15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti

Knygos ištrauka. Hannah Rotschild „Meilės neįmanomybė“

Meno ekspertės Hannah Rotschild romane „Meilės neįmanomybė“ vienu iš intriguojančios istorijos pasakotojų tampa ir... paveikslas. Tai vieno žymiausių 18 amžiaus prancūzų tapytojų Antoineʼo Watteau darbas – „Meilės neįmanomybė“.
Hannah Rothschild „Meilės neįmanomybė“
Hannah Rothschild „Meilės neįmanomybė“ / Leidyklos nuotr.
Temos: 2 Literatūra Knygos

Šis po šimtmečių atrastas paveikslas tampa geidžiamiausiu meno pasaulyje. Aukcione jo trokšta visi – šeicho žmona, du naujieji rusai, Prancūzijos vyriausybė, Britanijos karališkieji rūmai, pasakiškai turtinga mecenatė, repo žvaigždė ir kiti. Tačiau „Meilės neįmanomybė“ turi savo istoriją. Sendaikčių krautuvėlėje šį apdulkėjusį paveiksliuką atranda kukli virėja Anė. Ji negalėjo nė įsivaizduoti, į kokią istoriją ją įvels šis rokoko šedevras, kokia stulbinančiai turtinga jo praeitis ir ko griebsis daugybė žmonių, norėdami šį kūrinį turėti. Jis įvelia Anę į tamsiausių Europos istorijos paslapčių labirintus, tačiau drauge grąžina jai meilės galimybę.

Stopkardras / Leidyklos nuotr./Hannah Rotschild
Stopkardras / Leidyklos nuotr./Hannah Rotschild

H.Rotschild romane pateikia snobiško ir dažnai groteskiško meno pasaulio satyrą, su Antrojo pasaulinio karo detektyvo prieskoniu. Paslaptis, tyrimas, maistas, istorija ir meilė – viskas sumaišyta taip, kad negali atsitraukti ir nuspėti atomazgos.

Siūlome paskaityti romano ištrauką, kur savo istorijos versiją pasakoja paveikslas:

Žinojau, kad būsiu išgelbėtas, bet niekad nemaniau, jog prireiks penkiasdešimties metų. Turėjo būti skelbiamos paieškos, mobilizuojami batalionai ir legionai. Kodėl? Todėl, kad aš neįkainojamas ir taip pat esu šedevras, davęs pradžią ištisam dailės žanrui. O jeigu ir to dar negana – aš laikomas didingiausiu, labiausiai jaudinančiu ir vaizduotę žadinančiu meilės atvaizdu.

Buvau įkvėptas neapsakomo džiaugsmo, vilties ir linksmybės jausmų, tačiau mano dekoratyvi kompozicija slepia širdgėlos palaužtą sielą, apkvaitintą slėpiningų nevilties nuodų. Deja – ir visai netyčiomis, – aš darau vyrams ir moterims nepalenkiamą, padriką poveikį – kartais jis įkvepia ir teikia tvirtybės, o kartais priešingai. Aš gimęs iš tragedijos ir pats ją sėju.

Grįžkim prie dabarties. Įsivaizduokite, koks jausmas būti nugrūstam į niekniekių krautuvėlę, kur draugiją palaiko gausybė rotango baldų, pigaus porceliano ir paveikslų reprodukcijų. Savęs snobu nevadinčiau, bet yra ribos. Su šikpuodžiais ir dirbtinių perlų vėriniais aš nesikalbėsiu. Non! Esu pratęs prie didybės, prie taftos šnaresio ir la richesse du damask (prabangaus damasko šilko – red.), prie žvakių mirgėjimo, raudonmedžio blizgesio, delikataus rožių vandens ir bičių vaško aromatų, prie žvyro gurgždėjimo ir žalsvos šviesos, besiskverbiančios pro suodžiais aptrauktus stiklus. Krautuvės atmosfera neapsakomai kenksminga manajai trapiai drobei: grybelis ir pelėsiai. Jau neminėsiu cigarečių dūmų ir žmogaus tvaiko, tvyrančių sudususiame ore nelyg mille-feuille (Napoleono tortas – red.) sluoksneliai.

Jau nebe pirmą kartą aš esu užmirštas ir apleistas. Žmonės – kaprizingi padarai, įgeidžių ir mados vergai. Jie pasmerkti amžinai būti mėgėjais – gyvena nepakankamai ilgai, kad taptų kuo nors daugiau. Ką gi galima nuveikti per varganus septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt metų? Pirmą pusę savo gyvenimo – išvien skuba ir sanguliauja. O paskui didžiąją dalį jų jėgų atima pastangos išlikti gyviems.

