„Melagingas suaugusiųjų gyvenimas“ – aštuntoji Elenos Ferrantes knyga. Kaip ir kitas šios autorės knygas ją išleido leidykla „Alma littera“. Pagrindinė romano veikėja – vėl moteris, tiksliau, paauglė Džiovana. Turtingojoje Neapolio dalyje, viskuo aprūpinta ir saugi ji auga iki tos akimirkos, kol sužino esanti panaši į bjauriąją tetą Viktoriją iš skurdžiojo Neapolio. Istorijos variklis – pamatyti ir pažinti savo tetą, o Ferrante skaitytojus vedžioja klaidžiais tiesos ir melo labirintais, nuolat maišydama kortas. Niekas nežino, kur Džiovaną nuves melagingas suaugusiųjų gyvenimas.
Ar gali taip nutikti, kad vieną dieną atsitiktinai nugirsta frazė taip sudrebintų tavo darnų gyvenimą, kad pasuktum kryptimi, kurios niekas tavo gyvenime nelaukė ir nesitikėjo? Ir tik vėliau, radęs jėgų atsitiesti, suvoktum, kad viskas, kas tave iki šiol supo, yra melas? O gal tiesa išvis neegzistuoja?
Tokius ir panašius, bręstančiai asmenybei itin svarbius klausimus užduoda Elena Ferrante, paslaptinga rašytoja, kurios jos skaitytojai ir literatūros apžvalgininkai bei kritikai nėra matę. Jos knygos išverstos į 48 pasaulio kalbas, parduota daugiau nei 12 milijonų, o žurnalas TIME rašytoją pavadino vienu iš įtakingiausių žmonių. Jokia paslaptis ir kalbos apie jai žadamą Nobelio premiją.
Elenos Ferrantes karštinė prasidėjo 2013-aisiais, kai Niujorke, po stulbinamos „Nuostabiosios draugės“ sėkmės, knygininkai pirmieji pavartojo žodžių junginį Ferrante Fever. Truko labai trumpai, kad karštinė apimtų visą pasaulį – Ferrante rašė apie moteris, jų būtį vyrų pasaulyje, apie dramas ir kelius į savo svajonę. Pagal neapolietišką sagą buvo sukurtas Saverio Costanzo režisuotas serialas, kurį turėjo progos pamatyti ir Lietuvos žiūrovai.
Knygininkai ir knygų apžvalgininkai kaip susitarę teigia, kad Ferrantes talentas slypi jos gebėjime per vieno veikėjo istoriją papasakoti kelių kartų ar netgi visos Italijos istoriją.
Pati rašytoja teigia, kad Neapolis, kuriame vyksta ir naujosios knygos veiksmas, yra neatsiejama jos dalis. Jai nereikia ieškoti žvilgsnio į Neapolį, ji turi jį nuo gimimo. „Vis iš naujo rašau apie jį, kad pamatyčiau jį, pamatyčiau save, ir kad jis vis ryškiau pamatytų mane“, - kalbėjo rašytoja interviu, kurį raštu davė viso pasaulio knygų leidėjams.
Paklausta, kodėl ji sumanė parašyti „Melagingą suaugusiųjų gyvenimą“, rašytoja prisipažįsta vaikystėje buvusi melagė ir už savo melus dažnai užsitraukdavusi bausmę. Vėliau, ji sako, paaiškėjo, kad vaikiškas melas tebuvo vaizduotės pratybos, o, štai, suaugusieji meluoja nuolat – ir sau, ir kitiems. „Kai kurios šios vaikystės patirtys ir padėjo atsirasti Džiovanos istorijai“, - knygos vertėjams prisipažino Ferrante.
Naujasis italų literatūros žvaigždės romanas daugiau aiškumo apie tai, kas iš tiesų yra rašytoja ir kas slepiasi po Ferantes slapyvardžiu, nepridėjo. Visos sąmokslo teorijos, apie tai, kas iš tiesų rašo beprotiško populiarumo sulaukiančias knygas tebegalioja, o rašytojos nuotraukų internete – su žiburiu nerasi.
