Daugelis nukentėjusiųjų jaučiasi paliktos vienos. Jos negali su niekuo pasikalbėti apie savo baisius išgyvenimus arba kiekvienos jų likimas tampa „kolektyvinio išgyvenimo“, „kolektyvinio likimo“ dalimi.
Daugelyje pabėgėlių ar perkeltųjų šeimų garsiai netariamas klausimas apie galimą šeimos nario išprievartavimą, į kurį nėra atsakymo: viltis, kad to nebuvo, tylėjimas, neklausinėjimas ar išstūmimas lemia giminaičių jausmus; dauguma jų – vaikai motinų, kurios pagal tuometines vietos ir laiko aplinkybes galbūt, tikriausiai ar net tikrai patyrė tokį psichologinį ir fizinį smurtą.
Nepaklususias nušaudavo.
Į kraštą įsiveržus sovietų kariuomenei, daugybė Vokietijos moterų liko vienos prieš keršto ir naikinimo troškimo pritvinkusias raudonąsias bestijas. „Ateik, moterie!“ (vok. „Frau, komm!“) – taip skambėjo aiškus, jokių prieštaravimų nepakenčiantis sovietų karių įsakymas toms vokiečių moterims ir mergaitėms, kurių jie norėjo – jų laukė seksualinė prievarta. Nepaklususias nušaudavo.
Remiantis pačiais kukliausiais skaičiavimais, sovietų kariai išprievartavo maždaug 1,4 milijono vokiečių moterų ir mergaičių.
„Ateik, moterie!“ (vok. „Frau, komm!“) – taip skambėjo aiškus, jokių prieštaravimų nepakenčiantis sovietų karių įsakymas.
Šią knygą parašė ne psichoanalitikas ar istorikas (nors jie šiuo klausimu turėtų daug ką pasakyti), o teisininkas. Kadangi masiniai 1944–1945 m. prievartavimai neabejotinai yra karinis nusikaltimas, šios temos ėmėsi tarptautinis teisininkas.
Galiausiai autoriui kilo klausimas, ar sugebės ir kaip jautriai bei tinkamai jis galės priartėti prie temos, kuri liečia nukentėjusias moteris. Šio keblaus uždavinio sprendimas buvo pateikti kuo daugiau autentiškų, pažodinių nukentėjusiųjų ar liudininkų parodymų, todėl atskiros šios knygos dalys sudaro savotišką koliažą.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Iš turimos medžiagos, kuri buvo tinkama analizei ir ekstrapoliacijai, paaiškėja minimalūs skaičiai. Jie gali būti didesni, nes yra nuorodų į tai, bet to neįmanoma įrodyti. Visoje Vokietijoje, ypač rytiniuose rajonuose, nuo 1944 m. gruodžio iki 1945 m. žiemos nukentėjo apie 2 milijonai moterų.
Nuo 1944 m. gruodžio iki 1945 m. žiemos nukentėjo apie 2 milijonai moterų.
Šis skaičius atitinka britų istoriko Antony Beevoro cituojamą vienos sovietų tankų kuopos komjaunimo vado pasisakymą, kuriame šis giriasi, kad Raudonoji armija Vokietijoje „paliko 2 milijonus vaikų“. Spiegel redaktoriai Thomas Darnstädtas ir Klausas Wiegrefė įvardija kitą skaičių: „Istorikės mano, kad anuomet buvo išprievartauta 1,4 milijonai moterų.“
Dviejų didžiausių Berlyno ligoninių skaičiavimais, vien Berlyne prievartos aukomis tapo 95–130 tūkstančių moterų. Dar kitus skaičius savo darbe pateikia Hartmutas Radeboldas, ordinarinis psichiatrijos ir neurologijos, psichoanalizės ir psichoterapinės medicinos profesorius:
Bendras prievartavimų skaičius siekia apie 1,9 milijono: 1,4 milijono – buvusiuose rytiniuose Vokietijos rajonuose ir per bėgimą bei priverstinį išvarymą ir 500 tūkstančių – vėlesnėje sovietų okupacinėje zonoje.
Būtina patikslinti, kad čia kalbama apie išprievartautų moterų ir mergaičių, o ne seksualinės prievartos aktų skaičių. Šis skaičius daug didesnis, nes daugelis moterų buvo prievartaujamos kelis kartus, kartais ištisus mėnesius vėl ir vėl.
Žvelgiant į šiuos skaičiuos, ypač į bendrą maždaug 2 milijonų ar net „tik“ 1,4 milijono seksualinės prievartos aukų skaičių, galima neperdedant konstatuoti: niekada anksčiau žmonijos istorijoje per tokį trumpą laiką vienoje vienintelėje šalyje svetimi kariai neišprievartavo tiek daug moterų ir mergaičių, kaip 1944–1945 m. Vokietijoje. Šiuo atžvilgiu sovietų armijos karių vykdytas masinis vokiečių moterų ir mergaičių prievartavimas neturi precedento.
Faktas yra ir tai, kad neretai buvo prievartaujama ypač žiauriai ir brutaliai.
