Hospisai – tai namai, kuriuose nepagydomi ligoniai palydimi į paskutinę kelionę. Lietuvoje kol kas tokių namų tėra dveji – Vilniuje ir Kaune, bet netrukus jų žada daugėti. Pasaulyje atjaučiamosios slaugos namai steigiami nuo praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio. Pirmieji įsteigti Anglijoje, kurioje šiuo metu kiekviename mieste yra po hospisą.
Talentingas pasakotojas Frankas Ostaseskis knygoje „Penki kvietimai“ pasakoja apie savo nueitą kelią ir dalijasi didžiule patirtimi. Knygoje pateiktos istorijos – išmintingos, skaitytojams neabejotinai padėsiančios sudėtingas gyvenimo situacijas išgyventi tikslingiau ir išmintingiau.
Siūlome ištrauką iš knygos „Penki kvietimai“ (knygą iš anglų kalbos vertė Vita Mikelionienė, išleido Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla).
Emily buvo vos trisdešimt ketverių, ji atvyko į Zeno hospisą pasitikti mirties, nes sirgo krūties vėžiu. Prieš jai panyrant į būseną, kurią jos draugas pavadino „sutemų miegu“, – iš to miego retas kuris prabunda, – ji man pasipasakojo, kokių kančių jai vaikystėje sukėlė nuolat ją įžeidinėjusi motina Rut.
Kai Emily būklė tapo kritiška, jos motina atvyko iš kito šalies pakraščio budėti šalia dukros. Tarp jų kadais buvo perbėgusi juoda katė ir juodvi nesikalbėjo metų metus. Atsisėdusi šalia dukters, motina liejo atsiprašymus dėl netinkamo savo elgesio praeityje ir maldavo vienatinės dukters atleidimo, bet Emily laikėsi šaltai ir tylėjo – tokia buvo jau keletą dienų.
Staiga Emily atsisėdo lovoje tiesi ir pažvelgė motinai tiesiai į akis. Tada ryžtingai ir visiškai aiškiai Rut pasakė:
– Nekenčiu tavęs! Visada nekenčiau.
Ir numirė.
Kambarį užtvindė begalinė kančia. Rut ištiko šokas. Ji išgyveno patį didžiausią košmarą. Paskutiniai Emily žodžiai buvo išties kraupūs.
Tokiame pragare sunku išlaikyti širdį atvirą. Bet jei tai pavyksta, galime situaciją įvertinti kitaip. Emily galiausiai sugebėjo pasakyti savo motinai tiesą – tai, ką ji bijojo ištarti visą gyvenimą. Tai buvo siaubinga, bet tikra. Tiesa būtina norint kurti ateitį, kurioje vyks gijimas ir kuri bus grindžiama brandžia viltimi.
Ar Emily mirė „bloga mirtimi“? Daugelis pasakytų – taip. Aš jau nustojau teisti. Vieno žmogaus „geroji mirtis“ yra baisiausias kito žmogaus košmaras. Vieni nori, kad mirtis ateitų staiga, o kiti tikisi mirsią lėtai. Vieni viliasi būti apsupti mylinčių artimųjų, o kiti baiminasi gera linkinčių svetimųjų.
Po Emily mirties kelis mėnesius dirbau su Rut, padėdamas ištverti jai širdgėlą. Tai buvo nelengva. Jai reikėjo prisiimti atsakomybę už savo praeities veiksmus, susitaikyti su beveik neįmanoma tiesa, kad Emily jos nekentė, tačiau ji turėjo ir pati sau atleisti. Jei norėjo išgyti ir priimti mintį, kad jos santykiai su dukterimi ilgą laiką buvo prasti, Rut privalėjo atsisakyti troškimo pakeisti praeitį. Tik žinodama, kad nebegali pakeisti sąlygų ir to, kas įvyko prie Emily mirties patalo, tik nebesitikėdama sugrąžinti laiką ir tapti kitokia motina, Rut sugebėjo galiausiai susitaikyti su tuo, kas įvyko, ir nusiraminti.