Siūlome paskaityti naujojo Elenos Ferrantes romano „Melagingas suaugusiųjų gyvenimas“ ištrauką:
1.
Likus dvejiems metams iki mano tėčiui išeinant iš namų, jis mamai pasakė, kad aš labai negraži. Ši frazė buvo ištarta pusbalsiu bute, kurį vos susituokę tėvai įsigijo Aukštutiniame kvartale, San Džakomo dei Kaprio gatvės gale. Viskas – Neapolio erdvės, mėlyna šalto vasario šviesa, tie žodžiai – tarytum sustingo. O aš išsliuogiau lauk, sliuogiu dar dabar šiomis eilutėmis, geidaujančiomis prikurpti man kokią istoriją, nors iš tiesų aš niekas, neturiu nieko savo, nieko, kas būtų iš tikrųjų prasidėję ar iš tikrųjų išsipildę: viso labo raizgynė, ir niekas, net ta, kuri šiuo metu rašo, nežino, ar joje įmazgytas pasakojimo siūlas, ar tai tik suveltas skausmas, nuo kurio nepabėgsi.
2.
Aš labai mylėjau savo tėvą, jis visad būdavo malonus. Subtilių manierų, puikiai derančių prie tokio lieso kūno, kad visi drabužiai atrodydavo dydžiu didesni, o tai, mano akimis, jam teikė nepakartojamos elegancijos. Veidas buvo švelnių bruožų, ir niekas – gilios akys ilgomis blakstienomis, tobulos formos nosis, putlios lūpos – negadino jo harmonijos. Jis kaskart kreipdavosi į mane linksmai, nesvarbu, kokio jis ar aš būdavom ūpo, ir neužsidarydavo darbo kambaryje, – jis visad ką nors studijuodavo, – prieš tai neišpešęs iš manęs šypsenėlės. Labiausiai jį džiugino mano plaukai, bet dabar sunkiai pasakyčiau, kada ėmė juos girti, gal man jau būnant dvejų ar trejų. Tik aišku, kad vaikystėje mudu šnekučiuodavomės šitaip:
– Kokie gražūs plaukai, koks vešlumas, koks spindesys, gal padovanosi man?
– Ne, jie mano.
– Negailėk.
– Jei nori, galiu paskolinti.
– Gerai, vis tiek negrąžinsiu.
– Tu jau turi savo.
– Tie mano irgi paimti iš tavęs.
– Netiesa, meluoji.
– Patikrink: buvo tokie gražūs, kad pasivogiau.
Aš tikrindavau, bet juokais, žinojau, kad niekada nepavogtų. Ir kvatodavau, daug kvatodavau, su juo būdavo smagiau nei su mama. Jis visad užsimanydavo kokios mano dalies: ausies, nosies, smakro, sakydavo, kad jie tokie tobuli, jog negali be jų gyventi. Dievindavau, kai prabildavo tokiu tonu, man nuolat įrodančiu, kaip jam manęs reikia.
Be abejo, tėtis ne su visais toks buvo. Kartais, kai kas nors jį smarkiai įtraukdavo, jis ir į subtiliausias šnekas dirgliai įpindavo nevaldomų emocijų. Kitais kartais nesileisdavo į kalbas, griebdamasis trumpų, be galo tikslių frazių, tokių sodrių, kad niekas nebeatsikirsdavo. Šie du tėčiai smarkiai skyrėsi nuo to, kurį mylėjau, sužinojau juos egzistuojant tik sulaukusi septynerių ar aštuonerių, kai pradėjau jį girdėti diskutuojant su draugais ir pažįstamais, kurie kartais apsilankydavo mūsų namuose dalyvauti karštuose susirinkimuose apie problemas, kurių nė trupučio nesupratau. Paprastai kiūtodavau virtuvėje su mama ir mažai paisydavau, kaip anie ginčijasi vos už keleto metrų. Bet kartais, kai mama irgi būdavo užsiėmusi ir užsidarydavo savo kambaryje, aš viena likdavau koridoriuje žaisti arba skaityti, sakyčiau, labiau skaityti, nes tėtis labai daug skaitydavo, mama irgi, o man patiko būti tokiai kaip jie. Nekreipdavau dėmesio į tas diskusijas, žaidimą ar skaitymą nutraukdavau tik tada, kai ūmai stodavo tyla ir imdavo aidėti tie svetimi tėčio balsai. Tomis akimirkomis jis skaldydavo tarytum skelbdamas įstatymus, ir aš laukdavau susirinkimo pabaigos, kad pažiūrėčiau, ar vėl tapo toks kaip visada, kalbąs maloniu ir meiliu tonu.
Tą vakarą, kai ištarė aną frazę, buvo ką tik sužinojęs, kad man prastai sekasi mokykloje. O tai buvo naujas dalykas. Aš nuo pat pirmos klasės buvau gera mokinė ir tik paskutinius porą mėnesių man buvo pradėję prasčiau sektis. Bet tėvams labai rūpėjo, kad gerai mokyčiausi, dėl pirmų prastų pažymių ypač susijaudino mama.
– Kas darosi?
– Nežinau.
– Turi mokytis.
– Aš mokausi.
– Tai kas yra?
– Kai kuriuos dalykus prisimenu, kitų ne.
– Mokykis, kol prisiminsi viską.
Aš kaldavau iki nukritimo, bet rezultatai taip ir liko nuviliantys. Kaip tik tą popietę mama buvo nuėjusi pasikalbėti su mokytojais ir grįžo baisiai susikrimtusi. Nebarė manęs, tėvai niekada manęs nebardavo. Viso labo pasakė: labiausiai tavim nepatenkinta matematikos mokytoja, bet sakė, kad panorėjusi sugebėtum. Paskui nuėjo į virtuvę ruošti vakarienės, tuo tarpu grįžo tėtis. Iš savo kambario tik girdėjau, kaip mama jam glaustai perpasakojo mokytojų skundus, supratau, kad teisindama mane paminėjo ankstyvosios paauglystės pokyčius. Bet jis ją nutraukė tokiu tonu, kokio su manimi niekad nevartodavo, – net mažumėlę krypstančiu į Neapolio tarmę, mūsų namuose griežtai uždraustą, – ir jam iš burnos išsprūdo tai, ko tikrai nebūtų norėjęs ištarti:
– Paauglystė čia niekuo dėta: ji įgauna Vitorijos veidą.
Jei būtų žinojęs, kad jį girdžiu, esu įsitikinusi, niekad nebūtų kalbėjęs tokiu tonu, niekuo neprimenančiu mums įprasto smagaus lengvumo. Jie abu manė, kad mano kambario durys uždarytos, aš visad jas užsidarydavau, ir nesusizgribo, kad kažkuris iš jų paliko jas atdaras. Štai taip, būdama dvylikos, iš tėčio balso, tramdomo, kad skambėtų kuo tyliau, sužinojau, jog darausi tokia kaip jo sesuo – tobulas bjaurumo ir piktavališkumo derinys, šitą girdėdavau, kiek tik siekė mano prisiminimai.
Čia būtų galima man paprieštarauti: galbūt perdedi, tavo tėvas niekad pažodžiui nepasakė: Džovana negraži. Tai tiesa, ne jo būdui tarti tokius brutalius žodžius. Bet anuomet buvau labai pažeidžiama. Beveik prieš metus buvau pradėjusi sirgti mėnesinėmis, krūtys akivaizdžiai pūpsojo, ir aš jų gėdijausi, baimindavausi, kad smirdžiu, nuolat prausdavausi, eidavau miegoti nieko nenorėdama, atsikeldavau nieko nenorėdama. Tuomet vienintelė mano paguoda, vienintelis tvirtas įsitikinimas buvo tas, kad jis dievina mane visą. Taigi tą akimirką, kai palygino mane su teta Vitorija, pasijutau blogiau, nei būtų tėškęs: anksčiau Džovana buvo graži, o dabar pasidarė bjauri. Vitorijos vardas mūsų namuose skambėjo it pabaisos, sutepančios ir užkrečiančios visus, prie kurių prisiliečia. Apie ją ne kažin ką žinojau, buvau mačiusi vos kelis kartus, bet iš tų susitikimų, – o tai ir yra svarbiausia, – prisiminiau tik pasišlykštėjimą ir baimę. Ne pasišlykštėjimą ir baimę, kurią ji pati galėjo man sužadinti – jos aš visai neprisiminiau. Mane gąsdino pasišlykštėjimas ir baimė, kurią jai jautė mano tėvai. Tėtis apie seserį visąlaik kalbėdavo miglotai, lyg ji būtų praktikavusi kokius gėdingus ritualus, suteršiančius ir ją, ir visus su ja bendraujančius. Užtai mama ne tik niekad jos neminėdavo, bet ir vyrui putojant šokdavo jį tildyti, lyg baimindamasi, jog Vitorija, kad ir kur ji būtų, gali juos išgirsti ir iškart dideliais žingsniais atžirglioti San Džakomo dei Kaprio gatve, nors šioji buvo ilga ir stati, tyčia atsinešdama visas ligas iš gretimų ligoninių, užskristi iki mūsų buto septintame aukšte, imti daužyti baldus, iš akių laidydama juodus svaigius žaibus, ir apskaldyti ją antausiais, vos pamėgins protestuoti.
Aišku, nujaučiau, kad ši įtampa slepia skriaudų, padarytų ir patirtų, istoriją, bet anuomet nedaug žinojau apie šeimos reikalus, o svarbiausia, tos baisiosios tetos nelaikiau šeimos nare. Ji buvo vaikystės baubas, liesa pamėklė, pasišiaušusi būtybė, tykanti namų kampuose tamsai atslinkus. Tai argi galima štai šitaip, be jokių įžangų, sužinoti, kad iš veido darausi panaši į ją? Aš? Aš, iki šios akimirkos laikiusi save gražia ir tėčio dėka maniusi, kad tokia būsiu amžinai? Aš, dėl jo nuolatinių liaupsių įtikėjusi, kad turiu nuostabius plaukus, aš, troškusi būti mylima taip, kaip jis mane mylėjo, kaip buvo įpratinęs mane tikėti, aš, jau kenčianti, nes abu tėvai staiga pasidarė manimi nepatenkinti, ir tasai jų nepasitenkinimas mane dirgino ir viską blausė tarytum migla?
Laukiau mamos reakcijos, bet šioji manęs nepaguodė. Nors ji nekentė visų tėčio giminių ir baisėjosi svaine, kaip baisimasi driežu, užropojusiu ant nuogos kojos, į tai nesuriko: gal išprotėjai, mano dukra neturi nieko bendro su tavo seserimi. Viso labo glebiai, trumpai leptelėjo: eik jau, nesakyk taip. Aš suskubau uždaryti savo kambario duris, kad daugiau nieko neišgirsčiau. Paskui tylomis pravirkau ir lioviausi tik tada, kai tėtis atėjo pranešti – šįkart geruoju balsu, – kad vakarienė paruošta.
Nuėjau pas juos į virtuvę jau be ašarų akyse ir įbedusi žvilgsnį į lėkštę turėjau iškęsti krūvą patarimų, kaip pagerinti pažymius. Paskui grįžau į kambarį vaidinti, kad mokausi, o juodu įsitaisė priešais televizorių. Mane vėrė skausmas, nemalštantis ir net nemažėjantis. Kodėl tėtis ištarė tą frazę, kodėl mama kategoriškai jos nenuneigė? Ar tai tik nepasitenkinimas dėl prastų pažymių, ar su mokykla nesusijęs, galaižin kada atsiradęs nerimas? O svarbiausia, ar jis tuos baisius žodžius ištarė laikinai manimi nusivylęs, ar savo akyluoju, viską žinančio ir viską matančio žmogaus žvilgsniu jau seniai yra įžvelgęs mano būsimo pagedimo, ryškėjančios blogybės, kuri varė jį į neviltį ir su kuria jis nemokėjo susidoroti, bruožus? Visą naktį krimtausi. Rytą įsikalbėjau, kad jei noriu išsigelbėti, turiu nueiti ir pažiūrėti, koks iš tikrųjų yra tetos Vitorijos veidas.
