Žurnalistas ir rašytojas F.Kaplanas knygoje „Kibernetiniai karai“ naršo po vidinius JAV Nacionalinio saugumo agentūros koridorius, slapčiausius Pentagono kibernetinio saugumo skyrius ir analizuoja Baltuosiuose rūmuose vykstančias politines diskusijas apie kibernetinį saugumą. Autorius paaiškina, kas yra kibernetiniai karai, kaip jie sukeliami ir veikia visuomenę. Taip pat aprašo kibernetinių karų istoriją – kokios buvo vykdomos pirmosios atakos vos sukūrus kompiuterius, kaip jos tobulėjo ir išaugo iki pasaulinio masto karo.
Kviečiame paskaityti knygos ištrauką:
Kai generolas Johnas Abizaidas 2003 metų liepos 7 dieną perėmė JAV centrinės vadavietės, atsakingos už Amerikos karines operacijas Viduriniuose Rytuose, Centrinėje Azijoje ir Šiaurės Afrikoje, kontrolę, jo politiniai viršininkai Vašingtone manė, kad karas Irake baigėsi. Šiaip ar taip, Irako armija buvo performuota, Saddamas Husseinas pabėgo, batistų režimas žlugo. Bet Abizaidas žinojo, kad karas tik prasideda, todėl nervinosi matydamas, kad prezidentas Bushas ir aukščiausieji jo pareigūnai ne tik nesuvokia realybės, bet ir neduoda jam kovos įnagių. Vienas šių įnagių buvo kibernetika.
Abizaidas kilo sausumos kariuomenės karjeros laiptais kaip oro desantininkas, Jungtinių Tautų taikdarys ir aukštesnio rango Pentagono darbuotojas. Bet karjeros pradžioje jis paragavo kai ko neįprasto. Devintojo dešimtmečio viduryje, kai trumpoje kovoje dėl Grenados tarnavo kuopos vadu, jis buvo paskirtas į sausumos pajėgų studijų grupę, tyrinėjančią kovų ateitį. Sausumos pajėgų štabo viršininko pavaduotoją, generolą Maxą Thurmaną sužavėjo ataskaitos apie sovietų armijos nuotolinių pojūčių ir aiškiaregystės tyrimus. Niekas sovietams nepavyko, bet jų dėka Abizaidas suvokė, kad karo sąvoka gali apimti kai ką daugiau, nei vien kulkas ir bombas.
Kaip pagrindinis generolo Johno Shalikashvilio, Jungtinių Amerikos Valstijų generalinio štabo viršininko, asistentas, kartą jis palaikė savo viršininkui draugiją kelionėje į Maskvą. Suprasdami, kad jų apartamentuose bus pilna klausymosi įrangos, darbuotojai sukonstravo mažytes palapines, kuriose jie galėjo kalbėtis apie oficialius reikalus nesibaimindami Rusijos šnipinėjimo. Vėliau Bosnijoje, kaip 1-osios šarvuočių divizijos vado pavaduotojas, Abizaidas sužinojo ne tik tai, kad CŽV virš Sarajevo skraidina nepilotuojamus žvalgybinius orlaivius, bet ir tai, kad žvalgybos pareigūnai bijo, jog rusai gali įsilaužti į ryšių jungtį ir perimti lėktuvo kontrolę.
Kai 2001-aisiais Abizaidas buvo paskirtas Generalinio štabo Pentagone viršininku, kibernetinės karybos ir kibernetinio saugumo planai bei programos tiesiog vešėjo. Darbas įsuko jį į tarpžinybinių ginčų ir machinacijų sūkurį, taigi šioje elektroninėje plotmėje jis puikiai išmanė šnipų ir operatyvinių darbuotojų trintį. Operatyvininkai, daugiausia iš karo tarnybų, kilus karui, norėjo naudotis iš elektroninių operacijų gauta žvalgybine informacija; o šnipai, daugiausia iš NSA ir CŽV, laikė žvalgybą svarbiausiu reikalu ir bijojo, kad informaciją panaudojus bus prarasta prieiga prie jos. Priešas žinos, kad mes įsibrovėme į jų tinklus, todėl pakeis savo slaptažodžius ir sukurs naujų kliūčių. Abizaidas suprato, apie ką kalbama, tai buvo įprastas karo tarnybų politikos reikalas, bet širdyje jis buvo operatyvininkas. Fort Mide jis dalyvavo ekskursijoje ir jį pakerėjo visi tie magiški dalykai, kuriuos galėjo atlikti NSA. Abizaidas pamanė, kad mūšio lauke esantiems Amerikos kariams drausti naudotis šiais stebuklais būtų pamišėliška.