Ar mirdami ir gyvendami turėtume „tikėtis geriausio“, ar geriau „būti pasiruošusiems blogiausiam“? O ką, jei, užuot sprendę šią dilemą, puoselėtume neteisiantį dėmesį kitam ir įsipareigojimą priimti esamos situacijos tiesą? Įsivaizduokite, jei, užuot kas kartą pasirinkdami kurią nors pusę, ieškotume proto aiškumo, emocinio stabilumo ir gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą pakilimų ir nusileidimų, vilčių ir baimių rate? Atgauta pusiausvyra leidžia greitai ir lengvai susigrąžinti jėgas, būti patikimiems, prisitaikantiems ir jautriems. Galbūt tada galėtume priimti savo praeitį, save, kitus ir nuolat kintančias savo gyvenimo aplinkybes „tokias, kokios jos yra“ – nei geras, nei blogas.
Čia praverstų, kaip taria budistai, priimti prieglobstį laikinume. Ne lūkestyje, kad viskas pasisuks ta linkme, kurios tikimės ar kurios bijome, bet atsigręšime į faktą, kad viskas pasikeis, nepriklausomai nuo to, ar norime to, ar ne.
Kalbame apie gyvenimą esamu momentu. Bet kurgi rasti tą momentą? Ar tai toji nanosekundė, tas tarpelis tarp praeities ir ateities? Perfrazuojant šv. Augustiną, „dabar“ yra nei laike, nei anapus jo. Ta nepagaunama dabarties akimirka nepamatuojama nei laikrodžio, kurį mes, žmonės, išradome, tiksėjimu, nei atskiriama nuo praeities ar ateities. Nėra laiko linijos, bent jau tokios, kaip mes tai suprantame.
Visi esame patyrę, ką reiškia prarasti laiko nuovoką – kai akimirka tartum išsilieja į sapną. Ar tada, kai prisimenu savo motiną, mirusią prieš keturiasdešimt penkerius metus, praeitis neišsiskleidžia šią akimirką? Dabartinėje akimirkoje užkoduota praeitis ir šuolis į ateitį. Mano anūkė – dar kūdikis, tad šią akimirką ji sąmoningai dar nekuria savo ateities. Tačiau ateities potencialas gyvas joje dabar, lygiai kaip ir kiekviename mūsų.
Štai kur tūno vilties energija – ne kaip suformuluotas noras ar surikiuotas ir įvykdytas planas, o kaip būdas, kuriuo mes pasitinkame nuolat bėgančias akimirkas. Dabarties akimirkoje telpa visas laikas; dabar jame yra viskas. Dabarties akimirka geriausiai apibrėžiama kaip gyvenimo tėkmė. Ji be perstojo kuria mus ir mes ją kuriame pasitikdami ir jai atliepdami.
Nelauk – tai raginimas visiškai įžengti į gyvenimą. Nepraleisk šios akimirkos laukdamas kitos. Nieko nelauk, jei reikia nuveikti ką nors svarbaus. Neužstrik laukdamas geresnės praeities ar ateities: būk dabar.
Deividą kankino sunki Parkinsono ligos forma. Iš pradžių kūno būklės pablogėjimas trikdė ir baugino jį. Jis pastebėjo, kad dažnai galvoja apie savo kūną trokšdamas, jog viskas būtų kitaip.
„O jei tik galėčiau sulėtinti ligos progresavimą“, – galvojo jis. „Kaip ir kada pablogės mano sveikata?“ – nerimavo. Laukdamas, kol pasikeis aplinkybės, tikėdamasis kitokios ateities, jis tūnojo užsidaręs savyje ir kankinosi iš nerimo.
Visa laimė, Deividas atsidėjęs meditavo ir ilgainiui sugebėjo iš tos proto būsenos išsivaduoti. Jo mintys nurimo. Jis atsipalaidavo ir aprimo, tapo dėmesingesnis kitiems. Šias akimirkas jis pavadino „viršlaikėmis“ ir pasakė man:
– Dabar matau, kaip mane akino nuolatinis troškimas, kad viskas būtų kitaip, nei yra, jis neleido matyti pozityvių Parkinsono ligos aspektų. Dabar aš telkiu dėmesį į dėkingumą tiems, kurie manimi rūpinasi. Pasitikiu savo gebėjimu įveikti visas pasirodysiančias mano kelyje kliūtis.
Paskui Deividas pridūrė:
– Mano įpročių valdomas protas viliasi, kad aš pakeisiu savo ligą. Į tai nukreipta mano baimė, ir aš ją noriu kontroliuoti. Tačiau taip save tik užprogramuoju nusivilti. Aš blaškausi. Kai pasineriu į ramesnę būseną, mano baimės objektas grįžta ir aš jį įvardiju tiesiog kaip „bauginančią mintį“. Tada suvokiu, kad, jei sąmoningai galiu įvardyti tą mintį, nors ir jaučiu baimę, ta baimė nėra visagalė. Taigi galiu nuspręsti, ar pasiduosiu baimei, ar ir toliau būsiu sąmoningas.