Faktas yra ir tai, kad neretai buvo prievartaujama ypač žiauriai ir brutaliai. Tą pačią auką dažnai prievartavo ne vieną, bet daugybę kartų po keletą rusų karių iš eilės. Tam yra daug įrodymų. Moteris pabėgėlė iš Pomeranijos Frydebergo apskrities pasakoja, kaip sovietų kariai užėjo į avidę, kurioje buvo apsistojusi užstrigusi pabėgėlių kolona:
Atėjo ir nesirinkdami vedėsi moteris ir mergaites. Vis nauji sovietai veržėsi į tvartą. Tą naktį, kuri, atrodė, niekada nesibaigs, kai kurias moteris ir nelaimingas mergaites išniekino penkis, o kai kurias – netgi dešimt kartų.
Ūkininko liudijime apie sovietų karių įžygiavimą į Brygo apskritį Žemutinėje Silezijoje galima perskaityti, kad jo tarnaite „rusai vienas po kito pasinaudojo 13 kartų“. Moters liudijime apie 1945 m. sausio 29-ąją Rioselio miestelyje rašoma: „20-metę merginą tą naktį išprievartavo 20 kartų.“
Ji baisiai rėkė... Suskaičiavo 13 vyrų, tada neteko sąmonės.
Anuomet buvusi 19-metė pasakoja apie raudonarmiečių prievartautą 18-metę vokiškai kalbančiame Crna Baros kaime Oberbanate (Jugoslavija): „Ji baisiai rėkė... Suskaičiavo 13 vyrų, tada neteko sąmonės.“ Pastorius iš Lauenburgo Pomeranijoje rašo, kad iki 45 karių prievartavo vieną vokiečių moterį, „nepaisydami to, kad ji galiausiai merdėjo“.
Jau minėtame Hartmuto Radeboldo darbe pateikiama informacija, kad 40 proc. iš 100 000 Berlyne išprievartautų moterų ir mergaičių tokį likimą patyrė keletą ar daugybę kartų. Žurnalistė Ursula von Kardorff (nacių režimo priešininkė) savo knygoje Berliner Aufzeichnungen 1942–1945 cituoja draugę iš Berlyno Cėlendorfo rajono:
23 kareiviai – vienas po kito. Mane ligoninėje turėjo siūti. Nenoriu daugiau nieko bendro turėti su jokiu vyru.
Moteris iš Bunclau apskrities Žemutinėje Silezijoje taip prisimena vieną 1945 m. vasario naktį:
Šūkaudami davai, nuvarė mane į antro aukšto kambarį. Šeši rusai lyg žvėrys puolė vienas po kito, prieš tai nuplėšę drabužius. Ilgai užtruktų, jei leisčiausi į to gyvuliško elgesio detales. Bet kuriuo atveju tą naktį mane prievartavo gal 25 kartus, mano būklė buvo žodžiais neapsakoma.
Apie tą patį Liovenbergo mieste Silezijoje pasakoja moteris pabėgėlė iš Breslau:
45 metų moteris man papasakojo, kad ji nebegali ištverti nuolatinės rusų prievartos – kas dieną po 20–30 kartų.
Prievartautojai nesustojo ir prieš vaikus bei senutes. Nepriklausomos Mokslinės komisijos dokumentacijoje apie tai rašoma (po pastabos, kad „moterys buvo prievartaujamos viena po kitos“):
Prievartautojai nesustojo ir prieš vaikus bei senutes.
Vokietijos gyventojams taip pat keista ir siaubinga atrodė tai, kad buvo prievartaujami ir vaikai bei senutės.
Walteris Kempowskis Echolot 2 cituoja jaudinančią istoriją vienuolikmetės mergaitės, kuri 1945 m. vasario 7 d. Prūsų Ylavoje pamačiusi, kad ją vėl puola rusų kariai, maldauja savo motinos: „Pasmauk mane, mamyte, greičiau, jie vėl mane išsitemps.“
Levas Kopelevas aprašo negyvos senutės vaizdą raudonarmiečių užimtame Rytų Prūsijos Neidenburgo mieste:
Suknelė buvo suplėšyta, tarp liesų šlaunų stovėjo telefono aparatas, ragelis, kiek įmanoma, sukištas į makštį.
Galų gale sukrečiantis dokumentas – liudininko, buvusio karo belaisvio, pranešimas, kuriame rašoma apie padėtį Noibrandenburge, kai rusų kariuomenė užėmė miestą:
Senas pastorius prancūzas, toks pat belaisvis kaip ir mes, paprašė palydėti jį po pietų į miestą. Norėjo pažiūrėti, kaip einasi vokiečių dvasininkams ir vokiečiams, negalėjusiems pabėgti. Stebėjausi šio seno vyro drąsa. Nors buvome pasiruošę blogiausiam, tai, ką pamatėme, neapsakomai sukrėtė. Vos už kelių metrų nuo mūsų stovyklos išvydome vaizdą, kurio nepamiršiu iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Čia buvo išprievartauta ir nužudyta keliolika vokiečių merginų. Kai kurios buvo pakartos už kojų, kūnai perskrosti.
Vos už kelių metrų nuo mūsų stovyklos išvydome vaizdą, kurio nepamiršiu iki paskutinės savo gyvenimo dienos.
Kad ir kaip buvo prievartaujama kiekvienu atskiru atveju, masinės seksualinės prievartos faktas išlieka nenuginčijamas. Faktas ir tai, kad šiems nusikaltimams nebuvo jokio teisinio pagrindimo. Tai, be abejonės, buvo karo nusikaltimai. Tarptautinė ginkluotų konfliktų teisė vadovautis vadinamųjų kombatantų (= kariaujančiųjų) ir kare aktyviai nedalyvaujančių civilių gyventojų atskyrimo taisykle pradėjo ne dabartiniuose reglamentuose, bet jau per Antrąjį pasaulinį karą.
Pagal šią taisyklę, civiliai gyventojai, jei įmanoma, neturėtų tapti karinių veiksmų objektu. Žiūrint realistiškai į šiuolaikinį karą, ypač „totaliniame kare“ gali atsitikti, kad civilių asmenų gyvenimas, fizinis neliečiamumas ir turtas bus įtraukti į kovos veiksmų prieš priešininko kombatantus sūkurį, kaip, pavyzdžiui, per miesto apgultį ar šturmą (jei tokios žalos civiliams gyventojams nepavyksta išvengti, šiandien tai eufemistiškai vadinama „šalutiniais nuostoliais“).
Vokiečių moterys ir mergaitės buvo prievartaujamos tikslingai, dažnai jų buvo ieškoma per specialiai organizuojamus antpuolius.
Vokiečių moterys ir mergaitės buvo prievartaujamos tikslingai, dažnai jų buvo ieškoma per specialiai organizuojamus antpuolius. Be to, buvo prievartaujama jau okupuotoje teritorijoje, todėl akivaizdu ir nereikia jokio tolesnio pagrindimo, kad tai nebuvo dėl kovos veiksmų neišvengiama žala civiliams gyventojams, t. y. tiesiog vadinamieji „šalutiniai nuostoliai“.
Jei prievartos aukos, jų artimieji ar pažįstami pasiskųsdavo rusų kariams dėl žiauraus elgesio, išgirsdavo atsakymą, kad „vokiečių kariai su jų žmonomis ir seserimis elgėsi kur kas blogiau“. Daugelis Rusijos karių, sovietinei kariuomenei skverbiantis į Vokietijos teritoriją, akivaizdžiai jautė neapykantą, pyktį ir keršto troškimą vokiečiams; tačiau tokie emociniai jausmai, kurių reikšmės žmonių gyvenime tikrai negalima sumenkinti, negali panaikinti galiojančių tarptautinės teisės normų. Tam tikrą atpildą tarptautinė teisė toleruoja tik vadinamosios represalijos forma.
Faktas, kad per karą Rytuose (šiandien dažnai vadinamas naikinamuoju karu) itin dažnai buvo pažeidinėjamos jau tuomet galiojusios tarptautinės ginkluotų konfliktų teisės taisyklės. Siaubingas to pavyzdys – liūdnai pagarsėjusių vadinamųjų SS operatyvinių grupių ir Vokietijos policijos žudomi rusų civiliai gyventojai, ypač žydų šeimų nariai, – nusikaltimai, kuriuos vėliau pasmerkė Niurnbergo Tarptautinis karo tribunolas, o dar vėliau – Vokietijos baudžiamieji teismai.
Kitų nusikaltimų pavyzdžiai – išvežimas priverstiniams darbams ir priverstinė prostitucija.
Kitų nusikaltimų pavyzdžiai – išvežimas priverstiniams darbams ir priverstinė prostitucija. Priežasčių represalijoms, kad ir dėl karo belaisvių šaudymo ar marinimo badu, būtų užtekę (beje, abiejose pusėse), kai Vokietijos kariai dar buvo Sovietų Sąjungos teritorijoje. Tačiau masinio vokiečių moterų ir mergaičių prievartavimo tikslas (paskelbtas ar nepaaiškintas) niekada nebuvo paskatinti Vokietijos karo priešininką nustoti nuolatos pažeisti tarptautinę teisę.
Todėl logiška, kad nėra jokio žinomo oficialaus ar neoficialaus Sovietų Sąjungos paaiškinimo, kuris masinius vokiečių moterų ir mergaičių prievartavimus įvertintų kaip tarptautinei teisei neprieštaraujančią priemonę. Taip pat reikia pažymėti, kad ir kapituliavus Vokietijos Vermachtui 1945 m. gegužės 8–9 d. rusų kariai toliau gausiai prievartavo.
1945 m. birželio 26 d. dienoraščio įraše (iš Berlyno) Margreta Boveri trumpai pažymi: „Ir toliau prievartaujama, kada patinka...“ Situacija kituose miestuose niekuo nesiskyrė. Ingeborga Jacobs apie seksualinę prievartą Meklenburgo Noištrelice rašo: net ir po to, kai buvo įkurta sovietų karinė komendantūra, „prievartavimai po gegužės 8-osios nesibaigė, tęsėsi savaites ir mėnesius“.