Ruošiantis invazijai į Iraką, Abizaidas, būdamas Centrinės vadavietės direktoriaus pavaduotojas, nuskrido į Kolorado Springsą, į Kosmoso valdybos būstinę, kurioje buvo įsikūręs Kompiuterių tinklų operacijų skyrius. Kilus karui, šis skyrius teoriškai turėjo vadovauti kibernetinei gynybai ir puolimui. Jis buvo nemaloniai nustebęs, kai išvydo biurokratinių kliūčių, kurias reikėjo apeiti norint surengti puolamąją kibernetinę kampaniją; pradedant nuo to, kad įrankiai, naudojami elektroniniams išpuoliams ir šnipinėjimui, buvo taip smarkiai apgaubti paslaptingumo skraistės, jog retas kariuomenės vadas žinojo, kad jų apskritai esama.
Jamesui D. Bryanui, jungtinės darbo grupės vadovui, Abizaidas uždavė klausimą, ką jis turėtų daryti, norėdamas gauti žvalgybinę informaciją iš „Al-Qaedos“ kompiuterių ir perduoti ją Amerikos kariams Afganistane. Bryanas pristatė pavaldumo tvarką – nuo Kosmoso valdybos iki pulko Pentagono generolų, tada aukštyn iki gynybos sekretoriaus pavaduotojo, paties gynybos sekretoriaus, tuomet Nacionalinio saugumo tarybos Baltuosiuose rūmuose ir pagaliau prezidento. Kol prašymas pereitų per visas šias kliūtis, kariams žvalgybinės informacijos tikriausiai nebereikėtų. Galbūt būtų pasibaigęs ir pats karas.
Kovo 19 dieną Bushas įsakė rengtis invazijai į Iraką. Praėjus trims savaitėms, po itin greito šarvuočių puolimo per Kuveito dykumą Bagdadas pasidavė. Gegužės pirmąją, praėjus trims savaitėms nuo puolimo pradžios, prezidentas Bushas stovėjo lėktuvnešio „Abraham Lincoln“ denyje po „Misija įvykdyta“ transparantu ir pareiškė, kad pagrindinės karo operacijos pasibaigė. Bet kiek vėliau tą patį mėnesį Amerikos prokonsulas L. Paulas Bremeris išleido dvi direktyvas, kurios paleido Irako armiją ir uždraudė „Ba’ath“ partijos nariams užimti postus valdžioje. Įsakymai taip smarkiai įsiutino sunitus, kad tuo metu, kai Abizaidas užėmė Centrinės vadavietės vadovo postą, prieš naująją šiitų valdžią ir jų gynėjus amerikiečius nukreiptas maištas po truputį įgavo formą.
Abizaidas girdėjo apie šūsnis iš Irako sklindančios žvalgybinės informacijos – perimti ryšiai, maištininkų mobiliųjų telefonų GPS duomenys, palydovinės nuotraukos su sunitų džihadistais, plūstančiais per Sirijos sieną, bet niekas šios informacijos nesusistemino, juolab neįtraukė į karo planą. Abizaidas norėjo įsiskverbti į šiuos ryšius ir siųsti maištininkams netikras žinutes; nukreipti juos į specifines vietas, kuriose jų lauktų žudyti pasiruošę JAV specialiųjų operacijų kariai. Bet kad galėtų visa tai panaudoti, jam reikėjo bendradarbiauti su NSA ir CŽV, o kad galėtų informaciją pasitelkti kaip puolimo įrankį, reikėjo politinių lyderių palaikymo. Šiuo metu jis neturėjo nei vieno, nei kito.