Pasak Deivido, tai panašu į pirmąkart pamatytą Žemės vaizdą iš Mėnulio – kai į save gali pažvelgti visiškai kitaip, nei buvai įpratęs anksčiau. Peržengęs siaurus savo nuostatų rėmus, matau platesnį vaizdą. Regiu galimybes, kurias anksčiau pražiopsojau. Tai nėra kažkokia pasyvi, bejėgiška būsena ar tuštuma mano prote. Tai – visiškas atsivėrimas, kuriam būdingas prigimtinis dinamizmas. Šį atvirumą įkvepia smalsumas ir noras atrasti.
Tai, apie ką taip vaizdingai kalbėjo Deividas, yra kiek subtilesnis idėjos nelauk aspektas, kurį vadinu nelaukimu. Tai priešnuodis lūkesčių spąstams – atvira ir imli proto savybė. Nelaukdami mes leidžiame išsiskleisti siekiams, patyrimams, proto būsenoms ir atsiverti širdims.
Skirtumas tarp nelauk ir nelaukimo panašus į tą, kuris egzistuoja tarp atsiskyrimo ir neprisirišimo. Atsiskyrimas reiškia atsiribojimą nuo tam tikrų objektų ar patirčių. Šis jausmas gali būti smagus, tarsi būtume atsikratę priklausomybės ar išsilaisvinę nuo ko nors. Neprisirišimas reiškia tai, kad paprasčiausiai nesilaikome ko nors įsikibę, negriebiame, neįsiveliame į ką nors. Čia nėra jokio reikalo atsiriboti.
Taigi nelaukimui irgi būdingas laisvės ir erdvės pojūtis, tai būdas įsileisti naujų patirčių jų negaudant ir netempiant link savęs. Su savo patirtimis susipažįstame jas atrasdami, o ne grumdamiesi su jomis, ne vydami jas lauk ar kaip nors kreipdami, kad viskas būtų taip, kaip mums norisi, ne apkraudami jas visomis savo anksčiau sukauptomis žiniomis. Nelaukimas yra ramus pasveikinimas, tai daugiau pakvietimas nei reikalavimas. Kai nebesiveržiame patirti ką nors naujo, tikėdamiesi konkretaus rezultato, ir nebesigręžiojame atgal, vildamiesi ką nors pakeisti praeity, tik tada esame visiškai laisvi pažinti šią akimirką.
Nelaukimas mums atveria visiškai naują apžvalgos lauką, panašiai kaip Google Maps. Galime susitelkti į kokią nors konkrečią detalę, tokią kaip namo adresas. Paskui pasirenkame platesnę perspektyvą ir pamatome, kad tas namas – tik taškelis mieste, šalyje, Žemės pusrutulyje. Regėdami platesnį vaizdą, turime daugiau iš ko rinktis.
Nelaukimas – tai ne kantrybė. Kantrybė susijusi su lūkesčiu, su kito momento laukimu, tik šiek tiek ramesniu. Nelaukimo patirtis – tai labiau tęstinis kontaktas su realybe. Mes nubudę, budrūs ir visiškai gyvybingi. Kad ir ką išgyventume, – ar tai būtų „gera“ ar „bloga“, patiktų mums tai ar nepatiktų, – dabar skiriame visą savo dėmesį tam, kas vyksta.
Gyvendami, kaip ir mirdami, turėsime išmintingą ryšį su tikrove, jei viltį atskirsime nuo lūkesčių ir nesitikėsime ko nors konkretaus. Kai tik gyvenime kas nors vyksta, reikia tuojau pat įsitraukti į vyksmą. Nelaukti, kol nuvyksi į tikslą, o mėgautis kelione.
Nelaukimo atspalviu praturtinta viltis duoda pradžią beribiam platumui, džiaugsmingam atvirumui, nuo aplinkybių ir sąlygų nepriklausomam gebėjimui priimti. Ši viltis kyla iš betarpiško ryšio su esamo žmogaus gyvenimo turtingumu. Niekas neturi trukdyti gyventi. Brandi viltis šiek tiek panaši į Brahmso Lopšinę, mielas priminimas, leidžiantis mums atsipalaiduoti ir įvertinti naujo gyvenimo, kuriame visada yra dabarties akimirka, potencialą.
