Sakoma, kad kiekviena šeima turi savo paslapčių. Motina Megė ir dukra Nina, taip ilgai gyvenančios po vienu stogu, – ne išimtis. Skirtumas tik tas, kad jų paslaptys nėra palaidotos giliai praeityje.
Kiekvieną vakarą Nina grįžta namo iš darbo, o kas antrą vakarą ji gamina sau ir motinai vakarienę. Baigus valgyti, Nina padeda Megei grįžti į jos kambarį palėpėje ir pririša ją sunkia grandine, kad ši negalėtų pabėgti iš namų. Mat kadaise Megė padarė kai ką baisaus, už ką Nina niekada jai neatleis, tad dabar tenka už tai kentėti. Praeityje slypi baisių dalykų. Nina dar nespėjo išsiaiškinti visų motinos Megės paslapčių. Jei kada nors jas išsiaiškins, Megė įsitikinusi, jog Nina supras, tačiau motina bijo pagalvoti, ką dukra gali jai pačiai padaryti.
Ši knyga – tai savotiškas žmogaus prigimties tyrimas: apie jo atsparumą, nepaisant iš pažiūros slegiančių situacijų, atkaklumą ir jėgą, galinčią padėti ištverti net ir sunkiausias akimirkas. Tai istorija apie apsėdimą, šeimą, neapykantą, kuri gali tik stiprėti, jei neieškoma išeities, ir tai, kaip kartais pavojinga saugoti paslaptis. Tai beprotiškas ir visiškai nenuspėjamas trileris, keliantis įtampą ir siaubą.
Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius
Megė
Prieš dvidešimt penkerius metus
Noriu rėkti, bet kai prasižioju, neišleidžiu jokio garso. Net oro neiškvepiu. Pakeliu ranką norėdama įjungti šviesą, bet taip drebu, kad pavyksta tik po kelių bandymų.
Kai šviesa ima kristi ant parpuolusio Alisterio kūno, paaiškėja, kad viskas blogiau nei įsivaizdavau. Dešinė kaukolės pusė įdubusi, trūksta nedidelės dalies kaulo. Skylę užpildė plaukais varvantis kraujas. Apsidairau – kraujas visur. Įžnybiu sau, nes atrodo, kad sapnuoju. „To negali būti. Ak, bet tai nutiko.“ Alisterio akys apvalios ir sustingusios. Jis greičiausiai negyvas. Ant tapetų driekiasi dryžiai, lubos nusėtos dėmėmis, kraujas sunkiasi į kilimą, aplink Alisterio galvą susitvenkė apvali raudona bala. Greta guli golfo lazda su metaline galvute – ja Nina ir smogė savo tėvui.
Galiausiai grįžta mano balsas.
– Nina! – šaukiu. – Ką tu padarei?
Nežinau, ko imtis. Turėčiau bėgti laiptais į apačią ir skambinti 999, bet negaliu. Ir negaliu dėl savo dukters. Kai ji tvojo antrą kartą, gatvės žibintų šviesos ir lazdos plienas trumpam atsispindėjo jos akyse – iš jų sklido toks įsiūtis, kokio niekada nemačiau nei Ninoje, nei jokiame kitame žmoguje. Kas tokio siaubingo turėjo nutikti, kad ji taip supyktų? Prisilaikydama sienos, linkstančiomis kojomis einu į dukters kambarį.
Mano mažylė sėdi ant lovos krašto ištikta katatonijos. Jos akys plačiai atmerktos, bet beveik be gyvybės, skruostai, kakta ir pižama aptaškyti krauju. Užgniaužiu sielvartą ir šiaip ne taip ištariu jos vardą. Duktė nieko neatsako.
– Nina, – pakartoju, bet ji lieka nebyli.
Nina nėra bloga, ji nėra žiauri. Niekada joje nepastebėjau nieko ydingo. Tad kodėl ji panoro sužaloti savo tėvą? Nedora mintis šauna į galvą. Tai pats blogiausias paaiškinimas. Ne, negali to būti, net nežinau, kaip galėjau taip pagalvoti. Noriu manyti, kad esu pavargusi ir sutrikusi, tad mano vaizduotė tapo nevaldoma. Alisteris ir Nina buvo labai artimi, bet jis niekada nepadarytų nieko nederamo. Puikiai pažįstu savo vyrą ir nebūčiau už jo tekėjusi, jei būčiau turėjusi bent menkiausią įtarimą, kad jis... kad jis... Net negaliu ištarti to žodžio. Aš klystu, aš stipriai klystu. Bandau nustumti tą mintį į šalį, bet ji nesitraukia... ji auga... Pati ją pagimdžiau ir dabar ji neatstoja.