Amžina Lenglio ir Fort Mido biurokratija nenorėjo bendradarbiauti: jie žinojo, kad pasaulis stebi (įskaitant Kiniją ir Rusiją), ir nenorėjo iššvaistyti geriausių žvalgybinės informacijos rinkimo metodų karui, kurį daugelis iš jų laikė ne tokiu gyvybiškai svarbiu. Gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas nenorėjo pripažinti, kad vyksta maištas. (Rumsfeldas buvo gana senas, kad dar iš Vietnamo dienų žinotų, jog maištininkams sutriuškinti reikia specialios kovos su maištininkais strategijos, kuri savo ruožtu Irake metams, o gal ir dešimtmečiams paliktų dešimtis tūkstančių JAV karių. Jis tenorėjo įsiveržti, atsitraukti, o tada imtis kito tirono, stovinčio skersai kelio pasauliniam Amerikos dominavimui, kurį pastaroji įgijo po šaltojo karo.)
Nežinodamas, ką daryti, Abizaidas kreipėsi į generolą Keithą Alexanderį. Jie abu baigė Vest Pointo karo akademiją – Abizaidas buvo 1973-iųjų laidos, Alexanderis 1974-ųjų, o po dvidešimties metų buvo trumpam susitikę Italijoje, vadovavimo batalionui mokymuose. Dabar Alexanderis vadovavo Kariuomenės žvalgybos ir saugumo vadavietei Fort Belvuare, Virdžinijoje. Tai buvo asmeninis sausumos pajėgų SIGINT centras, kuriame, dislokuoti visame pasaulyje, darbavosi vienuolika tūkstančių žvalgybos pareigūnų – tai buvo lyg mažytė NSA, pritaikyta specialiai sausumos pajėgų misijoms. Galbūt Alexanderis padės Abizaidui, kad šis uždėtų žvalgybinei informacijai operacijų apynasrį.
Jis kreipėsi į tinkamą žmogų. Alexanderis buvo tikras technologijų burtininkas. Vest Pointe jis su kompiuteriais dirbo Elektrotechnikos ir Fizikos departamentuose. Devinto dešimtmečio pradžioje karinių jūrų pajėgų magistrantūros mokykloje Monterėjuje, Kalifornijoje, jis pasigamino savo paties kompiuterį ir sukūrė programą, kuri išmokė kariuomenės personalą pereiti nuo ranka rašytų kortelių prie automatinių duomenų bazių. Kai baigė mokyklą, buvo paskirtas į sausumos pajėgų žvalgybos centrą Fort Huačukoje, Arizonoje. Čia jis praleido savo pirmąjį savaitgalį bandydamas įsiminti visų kariuomenės kompiuterių technines charakteristikas, o tada parengė pagrindinį planą visoms žvalgybos ir elektroninės karybos duomenų sistemoms. Vėliau, per 1991-ųjų pirmąjį Persijos įlankos karą rengiantis operacijai „Audra dykumoje“, Alexanderis Fort Hude, Teksase, vadovavo vienai 1-osios šarvuočių divizijos komandai. Jie jungė kompiuterius tarpusavyje, kad šie galėtų efektyviau apdoroti duomenis. Užuot pasikliovę spausdintais dokumentais ir rankiniu indeksavimu, Pentagono analitikai ir karo planuotojai turėjo prieigą prie duomenų, kurie buvo sudėlioti ir išrūšiuoti pagal jų poreikius.
