Daugelis iki šiol šventai įsitikinę, kad kuo taikiausiai nusiteikusi Sovietų Sąjunga buvo klastingai užpulta hitlerinės Vokietijos, beveik viena kariavo prieš nacius ir jų satelitus, bet galiausiai niekieno nepadedama išplėšė šlovingą pergalę, „sutriuškinusi rudąjį žvėrį jo paties urve“.
Nuolat tvirtinama, kad per visus karo metus raudonarmiečių žuvo ne ką daugiau nei vokiečių, o visi svarbūs laimėjimai pasiekti ne dėl pranašumo gyvąja jėga ir technika, o dėl išimtinai Stalino ir jo maršalų tariamo genialumo. Sąmoningai menkinamas lendlizas, atvirai ignoruojamas neįkainojamas Vakarų sąjungininkų indėlis į bendrą pergalę, be kurio totalitarinis sovietų režimas neabejotinai būtų pralaimėjęs Hitleriui.
Tikroji istorija visiškai kitokia, nei pasakojama sovietinėje ir rusiškoje mitologijoje. Remdamasis faktais, liudininkų prisiminimais ir sausa statistika B.Sokolovas įrodo, kad didžioji dalis dar nuo sovietmečio skiepytų „tiesų“ apie „Didįjį Tėvynės karą“ – smarkiai iškraipyti faktai arba visiškas pramanas.
Tikroji istorija visiškai kitokia, nei pasakojama sovietinėje ir rusiškoje mitologijoje.
Stalino valdoma Sovietų Sąjunga planavo didelį karą Europoje, nors moderniai kariauti nebuvo tinkamai pasirengusi. Įsiveržus vokiečiams, netikėtai paaiškėjo, kad eilinis raudonarmietis parengtas kur kas prasčiau už Vermachto karį, o sovietų karininkas – už vokiečių karininką.
Nemokėjimas, nesugebėjimas, profesionalumo stoka Raudonajai armijai atsirūgo didžiulėmis gyvosios jėgos ir technikos netektimis. Kai kuriuose fronto ruožuose kur kas mažesnės Vermachto pajėgos nesunkiai triuškino „raudonuosius“ korpusus ir divizijas, kai kur vienam žuvusiam vokiečiui tekdavo dvidešimt – ir daugiau – žuvusių raudonarmiečių. Sovietai sugebėdavo pasiekti pergalių tik tada, kai pranašumas būdavo milžiniškas. Kremliaus šeimininkas nemokėjo kariauti neužverčiant priešo savo karių lavonais.
Tad kodėl Stalinas atsidūrė nugalėtojų gretose, o Vokietija buvo pasmerkta pralaimėti? Visus atsakymus rasite šioje knygoje. Nemažai dėmesio skiriama ir nebūtiems „žygdarbiams“, tokiems kaip 28 panfiloviečių žygdarbis ar Aleksandro Matrosovo žūtis.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Kautynėse prieš Vermachtą žuvo ir mirė nuo žaizdų apie 22,2 mln. raudonarmiečių, vokiečių – 2,1 mln. Gauname santykį 10,6:1.
Toks Rusijai (SSRS) nepalankus santykis per du pasaulinius karus aiškintinas pirmiausia ekonominiu ir kultūriniu Rusijos atsilikimu, lyginant su Vokietija ir Vakarų sąjungininkais. Jei kalbėtume apie Antrąjį pasaulinį karą, padėtį blogino kariuomenės efektyvumą silpninantis Stalino totalitarizmas. Per 20 metų Stalinas neįveikė atsilikimo nuo Vakarų. Jis linko nugalėti ne išmanymu, bet mariomis kraujo. Profesionalioje kariuomenėje jis įžvelgė pavojų savo paties režimui. Sovietų Sąjungai teko sumokėti dešimčių milijonų žmonių gyvybių kainą ne tik už Stalino totalitarizmą, bet ir už imperijos išsaugojimą bei išplėtimą.
Per 20 metų Stalinas neįveikė atsilikimo nuo Vakarų.
Totalitarinė sistema užtikrino, kad valstybė nesubyrės net pačių didžiausių pralaimėjimų akivaizdoje. Pralaimėjimai nesukėlė revoliucijų, ir SSRS gebėjo išplėšti galutinę pergalę. Bet tas faktas, kad Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą faktiškai nevykstant jokioms kovoms Vakaruose, lėmė, jog Vokietijos pagrindinės sausumos pajėgos (kitaip nei per Pirmąjį pasaulinį karą) kovojo prieš Raudonąją armiją (nors svarbiausios Liuftvafės ir jūrų laivyno pajėgos kovėsi prieš Vakarų sąjungininkus). Raudonosios armijos negrįžtamosios netektys Didžiajame Tėvynės kare smarkiai viršijo carinės Rusijos kariuomenės netektis Pirmajame pasauliniame. Ten, kur Vermachtui tekdavo kovoti prieš Vakarų sąjungininkus, britų ir amerikiečių gyvosios jėgos nuostoliai buvo lygūs ar net mažesni už vokiečių gyvosios jėgos nuostolius.
[...]
Prie Leningrado kovojęs vokiečių karys prisiminė: „Tapome liudininkais, kaip prie Volchovo į ataką buvo metami beginkliai kariai, kaip jie rinko kritusių bičiulių šautuvus, kaip NKVD nukreipdavo kulkosvaidžių vamzdžius į atakuojančiųjų nugaras, kad jiems į galvą nešautų mintis trauktis. Neturėdami kito pasirinkimo jie artėjo prie mūsų gerai įtvirtintų pozicijų ir buvo nukauti arba pateko į nelaisvę.“
Akivaizdu, kad skirtingų pusių pateikti skaičiai – nevienareikšmiai.
O Hermannas Niedermayeris iš Waffen-SS 1-osios divizijos „Leibstandarte Adolf Hitler“ taip aprašė 1942 m. gruodžio 27 d. vykusį mūšį prie Milerovo: „Gulėdami apkasuose matėme, kaip masės raudonarmiečių, tūkstančiai juodų taškelių beribės sniego dykumos fone, puolė mus garsiai šaukdami „Ura!“. Mūsų vadai įsakė šaudyti. Iš trumpo nuotolio kulkosvaidžių salvės raškė kruviną derlių. Šovinių juostą keitė kita šovinių juosta. Kai su pirmąja puolančiųjų banga buvo baigta, užplūdo antroji, kurios laukė toks pat likimas. Per trumpą laiką prieš mūsų dalinį išaugo kalnas žuvusių ir sužeistų raudonarmiečių. Puikiai girdėjome jų dejones. Sniego daugiau nesimatė, jis tarsi virto juoduma. Mūsų nuostoliai buvo nereikšmingi.“
Akivaizdu, kad skirtingų pusių pateikti skaičiai – nevienareikšmiai. Sovietams toks pasibaisėtinai nepalankus negrįžtamųjų netekčių santykis susiklostė dėl labai žemo daugelio Raudonosios armijos karininkų ir kareivių pasirengimo lygio. Kokios to priežastys?
Žmogaus gyvybė Stalino valdomoje Sovietų Sąjungoje buvo nieko verta.
Vokiečių, amerikiečių, britų, lenkų, kitų šalių karius buvo galima įtikinti, kad nuoširdus karo mokslų krimtimas taikos metais smarkiai padidina galimybes išgyventi tikrame mūšyje. Įdiegti tokį požiūrį sovietų kariui nebuvo jokių galimybių. Jis žinojo, kad, užvirus kruvinam mūšiui, vadams jo gyvybė visiškai nerūpės, todėl į karo mokslus žvelgta atsainiai.
Žmogaus gyvybė Stalino valdomoje Sovietų Sąjungoje buvo nieko verta. Didelį vaidmenį suvaidino tai, kad Stalinas troško kurti milicinę (liaudies pašauktinių) kariuomenę, nes profesionalų armijoje įžvelgė grėsmę. Bonapartizmo pavojumi aiškintinos ir 1937–1938 m. represijos, dėl kurių Raudonoji armija neteko daugybės savarankiškai mąstančių vadų. Būtent juose Stalinas įžvelgė potencialius kandidatus į „bonapartus“.
Represijos neigiamai paveikė Raudonąją armiją dar ir dėl to, kad vadai vis labiau bijojo priimti savarankiškus sprendimus, todėl gyvosios jėgos nuostoliai tik didėjo. Taip pat svarbų vaidmenį suvaidino santykinis dar Pirmojo pasaulinio karo metais išryškėjęs Rusijos imperijos armijos atsilikimas nuo vokiečių kariuomenės.
O iš esmės Vermachto ir Raudonosios armijos žuvusiųjų santykis buvo toks, koks būna metropolijos karuose prieš kolonijinių tautų kariuomenes.
Tada žuvusiųjų santykis buvo 7:1 vokiečių naudai. Tarpukariu šis Rusijos atsilikimas dar labiau padidėjo. Aš manau, kad per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusių rusų ir vokiečių karių santykį korektiškiau būtų lyginti ne su bendruoju žuvusiųjų santykiu 1941–1945 m. (10:1), o su santykiu nuo 1941 m. birželio iki 1944 m. gegužės (16,6:1). Juk paskutinius dešimt karo mėnesių vokiečių ir sovietų netekčių santykį labai paveikė Antrojo fronto atidarymas. O iš esmės Vermachto ir Raudonosios armijos žuvusiųjų santykis buvo toks, koks būna metropolijos karuose prieš kolonijinių tautų kariuomenes.
Pirmajame pasauliniame kare Rusija žlugo 1917-ųjų vasarį, o jos kariuomenė subyrėjo. Didžiajame Tėvynės kare Sovietų Sąjunga nugalėjo, ir jos kariuomenė įžengė į Berlyną. Supertotalitarinėje Stalino sistemoje revoliucija negalėjo įvykti net pačių sunkiausių pralaimėjimų laikotarpiu.
Dėl katastrofiškų nuostolių likę gyvi kareiviai ir karininkai nuolat būdavo atšaukiami iš priešakinių pozicijų ir perskirstomi.
Pralaimėjimų tikrųjų mastų didžioji gyventojų dalis tiesiog nesuvokė. Dėl katastrofiškų nuostolių likę gyvi kareiviai ir karininkai nuolat būdavo atšaukiami iš priešakinių pozicijų ir perskirstomi. Retai kuris be pertraukos išbūdavo fronte ilgiau nei mėnesį. Todėl pakrikimo, kuris dėl ilgo lindėjimo apkasuose 1916–1917 m. užgriuvo carinę kariuomenę, Raudonoji armija išvengė. Kiek iš tiesų žūdavo žmonių, Stalinas nežinojo.
Jis ir nesistengė žinoti, nors, tikėtina, įtarė, kad raudonarmiečių žūva kur kas daugiau nei vokiečių. Bet dėl šito diktatorius nė kiek nekompleksavo. Pergalės kaina jo nejaudino. Svarbiausia, kad jis pasiekė, jei ne visus, tai daugelį užsibrėžtų tikslų: atgaivino Rusijos imperiją, sukūrė didžiulę sovietų įtakos sferą Rytų Europoje ir Rytų Azijoje.
Su Stalinu ne kartą susitikęs ir grožinį-dokumentinį metraštį apie Didįjį Tėvynės karą svajojęs parašyti rašytojas K.Simonovas prisiminė: „Žinoma, kvaila būtų manyti, kad Stalinas, vyriausiasis kariuomenės vadas, nenorėtų išvengti didžiulių nuostolių.
Bet esmė ta, kad Stalino vadovavimo „iš viršaus“ stilius ir pirmiausia to stiliaus ypatybė, susijusi su sistemingu, nuolatiniu vėlavimu pereinant nuo puolimo prie gynybos, siekimu išspausti iš kariuomenės viską, tie paskutiniai kilometrai, kuriuos įveikdama kariuomenė netekdavo daugiausia gyvosios jėgos, sustojimo atidėjimas kuo vėlesniam laikui, ignoruojant frontų bei armijų vadovybės siūlymus, – šis Stalino vadovavimo stilius objektyviai lemdavo jėgų iššvaistymą, nepateisinamai didelius netekčių mastus kiekvienos operacijos pabaigoje ir galiausiai – kitos operacijos vėlavimą.
Operacijoms planuoti ir rengti buvo skiriama mažiau laiko. O tai savo ruožtu taip pat virsdavo nereikalingais nuostoliais. Žodžiu, toks vadovavimas nenumaldomai lemdavo didesnes netektis nei jos galėjo būti esant kitokiam vadovavimo stiliui.
Simonovas taikliai pastebėjo visišką Stalino abejingumą gyvosios jėgos nuostoliams, siekį visada tik pulti ir pulti kuo ilgiau, kol kariuomenė visiškai išsikvėps.
Mėginti nušviesti psichologinius jo elgesio motyvus? Kuo jis vadovavosi, jei atmestume negailestingumą, abejingumą didžiulėms netektims? Siekis išspausti iš žmonių viską, ką jie gali? Sutelkti vidinius išteklius?“
Simonovas taikliai pastebėjo visišką Stalino abejingumą gyvosios jėgos nuostoliams, siekį visada tik pulti ir pulti kuo ilgiau, kol kariuomenė visiškai išsikvėps. Bet juk šiuo požiūriu sovietų generolai ir žemesnio lygio karininkai visiškai nesiskyrė nuo Stalino.
Stalinas manė, kad didelės gyvosios jėgos netektys ne tik neišvengiamos, bet ir savotiškai naudingos.
Aleksejaus Pivovarovo filme „Antroji smogiamoji armija. Ištikimoji Vlasovo kariuomenė“ pateikiamas Aleksandro Orlovo pasakojimas, kaip traukdamiesi sovietų kareiviai susprogdindavo sanitarinius automobilius su sužeistaisiais, kad šie nepatektų į nelaisvę, ir tokius susprogdintus automobilius pavyko rasti pokario ieškotojams. Ir čia pat pateikiamas vieno 2-osios smogiamosios armijos veterano pasakojimas, kaip vadas jiems įsakęs pirmiausia tausoti techniką. Esą žmonių mes dar gausime.
Stalinas manė, kad didelės gyvosios jėgos netektys ne tik neišvengiamos, bet ir savotiškai naudingos. Viena vertus, kariai dažnai puolė, kita vertus, dėl didžiulių netekčių fronte išbūdavo palyginti trumpą laiką. Didžiosios karių dalies netekusios divizijos buvo išvedamos į užnugarį performuoti prabėgus vos kelioms dienoms, kai pateko į frontą.
Todėl kariuomenėje, įskaitant užnugario dalinius ir padalinius, neišsikerojo tokios maištingos tendencijos, kokios įsivyravo Rusijos imperatoriškojoje armijoje 1916-ųjų pabaigoje – 1917 m. užsitęsusio pozicinio karo sąlygomis. Būtent tas pakrikimas ir tapo viena iš 1917 m. Vasario revoliucijos priežasčių.
Vienas sovietų istorikas didžiuodamasis rašė: „Dėl partinių ir sovietinių organizacijų įvairiapusės pagalbos iki 1941-ųjų pabaigos į kariuomenę įsiliejo daugiau nei 400 naujų divizijų. Sunkiausiomis sąlygomis vos per pusmetį šalis sukūrė ginkluotąsias pajėgas, karių skaičiumi pranokstančias mūsų prieškario pajėgas. Tai padėjo sustabdyti priešo kariuomenę. Tokia žmogiškųjų ir materialinių išteklių mobilizacija per trumpą laiką buvo įmanoma tik Sovietų Sąjungai. Jungtinėms Valstijoms prireikė beveik dvejų metų (nuo 1941 m. sausio iki 1942 m. vasario) suformuoti 36 naujas divizijas. O juk JAV teritorijoje karo veiksmai nevyko.“
Sovietų divizijos faktiškai buvo sudarytos iš prastai parengtų tik ką apginkluotų civilių.
Bet juk beveik visus 1941 m. JAV formaliai nekariavo, todėl negalėjo kepti divizijų taip intensyviai, kaip tai darė kariaujančios valstybės. Bet pagrindinė tokio akivaizdaus skirtumo priežastis slypi kitur. Amerikiečiai formuodavo lygiai tiek divizijų, kiek tuo metu jų reikėjo išsilaipinti Šiaurės Afrikoje ir kovai Ramiajame vandenyne. Būtent vandenyne tada ir vyko didžiausi mūšiai. Bet užtat amerikiečių divizijos buvo gerai parengtos, ir 400 naujai suformuotų sovietų divizijų joms smarkiai nusileido. Sovietų divizijos faktiškai buvo sudarytos iš prastai parengtų tik ką apginkluotų civilių.
Vokiečių generolai, aiškindami didžiules sovietų gyvosios jėgos netektis, paprastai nurodo Raudonosios armijos vadų abejingumą karių gyvybėms, vidutinio ir žemesniojo vadovaujančio personalo silpną taktinį pasirengimą, puolimą pagal tą patį šabloną, karininkų bei kareivių nesugebėjimą priimti savarankiškus sprendimus. Tokius pareiškimus galima būtų aiškinti kaip paprasčiausią troškimą nuvertinti kare vis dėlto nugalėjusį priešą, bet juk lygiai tokių pačių tvirtinimų gausu ir iš sovietų pusės.
Pavyzdžiui, Žoresas Medvedevas taip prisimena 1943 m. kautynes prie Novorosijsko: „Prie Novorosijsko vokiečiai buvo įsirengę dvi puikiai įtvirtintas gynybos linijas. Gynybos gylis – apie 3 km. Manyta, artilerinis apšaudymas prieš prasidedant puolimui – labai efektyvi priemonė, tačiau man atrodo, kad vokiečiai greitai prie jos prisitaikė. Pastebėję, kad telkiasi mūsų technika ir prasideda galingas apšaudymas, jie atsitraukdavo į antrąją liniją, priešakyje palikę tik kelis kulkosvaidininkus. Jie atsitraukdavo ir susidomėję stebėdavo visą tą triukšmą ir dūmus. Paskui mums įsakydavo eiti į priekį. Ir mes ėjome. Susisprogdindavome užlipę ant minų, užimdavome pirmąją priešo liniją – beveik visiškai tuščią, neskaitant dviejų trijų vokiečių lavonų. Tada nuskambėdavo įsakymas atakuoti antrąją liniją. Ir čia žūdavo iki 80 proc. puolančiųjų. Vokiečiai buvo įsitaisę puikiai įrengtuose įtvirtinimuose ir visus iššaudydavo tiesiu taikymu.“
Amerikiečių diplomatas A.Harrimanas prisiminė Stalino žodžius, kad „Raudonojoje armijoje reikia turėti daugiau narsos išdrįsti trauktis nei pulti“.
Diplomatas komentuoja: „Ši Stalino frazė aiškiai liudija, kad jis viską žinojo. Buvome sukrėsti, tačiau supratome, kas iš tiesų verčia raudonarmiečius kovoti... Pokariu su vokiečiais besikonsultavę mūsų kariškiai pasakojo, kad labiausiai triuškinantis rusų puolimo aspektas – masiškumas. Rusai ėjo banga po bangos. Vokiečiai juos tiesiog šienavo, bet dėl neįtikėtino puolančiųjų spaudimo vienai bangai pavykdavo prasiveržti.“
O štai 11-osios gvardijos armijos 273-iosios šaulių divizijos 812-ojo artilerijos pulko valdymo būrio vado Valentino Diatlovo (1923–1999) liudijimas apie 1943 m. kovas Baltarusijoje. Karo metais Diatlovas buvo jaunesnysis leitenantas, o į atsargą išėjo ištarnavęs iki papulkininkio.
„Netoliese esančia susisiekimo tranšėja praslinko civiliniais drabužiais vilkinčių žmonių virtinė su milžiniškais daiktamaišiais ant pečių. „Slavai, jūs iš kur būsite?“ – paklausiau jų. „Mes iš Oriolo srities, papildymas.“ „Koks papildymas, jei civiliais drabužiais ir be šautuvų?“ „Sakė, kad gausime mūšyje...“ Mūsų artilerija priešą apšaudė penkias minutes. Artilerijos pulko 36 pabūklai tvatino priešakinį vokiečių sparną. Nuo sviedinių sprogimų matomumas dar labiau suprastėjo...
