Ši istoriko ir žurnalisto Dano Joneso knyga, tapusi New York Times bestseleriu, nukelia mus į nepažintą prabėgusių amžių glūdumą. Autorius pasakoja, kaip saujelės riterių-vienuolių Jeruzalėje įkurta ginkluota brolija per kelis šimtmečius tapo be galo įtakinga karine, politine ir finansine organizacija, steigusia atstovybes daugelyje tuomečių Europos valstybių, valdžiusia plačias teritorijas, kūrusia vienus pirmųjų bankų. Į tamplierių didžiojo magistro nuomonę įsiklausydavo monarchai ir aukščiausi Bažnyčios hierarchai. Atrodė, kad pasaulyje nėra jėgos, galinčios rimčiau pakenkti turtingam ir galingam ordinui. Kas gi gali ryžtis mesti iššūkį dorovingiems Viešpaties kariams?
Tačiau po iškilimo sekė greitas nuopuolis. 1307 m. Prancūzijos monarcho Pilypo IV Gražiojo pastangomis tamplieriams buvo žaibiškai suduotas visiškai slaptai rengtas smūgis. Netikėtai užklupti riteriai buvo suimami, žiauriai tardomi ir kalinami, verčiami pripažinti kaltinimus erezija ir tikėjimo niekinimu, o didysis magistras Jacques’as de Molay sudegintas ant laužo. Kokios yra tikrosios susidorojimo priežastys? Religinės, politinės, ekonominės? Kam riteriai galėjo stoti skersai kelio ? Kas tamplierių istorijoje, apgaubtoje paslapčių, mistikos ir įvairiausių prielaidų, yra tiesa, o kas – melas?
Nagrinėdamas šaltinius D.Jonesas pateikia sukrečiantį pasakojimą, vienu metu ir moksliškai patikimą, ir intriguojantį, lengvai skaitomą. Atėjo laikas dar kartą pasinerti į dramatiškų įvykių kupiną, iki galo nepažintą viduramžių pasaulį.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką:
Mintis, kad dvasininkai gali eiti į mūšį apsiginklavę ne tik maldomis, bet ir mirtį sėjančiais ginklais, vargu ar buvo nauja. Ji bylojo apie įtampą, tvyrojusią pačioje krikščioniškos ideologijos šerdyje tūkstantį metų, nes Kristaus gyvenimo pavyzdžio siūlomas pacifizmas kirtosi su kariniu mentalitetu, įsitvirtinusiu krikščioniškoje retorikoje ir šventuosiuose raštuose. Be to, šis sumanymas natūraliai kilo iš idėjų, kuriomis buvo grįstas visas kryžininkų judėjimas.
Iš pirmo žvilgsnio krikščionybė buvo taikos ideologija. Jėzus įspėjo apaštalus vengti prievartos net ir didžiausių provokacijų akivaizdoje, per areštą ant Getsemanės kalno ragindamas juos įkišti ginklus į makštis ir sakydamas, kad „visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“. Bet praėjus nuo jo mirties keliems dešimtmečiams, šventasis Paulius jau ragino efeziečius vilktis „teisumo šarvus“, dėtis „išganymo šalmą“ ir čiupti „kalaviją, tai yra Dievo žodį“. Pauliaus ginama kova buvo ne fizinė, o dvasinė, tačiau sąvokas krikščionių ideologai skolinosi iš karo žodyno. Mintis apie krikščionybę kaip kosminį, dvasinį mūšį – kovą su blogiu – vyravo daugelio didžiųjų krikščionybės mąstytojų pasaulėžiūroje, pavyzdžiui, šventojo Ambraziejaus ar šventojo Augustino. Tuo turbūt nederėtų stebėtis turint galvoje, kaip dažnai pirmaisiais krikščionybės amžiais tikintiesiems tekdavo susidurti su fizine prievarta, ar tai būtų kančios romėnų amfiteatruose, ar siaubingos kankinių mirtys. Tiesą sakant, pati kankinystė tapo žavėjimosi objektu ir svarbiausiu šventumo sąvokos aspektu.
I kryžiaus žygio laikais krikščioniško karo sąvoka buvo jau ne tik metaforiška. Krikščionių bendruomenės Europoje struktūriškai buvo kuriamos aplink karių – riterių – kastą, o dvasininkai ėmė kartais ir tiesiogiai dalyvauti karuose, rūpindamiesi ne vien sielų išganymu. Rudolfas I, Viurcburgo vyskupas, 908 metais žuvo kovodamas su vengrais. Vadinamojoje angliškoje Abingdono kronikoje, sudarytoje prieš pat I kryžiaus žygį, rašoma, kaip Abingdono abatas vadovavo riterių palydai. Tai nereiškia, kad šventojo karo praktika buvo visuotinai priimta: IX amžiuje popiežius Mikalojus I aiškiai pabrėžė, kad savigyna dvasininkams turi reikšti sekimą Kristaus pavyzdžiu, kitaip tariant, jie turi atsukti antrą skruostą, o Bizantijos princesė ir biografė Ana Komnina dažnai savo raštuose nepritarė bet kokioms krikščionių dvasininkų sąsajoms su žmonių luošinimu ar žudymu.
Įsisiūbavus karui Sirijoje ir Palestinoje, bet kokie apribojimai krikščionims nešiotis ginklą darėsi vis nepraktiškesni. Iš pradžių kryžininkų judėjimui buvo labai svarbu gauti visuotinį pritarimą krikščioniško šventojo karo, pasauliečių karo dėl dvasinio atlygio, sampratai. Popiežiai vienas po kito rutuliojo visa tai į krikščioniško smurto filosofiją, ir ji galiausiai įgavo I kryžiaus žygio pavidalą. Pasauliečiai, išėję kariauti su musulmonais Rytuose, buvo vertinami kaip „Kristaus riteriai“ (militiae Christi) arba „evangeliniai riteriai“ (evangelicam militiam).
Nuo čia jau buvo tik mažas žingsnelis iki minties, kad jeigu kovojantys vyrai gali tapti šventi, tai ir šventus vyrus galima įsivaizduoti su ginklu rankoje. Tiesą sakant, turint omeny menkus XII amžiaus 3-iojo dešimtmečio kryžininkų valstybių išteklius, buvo būtina pripažinti, kad dvasininkai kartais gali be jokios gėdos stoti į kovą, kaip padarė patriarchas Bernardas Antiochijoje. Taigi po kelių mėnesių, per didelį Jeruzalės karalystės dvasinių ir pasaulietinių lyderių susirinkimą, pirmą kartą buvo patvirtinta dvasininkų teisė nešiotis ginklą.
Nabluso susirinkimas, globojamas karaliaus Balduino II ir Jeruzalės katalikų patriarcho Warmundo, įvyko 1120 metų sausio 16 dieną. Jame dalyvavo daugelis aukščiausių Šventosios Žemės dvasininkų: Cezarėjos arkivyskupas, Nazareto, Betliejaus ir Ramlos vyskupai ir – kaip vėliau paaiškės, tai buvo svarbu – Šventojo Kapo ir Viešpaties šventyklos Jeruzalėje priorai. Susirinkimo Nabluse (miestas buvo įsikūręs slėnyje tarp dviejų kalvų centrinėje Palestinos dalyje ir garsėjo gausiais alyvmedžiais) tikslas buvo parengti įstatymus, arba kanonus, pagal kuriuos karalystę būtų galima valdyti taip, kad Dievas būtų patenkintas.
Nabluso susirinkimas parengė dvidešimt penkis dekretus: pirmieji daugiausia lietė pasaulietinių ir dvasinių institucijų pavaldumo klausimus, paskui susitelkta į lytinį gyvenimą. Buvo uždraustos tokios nuodėmės kaip svetimavimas, sodomija, dvipatystė, sąvadavimas, prostitucija, vagystės ir seksualiniai ryšiai su musulmonais. Bausmės už visa tai svyravo nuo atgailos ir tremties iki kastracijos ir nosies nupjovimo. Tarp viso šito buvo įterptas pareiškimas, turėsiantis esminę svarbą tamplierių atsiradimui ir istorijai. Kalbama apie 20 kanoną ir pirmąsias jo eilutes, kurios tvirtina, kad „jeigu dvasininkas paima į rankas ginklą savigynos tikslais, ant jo nekrinta jokia kaltė“. Antroje eilutėje užsimenama, kad tai laikina priemonė ir dvasinių pareigų atsisakymas dėl karinių gali būti tik priverstinės aplinkybės (dvasininkai, visiems laikams atsisakę tonzūros, kad taptų riteriais ar prisidėtų prie pasaulietinių bendrijų, galėjo būti baudžiami patriarcho ir karaliaus). Vis dėlto pirmųjų 1120 metų mėnesių kontekste tai buvo reikšmingas dalykas. Nabluse susirinkę vyrai ne tik parengė Šventosios Žemės teisės ir moralės kodeksą. Teisės srityje jie įdiegė revoliucinę mintį, kuri išsiplėtos iki sampratos (netrukus tapsiančios tikrove), kad ginkluoti Bažnyčios vyrai gali būti kertinis kryžininkų valstybių gynybos akmuo.
