ Pasak Voltero, Čingischanas yra „laukinis skitų karys, nuo mažens pratintas prie ginklų ir išmokytas kraugerystės amato“. Revizionistinėje Voltero istorijoje mongolų kariai tėra „plėšikai, gyvenantys palapinėse, vežimuose ir laukuose“. Jie „neapkenčia mūsų meno, mūsų papročių ir mūsų įstatymų, todėl nori visa tai pakeisti ir šią nuostabią imperiją paversti viena didžiule dykuma, kaip pavertė savąją“.
Voltero pjesėje vienintelė Čingischano savybė, kiek atperkanti jo bjaurias savybes, yra ta, kad jis, nors ir nenorom, pripažįsta labiau apsišvietusių tautų moralinį pranašumą: „<...> man tenka vis labiau žavėtis šiais nuostabiais žmonėmis, kurie yra tokie puikūs meno, ginklų ir mokslo srityse ir turi tokias geras manieras.219“ Čingischanas baigia pjesę klausimu: „<...> ko aš pasiekiau visomis savo pergalėmis, visais tais nedorais laurų vainikais, suteptais krauju?“ Ir Volteras jam atsako: „<...> tai yra ašaros, dūsavimai ir žmonijos prakeiksmai.“ Šiais žodžiais Volteras pradėjo naujųjų laikų tendenciją juodinti mongolus. [...]
Visgi pačiais užgauliausiais aiškinimais, kad azijiečiai yra nevisaverčiai, pasižymėjo ne Europos filosofai ar menininkai, bet mokslininkai, ta nauja intelektualų rūšis, kurią pagimdė Šviečiamasis amžius. XVIII a. viduryje prancūzų gamtininkas Georges'as Louis Leclercas de Buffonas sudarė pirmąją gamtos mokslų enciklopediją, kurioje pateikė pagrindinių žmonių grupių apibūdinimus; pagal tą sistemą Azijoje svarbiausi buvo mongolai. Buffono apibūdinimai labai panėšėjo į isterišką Matthew Paris ir Tomo iš Spalato rašliavą daugiau kaip prieš penkis šimtus metų. Buffonas apie mongolus rašė: „Jų lūpos didelės ir storos, su skersiniais įtrūkimais. Liežuvis ilgas, storas ir labai šiurkštus, o nosis maža. Oda turi nežymų purvinai gelsvą atspalvį; dėl jos elastingumo trūkumo susidaro įspūdis, kad ji per didelė jų kūnams.“ Pasak Buffono, mongolų moterys „tokios pat atstumiančios kaip ir vyrai“. Mongolų kultūra jam atrodo ne mažiau bjauri negu jų veidai: „Daugumai šių genčių nepažįstami tokie dalykai kaip religija, moralė ir padorumas. Jie yra plėšikai iš prigimties.“ Iš prancūzų kalbos išverstas į visas pagrindines Europos kalbas šis Buffono veikalas XVIII ir XIX a. buvo gana klasikinis informacijos šaltinis.
Europos mokslininkai siekė suklasifikuoti viską – nuo šunų ir arklių veislių iki rožių ir pienių rūšių. Vokiečių zoologas Johannas Friedrichas Blumenbachas, Goethe's universiteto medicinos profesorius nuo 1776 iki 1835 m., sukūrė zoologinę žmonių klasifikaciją, pagrįstą lyginamąja anatomija. Ypač svarbūs buvo tokie požymiai kaip odos pigmentacija, plaukų ir akių spalva, kaukolės tipas ir veido bruožai, įskaitant nosies, skruostų ir lūpų dydį bei formą. Pasak Blumenbacho, žmonės natūraliai pasidalijo į tris pirmines rases, atitinkančias Afriką, Aziją ir Europą, taip pat į dvi mažiau svarbias čiabuvių amerikiečių ir malajų porases. Remdamasis teorija, kad azijiečiai kilę iš Mongolijos, jis visiems azijiečiams priskyrė antraštę „Mongolai“. Europos mokslininkai greitai pasičiupo šią teoriją ir pavertė ją moksline evangelija.
Šios žmonių grupių kategorijos, žinoma, apėmė ir rasių išsivystymo vertinimą. Pavyzdžiui, 1884 m. škotų mokslininkas Robertas Chambersas rašė: „Įvairių žmonių rasių dominuojančios savybės paprasčiausiai rodo tam tikrą aukščiausio, tai yra europidų, tipo evoliucijos pakopą.“ Palyginti su baltąja rase, „mongolai tėra ką tik gimęs lėtesnio vystymosi kūdikis“.
Netrukus šiems teoretikams tapo „aišku“, kad mongolidų rasė labai panėšėja į Azijos beždžionę orangutaną. Panašumą rodė ne tik veido bruožai, bet ir pozos. Kaip ir orangutanai, azijiečiai sėdėdavo sukryžiuotomis kojomis, tai yra „mongoliška“, arba Budos poza. Mongolidų kategorija greitai plėtėsi: ją papildė Amerikos indėnai, eskimai, taip pat „šiauriniai kinai, pietiniai kinai, tibetiečiai, Pietų Kinijos gentinės tautos, mongolai, kai kurie tiurkai, tungusai, korėjiečiai, japonai ir paleoazijiečiai223“. Tokia mongolidų klasifikacija, kuri atsirado pačiu laiku ir buvo džiugiai priimta Europos mokslininkų, įkvėpė taikyti ją ir kitose srityse. Remdamiesi tuo, kad kai kurių sutrikusio vystymosi vaikų veido bruožai panašūs į azijietiškus, tos epochos mokslininkai įtikėjo, jog tie vaikai priklauso mongolidų rasei.
Pirmasis apie sutrikusio vystymosi vaikų „sąsają“ su mongolidų rase224 prakalbo Robertas Chambersas, šį negalavimą siejęs su kraujomaiša. 1844 m. jis rašė: „Artimą kraujo ryšį turintys tėvai225 dažnai susilaukia mongolidų tipo palikuonių, tai yra tokių, kurie ir užaugę būna tarsi vaikai.“ 1867 m. dr. Johnas Langdonas Haydonas Downas, vadovavęs Elsvudo silpnapročių prieglaudai Surėjaus grafystėje Anglijoje, savo straipsnyje Pastabos apie etninį idiotų klasifikavimą (Observation on the Ethnic Clasification of Idiots), kurį išspausdino britų žurnalas Journal of Mental Science, formalizavo naują žmonių kategorijų sistemą. Be kraujomaišos ir kitų nuo normos nukrypusio elgesio formų, gydytojai vardijo ir daugiau veiksnių, galinčių lemti „mongolidų“ tipo kūdikio gimimą: nėščiosios nerimą, nesaikingą kvepalų naudojimą, tėvų alkoholizmą ir dvigalvį spermatozoidą.
Ieškodami tvirtesnio istorinio pagrindimo, kodėl tie vaikai gimsta turėdami azijietiškų veido bruožų, mokslininkai atrado „akivaizdžią“ biologinę sąsają, prisiminę mongolų invazijas į Europą XIII a. Pasak naujų aiškinimų, ištisus šimtmečius plėšikavę hunai, avarai ir mongolai prievartavo baltąsias moteris ir šitaip Europoje paliko savo genetinį įspaudą. Tie genai kai kada ima dominuoti naujojoje epochoje ir tada „normali“ europietė pagimdo vaiką mongolidą. Dr. Downo sūnus papildė tėvo teoriją tvirtindamas, kad jo medicininiai tyrimai parodė, jog šie silpnapročiai yra mongolų atavizmas, todėl juos reikėtų laikyti veikiau „pirmykščiais, o ne tikrais žmonėmis“.