Ir štai ataka. Lyg juoda besiranganti gyvatėlė pakilo puolančiųjų rikiuotė. Po jos antra. Šios juodos besirangančios gyvatėlės ant baltai pilkos žemės atrodė labai nevykusiai, nenatūraliai. Juodas ant balto – puikus taikinys. Ir vokietis „laistė“ šias rikiuotes koncentruotu švinu. Iš antrosios tranšėjų linijos tratėjo didelio kalibro kulkosvaidis. Puolantieji sugulė. Bataliono vadas šaukė: „Pirmyn... tvoju mat! Pirmyn!.. Mūšin! Pirmyn! Nušausiu!“ Bet pakilti buvo neįmanoma. Pamėgink atsiplėšti nuo žemės griaudint artilerijos, kulkosvaidžių ir pistoletų-kulkosvaidžių ugniai...
Vadams vis dėlto pavyko keliskart pakelti „juodą“ kaimo pėstininkiją. Bet viskas perniek. Priešo ugnis buvo tokia koncentruota, kad nubėgę vos kelis žingsnius žmonės krito pakirsti. Mes, artileristai, negalėjome jiems niekuo padėti. Matomumas prastas, vokiečių ugnies taškai sumaniai užmaskuoti. Labiausiai tikėtina, kad priešo kulkosvaidžiai kaleno iš dzotų, todėl mūsų pabūklų ugnis neužtikrino reikiamo rezultato.“
Tas pats karininkas gana vaizdingai aprašo daugelio atsiminimus parašiusių sovietų maršalų ir generolų taip idealizuojamą žvalgybą mūšiu, kurią vykdė baudžiamasis batalionas: „Dešimtį minučių trukusiame ugnies škvale dalyvavo du mūsų pulko divizionai. Ir viskas. Po apšaudymo kelių sekundžių tyla.
Staiga iš tranšėjos ant brustvero užšoko bataliono vadas: „Vaikinai! Už Tėvynę! Už Staliną! Paskui mane! Ura-a!“ Baudžiamojo bataliono kariai lėtai pakilo iš tranšėjos ir, lyg sulaukę paskutiniosios, atkišę šautuvus nubėgo. Dejonės ir riksmas su ilgai aidinčiu „aaaa“ liejosi iš kairės į dešinę ir vėl į kairę tai susilpnėdamas, tai vėl stiprėdamas.
Mes taip pat iššokome iš tranšėjos ir nurūkome pirmyn. Vokiečiai į puolančiųjų pusę iššovė kelias raudonas raketas ir iškart pradėjo smarkų apšaudymą iš minosvaidžių ir artilerijos. Pėstininkai sugulė, kiek už jų ir mes – pailgame griovyje.
Negalėjome iškišti galvos. Kaip šiame pragare nustatyti ir kas turėtų nustatyti priešo taikinius? Vokiečių artilerija smogė iš uždarų pozicijų, ji buvo sutelkta toli sparnuose. Tvatino ir sunkieji pabūklai. Keli tankai šaudė tiesiu taikymu, jų kaukiantys sviediniai prašvilpdavo virš galvos...
Panašių pasakojimų apie beprasmiškas kruvinas atakas aptinkama ir vokiečių kareivių bei karininkų prisiminimuose, laiškuose.
Drausmės bataliono kareiviai gulėjo atvirame lauke ir krūmuose priešais vokiečių tranšėją, o vokiečiai talžė šį lauką, akėjo ir žemę, ir krūmus, ir žmonių kūnus... Batalione liko septyni žmonės, o buvo 306.“
Beje, puolimas šiame ruože taip ir neprasidėjo. O iš 299 negrįžusiųjų didžioji dalis žuvo, nors, tikėtina, kai kuriems lengviau sužeistiems pavyko sutemus šliaužte palikti mūšio lauką.
Panašių pasakojimų apie beprasmiškas kruvinas atakas aptinkama ir vokiečių kareivių bei karininkų prisiminimuose, laiškuose. Vienas bevardis liudininkas aprašo, kaip 1941 m. rugpjūtį A.Vlasovo vadovaujama 37-oji armija puolė vokiečių užimtą aukštumą prie Kijevo. Beje, šios atakos aprašymas iš esmės sutampa su ankščiau pateiktu sovietų karininko pasakojimu.
Čia ir visiškai beprasmiškas artilerijos apšaudymas tvatinant priešo paliktas pozicijas, ir ataka tankiomis bangomis, ir priešais vokiečių kulkosvaidžius žūvantys kariai, ir nežinomas vadas, nesėkmingai bandantis pakelti savo žmones, o paskui krintantis nuo vokiečių kulkos. Po tris paras tęsdavosi trečiaeilės svarbos aukštumų atakos.
Vokiečių karius labiausiai priblokšdavo tai, kad, sunaikinus visą puolančiųjų bangą, pavieniai kareiviai nenustodavo bėgti į priekį (vokiečiai tokių beprasmiškų veiksmų niekada nesiimdavo). Tačiau intensyvios, nors ir nesėkmingos sovietų atakos sekino ir vokiečius. Vermachto kariškis prisimena, kad jį patį ir kolegas slėgė tokių atakų metodiškumas ir masiškumas: „Jei sovietai, mėgindami likviduoti nereikšmingo mūsų pasistūmėjimo rezultatus, gali sau leisti paaukoti tiek žmonių, tai kaip dažnai ir kokiu skaičiumi žmonių jie puls, jei objektas bus išties svarbus.“
O 1943 m. antrojoje pusėje, kai Vermachtas traukėsi nuo Kursko, vokiečių kario laiške namo, lygiai kaip ir V.Diatlovo laiške, pasakojama apie beveik beginklio, neuniformuoto papildymo ataką. Žuvo didžioji dalis kovotojų – šauktinių iš tik ką išvaduotų Oriolo srities teritorijų. Liudininko teigimu, tarp mobilizuotųjų būta net moterų. Belaisviai pasakojo, kad sovietų valdžia įtarė gyventojus bendradarbiavus su okupantais, tad mobilizacija buvo savotiška bausmė.
Iš aukšto rango sovietų karvedžių liudijimų matyti, kad Raudonoji armija kitaip kovoti tiesiog nemokėjo.
Tame pačiame laiške aprašyta sovietų baudžiamųjų batalionų karių ataka kiaurai vokiečių minų lauką siekiant jį išminuoti. Ir vėl vokiečių karį pribloškė mobilizuotųjų ir „baustinių“ nuolankumas. Į nelaisvę patekę baudžiamųjų batalionų kariai „beveik niekada nesiskundė tokiu elgesiu su jais“. Jie sakė, kad gyvenimas sunkus ir „už klaidas reikia mokėti“. Toks sovietų karių susitaikymas aiškiai liudija, kad Stalino režimas išugdė ne tik nežmoniškus įsakymus gebančius duoti vadus, bet ir kareivius, pasirengusius šiuos įsakymus nedelsiant vykdyti.
Iš aukšto rango sovietų karvedžių liudijimų matyti, kad Raudonoji armija kitaip kovoti tiesiog nemokėjo. Pavyzdžiui, maršalas A.Jeriomenka taip aprašo šlovinamo „pergalės maršalo“ G.Žukovo „karo meno“ ypatumus: „Reikia pasakyti, kad visas Žukovo operatyvinis menas grindžiamas absoliučiu kiekybiniu pranašumu. Kitaip jis darbo nesiims. Jis nemoka kariauti be pranašumo ir krauju tvirtina savo karjerą.“
Visi kiti sovietų generolai bei maršalai vargu ar mokėjo kariauti kitaip nei G.Žukovas.
Beje, kitur tas pats A.Jeriomenka, susipažinęs su vokiečių generolų atsiminimais, taip papasakojo savo įspūdžius: „Žinoma, kyla klausimas, kodėl Hitlerio „didvyriai“, dviese „nugalintys“ mūsų skyrių, o penkiese – būrį, negebėjo pasiekti savo tikslų pirmaisiais karo metais, kai neginčijamas kiekybinis bei techninis pranašumas buvo jų pusėje?“ Panašu, kad Jeriomenka ironizuoja.
Iš tiesų jis puikiai žinojo, jog vokiečių kariuomenės vadovybė nepadidindavo jėgų santykio Raudonosios armijos naudai. Juk G.Žukovas iš tiesų vadovavo svarbiausiomis kryptimis rengtoms pagrindinėms operacijoms turėdamas didžiulį jėgos ir priemonių pranašumą. Beje, visi kiti sovietų generolai bei maršalai vargu ar mokėjo kariauti kitaip nei G.Žukovas.