– Mano mažyle, mano vargše mažyle, – kūkčioju. – Ką jis tau padarė?
Nina nieko neatsako.
Krintu ant kelių, apkabinu dukrą, jaučiu prie savo kūno jos sustingusias rankas, nežymų kvėpavimą man į kaklą. Nenoriu jos paleisti, bet žinau, kad reikia viską sutvarkyti. Man reikia pagalvoti. Ką daryti pirmiausia? Turiu nuo Ninos odos nuvalyti kraują ir jos tėvo piktadarystę.
Padedu jai atsistoti, bet Nina juda tarsi įjungusi autopilotą. Eidamos į vonią turime perlipti per Alisterio kūną. Nenoriu, kad ji vėl jį pamatytų, bet Nina taip giliai pasinėrusi į save, kad maža tikimybė, jog apskritai ką nors suvokia. Nuvedusi į vonią nuvelku kruviną pižamą ir šiltu dušo vandeniu bei apelsinų kvapo želė nuplaunu metalinį kraujo kvapą. Nina leidžia ją prausti nieko nesakydama ir nesipriešindama. Nusuku akis nuo jos kūno ir meldžiuosi, kad Alisteris nebūtų padaręs jai žalos visam gyvenimui. Sėdžiu ant vonios krašto ir šluostau ją, padedu apsivilkti švariais naktiniais drabužiais ir nuvedu atgal į kambarį. Paguldau po pūkine antklode ir lieku šalia, kol Nina galiausiai užsimerkia ir užmiega.
Tik uždariusi jos kambario duris paklausiu savęs, ar jau turėčiau kviesti pagalbą. Žinau, kad reikėtų taip padaryti, bet man baisu, kokią dar psichologinę žalą tai gali padaryti mano ir taip jau trapiam vaikui. Negalėsiu ištverti vaizdo, kai Niną nuves į policijos mašiną ir išveš apklausti arba kai greitosios pagalbos automobilis išgabens ją į psichiatrijos ligoninę. Be to, skubėdama ją nuprausti sunaikinau įrodymus. O gal toks ir buvo mano ketinimas?
Aš jau pridirbau velniavos. Atsiremiu į duris ir susmunku ant grindų, prisidengiu rankomis burną, kad nei gyvieji, nei mirusieji negirdėtų mano kūkčiojimo. Dar niekada nejaučiau tokios kaltės. Ninai jau trylika, bet man ji vis tiek tebėra mano mažoji mergaitė.
Turėjau suprasti, turėjo būti kokie nors įspėjamieji ženklai, kurių nenorėjau pastebėti. Nuvyliau ją lygiai tiek pat, kiek jos tėvas. O jeigu aš praradau ją amžiams? Kas nutiks, jeigu ji prabus ir prisimins, ką ji arba Alisteris padarė? Nežinau, kaip man reikės su tuo susidoroti.
Užtikrintai žinau tik viena: negaliu leisti, kad šis nutikimas paliktų žymę jos likusiam gyvenimui. Turiu tai ištaisyti. Apibėgu namus ir surenku visus rankšluosčius. Širdžiai sustojus Alisteris nebekraujuoja, bet koridoriuje susikaupė daugybė kraujo. Teks užsiimti jo kūnu, bet negaliu prisiversti. Matau jo plaukuose kažkokias baltas dulkeles ir nežinau, ar tai kaulo skeveldros, ar smegenys. Bandau užgniaužti pykinimą.
Grįžtu į laiptų aikštelę ir numetu ant grindų rankšluosčius. Kai jie prisigeria kraujo, atitempiu pūkinę antklodę iš svečių kambario ir patiesiu prie Alisterio. Apverčiu jo kūną ant jos, tvarkingai apkamšau, tada vėl apverčiu. Vien jau tai padeda – dabar galiu susukti kilimą. Galiausiai per vargus apvynioju susuktą Alisterį lipnia juosta tarsi voras sučiuptą musę. Kai įsitikinu, kad tvirtai apvyniojau, bandau tempti jį laiptais. Alisteris yra bent trimis stounais už mane sunkesnis, tad kai po daugybės pertraukėlių nutempiu jį žemyn, jaučiuosi lyg išsunkta. Mano raumenys dega su kiekvienu mudviejų krustelėjimu – tai paskutinis dalykas, kurį mes darome kartu. Kai jo galva stukteli į kiekvieną laiptų pakopą, protas vėl atsisako patikėti, kad visa tai vyksta iš tikrųjų. „Tai mano miręs vyras. Kai ėjau miegoti, tai buvo žmogus, su kuriuo ketinau praleisti visą likusį gyvenimą. Dabar turiu jo atsikratyti, lyg jis niekada nebūtų gyvenęs.“
Man norisi palūžti, bet negaliu pasiduoti, privalau ištverti. Turėsiu marias laiko viską apmąstyti ir nuspręsti, ką daryti toliau. Tik pasiekusi virtuvę suprantu, kad net neįsivaizduoju, ką daryti su lavonu. Mažai tikėtina, kad pajėgsiu jį nunešti toli į laukus ar mišką užkasti. Net jei sugebėčiau įtempti į mašiną. Supjaustyti jį ir atsikratyti dalimis man nepakaks stiprybės, o ir neturiu tam priemonių. Dabar suprantu, kodėl tiek daug žmonių bando nuslėpti žmogžudystes palaidodami aukas soduose. Alisteris nėra auka, bet aš galiu pasirūpinti, kad čia jo niekas neatrastų.
Išimu iš virtuvės stalčiaus žibintuvėlį ir įsidedu į chalato kišenę, tada atidarau galines duris. Apžiūriu kaimyninius namus, ar nesimato nemiegančių, tada tempiu Alisterį laipteliais, paskui takeliu. Dabar per tamsu ką nors daryti, tad tiesiog palieku jį pašiūrėje. Grįžus į virtuvę laikrodis ant viryklės įspėja, kad jau po 5 valandos, jaučiuosi ir protiškai, ir fiziškai išsekusi. Bet ši pragariška naktis dar nesibaigė. Sumetu visus kruvinus rankšluosčius į skalbimo mašiną ir nustatau devyniasdešimties laipsnių karštį. Tada visomis namuose rastomis šveitimo priemonėmis ir karštu vandeniu šveičiu kilimą ir sienas. Kas kelias minutes atidarau Ninos kambario duris, bet ji vis dar kietai miega.
* * *
8 val. ryto geriu ketvirtą puodelį kavos ir sėdžiu prie virtuvės stalo, žiūriu pro langą į pašiūrę sodo gale. Jau nusprendžiau, kur palaidosiu Alisterį. Bet pirmiausia reikia pasirūpinti Nina. Tiesa, nežinau, kaip jai padėti. Esu tokia sutrikusi, kad jaučiuosi lyg skęsčiau. Galbūt paklausti patarimo vieno iš klinikos gydytojų? Bet kaip aš paaiškinsiu priežastį, sukėlusią dukters nervinį pakrikimą, ir tai, ką ji padarė savo tėčiui?
– Kodėl manęs nepažadinai?
Pasigirdus už nugaros balsui rikteliu ir išmetu tuščią puodelį ant stalo, nuskyla jo rankenėlė. Apsisukusi pamatau Niną, vilkinčią mokyklinę uniformą ir einančią prie manęs.
– Nevėkšla, – sako ji.
Negalėdama patikėti žiūriu į ją prasižiojusi, primerktomis akimis stebėdama jos judesius. Nina paima dvi duonos riekes ir deda į skrudintuvą.
– Kodėl visi namai dvokia chlorkalkėmis?
– Aš... aš šį tą išpyliau, – sakau. – Tada išvaliau.
Nina išsiima iš šaldytuvo šviežių apelsinų sulčių ir įsipila į stiklinę. Sėdžiu kaip ant adatų, stebiu ją, kažko laukiu, kažko neįprasto. Nina žvilgteli pro langą, ir sekundėlę man ima atrodyti, kad ji jaučia, kur nutempiau Alisterį. Bet jei ir taip, ji niekaip neišsiduoda. Vietoj to kalba apie laukiančią dieną mokykloje ir sudėtingą mokslinį projektą. Linksiu arba purtau galvą – rodos, reikiamose vietose. Iš tiesų aš jos nesiklausau. Negaliu susieti mergaitės, kuri nužudė savo tėvą, su ta Nina, kuri dabar stovi prieš mane.
Ji užsitepa ant skrudintos duonos aviečių uogienės ir sako, kad suvalgys viršuje, kol susirinks knygas į mokyklą.
– Tu eisi į mokyklą? – klausiu negalėdama patikėti.
– O kur dar galėčiau eiti? – Nina suraukia antakius. – Kodėl tu tokia keista?
Gūžteliu pečiais.
– Nepastebėjau šito.
– O dar sakoma, kad paaugliai yra keistuoliai.
Kai Nina pakyla laiptais, aš susmunku prie stalo. Ar praėjusi naktis iš tiesų buvo, ar aš tai išsigalvojau? Gal man nervinis išsekimas?
Palaukiu, kol ji sušuks „Iki, mama“ ir pasigirs uždaromų durų garsas, tada jas užrakinu, užkabinu grandinėlę ir nuskubu į sodo galą. Alisteris vis dar pašiūrėje, ir tai patvirtina, kad viskas nutiko ne tik mano vaizduotėje.
Prireikia pusantros valandos, kol iškasu maždaug penkių pėdų gylio duobę, tinkamą Alisterio ūgiui. Aš išsekusi, prakaitas varva nugara ir krūtine, bet negaliu ilsėtis, kol nenutempsiu jo kūno iš pašiūrės į atokiausioje sodo vietoje iškastą duobę. Ją čia slepia spygliuočiai ir netgi Elzė negali jos matyti. Tada be jokių atsisveikinimo žodžių įridenu į duobę ir Alisterį, ir įmetu jo raktus. Užkasu duobę ir sulyginu žemę. Likutį išmėtau po sodo pakraščius. Ši košmaro dalis baigėsi. Nina nebeturi tėvo, o aš – vyro. Norėčiau, kad viskas baigtųsi taip greitai, kaip šitos laidotuvės.
Aš purvina ir trokštu nusiplauti į odą įsigėrusį mirties dvoką, bet pirmiausia turiu padaryti ką kita. Randu rūsyje lagaminus ir sukraunu į juos Alisterio rūbus. Noriu, kad visi jo batai, marškiniai, kaklaraiščiai, kelnės ir megztiniai dingtų man iš akių. Tada juos kartu su golfo lazdomis – tarp jų yra ir ta, kuria Nina jį nužudė – paslepiu po rūsio laiptais – telieka čia, kol nutarsiu, ką su visu tuo daryti. Galiausiai pastatau Alisterio mašiną per pusę mylios ir grįžtu namo.
Sunkiai nueinu į vonią ir sėdžiu po dušu, kol nebelieka karšto vandens. Mano pasaulis griuvo ir aš palaidota po jo griuvėsiais. Žinau tik tiek, kad turiu toliau kvėpuoti nešdama šią naštą, nes esu reikalinga Ninai. Turiu bet kokia kaina apsaugoti ją nuo tiesos.
Megė
Prieš dvidešimt penkerius metus
Žinau, kaip siaubingai atrodau. Tinkamai nevalgiau penkias savaites, miegoti galiu tik išgėrusi tablečių, o kai žiūriu į veidrodį, sunkiai bepažįstu tą išsekusį į mane žvelgiantį pavidalą.
Merginos darbe ėmė tai pastebėti. Jų garbei turiu pasakyti, jog jos padėjo man nuo pat akimirkos, kai pasakiau, kad Alisteris metė mane ir Niną. Poliklinikos administratoriaus padėjėja Liza pasiūlė pasiimti laisvą savaitę ir atgauti jėgas. Padėkojau, bet atsisakiau: jausčiausi blogiau, jei visą dieną sėdėčiau namuose viena, žinodama, kad mažiau nei už šimto pėdų žemėje guli mano vyro lavonas. Sutelkusi energijos likučius akylai stebiu dukrą. Labiau už viską bijau, kad Nina prisimins viską, kas nutiko tą naktį. Bet iki šiol nepastebėjau jokių užuominų, kad ji ką nors nutuoktų apie tai, ką padarė. Netgi kai pasinaudodama Ninos pakrikusia atmintimi pasakiau, kad tėtis išsikraustė, jos akyse nešmėkštelėjo joks prisiminimas apie tai, kas iš tiesų nutiko.
Užtat ji dabar iš visų jėgų bando suvokti, kodėl taip staiga dingo Alisteris. Jiedu buvo labai artimi, tad Nina negali suprasti, kodėl tarp jų nebeliko jokio ryšio. Taigi aš esu vienintelis žmogus, į kurį ji gali nukreipti pyktį. Ji pratrūksta nuo menkiausios smulkmenos, tranko durimis, klausosi muzikos nepakenčiamai garsiai ir nepadeda tvarkytis namuose. Tai nėra įprastas paauglių pyktis, tai kažkas gerokai gilesnio. Nina tiesiai šviesiai leido suprasti, kad tai aš esu kalta dėl tėčio dingimo. Neturiu kito pasirinkimo, tik kantriai tai kęsti. Geriau jau ištversiu jos ašaras ir nuotaikų kaitą, negu leisiu prisiminti tą siaubingą naktį.
Iš visų jėgų bandau toliau gyventi ir dirbti. Kartais nueinu nuo savo stalo registratūroje, užsirakinu tualete ir verkiu. Aš ir dabar čia, sėdžiu ant nuleisto klozeto dangčio, apsigaubusi rankomis, tarsi bandydama save apkabinti – to man be galo reikia, bet nėra nieko, kas tai galėtų padaryti.
Kai aš viena, vis iš naujo prisimenu paskutinį susidūrimą su Alisteriu prieš jo mirtį. Ninos reakcija buvo nepaneigiamas įrodymas, kad ji patyrė kažkokią traumą. Galvoju apie mūsų paskutinį pokalbį ir baimę Alisterio veide – tai buvo veidas žmogaus, pričiupto darant vaikui patį blogiausią įmanomą dalyką.
Vis klausiu savęs, ar tai buvo pirmas kartas, o gal tai tęsėsi seniai? Gal mano panosėje visada buvo įspėjamųjų ženklų, o aš jų nepastebėjau, nes pernelyg pasitikėjau arba buvau kvaiša? Laužau galvą, bet galiu prisiekti, kad niekada nemačiau Alisterio, netinkamai besielgiančio su Nina. Jis nebuvo panašus į vaikų tvirkintoją, buvo tiesiog dėmesingas, mylintis vyras ir tėvas.
Kai gimė Nina, Alisteris pametė dėl jos galvą ir jo jausmai niekada nepakito. Ji sėdėdavo ant tėvo kelių ir kartu žiūrėdavo per televizorių futbolo rungtynes, jie dainuodavo ABBA dainas, kartu kepdavo, jis vesdavosi ją į kiną žiūrėti Disnėjaus filmų. Kartais, kai jausdavausi nepriimta į šį klubą, primindavau sau, kad Ninai pasisekė, jog turi du mylinčius tėvus, o aš tuo tarpu beveik negaudavau dėmesio ir iš vieno jų. Kaip Nina galėjo jį dievinti po to, ką jis jai padarė? Ar jos asmenybė skilo per pusę ir tarsi bendravo su dviem skirtingais tėčiais? Ir kai ji tą naktį išgirdo mudviejų pokalbį prie jo kambario – ar tą akimirką abi Ninos virto nuožmiu šešėliu, kuris mano akivaizdoje nužudė tėvą?
Nemaniau, kad įmanoma taip greitai nustoti ką nors mylėti, bet dabar aš nekenčiu vyro, kurį kadaise dievinau. Atsisakau galvoti apie gerus laikus arba mūsų meilę ir intymumą. Neieškosiu jo pėdsakų mano dukters tapatybėje. Man jis tarsi niekada neegzistavo. Nesiilgiu jo, nesielvartauju, neįsivaizduoju, koks būtų buvęs tolesnis mūsų gyvenimas. Man negaila, kad jis mirė, gaila tik vieno – kad ne aš jį nužudžiau.
