Iki 1942 m. rudens Britanijos karinė patirtis buvo beveik nepertraukiama virtinė kliurkų, evakuacijų, katastrofų ir visapusiškų pralaimėjimų, dažnai prieš skaičiumi daug mažesnes pajėgas. Tartum naująją premjerystę šalis būtų pradėjusi su „Manchester United“ reputacija, o baigusi žaisdama kaip „Tunstall Town FC“. „Niekaip nesulaukiu pergalių, – skundėsi Churchillis. – Pergalių sulaukti sunkiausia.“
Ne tik Norvegija, Diunkerkas, Graikija, Kreta, kur britų pajėgos ištobulino manevrą, kurį galima pavadinti „kiškiu“ arba dėjimu į kojas. 1942-ieji buvo dar blogesni – su virtine apverktinų sutriuškinimų, prasidėjusių Tolimuosiuose Rytuose, kai buvo paskandinti „Prince of Wales“ ir „Repulse“. Paskui krito Singapūras, kai Churchillis generolams konkrečiai nurodė kautis iki paskutinio kario ir verčiau mirti negu patirti negarbę.
Niekaip nesulaukiu pergalių, – skundėsi Churchillis. – Pergalių sulaukti sunkiausia
O jie iš esmės nusprendė nepaisyti jo patarimo ir didžiulę pirmenybę teikti negarbei. Buvo atiduotas Rangūnas. Antskrydžiai ant Sen Nazero ir Djepo buvo garsiai ištrimituoti propagandos tikslams, bet naudos iš jų buvo mažai už daugelio gyvybių kainą. Paskui žlugo Tobrukas – ši žinia Churchilliui buvo perduota rausvame lapelyje, sėdinčiam su Rooseveltu Baltuosiuose rūmuose. Jis jautėsi visiškai pažemintas, ypač todėl, kad ir vėl buvo asmeniškai skaidriai nurodęs kariams kautis iki paskutinio kraujo lašo.
Ir vėl britų kariai buvo sumušti daug mažesnių vokiečių pajėgų. Buvo visaip aiškinama, kodėl Britanija, anksčiau laikyta viena narčiausių ir geriausių visų laikų pasaulio karinių galybių, palyginti taip prastai kariavo. Įvairiuose įžvalgiuose apmąstymuose šia tema Maxas Hastingsas negailėjo kritikos.
Hastingsas aiškina, kad visi generolai buvo ne kažin kas. Net Monty nenusipelno vietos „didžių istorijos vadų“ gretose. Kai nepasielgdavo tiesiog bukai, pernelyg dažnai būdavo tingūs ir patenkinti savimi. Be to, labai vengdavo rizikos ir labai nemėgo kraujo praliejimo – tai gal ir suprantama prisimenant Pirmąjį pasaulinį karą, bet kovinėms pajėgoms tai trūkumas. Platesniajame karininkų sluoksnyje priviso pilna mulkių, įstojusių į kariuomenę dėl to, kad tai buvo šilta vietelė ir lengvesnis gyvenimo būdas negu mėginant imtis verslo.
Technika buvo nepakankamo lygio ar bent ne tokia gera kaip vokiečių; o ir ruseno šiurpus įtarimas, kad britų kariai, vienas po kito, tiesiog neturėjo tokios vidinės ugnies kaip jų priešai. Pasak Maxo Hastingso, „daugelis britų karininkų savo piliečius kareivius įsivaizdavo kaip stokojančius valios ir ryžto, kuriuos nuolat demonstravo vokiečiai bei japonai“. Arba, kaip Randolphas Churchillis gana nemaloniai išrėkė 1942 m. per diskusiją Dauningo gatvėje, „Tėti, bėda ta, kad tavo kareiviai nesikauna!“
Ar tai buvo tiesa, ar ne, – o juk aišku, kad šis nuosprendis kirtosi su gausybe britų karių asmeninės drąsos žygdarbių visame pasaulyje, – svarbu tai, kad žmonės tikėjo, jog tai tiesa. Prastas britų kariavimas tapo tema, keliančia gėdą tėvynėje ir pašaipas užsienyje. 1942 m. liepą visuomenės nuomonės tyrime amerikiečiai buvo klausiami, kuri valstybė labiausiai stengiasi laimėti šį karą: 37 proc. sakė, kad JAV, 30 proc. – Rusija, 14 proc. – Kinija ir tik 6 proc. teigiamai įvertino britus bei jų pastangas.
Visa tai, žinoma, Churchilliui ėjo per širdį – juk visa jo politinės veiklos prasmė buvo kelti Britanijos ir jos imperijos prestižą. Kritus Singapūrui, Churchillis politiškai smuko į žemiausią šio karo laikotarpio tašką ir gal net svarstė galimybę atsistatydinti. Po Singapūro jis su aiškiu apmaudu pareiškė: „Mes turėjom tiek daug vyrų, tiek daug vyrų. Privalėjom pasirodyti geriau.“ Sužinojęs apie Tobruko žlugimą pasakė: „Pralaimėti yra vienas dalykas, apsigėdinti – kitas.“
Jis visa savastimi įsitraukė į karą ir susitapatino su Britanijos karine sėkme – dėl to varžovams buvo lengva jį kamuoti. „Jis laimi diskusiją po diskusijos, bet pralaimi mūšį po mūšio“, – Bendruomenių Rūmuose žiauriai tarė parlamentaras leiboristas Aneurinas Bevanas; ir iš tikrųjų visuomenė taip smarkiai nerimavo, kad Churchillio padėtis vidaus politikoje gerokai susvyravo.
Kai 1942 m. rugpjūtį jis nuvyko į Maskvą pasimatyti su Stalinu ir paaiškinti, kad šiais metais antrasis frontas nebus atidarytas. Sovietų lyderis jį negailestingai pašiepė: „Jūs, britai, bijote kariauti. Jums nereikėtų manyti, kad vokiečiai yra amtžmogiai. Nekariaudami karo nelaimėsite.“
Buvo koktu girdėti tai iš Stalino. Kaip tik rusų vadovas sudarė sąlygas visai tai nacių agresijai 1940 m. – sankcionuodamas Molotovo–Ribbentropo paktą ir su Hitleriu pasidalindamas Lenkiją. Stalinas buvo taip sukrėstas ir išgąsdintas Hitlerio išdavystės, kai fiureris atsigręžė prieš Rusiją ir pradėjo „Barbarosos“ planą, kad penkias dienas lindėjo pasislėpęs tamsioje troboje. Nėra ko nė aiškinti, kad Churchillis buvo nepalyginamai geresnis, narsesnis ir didesnis žmogus. Tačiau tokie išgirsti žodžiai aitrino širdį – įžeidimai buvo tuo skaudesni, kad juose būta tiesos grūdo.
Galų gale atėjusi pergalė al Alameine Britanijai sugrąžino nemažą dalį prestižo – politinė grėsmė Churchilliui sumažėjo. Jam nebereikėjo nerimauti – nors dabar tai atrodo neįtikėtina, – kad karo premjero poste jį pakeis Staffordas Crippsas. Žeidžiantis Aneurino Bevano sarkazmas numalšintas. Britų visuomenė gavo trokštamą pergalę. Tačiau išryškėjo neabejotina tiesa: karui tęsiantis Britanija darėsi vis mažiau svarbi.
1940 metais ši nacija grūmėsi viena – užspeistas riteris, iškėlęs laisvės vėliavą. 1944 m. Britanijos indėlis tesudarė dalelę sąjungininkų pastangų. Amerikiečiai tiekė pinigus, o rusai toliau dirbo šiurpų darbą – žudė vokiečius: vien Stalingrado mūšyje nukovė jų 750 000. Taigi, Churchillio funkcija tapo fiziškai ir asmeniškai įtvirtinti Britanijos teisę būti gerbiamai, būti švinu pamušta bokso pirštine, leidžiančia šaliai boksuotis aukštesnėje svorio kategorijoje.
Tai paaiškina, kodėl jis taip mėgo viršūnių susitikimus ir keliavo stebėtinais maršrutais. Seras Martinas Gilbertas apskaičiavo, kad nuo 1939 m. rugsėjo iki 1943 m. lapkričio jis nukeliavo 179 000 kilometrų, 792 valandas praleisdamas jūroje, 339 valandas ore ir taip gerokai pranoko bet kurio kito lyderio darbo krūvį. Matome jo milžinišką energiją šiose kelionėse: beveik septyniasdešimtmetis sėdi priešaušryje ant lagamino šaltame aerodrome Šiaurės Afrikoje, o jo personalas bando išsiaiškinti, kur jiems reikia būti. Matome, kaip jis kratosi nehermetizuotose bombonešių krovinių skyriuose, su deguonies kauke, pritaikyta cigarui. Kai kurie lėktuvai, kuriais jis skrido, vėliau buvo numušti tuose pačiuose maršrutuose.