Mano amžius – trys šimtai metų. Kadangi pirmieji paveikslai buvo nutapyti prieš kokius keturiasdešimt tūkstančių metų, meno istorijos įvairovėje esu pavasarinis viščiokas, bet patirties požiūriu aš mėgstu save lyginti su marinuota žąsim. Kaip karališkųjų asmenų ir connoisseurs (žinovų – red.) numylėtinis, aš kabojau matomoje vietoje didingiausiuose rūmuose ir salonuose visoje Europoje, Rusijoje, Skandinavijoje ir netgi Amerikoje. Kartkartėmis, kad ir liūdna, dėl kokios naujos meilužės užgaidos ar naujausios kritikų ištarmės ištikdavo pažeminimas, gaudavau raudoną kortelę ir būdavau ištremiamas į tarnų apartamentus ar kokius podėlius.

Šįkart atsitiko kitaip. Buvau pačia tikrąja prasme pamestas.

Tūnojau pas Bernofą jausdamasis vis vienišesnis. Arogantiška manyti, neva komunikuoti geba vien tik žmonių padermė – neva tai jųjų monopolija, ne – mes, paveikslai, bendraujame su bendraminčiais objektais. Pamėgink, kad gudrus, palaikyti santykius su skardine nuo pyrago ar moliniu Tobio bokalu. Pastarasis padirbtas Londono Ist Ende, vulgarus kaip mėšlo gabalas – taigi viskas sukasi apie futbolą, plėšimus ir krušatį. Žinot, visa tai prilimpa. Pats save pagaunu drabstantis klaikiai gašliomis ir vulgariomis frazėmis. Mano gimtoji – priešrevoliucinė prancūzų kalba, bet aš gyvenau Ispanijoje, Anglijoje, Rusijoje, Vokietijoje ir Italijoje. Manasis kadaise dvaro žodynas virto pasibaisėtinai suprastintu franglais (prancūzų ir anglų kalbų mišiniu – red.), pakibusiu tarp kelių šimtmečių.

Vis dėlto būdamas šedevras įgyji tam tikrą sangfroid (šaltakraujiškumo – red.), nes tiki tobulumo pergale. Pagaliau ką gi reiškia vienas kitas dešimtmetis, jei prieš akis – šimtmečiai, kai galėsi įkvėpti, patikti ir ugdyti? Reikėjo tik kantrybės: anksčiau ar vėliau kas nors įeis pro tas duris ir atpažins mano tikrąją vertę. O tada taip ir įvyko; ir dar dukart per vieną dieną. Pirmas žvilgsnis buvo klaikus. Nemaniau, kad dar kada nors jį išvysiu. Tos blyškiai žydros akys – tasai šmaižantis šnairas žvilgsnis ir stambi povyza, kurios laikas ar rūpestis beveik nėmaž neprivertė sukumpti. Tąsyk man jis pasirodė atgrasus; atgrasus tebėra ir dabar. Supratau, kad jis manęs daug metų ieškojo. Kažkodėl tada iškart manęs nenupirko, bet užkišo toliau nuo akių už fikuso ir dekoratyvinio gėliapuodžio. Toji klaida ir lems jo pražūtį.

Praėjo vos kelios valandos, ir atvyko moteris, mergiotė tiesiog, aiškiai varguolė ir ganėtina neišmanėlė. Pajutau artinantis bėdą. Nuojautą tam jau buvau išsiugdęs. Kai negali nei paeiti, nei garsiai rėkti, gera intuicija labai praverčia.

Šeštadienio rytas pas Bernofą klostėsi kaip įprasta. Senis buvo pasiėmęs laisvadienį, o krautuvę prižiūrėjo apverktinas sūnus Ralfas. Šlykštūnas (patikėkite, tai palankus apibūdinimas) įsitraukęs stebėjo žirgų pristatymą. Be atsitiktinės krūtiningos, prasčiokiškos blondinės, kurią jis greitosiomis, prakaituodamas ir pūkšdamas paturėdavo ant dokumentų spintelės, vienintelis jį jaudinantis dalykas buvo žirgų lenktynės. Tądien mažas spalvotas televizoriukas, pastatytas ant rašomojo stalo, rodė lenktynes Čeltname. Kas kelios minutės skambėjo telefonas. Tai jo bičiulis „Gazas“ skambinėjo. Kaip jam patinkąs šitas? O Džokas kaip? Prastos lenktynės Heidoke. Tai kartojosi kas šeštadienį. Gazas jam galvą susuko dėl bėrio, vardu Niniferis, kuris turėjo bėgti pusę keturių. Vienintelė problema buvo ta, kad Ralfas savaitės uždarbį jau buvo išleidęs aludėje. Atliko savo nuolatinį triuką – perkniso visus stalčius, tėvo palto kišenes ir smulkiųjų dėžutę. Senis buvo nekvailas – viską buvo ištuštinęs. Matyt, Niniferis buvo tikras dalykas. Ralfas keikėsi kaip vežikas ir netikėjo savo akimis. Buvo pusė trijų. Pradėjo skambinėti draugeliams, klausinėdamas, ar negalėtų kas pasiskolinti dešimtinės. Atmintinai mokėjo savo giesmelę.