Prieš gaudamas dabartines pareigas Fort Belvuare, Alexanderis buvo vyriausiasis Centrinės vadavietės žvalgybos pareigūnas. Abizaidui jis papasakojo apie techninių laimėjimų antplūdį, ypač apie įrankius, galinčius perimti signalus iš mobiliųjų telefonų lustų. Tą buvo galima atlikti arba tiesiogiai, arba per mobiliojo ryšio tinklo komutavimo jungtis; taip SIGINT komandos galėjo sekti Talibano kovotojų buvimo vietą ir judėjimą Pakistano šiaurės vakarų pasienyje net tada, kai jų mobilieji telefonai buvo išjungti. Tai buvo naujas elektroninio arsenalo ginklas. Dar niekas nebuvo išnaudojęs jo galimybių, ką jau kalbėti apie tai, kad nebuvo sukurtos procedūros, pagal kurias viena agentūra dalytųsi gaunama žvalgybine informacija su kitomis agentūromis ar su vadais mūšio lauke. Abizaidui knietėjo šį dalijimosi procesą paversti realybe.
Nors Centrinė vadavietė prižiūrėjo Amerikos karines operacijas Irake, Afganistane ir gretimose valstybėse, centrinis štabas buvo įsikūręs Floridoje, Tampoje, tad Abizaidas dažnai keliaudavo į Vašingtoną. Rugpjūtį, praėjus vienam mėnesiui nuo to laiko, kai Abizaidas užėmė vadovo postą, į Lenglį ir Fort Midą plūdo informacija apie maištininkus. Jis galėjo matyti užsienio džihadistų „grandines“, kertančias Irako sieną iš Sirijos; jis skaitė jų telefonų pokalbių stenogramas, kurios buvo pateiktos kartu su žemėlapiais, rodančiais tikslią jų buvimo vietą. Abizaidas norėjo Amerikos kariams suteikti prieigą prie šios informacijos, kad jie galėtų pasinaudoti šiomis žiniomis mūšio lauke. Tuo metu Keithas Alexanderis buvo paaukštintas iki sausumos pajėgų žvalgybos vadovo pavaduotojo Pentagone, taigi jis ir Abizaidas bendradarbiavo biurokratinės politikos ir kitais pagrindiniais klausimais. Jie rado puikų sąjungininką – generolą Stanley’į McChrystalą, Jungtinės specialiųjų operacijų vadavietės (JSOV) viršininką. Jei ši naujoji žvalgybinė informacija pasiektų mūšio lauke esančius karius, šešėliniai JSOV kariai būtų pirmieji, kurie ją gautų ir panaudotų; o McChrystalas, gąsdinamai entuziastingas karys, labai troško, kad taip nutiktų. Visi trys įvairiais būdais stengėsi paveikti Pentagono žvalgybos bendruomenę, bet didžiausia kliūtis buvo Rumsfeldas, kuris iki šiol atsisakė pripažinti Irako sukilėlius maištininkais.
Pagaliau 2004-ųjų sausį Abizaidas suorganizavo susitikimą su prezidentu Bushu ir iškėlė klausimą dėl kibernetinių puolimo operacijų, nutaikytų į maištininkus. Bushas savo nacionalinio saugumo patarėjai liepė šį klausimą įtraukti į kito Nacionalinio saugumo tarybos pasitarimo darbotvarkę. Kai po keleto dienų pasitarimas įvyko, žvalgybos agentūrų atstovai pasiūlymą atmetė, pagrįsdami šimtmečio senumo argumentu: ryšių perėmimas suteikia pakankamai informacijos apie sukilėlius, o informacijos šaltinio užpuolimas perspės juos (taip pat ir potencialius priešus, kurie galėtų tą pamatyti), kad įvyko įsilaužimas, ir paskatins pakeisti slaptažodžius ir išmesti savo mobiliuosius telefonus – tai būtų milžiniškas žvalgybinio potencialo praradimas.
O Irako sukilėliai vis stiprėjo, Amerika pamažu jau pralaimėjo karą, Busho kantrybė seko. Pavargęs nuo priešinimosi naujiems metodams ir abejodamas, ar išorės kariuomenė gali pagerinti reikalus Irake, Abizaidas ėmė manyti, kad Jungtinės Valstijos, užuot padvigubinusios savo pastangas, turėtų pradėti atsitraukti.
Bet tada reikalai ėmė keistis. Nepatenkintas visais aukščiausiaisiais kariuomenės generolais, Rumsfeldas atmetė visus kandidatus į laisvą sausumos pajėgų štabo viršininko postą ir pakvietė į atsargą išėjusį generolą Peterį Schoomakerį.
Schoomakeris didžiąją savo karjeros dalį praleido specialiosiose pajėgose, o tai buvo dar vienas smūgis į veidą reguliariajai kariuomenei. (Kai generolas Normanas Schwarzkopfas, „Audros dykumoje“ didvyris, kalbėdavo apie specialiąsias pajėgas kaip apie gaują nekontroliuojamų „gyvatėdžių“, jis tai darė daugelio savo kolegų vardu.)
McChrystalas, kuris seniai pažinojo ir gerbė Schoomakerį, jam papasakojo apie tai, ką bandė įgyvendinti kartu su Abizaidu ir Alexanderiu. Naujasis vadas pripažino, kad šios idėjos patrauklios, bet drauge suprato, kad jiems reikia aukšto rango žvalgybos bendruomenės teisininko. 2005-ųjų pradžioje Mike’as Haydenas artėjo prie savo neįprastai ilgos šešerių metų direktoriavimo NSA kadencijos pabaigos. Schoomakeris paragino Rumsfeldą, kad šis jį pakeistų Alexanderiu.
Nuo to laiko, kai sausumos pajėgų karininkas vadovavo NSA, prabėgo septyniolika metų. Per penkiasdešimt trejų metų agentūros istoriją tik trys direktoriai buvo iš sausumos pajėgų: septyni buvo oro pajėgų generolai ir penki jūrų laivyno admirolai. Tai atspindėjo ir sustiprino agentūros nenorą dalytis žvalgybine informacija su „mažyčių karų“ lauko vadais, kurie paprastai būdavo sausumos pajėgų karininkai. Dabar Jungtinės Valstijos kariavo „mažąjį karą“, kurį dabartinis prezidentas laikė svarbiu reikalu; sausumos pajėgos sugėrė skaudžiausius smūgius, o Alexanderis planavo savo naująsias pareigas panaudoti, kad padėtų pasukti kovą į kitą pusę.
McChrystalas stengėsi sujungti atskiras žvalgybos gijas. 2003-iųjų rugsėjį jis ėmė vadovauti JSOV. Tą patį mėnesį Rumsfeldas pasirašė vykdomąjį įsakymą, suteikiantį JSOV teisę bet kur pasaulyje prieš grupuotę „Al-Qaeda“ imtis karinių veiksmų, tam neprašant prezidento leidimo ar Kongreso patvirtinimo. Bet McChrystalas suvokė, kad su šia naująja galia nelabai ką ir gali nuveikti: Pentagono vadai buvo atkirsti nuo kovotojų vadaviečių, o šios – nuo žvalgybos agentūrų. McChrystalas matė grupuotę „Al-Qaeda“ kaip tinklą, kurio ląstelių galias sustiprindavo kitos ląstelės. Norint įveikti tinklą, reikėjo pačiam jį turėti, todėl McChrystalas ėmė jį austi. Jis susisiekė su atskiros CŽV tarnybos, Nacionalinės geografinės erdvės žvalgybos agentūros, pareigūnais Centrinėje vadavietėje. Įtikino juos dalytis duomenimis ir vaizdine palydovų, dronų, perimtų mobiliųjų telefonų ryšių ir paprastų žeme einančių laidų informacija. (Kai Busho administracija nuvertus Saddamą atkūrė Irako telefonų sistemą, CŽV ir NSA buvo leista ten pritvirtinti keletą įrenginių.) Bet kad tai iš tiesų nutiktų – kad surinktų visą šią informaciją į nuoseklią duomenų bazę ir paverstų ją grėsmingu ginklu, – jam taip pat reikėjo NSA analitinių priemonių ir stebėjimo technologijų.