1943 m. sausio 26 d. rytą jis atvyko į Britanijos ambasadą Kaire pusryčių metu. Ambasadoriaus žmonos nuostabai paprašė šalto baltojo vyno. Alanas Brooke’as aprašė, kaip
atneštą stiklinę jis ištuštino vienu mauku, tada apsilaižė, atsigręžė į Jacqueline ir tarė: „O, čia tai gerai, bet, žinot, šįryt aš jau išgėriau porą viskio su soda ir surūkiau du cigarus“!! Tada buvo vos po 7.30. Mes nepatogiai keliavome visą naktį, per 11 val. nuskridome 3700 km, dalį kelio daugiau kaip 3,5 km aukštyje, ir štai jis gražus kaip paveiksliukas, geria vyną po dviejų ankstesnių viskių ir dviejų cigarų!!
Kai Hitleris ir Stalinas lindėjo savo bunkeriuose, Churchillis darė viską, kad paragautų karo veiksmų. Štai kodėl jam taip knietėjo įsigauti su karaliumi į tą laivą – reikėjo parodyti pasauliui, ir ypač amerikiečiams, kad Britanija ir jos imperija tebėra svarbi: jis su karaliumi, įkūnijantys šią imperiją, asmeniškai atkariauja žemyną. Tuo pačiu motyvu jis reikalavo, kad britų ir kanadiečių kariai turėtų garbės sudaryti pusę tų didžiulių įsiveržiančių pajėgų – nors operacijai vadovavo amerikietis ir galiausiai daugiausia ten kariavo amerikiečiai.
Galų gale sulaukęs progos išvykti į Normandiją – praėjus šešioms dienoms po išsilaipinimo ir pritarus karaliui, – jis pareikalavo, kad laivas, kuriuo plaukia, „užtvotų“ vokiečiams. Kapitonas mielai sutiko, ir buvo deramai paleista salvė kažkur nacių pusėn. Tai buvo visai abstraktus veiksmas, bet Churchillis įsiaistrino. Mat dar 1911 m. buvo tapęs Admiraliteto pirmuoju lordu, tačiau niekada nebuvo šovęs iš laivo.
Atrodė, lyg savo dalyvavimu būtų galėjęs išaukštinti Britanijos karines pastangas – išpūsti britų indėlį savo buvimu ir prestižu. 1944 m. rugpjūtį jis nuvyko stebėti išsilaipinimo Sen Tropeze ir tą patį mėnesį atsirado Italijoje – asmeniškai šovė haubica Pizos link. Užkandžiavo Italijos pilyje, vokiečiams ją apšaudant iš 500 metrų atstumo.
1944 m. gruodį ėmėsi grynai asmeninės iniciatyvos išgelbėti Graikiją nuo komunizmo – jam tai pavyko – ir davė spaudos konferenciją Atėnuose, lauke sprogstant artilerijos sviediniams. Kitų metų pavasarį žiūrėti sąjungininkų puolimo nuvyko į Vokietiją. Kovo pradžioje apsilankė prie Sigfriedo linijos – milžiniškų betoninių slibino dantų, turėjusių tapti neperžengiama riba, grėsliais simboliniais faterlando sargais. Churchillis juos įdėmiai apžiūrėjo, tačiau to kažkaip neužteko. Jam reikėjo išreikšti visą savo triumfo ekstazę.
Jis išrikiavo generolus – Brooke’ą, Montgomery, Simpsoną (apie dvidešimt) – ir vieną reporterį iš Stars and Stripes. „Padarykim ant Siegfriedo linijos, – tarė Churchillis, o fotografams pridūrė: – Tai viena iš šio didžio karo operacijų, kurios nereikia atkurti vaizdu.“
Tada jis atsisegė prarėžą ir apšlapino Hitlerio įtvirtinimus, juo pasekė ir kolegos. Alanas Brooke’as vėliau rašė: „Niekada nepamiršiu, kaip jam žiūrint į šį lemtingą momentą veide nušvito vaikiškas ypatingo pasitenkinimo šypsnis.“ Visi, kurie bent kiek nepritariate, pagalvokite, ką jis buvo išgyvenęs. Jeigu koks nors šuo turėjo teisę pažymėti savo naują teritoriją, tai buvo Churchillis.
Po kelių savačių jis užsispyrė eiti vokiečių valdomu Reino krantu vietovėje, pavadintoje Buderich, ir tada pateko į apšaudymą – sviediniai sprogo vandenyje už kokio šimto metrų. Prie jo priėjo amerikiečių generolas Simpsonas ir tarė: „Premjere, priešais jus yra snaiperių, artilerija apšaudo abi tilto puses, o dabar ėmė šaudyti į kelią už jūsų. Aš negaliu prisiimti atsakomybės už jūsų buvimą čia ir turiu paprašyti pasitraukti.“
Alanas Brooke’as žiūrėjo, kaip Churchillis apsikabina iškrypusią tilto santvarą. „Winstono mina buvo kaip vaiko, kurį auklė nuvaro nuo jo smėlio pilių paplūdimyje.“ Churchillis darė tai, ką matėme jį darant visą gyvenimą, nuo tos pirmos dienos, kai pateko į apšaudymą Kuboje. Jis bandė įsiterpti į karo istoriją, o jo tikslas šį kartą buvo politinis.
Karių skaičiumi ir kovine galia Britanija sumenko Rusijos ir Amerikos akivaizdoje. Kaip jis teigė, šalia milžiniškos rusų meškos ir didžiulio amerikiečių dramblio ėjo mažas liūtukas. Bet jis tebedalyvavo, buvo vienas iš „Didžiojo trejeto“. Tebekariavo taip, kaip joks politikos lyderis nė nesvajojo. Joks kitas karo meto vadas – Rooseveltas, Hitleris, Stalinas, Mussolinis – neturėjo tokio primygtinio troškimo įsitraukti į mūšį ir tapti pasakojimo dalimi.
Tiesiog asmenybės jėga jis įtvirtino savo lygias teises konferencijų salėse, kur grūmėsi su Stalinu dėl rytų Europos likimo. Kol Churchillis gerbiamas ir vertinamas, tą patį galima pasakyti ir apie Britaniją bei imperiją – bent taip jam atrodė. Galiausiai, žinoma, jo prioritetai ne visai tiko britų žmonėms ar net Britanijos kariuomenei.
Šaliai brendant iš sekinančio šešerių metų karo žmonėms reikėjo naujos retorikos ir naujos pokarinės Britanijos vizijos – išvargęs Churchillis tokių nerado
Pastariesiems „šlovės“ arba „prestižo“ idėjos rūpėjo kur kas mažiau negu jam – ir tai gal nėra visai blogai. Apie britų karių kovinę dvasią prikalbėta visokių negerų dalykų, bet esminis aspektas, žinoma, štai koks: jie buvo brandžios demokratijos su ilga žodžio laisvės istorija piliečiai kariai. Nebuvo linkę aklai vykdyti įsakymus – tai nušlavė Pirmasis pasaulinis karas.
Į mūšį juos stūmė ne siaubinga rasinio pranašumo ideologija. Jiems už nugarų nebuvo sovietinių komisarų su revolveriais, pasiruošusių ištaškyti smegenis, jeigu sudvejos. Matyt, čia yra toks paradoksas, kad ta laisvė, kuria jie naudojosi ir už kurią kovojo, atėmė iš jų nuožmumą, pravartų kovinėms pajėgoms. Ir kažin ar tie anglų kareivėlių niekintojai kartais nejautė iškreipto malonumo menkindami jų laimėjimus – tai primena įsišaknijusį (ir psichologiškai gynybinį) pesimizmą Anglijos futbolo rinktinės atžvilgiu.
Britai kariavo ne taip jau ir prastai. Vokiečius retai kas įveikdavo, nebent jų būdavo dvigubai ar trigubai mažiau. Al Alameinas buvo reikšmingas laimėjimas, nes labai palengvino išsilaipinimą Šiaurės Afrikoje ir padėjo nukreipti svarbią vokiečių aviacijos paramą nuo Stalingrado; be to, buvo daug kitų didelių laimėjimų, kurių esminis tas, kad buvo kovota iki galo ir pergalingai baigta laimėtojų pusėje.
Kaip kažkas yra pasakęs, anglai pralaimi visus mūšius, išskyrus paskutinį. Galbūt jiems kartais – nors anaiptol ne visada – trūkdavo fanatiškos dvasios su pusiau savižudišku banzai kraujo troškimu, – man neatrodo, kad tokia yda visai nepatraukli.
Churchillis kalbėjo žmonėms tiesiai į širdis, kai Britanija buvo vieniša, kai ji kovojo dėl išlikimo, – jis juos pasiekdavo ir paguosdavo taip, kaip negalėjo joks kitas kalbėtojas. Jo kalba – jaudinanti ir senamadiška – tiko tam atvejui. Tačiau šaliai brendant iš sekinančio šešerių metų karo žmonėms reikėjo naujos retorikos ir naujos pokarinės Britanijos vizijos – išvargęs Churchillis tokių nerado.
