Iš tokio aprašymo daug kas supras, kad tai dar vienas Skomanto serijos pasakojimas apie XIII a. žemaičių rikio Žibarto ir jo vaikų nuotykius. Skomanto serija – išskirtinis fenomenas nepriklausomos Lietuvos knygų leidyboje. Per kone tris serijos egzistavimo dešimtmečius užaugo ne viena jos skaitytojų karta, iš jos knygų pažindama audringą Lietuvos valstybės kūrimosi metą ir mokydamiesi patriotizmo.
„Batijaus kardas“ – dvidešimta šios serijos knyga. Ir ne tik dėl to ji neeilinė. Tai knyga, kurią Skomanto serijos sumanytojas rašytojas Kazys Almenas (1935–2017) kūrė beveik du dešimtmečius – vis nutoldamas link įvairios savo veiklos ir kūrybinių sumanymų, bet vėl grįždamas prie XIII a. žemaičio rikio Žybarto ir jo vaikų nuotykių.
Siūlome perskaityti ištrauką iš knygos:
Astrabilas, Sarajaus minghano vadas, koki kas buvo geros nuotaikos, bet dabar turėjo progos supykti. Ir kaip nesupyksi – jo vyrai sėkmingai triūsėsi, kad stovykla būtų įrengta be priekaištų, kad, kai greitai atvyks pats Vakarų mongolų imperijos vadas Batijus, nieko netrūktų. Yra gerų žinių ir iš kitų tumenų vadų, anot naujausių žygūnų pranešimų, Maksva užimta ir dega. Telieka klausimas, kiek spės prisigrobti prieš jai visai supleškant. Tiesą sakant, šitai Astrabilui per daug nerūpėjo. Jo tumenas prisiplėšė per Riazanės užėmimą, tiesa, ne vienas karys padėjo galvą ir iki Maksvos jis atvedė kur kas mažiau vyrų nei tūkstantį, kiek turi būti minghane, bet toks jau kario gyvenimas. Maksva – anoks ir miestas, tad per daug jis nesijaudino, kai Batijus nusprendė, kad šį kartą Sarajaus tumenui teks įrengti pagrindinę stovyklą. Atliko darbą be priekaištų. Žinia, sunkiausia dalis – rasti užtektinai pašaro didžiulei kariuomenės arklių kaimenei. Jo niekada nebus per daug, tačiau ir šį uždavinį išpildė pakenčiamai. Gerai nuotaikai tad priežasčių netrūko ir štai, pasirodo, pačioje jų pašonėje spietęs kažkoks ginkluotas būrys.
– Nejaugi tavo vyrai nuo tų driskių bėgo? – klausė jis piktai. Mongolai nepratę, kad jiems urusai, kaip jie vadino šių žemių gyventojus, drįstų pastoti kelią.
– Nedaug jų buvo ir silpnai ginkluoti, – teisinosi šimtininkas. – Siunčiau, kad atneštų malkų. Ten medžių dar kiek yra. Čia viskas iškirsta.
Astrabilas suirzęs nužvelgė maždaug už pusės varsto stūksančią kalvą. Jos šlaitai buvo nuogi ir, ko gero, aplediję, pačioje viršūnėje matėsi kelių pušų miškelis. Tas tiesa, raitiems ją sunkoka.
– Vyrai kopė pėsti, – atspėjęs Astrabilo mintį sakė šimtininkas. – Juk tik malkų ieškojo. Penki negrįžo.
– Penki? – Dabar Astrabilas ne tik supyko, bet ir nustebo. – Kokius žioplius siuntei? Nušluok tuos urusus nuo kalno bematant.
Šimtininkas mindžiukavo. Jo šimtinė, arba, kaip mongolai vadino, zuutas, jau ir taip prie Riazanės kaip reikalas praretėjo, dar penkių čia neteko.
– Ko dar lauki? – piktai metė Astrabilas. – Atrodo, pasakiau aiškiai.
– Kad ten kažin ar urusai... – išstenėjo šimtininkas. – Taip man sakė sugrįžę.
– Na ir kas?
– Reikėtų gal daugiau vyrų.
Astrabilas atsiduso. Jis dar kartą nužvelgė kalvą. Svarstė, kiek ten vyrų galėtų būti. Kariuomenės juk viršuje nepaslėpsi. Bet, tas tiesa, šlaitai statoki.
– Paimk ir Burujaus zuutą, – Astrabilas matė, kad dabar atsiduso šimtininkas ir suprato priežastį. – Tiek jau to. Pats jam pasakysiu, kad reikia.
____________
Jundos joties vyrai neturėjo jokio noro kautis su pirmaisiais viršun kopusiais kariais. Kai pamatė, kad būrys iš slėnį užplūdusios kariuomenės ropščiasi apledėjusiu šlaitu viršun, Junda liepė laikytis ramiai ir bandyti aiškinti, kad jie ne maksvėnai, tačiau šie jiems nesuteikė tokios galimybės. Kai tik atsikapstė iki sniegu apkrautų šakų pylimo ir pastebėjo už jo prigludusius ginkluotus vyrus, akies mirksniu nusisiautė per petį nešamus lankus. Veikė taip greitai, kad du joties vyrus nušovė iš karto, dar tris sužeidė. Neliko nieko kito – tik kautis. Penkis aukščiausiai užkopusiuosius nukirsdino, dar kelis sužeidė, kai šie skubėdami leidosi šlaitu žemyn.
Antrasis būrys buvo daug didesnis ir geriau pasiruošęs. Jis nepaliko net menkiausios galimybės deryboms. Puolė sutartinai iš kelių pusių. Vieni kopė viršun atstatę nedidelius apskritus skydus, už jų priklaupę laukė kiti ir dvigubai lenktais lankais šovė į tuos, kurie pasirodė virš pylimo. Šaudė stebėtinai taikliai – taip, kad, dar puolėjams nepasiekus kalvos viršūnės, buvo aukų abiejose pusėse. Puolėjų krito kur kas daugiau, nes žemyn sviestos ietys kirto lemtingai. Nedaug gelbėjo ir nedideli kietos odos skydai. Ypač Daubaro sviestos ietys skrodė kiaurai per skydus, nuo strėlių kniubo tik menkai kaustytų odinių surdutų saugomi lankininkai. Jundos kryžlankio strėlės juos siekė dar pačioje kalvos papėdėje.
Puolėjai sutriko ir, tempdami kartu sužeistuosius, palikę daugybę nukautųjų ant šlaitų, atsitraukė žemyn. Tačiau tik trumpam. Netrukus puolė vėl. Šį kartą – trimis sutelktais būriais, šūkaliodami, išsitraukę kardus, atstatę ietis ir visiškai ne – stabtelėdami. Tai pražūtingas puolimas ir jų krito daug. Kiti be atodairos kopė per nukautųjų kūnus.
Parinktoji kalva – patogi gynybai, tačiau per šį puolimą akivaizdu, kad per didelė ir kad gynėjų yra per mažai. Dviese puolantys pasiekė šakų užtvarą ir perkopė per viršų. Šalia Jundos pervertas antrą kartą sukniubo Kantivas. Visas tris savo ietis jis išeikvojo. Junda, pasukusi jo petį patikrinti, ar dar gyvas, pastebėjo, kad jo akis jau apniukusi. Veidą nuo žandikaulio iki lūpos kirtęs randas atsikleidė, parodydamas viršutinius dantis. Ir atrodė, kad jis šypsosi.
„Tikrai šypsosi“, – šmėstelėjo mintis Jundos galvoje. Jos nestebino, kad taip. Dievai į jų auką įsiklausė. Kas atrodė neįmanoma, įvyko. Grauslio vėlė nukeliavo į dausas tokiu dūmų stulpu, kad pats Vykintas galėtų pavydėti. Jo niekintojai nubausti, sudegė ne tik Grauslio kankinimo vieta, bet dega ir visas miestas. O Kantivas netapo paliegėliu, bet krito kovos lauke. Jam kelias į dausas atviras.
Ilgiau samprotauti nebuvo kada, nes keli siauraakiai kariai, persliuogę per užtvarą, tuojau pritūpė ir įtempė lankus. Junda šovė nepakėlusi kryžlankio prie peties, iš tokio atstumo jai taikytis nereikėjo. Vienas karių sukniubo dar vis tvirtai įsitvėręs lanko koto, savo strėlės jis iššauti nespėjo, o Jundos strėlė giliai įsigręžė jam į krūtinę.
„Dievų pagalba permaininga“, – pagalvojo Junda, ji skubiai vėl svirtimi tempė plieninį lanką ir dėjo strėlę. Aplink ją siautė įnirtinga kova. Raiti mongolai neturi lygių, jie lankais gebėjo žudyti jodami visu greičiu, žirgą valdė spustelėdami keliais, o jų mažesnis ūgis buvo tikras pranašumas. Kovojant vyrui su vyru pranašumų pusiausvyra pasikeitė. Žemaičiai buvo stipresni, jų skydai ir šarvai – sunkesni, kalavijai – ilgesni ir toliau siekė.
Pirmoji per užtvarą perkopusių karių banga iškertama. Daug nuostolių patyrė ir žemaičiai, tačiau totorių krito bent dvigubai daugiau. Antroji prie užtvaros priartėjusi karių banga jau sutrikusi. Iš pradžių puolė narsiausieji, o jie jau nukirsti. Pirmosios bangos karių šautos strėlės sužeidė tiek žirgus, tiek nešulinius arklius. Jie nutraukė savo saitus ir žvengdami, klupdami per nukirstus mongolų lavonus blaškėsi po kalvos viršūnę. Užkopę mongolai nesusigaudė, į ką šauti, žemaičiai glaudėsi už užtvaros ir vėrė ietimis tuos, kurie ją spėjo perkopti.
Junda iššaudė visas savo strėles. Būtinai reikėjo rasti gauru bėrį, kurio balnamaišiuose buvo atsargos. Tai ramus gyvulys y nors taip pat nusitraukė saitą, Jundos pašauktas vardu draugiškai sužvengė. Bėriui jį supanti sumaištis nepatiko ir jis pats ristele atbėgo pas šeimininkę. Strėlių atsargos – kairiojo balnamaišio apačioje. Viršuje – sušalusi Rostislavo galva.
Junda griebė pakulinį maišą ir ištraukė. Pasiekti strėlių ji nespėjo, už dešimties žingsnių – užkopęs ant užtvaros mongolų karys. Jis nešoko į vidų, kaip kiti, bet ten stovėdamas įtempė lanką. Į ką jis taikė, Junda nematė. Ji stipriai pasuko pakulinį maišą ir paleido. Sušalusi galva skriejo lyg sunkus akmuo ir trenkė mongolui kažkur per petį. Karys susverdėjęs griuvo atbulas ant šlaito. Šioje vietoje šlaitas buvo status ir dabar nutryptas puolančiųjų. Junda, sugriebusi strėlių saują, pribėgo ir prisiglaudė prie užtvaros, kad užtaisytų kryžlankį. Kai pasiruošusi šauti pažvelgė per briauną, matė, kad karys nuslydęs beveik iki kalvos vidurio. Atrodo, jo ranka nulaužta, nes kabėjo keistai persisukusi, ir kitas karys jam padėjo lipti žemyn. Kur nusirito galva, Junda nematė.
Ji žvalgėsi kito taikinio, tačiau dabar tinkamo nebuvo. Likę gyvi puolėjai traukėsi. Šauti į nugaras neverta. Verčiau taupyti strėles. Nėra abejonės, kad jie grįš.
____________
Vakarų mongolų imperijos vadas, Čingischano anūkas Batuchanas, arba, kaip dažniau jį vadino, Batijus, atvyko į stovyklą jau pradėjus temti. Greitai jojantys žygūnai jam prieš kurį laiką pranešė, kad Maksva užimta, tad skubėti nėra ko. Jis verčiau pasuko lanku į šiaurę, nes per šį kraštą teks keliauti Vladimiro. Tą miestą užimti bus sunkiau negu Riazanę, todėl jį gerai nuteikė žinia, kad Maksvoje tarp belaisvių pateko ir kniaziaus Jurijaus Vsevolodovičiaus sūnus.
– Tai verta dešimties ugnį svaidančių katapultų, – sakė jis savo patarėjui.
Artėjant prie Maksvos, gerai nuteikė tvarkingai įrengta stovykla, kariai, pro kuriuos jis prajojo, puolant nedalyvavo, jie pailsėję, gero ūpo ir kėlė griausmingas ovacijas. Netoli jo didžiosios palapinės jau stovėjo aptvaras, į kurį būreliais buvo vedami surišti Maksvoje paimti belaisviai.
Kaip į ją bežvelgtum, ši diena tikrai sėkminga. Patenkintais šypsniais jį pasitiko minghanų ir tumenų vadai nojonai. Žinojo, kad bus už ką juos pagirti. Tik Astrabilo veidas buvo kiek apniukęs. Batijus pastabus ir tuojau į tai atkreipė dėmesį.
– Stovyklą įrengei puikiai, – padrąsino Sarajaus minghano vadą.
– Dėkoju, Visatos Užkariautojau, – iki pat žemės nusilenkė Astrabilas. – Bet kol kas turime nedidelį keblumą. Tiesa, Maksva užimta, bet štai ten užtikom besipriešinančių.
Jis ranka parodė į už pusės varsto kylančios kalvos viršūnę. Jau pusiau sutemo, tačiau toliau už upės degė Maksva ir jos atšvaituose kalva buvo neblogai įžiūrima.
– Nepasidavę urusai? – klausė Batijus.
– Kad kažin, Visatos Užkariautojau. Kažkokie kitokie. Jie švaistosi galvom.
Batijas į tokias smulkmenas, kaip užsilikusių dalinių pasipriešinimas nebūtų kreipęs dėmesio. Tačiau šitai jį sudomino.
– Kaip tai galvom? Mūsų vyrų?
– Ne. Savom. Tiesiog mėto nukirstas galvas! – Astrabilui apie tai ką tik pranešė Burujus, praradęs beveik pusę savo zuuto. Jis nuostolių dar nespėjo suskaičiuoti ir griebėsi pasiteisinimų.
Karys, susilaužęs ranką, kalbėjo apie sviestą galvą, o Burujus tai gerokai pagražino.
– Bet mes juos tuojau nuo ten nušluosim, – teisinosi Astrabilas. – Rikiuoju savo minghaną naujam puolimui.
Batijus dar kartą apžvelgė kalvą. Akivaizdu, kad ten vyrų negalėtų būti daug.
– Svaidosi galvom, – tarė jis sau atsisukdamas į Astrabilą. – Pulti spėsite ir rytoj. Šiandien gerai padirbėjote. Pasakyk savo vyrams, kad pailsėtų.
