Tautos ir Lietuvos valstybės egzistencijos pagrindas – lietuvių istorinė sąmonė – nuolatos keitėsi. XIX a. lietuvių tauta balansavo tiek išnykimo riba. Tautinio atgimimo pažadintai modernėjančiai tautai prireikė vienijančios pasaulėžiūros. Nauja istorijos samprata idealizavo pagonišką kunigaikščių Lietuvą, bet atmetė turtingą kitų epochų palikimą.
„Lenkai pavogė lietuvių istoriją, dabar siekia pavogti rusai, mes turime nutverti tuos vagis už rankos ir parodyti juos tikrojoje šviesoje visam pasauliui...“ – skundėsi vienas iš Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų Antanas Smetona. Neatsiejama lietuvių istorinės sąmonės dalimi tapo jo valdymo laikais pasirodžiusi kultinė A.Šapokos „Lietuvos istorija“. Iš šios pasididžiavimą savo tauta ir valstybe skatinusios knygos patriotizmo sėmėsi ištisos lietuvių kartos.
1940 m. Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga siekė ištrinti tautos istorinę atmintį. Už A.Šapokos knygos fragmentą su Lietuvos valdovų atvaizdais moksleiviui grėsė pašalinimas iš mokyklos. Kiekviena karta turi savo istorijos supratimą. Šiandien viešojoje erdvėje skamba nuomonės, jog A.Šapokos istorija paseno, yra nacionalistinė, antilenkiška, todėl kenkia tarptautiniams santykiams. Atsiranda kaltinimų knygai prorusiškumu ar net raginimai jaunimui išmesti ją iš savo senelių spintų. Teigiama, kad Lietuvos istoriją reikia perrašyti, atsisakyti tautinio atgimimo laikais sukurto didžiojo pasakojimo apie lietuvių tautos ir jos kančių istorijoje išskirtinumą.
Nesibaigiančių ginčų fone „Iliustruotos Lietuvos istorijos“ autorius dr. I.Kapleris siūlo išeitį – į lietuvių tautos istorinę sąmonę sugrąžinti visą Lietuvos istoriją, parodant garbingą jos vietą Vakarų civilizacijos kontekste. Autoriaus manymu, naujų geopolitinių grėsmių akivaizdoje kartu su kitomis iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvės kilusiomis moderniomis tautomis istorijoje reikia ieškoti daugiau vienybės nei skirtumų. Kartu remtis moksliniais faktais ir nebijoti kritiškai vertinti praeities įvykių, pasak istoriko Z.Ivinskio, turėti „drąsos tarti ir tiesos žodį, jei kam ir nebūtų malonu“.
Taigi paklauskime skaitytojų, kokios mūsų šalies ir tautos istorijos reikia XXI amžiaus Lietuvos visuomenei?
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Oršos triumfas
„Čia palaidotas Ostrogo kunigaikštis, Trakų vaivada, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas, po daugybės pergalių mirties pakirstas 70 metų. Prieš totorius pasiekęs šešiasdešimt tris krauju papuoštas pergales. Prijungęs Rosę, Dneprą, Olšanką, be to, jis pastatė daug pilių, daug vienuolynų, daug šventų cerkvių ir Ostrogiškių kunigaikštystėje, ir LDK sostinėje Vilniuje. Steigė paliegusiems ligonines, vaikams mokyklas, riteriams paliko Marso akademijoje ietis su kardais“, – bylojo XVI a. epitafija prašmatnaus renesansinio antkapio Kijevo Pečioros Laurų vienuolyno Ėmimo į dangų sobore.
Pašlovinimas skirtas čia palaidotam vienam iš garsiausių Lietuvos istorijos karvedžių, Antruoju Hanibalu, Rusios Scipionu amžininkų vadinamam Konstantinui Ivanovičiui Ostrogiškiui. Stačiatikis rusėnų kilmės kunigaikštis grūdinosi nesėkminguose LDK karuose su Maskva. Po pralaimėto Vedrošos mūšio patyrė maskvėnų nelaisvę. Etmono triumfo valanda išaušo 1514 m. Liepos pabaigoje po ilgos apgulties maskvėnai užėmė itin svarbų šalies gynybai Smolensko miestą-tvirtovę.
Šimtatūkstantinei priešo kariuomenei atsivėrė kelias į LDK gilumą. Skubiai surinkta šauktinė bajorų kariuomenė, sustiprinta lenkų sunkiai šarvuota kavalerija ir samdytais pėstininkais, rugsėjo 8-osios rytą ties Orša (dab. Baltarusia) staigiai persikėlė per Dneprą ir užtvėrė kelią Maskvos kariuomenei. Pergalę prieš dvigubai didesnes maskvėnų pajėgas lėmė karių narsa ir K.Ostrogiškio karvedžio talentas. Lietuvių lengvoji kavalerija imitavo bėgimą, kuriuo priešai įvilioti į muškietomis ginkluotų pėstininkų bei artilerijos pasalą.
„Drebėjo dangus, žemė, kalvos, o Maskva krito, nes tokios ugnies neturėjo“ – pabūklų ugnis nušlavė puolančiuosius, o lietuvių ir lenkų raitijos ataka sutrikusius ir išblaškytus maskvėnus privertė bėgti „tarsi gyvulius per visus laukus su baisiomis žudynėmis“. Į nelaisvę pateko tūkstančiai, tarp jų ir vadas Ivanas Čeliadninas, kurį caras Vasilijus III, kaip ir kitus belaisvius, atsisakė išpirkti. Garsas apie šią lietuvių ginklo pergalę pasklido po visą Europą. Sudarius paliaubas, net 40 metų Maskva nedrįso pulti Lietuvos, tai leido Lietuvai atsigauti ir sustiprėti.
Pažymint pergalę, Vilniuje surengtos triumfo eitynės, per kurias gyventojams demonstruoti belaisviai ir trofėjai, ginklai, auksas, o paimtos priešo vėliavos pakabintos Vilniaus katedroje. Eitynių liudininkai garsieji sostinės Aušros (Medininkų) vartai iš pradžių vadinti „Ostrožskije varota“ (liet. – Ostrogiškio vartai). K. Ostrogiškio pergalė tapo itin svarbia baltarusių bei ukrainiečių tautinės savimonės dalimi, pasipriešinimo Maskvos tironijai simboliu.
