„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

„Haremas“ – istorija apie sultoną Siuleimaną ir jo mylėtą moterį

Leidykla „Briedis“ pristato grožinės literatūros naujieną – istorinį romaną „Haremas“, kurį parašė žymus istorinių trilerių ir knygų vaikams autorius Colinas Falconeris. „Haremas“ reiškia „uždraustas“. Uždraustas vyrams. Kadaise tik sultonui – vieninteliam visaverčiam, lytiškai pajėgiam vyrui – buvo galima įžengti pro geležimi kaustytas duris.
Orientalistinis fasadas (asociatyvi nuotr.)
Orientalistinis fasadas (asociatyvi nuotr.) / 123RF.com nuotr.

Tai stulbinama istorija apie sultoną Siuleimaną, vadintą Puikiuoju, ir jo mylėtą moterį. Jis turėjo viską, apie ką galėjo svajoti vyras: turtus, valdžią ir galimybę rinktis iš daugybės gražiausių savo imperijos moterų. Bet kodėl, pamilęs vieną, jis atsisakė haremo ir, pamynęs šimtmečius galiojusius Osmanų įstatymus, ją vedė?

Svarbiausias hareme gyvenančios moters siekis buvo kaip nors patekti į sultono lovą ir pagimdyti jam sūnų. Tačiau jaunasis sultonas Siuleimanas dažnai vykdavo kariauti, o grįžęs į haremo moteris net nepažvelgdavo, nes turėjo išsirinkęs vieną mylimiausią žmoną.

Į sultono seralį pakliuvusi jauna rusaitė nusprendžia likimą paimti į savo rankas. Jos būta gudrios ir negailestingos. Ir ji turėjo planą...

Siuleimanas buvo tikra mįslė – subūręs vieną pirmųjų pasaulyje profesionalių kariuomenių, įveikė visus, kurie jam priešinosi, betgi mėgo rašyti poeziją; nusiaubęs pusę Europos, iš gryno marmuro atstatė Stambulą; turėjo daugybę kankintojų ir žudikų, kuriuos galėjo užsiundyti kada tik panorėjęs, tačiau istorijoje įrašytas kaip didis ir sumanus įstatymų leidėjas.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Nuo viduramžių Venecijos iki Alžyro vergų turgaviečių, nuo Persijos kalnų iki uždrausto šlovingiausio Osmanų sultono seralio – tai istorija apie aistras ir intrigas pasaulyje, kuriame viskas visai ne taip, kaip atrodo.

Anglų kilmės australų rašytojas Colinas Falconeris yra garsus istorinės nuotykių literatūros kūrėjas, parašęs didelio pasisekimo sulaukusią istorinių pasakojimų seriją „Epic Adventure“. Jis išleido daugiau nei 30 romanų, tapusių bestseleriais visame pasaulyje.

Knygą iš anglų kalbos vertė Jurga Žąsinaitė.


Chafizė sėdėjo terasoje, iš kurios buvo matyti šešėliuose skendintis rytinis rūmų kiemas, ir įgudusiu žvilgsniu tyrė naująją sūnaus ikbalę. Išsyk galėjo pasakyti, kad ji visai kitokia nei Giulbachar – tai rodė jos žingsniai ir laikysena.

Buvo kalbama, kad ji turi daugiau proto nei grožio. Bet veikiausiai tai nebuvo taip jau blogai. Juk ir Chafizė nebūtų tiek metų išgyvenusi Selimo Rūsčiojo hareme, jei ne jos gudrumas ir apsukrumas.

– Chiurem, – tiesdama ranką, ištarė švelniai. – Džiaugiuosi tavo žiniomis. Eikš, prisėsk prie manęs.

Buvo šilta popietė, pakraigėse kabančiuose išdrožinėtuose kedrų narveliuose čirškavo kikiliai. Priešais Chafizę ir Chiurem stovėjo žemas staliukas, ant kurio buvo padėta šerbetų, papjaustyto meliono ir rachatlukumo. Už jų migloje šmėžavo miestas, pro dulkes lyg kokie deimantai spingsėjo mečečių kupolai.

– Esu tikra, žinai, kad Siuleimanas medžioja Adrianopolyje. Šiandien išsiunčiau pasiuntinį, kad perduotų jam žinią. Jį tai labai pradžiugins.

Chiurem uždėjo ranką sau ant pilvo.

– Prireiks daug mėnesių sužinoti, koks tai bus džiaugsmas.

„Geras atsakymas, – pagalvojo Chafizė. – Jei gims mergaitė, mes vėl atsidursime ten, kur ir pradėjome.“

– Jei tik Dievas panorės. – Ištiesusi ranką Chafizė palietė merginos plaukus, suėmusi sruogą kilstelėjo į šviesą. – Tavo gražūs plaukai. Nei raudoni, nei gelsvi. Iš kur tu?

– Mano tėvas buvo Krymo totorių chanas, nuometuotųjų valdove.

– O kaip atsiradai pas mus?

– Tėvas įžvelgė galimybę.

Chafizė šyptelėjo.

– Tau ar sau?

– Tėvą sulaikę sipahiai įbruko jam pinigus į kišenę. Jis priešinosi ir šaukė. Net turėjau nusukti akis.

– Juokiesi apie tai kalbėdama. Ar ši išdavystė tau juokinga?

– Jis tebegyvena palapinėje, o aš – rūmuose. Pasirodo, iš šio sandėrio daugiau laimėjau aš.

– Esi čia laiminga?

– Būsiu laimingesnė, kai mano valdovas grįš.

– Daugelį metų buvau susituokusi su sultonu Selimu. Galiu ant pirštų suskaičiuoti kartu praleistas savaites. Chiurem, tai vienišės gyvenimas.

– Tada grįšiu pas tėvą. Ar galite parūpinti man arklį?

Nepaisydama liūdnų minčių, Chafizė nusijuokė. Toji mergina teisi. Kam krimstis dėl dalykų, kurių negali pakeisti?

– Dabar turėsi sultono vaiką ir šis haremas bus tavo namai iki pat gyvenimo pabaigos.

– Tada man reikės didesnių kambarių.

– Galbūt tokių kaip mano?

– Jei tik tokia bus Dievo valia.

– Nesistebėčiau, jei kaip tik toks ir būtų jo planas. – Paėmusi pistacijomis pagardintą lukumo gabalėlį, Chafizė atsikando. – Jei tik ko nors tau prireiks, sakyk man. Viskas bus padaryta, kad tik jaustumeisi patogiai.

– Yra vienas dalykas, Didenybe.

– Taip?

– Norėčiau asmeninio sargybinio.

Chafizė nustebo.

– Asmeninio sargybinio? Kodėl?

– Aš bijau.

– Ko?

– Girdėjau kalbų, kad neišgyvensiu iki to laiko, kai gims mano kūdikis.

– Kas drįsta tau kelti grėsmę – kelti grėsmę sultono vaikui?

Chiurem nusuko akis.

– Nežinau. Gal tai tik haremo paskalos.

Chafizė suprato, kad Chiurem meluoja. Ji žino kas, bet nedrįsta sakyti. Tik vienas asmuo gali geisti jos mirties. Giulbachar! Tačiau Giulbachar tikrai neįstengtų to padaryti?

– Jei manai, kad šios paskalos ne iš piršto laužtos, turėtum liepti savo tarnaitei ragauti atnešamą maistą, taip pat ir matuotis tavo drabužius, nes audinys gali būti prisotintas nuodų. Dėl visa pikta pasirūpinsiu, kad kizlar aga paskirtų tau vieną iš savo eunuchų.

– Dėkoju, nuometuotųjų valdove.

– Niekas niekas negali kelti pavojaus sultono sūnui. Ar supranti?

– Taip, suprantu.

* * *

Stovėdamas šiauriniame bokšte, kapi aga stebėjo, kaip išnirusi iš prieblandos, ji klestelėjo ant marmurinio suoliuko prie fontano. Atsivertė Koraną. Tris dienas iš eilės vaikščiojo į sodą. Ir kodėl gi ji taip rizikavo? Netrukus greičiausiai taps viena iš Siuleimano kadinų, argi jai to negana?

Jis turėjo išsiaiškinti, ko ji nori.

Išskubėjęs iš kambario, kapi aga užrakino duris ir mediniais laiptais nulipo į kiemą.

Priėjęs geležinius vartus, akimirką kitą dvejodamas luktelėjo, tada įsmuko vidun.

Išvydusi jį Chiurem iš nuostabos išpūtė akis. Pašoko, numetė Koraną ir pagavo klykti. Kapi aga suakmenėjo. Per vėlai suprato, ką ji padarė. Pasisuko bėgti, begraibydamas raktus, išmetė ant marmurinių plokščių.

Jam mėginant pagriebti ant žemės iškritusius raktus, Chiurem dar porą kartų suklykė. Kai jis galiausiai puolė atidaryti vartų, priešais pamatė apstulbusį savo paties sargybinio veidą.

Kapi aga vėl puolė atgal į sodą.

– Tu, maža kekše! – sušuko jis ir, išsitraukęs iš ilgos mantijos brangakmeniais dekoruotą durklą, švystelėjo juo į Chiurem. Ji, šūktelėjusi pagalbos, loštelėjo atgal ir puolė nuo suoliuko – ašmenys prašvilpė vos per kelis colius.

Tuoj pat prie kapi agos prišoko sargybinis. Jo kardas, perskrodęs orą, kirto per dešinę durklą spaudžiančią ranką. Nebuvo jokio skausmo, tik apėmęs siaubas ir besiveržiantis skaisčiai raudonas kraujas.

Suklupęs kapi aga mėgino ištraukti durklą iš nukirstos rankos gniaužto. Gerai, jei būtų ją nužudęs. Jei ji būtų negyva, jie galėtų daryti su juo, ką tik nori. Tačiau neleidę jos pribaigti, sargybiniai vilko jį tolyn, palikdami ant grindinio ilgą kraujo šliūžę. Kapi aga raudonplaukei raganai paleido visą virtinę keiksmų, bet veikiai pasirodęs dar vienas sargybinis taip trinktelėjo keikūnui kardo rankena, kad tas tik sudejavo ir, atkraginęs galvą, nutilo.

* * *

Atsiplėšęs nuo perdžiūvusio miesto grindinio, sakalas šovė aukštyn, apskriejęs ratą, pasuko link Bosforo, darsyk prasklendė virš Topkapi rūmų sienų. Jo geltona akis užgriebė Palaimos vartų bokštus dvynius, ties kuriais sienos nišoje lyg kokia alyvuogė juodavo kapi agos galva. Jo nukirsdintas kūnas tebekabėjo toje pačioje vietoje, kur kapi agą tris dienas kankino, paskui negyvėlis buvo pamautas ant plieninio šonkaulius ir šlaunį pervėrusio kablio, pririštas virve prie pastolių. Jis turėjo čia būti tol, kol baigs darbuotis maitvanagiai ir kol visai supus mėsa ir sausgyslės.

Sakalas apsuko dar vieną ratą, nūn jis skriejo link Aukso Rago ir ant aukštos kalvos netoli didžiosios Bajazito mečetės stovinčių medinių rūmų. Tarp žalvarinių kupolų balkone stovėjo moteris ugniniais plaukais. Ji šypsojosi.

Mėnesiai netruks prabėgti, mintijo ji sau. Jos ranka glostė pilvą.

„Tebūnie sūnus.“

* * *

Gimdymo dieną haremo stogus padengė sniegas.

Į Chiurem apartamentus buvo atnešta gimdymo kėdė ir vystyklai. Smilkyti smilkalai, ant marmurinių grindų barstyti rožių žiedlapiai, aplink kambarį nuo blogos akies kabinti amuletai ir žydrieji karoliukai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs