„Ši knyga ne tik apie mane. Ji – ir apie tave, jeigu tau bent kartą teko skirtis su mylimu žmogumi ir tuomet tu pagalvojai, kad čia gyvenimas ir baigsis. Ji – apie tave, jeigu kartais užplūsta mintys, kad tave, mažą vaiką, per menkai mylėjo. Jeigu tau yra tekę glostyti jau atšalusią artimo žmogaus ranką. Jeigu gyvenimas buvo tave užsupęs taip, kad norėjai išlipti. Jeigu jau pastebėjai, kad dažnai viskas vyksta visai ne pagal planą, tačiau stengiesi tai priimti. Tikiuosi, kad mano atvirumas nušvies kelią ir tau.”
Beata Tiškevič
Su mama sėdime kavinėje. Saulės šviesa šokinėja per visus staliukus, tad mums klaikiai karšta. Užsisakom ledų. Mama atvažiavo pasveikinti manęs su gimtadieniu, kadangi į šventę, kaip visada, jos nekviečiau.
Darbo neturiu, planų ateičiai taip pat, neseniai išsiskyriau, mano draugai nuo manęs nutolę, negaliu pakęsti net pati savęs. Jaučiuosi esanti nevykėlė ir net neturiu ką jai papasakoti. Kiekvienas jos klausimas mane siaubingai erzina.
– Taigi, ką tu dabar veiki? – po ilgos pauzės paklausia mama.
– Nieko, – beveik urgzdama atsakau pro sukąstus dantis.
Mama išsigąsta mano slepiamos agresijos ir šiek tiek atsitraukia. Ji atrodo kaip mažytis šuniukas, kuriam kažkas didele plaštaka vis plekšteli per galvą. Šuniukas nesupranta, kodėl taip vyksta. Imu jos gailėtis. Sėdim. Jaučiu didelę vidinę įtampą. Tikriausiai primenu visko nekenčiančią ir net saulėtą dieną sugebančią švytėti juodais paakiais paauglę. Ant mamos kaktos pastebiu prakaito lašelius, o jos pirštai nervingai čiupinėja meniu.
– Bet kiek čia daug žmonių! Oo... – dirbtinai nusistebi apsidairiusi. Tikriausiai negali pakęsti tos spengiančios tylos.
O aš, užvertusi akis, tarsteliu:
– Mama, čia juk miesto centras. Popietė...
Ji ir vėl pasijunta pasakiusi kažką labai kvailo. Dažnai priverčiu ją taip jaustis. Nors visiškai to nenoriu, bet išsprūsta ir viskas. Įsivaizduoju, kaip atrodome iš šono, ir mane apima graudulys. Sėdi mama su dukra gražią saulėtą dieną, abi sveikos, jaunos, galėtų taukšti visokius niekus, juoktis ir tiesiog būti laimingos. O mes sėdim susikausčiusios, stebim viena kitą tokiais žvilgsniais, lyg bandytume ištirpdyti tą didžiulį tarp mūsų tvyrantį ledkalnį, tačiau jis netirpsta.
Norėčiau su mama palaikyti gražius, nuoširdžius santykius. Nenoriu, kad ji per mane kentėtų. Aš nenoriu urgzti. Bet tomis akimirkomis, kai pati jaučiuosi esanti didžiulė nevykėlė, mamos buvimas šalia tą dar labiau išryškina. Ir dėl to siaubingai ant jos pykstu.
Mama ištiesia gimtadienio atvirutę – man kaipmat suspaudžia širdį. Ji visada perka tas apgailėtinas spalvotas neskoningas atvirutes iš prekybos centrų. Dažniausiai su kačiukais. Nežinau, ar kačiukus ji renkasi dėl to, kad jie kadaise taip patiko man, ar dėl to, jog pati labai juos myli. Atvirutėje jau būna parašytas banalus tekstas, kažkas panašaus į: „Gyvenimas – kaip pumpuras, lai skleidžiasi jis...“ Niekada neperskaitau jų iki galo.
Didžiąją dalį laiko man tiesiog labai gaila savo mamos. Atvirutės viduje – pinigai. Širdyje plaka liūdnas monologas, kurį taip norėčiau garsiai ištarti, tačiau nepajėgiu. Tas atstumas tarp mūsų toks didelis, ir aš net nežinau, kaip jį įveikti.
Mama, kaip mes atsidūrėme prie šio staliuko, tokios svetimos viena kitai? Kaip mes atsidūrėme šioje situacijoje, kai visai negalime viena kitos priimti, pamilti? Galbūt tu mane jau myli, o man dar nepavyksta? Kodėl mums nepavyksta užmegzti paprasto pokalbio? Atleisčiau net lengvabūdiškumą. Bet aš negaliu tavęs priimti. Ne šiandien. Šiandien aš ir pati savęs negaliu priimti.
Suvalgiusi ledus, imu dar labiau gailėtis mamos. Ji sėdi susikūprinusi, įrėmusi žvilgsnį į tuščią dubenėlį. Man gaila ir savęs. Viena, išsiskyrusi, bedarbė, su katinu, kuris jau pradėjo šikti ant stalo, be draugų, jokių planų ateičiai ir jokio kūrybinio įkvėpimo – tik baimės, baimės, baimės.
Einu namo plyštančia širdimi. Aš visada svajojau, kad tėvai man būtų tarsi saugus uostas, kuriame būčiau priimta tiesiog už tai, jog esu, bet net ir jiems reikėjo nuolatos ką nors įrodinėti. Ir dabar, kai neturiu kuo pasigirti, nežinau net apie ką šnekėti su mama.
Mokydamasi mokykloje, lėkdavau namo su keturiais ar penkiais dešimtukais pasigirti mamai. Jau tarpdury besididžiuodama savimi puldavau vardyti:
– Ir iš matematikos... dešimt! Iš lietuvių tik aš vienintelė gavau dešimt! Chemija – dešimt ir... kas dar... a! Anglų rašinys – dešimt.
Jausdavausi tokia laiminga, tokia verta meilės. Tuomet mama mane mylėdavo. Ji labai džiaugėsi mano dešimtukais. Kitokių pasiekimų aš neturėjau. Net nežinau, kokie jie galėjo būti. Dalyvavimai olimpiadose, prizinės vietos, gabiausio moksleivio rinkimai. Tai buvo vieninteliai dalykai, kuriais galėjau nudžiuginti savo mamą ir taip pajusti jos meilę.
A, ir dar... migrena. Klaiki migrena! Klaikus skausmas, vėmimas – man, žinoma, labai nepatikdavo, kai užeidavo šie priepuoliai, bet tuomet visa šeima susivienydavo ir susiburdavo prie mano lovos, apsupdami mane meile, rūpesčiu ir šiluma. Tokių vienybės akimirkų nepatirdavome net per Kalėdas.
Visą paauglystę nemėgau savo mamos. Man atrodė, kad ji man buvo nepagrįstai žiauri. Nejaučiau jos meilės. Net šukuodama plaukus pešdavo taip, kad galėdavau apsiverkti. Ji mane baudė už viską – buvimą savimi, atvirumą, pažeidžiamumą, kitoniškumą, pirmuosius įsimylėjimus.
O aš ir buvau tokia... Tiksliau, NE TOKIA. „Ne tokia kaip visos mergaitės“, – sakydavo mama. Kitoms mergaitėms neatsiklijuodavo naujų batų padas jau kitą savaitę, kitos mergaitės buvo tvarkingos, jos taip greitai neišsitepdavo, kitos mergaitės nesidomėjo berniukais, o jeigu ir domėjosi, tikrai neišreikšdavo jiems savo jausmų – nes pirmai išreikšti savo jausmus buvo didelė gėda ir pažeminimas. Kitos mergaitės pamokas ruošdavo iškart grįžusios iš mokyklos, nenorėdavo lankyti karatė ir netrokšdavo pažinti pasaulio. O man viskas buvo įdomu. Niekad nesupratau, kodėl reikia būti tokiai, kaip kitos mergaitės. Kodėl tik mergaitės? Kodėl man reikia tilpti į „mergaitės“ stereotipą?
Aš niekad nesijaučiau esanti mergaitė. Net nežinojau tikslaus apibrėžimo, kas tai yra. Matydavau, kad mergaitės puikiai žaidžia krepšinį, pasižymi aštriu protu, kaip mano klasiokė Liepa, kuri jau 6-oje klasėje astronomijos vadovėlį vartė kaip žurnalą, o pianinu galėjo groti nežiūrėdama į jį, matydavau, kaip mergaitės puikiai karstosi tvoromis, įspūdingai bezda, gudriai apgauna mokytojus, rengia spiritizmo seansus ar platina žolę. Tad štai kokios buvo mergaitės! Tokios, kokios, tėvai manė, mes negalime būti.