Suskimbo sužvango ir atsidarė durys.

– Prakeikimas, – suniurzgė Ralfas telefonu Gazui, – dar viena nelemta gaišintoja, – patylėjo. – Iš kur man žinot, tikriausiai kokia sena dama, ieškanti pagalvėlės savo katei, – vėl patylėjo. – Šeštadieniniai klientai niekad nieko neperka.

Stebėjau, kaip ta jauna moteris vaikštinėja tarp prekystalių, lūžtančių nuo niekam nereikalingų niekniekių. Paėmė į rankas senesnės išvaizdos tomelį kietais viršeliais, paskui nuėjo prie kito stalo ir ėmė apžiūrinėti vieną dėžutę, visai dailutį inkrustuotą daikčiuką. Pastebėjo mane, priėjo ir stumtelėjo stambialapio fikuso vazoną į šalį.

– Galiu? – atsiklausė Ralfo.

– Prašom, jei tik norit, – jis nė nepakėlė galvos. Labai švelniai moteris patraukė mane nuo vazoninių augalų, nusiėmė nuo dokumentų spintos ir paėjėjo su manimi prie lango. Pastaruoju metu ne itin gerai matau: nuo dviejų sluoksnių lako ir nuolatinių rūkalų dūmų mano paviršius ganėtinai apsiblausė. Ji žiūrėjo į mane atidžiai, tikrai atidžiai. Jau labai seniai niekas manimi deramai nesigrožėjo. Prisipažinsiu, man patiko. Žvilgtelėjau į jos pirštus. Žiedo nėra. Galėjau ir suprasti. Arba suskretėlė, ar kokia paskutinę viltį beprarandanti jeune fille a marrier (tekintina mergina – red.); tikėtina, kad be skatiko, todėl tuokart per daug nesijaudinau.

Buvau pastatytas atgalios greta augalo vazone ir nežymiai nusipurčiau iš palengvėjimo. Ji išėjo iš krautuvės. Ūmiai Ralfas pašoko, čiupo mane nuo lentynos ir išbėgo į gatvę paskui merginą. Iš tikrųjų ji nelabai manęs norėjo. Liepiau jai manęs nepirkti. Aniedu greitosiomis pasiderėjo, o tada ji pagraibė krepšyje: išniro sena pudrinė, užrašinė, du raktų ryšuliai, kažkoks lūpų balzamas, mobilusis telefonas, rašiklis be kamštelio, nuvalgytas šokoladukas ir sauja popieriaus skiaučių. Galų gale ji išžvejojo nutrintą odinę piniginę, išpampusią nuo kvitų ir nuotraukų. Mergina atskaičiavo pinigus, apgailėtiną išmaldą – visiška begėdystė.

Kas man buvo galvoj? – klausiate jūs. Iš džiaugsmo nestrykčiojau, tai jau tikrai. Mudu su Ralfu Bernofu meilės viens kitam nejautėm. Man iki gyvo kaulo buvo įkyrėjusios smilkstančios nuorūkos, draugija, televizorius, tačiau aš pripratau prie to ir jaučiausi saugus. O apie šią susitaršiusią mergiotę nežinojau ničnieko. Nė apie tą vaikiną, kurio gimtadienis buvo. Kas žino, kas jie per vieni? Ką gali sumanyti.

Turėjau kuklią svajonę. Vieną dieną atsivers durys, skimbtels varpelis ir įeis solidus vyras. Bus apsirengęs minkšto tvido kostiumu ir puikuosis pusmėnuliukų formos akiniais auksiniais rėmeliais. Jo akis prikaustys mano paviršius, ir vyras supras. Po kelių dienų ateis kiti vyrai, prekiautojai dailiomis baltomis pirštinaitėmis ir atsargiai pakėlę paguldys mane ant raudono aksomo pagalvėlės. Ginkluoto sargybinio būsiu nugabentas į ypatingą vietą, į galeriją raudonmedžiu išmuštomis sienomis ir minkštais kilimais, ir ten karališkai priiminėsiu ekspertus, o šie reikš nuomonę ir aikčios. Būsiu atsargiai nuvalytas ir deramai įrėmintas. O užvis geriausia – vėl sutiksiu kitų savo meistro kūrinių.

Kaip visada, niekas mano nuomonės neklausė dėl to, kas vyko toliau, – esu amžina žmogaus užgaidų auka.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų