Vokiečiai šias pralaimėtas kautynes vertino kaip didžiausią pažeminimą ir jautėsi atkeršiję „Rytams“ tik per Pirmąjį pasaulinį karą, kai 1914 m. rugpjūtį Rytų Prūsijoje buvo sutriuškinta carinės Rusijos kariuomenė.
Istoriko S.Turnbullo knyga pradedama pasakojimu apie tas priežastis, kurios atvedė prie dviejų didžiulių kariuomenių susidūrimo mūšio lauke tarp Griunvaldo ir Tanenbergo kaimų. Tai ir ekspansyvi ordino politika, kryžiuočių teritorinės pretenzijos į Žemaitiją, ir ilgametis Jogailos konfliktas su pusbroliu Vytautu, vėlesnis jų susitaikymas, Jogailos tapimas Lenkijos karaliumi ir šios valstybės sąjunga su Lietuva, kurią kryžiuočiai įvertino kaip mirtiną grėsmę, ir užkulisinė diplomatija, įtraukianti kitų šalių valdovus, ir vokiečių trintis su lenkais dėl ginčytinos Dobrynės žemės. Visa tai privedė prie karo, kurio kulminacija ir tapo Žalgiris.
Kruviname mūšyje sėkmė krypo tai į vieną, tai į kitą pusę. Čia kovojo ir žuvo bemaž visa kilminga kryžiuočių riterija, įskaitant didįjį magistrą Ulrichą von Jungingeną. Todėl antroji šios knygos dalis – tai pasakojimas apie kadaise galingo ir išdidaus Teutonų ordino agoniją po Žalgirio, nors ši agonija iki visiško teutonų riterių valstybės Prūsijoje likvidavimo tęsėsi ištisą šimtmetį. Ant tos valstybės griuvėsių užgimė pasaulietinė Prūsija.
Ši knyga – tai pasakojimas apie LDK ir jos sąjungininkės Lenkijos šlovės laikus. Nors kai kurie autoriaus teiginiai, kaip antai tikėtinas lietuvių pabėgimas iš mūšio lauko, visiškai prieštarauja lietuvių istorikų išvadoms, visas pasakojimas gana tiksliai nušviečia 1410-ųjų Žalgirio kampanijos priežastis ir pasekmes.
Knygoje gausu žemėlapių, mūšio schemų, istorinių vietovių nuotraukų, senųjų raižinių, su Žalgirio kautynėmis susijusių meno kūrinių. Čia pateikiama daugybė detalių, kurių nerasite kitur: abiejų kariuomenių heraldikos, vėliavų, ginkluotės ir šarvuotės aprašymų.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė anuomet buvo didžiausia Europos valstybė, toli įsiterpusi į dabartinės Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijas. Joje gyveno ir paskutiniai Europos pagonys lietuviai, įnirtingai kovęsi, globojami Perkūno, savo pagrindinio griausmavaldžio dievo. Ironiška, bet pirmasis Lietuvos valdovas Mindaugas (valdė 1253–1263) leidosi pakrikštijamas, kad užsitikrintų Livonijos ordino paramą, tačiau būtent dėl to buvo nužudytas savo konkurentų pagonių. Lietuviai susikaudavo ir su Lenkija, ir su Teutonų ordinu, tačiau gerokai sėkmingesni buvo jų karo žygiai į rytinių kaimynų žemes. Daugelis LDK valdinių buvo krikščionys ortodoksai, tačiau vakaruose valstybę supo katalikai: teutonų riteriai, prasiskynę kelią prie Baltijos jūros, ir Lenkijos karalystė.
Ordino kryžiaus žygiai prieš Lietuvą virto šimtmečius besitęsiančiu karu, kuriame abi pusės pasižymėjo didžiuliu žiaurumu. Kryžiuočiams buvo paranku, kad jų priešai ištikimi pagonybei, tad kovos buvo kruvinos, o plėšimai – siaubingi. Į nelaisvę patekę teutonų vadai beveik negalėjo tikėtis pasigailėjimo. Dažnai jie būdavo paaukojami pagonių dievams, sudeginami gyvi ar užtrokšdavo dūmuose. Savo ruožtu pralaimėjimui pasmerktos lietuvių įgulos mieliau rinkdavosi mirtį nuo savo pačių rankos, nei leisdavosi išžudomos kryžiuočių.
Kryžiaus žygiai į Prūsiją ir Lietuvą pasižymėjo tuo, kad prie ordino pajėgų mielai prisidėdavo pasauliečiai svečiai – vadinamieji kryžininkai. Jiems tai dažniausia būdavo trumpalaikės avantiūros, kaip dabar pasakytume, savotiški turistiniai žygiai. Kartais tokie žygiai būdavo atšaukiami dėl blogų orų. Pavyzdžiui, 1394 m. Burgundijos kunigaikštis laiške Teutonų ordino didžiajam magistrui teiravosi, ar kitais metais planuojamas koks nors kryžiaus žygis. Didysis magistras atsakė, kad nieko užtikrinti neįmanoma, nes daug kas priklauso nuo Dievo valios, nusiteikimo bei oro. Atvykusiam Austrijos kunigaikščiui, kuris buvo davęs įžadą leistis į kryžiaus žygį iki Kalėdų, didysis magistras surengė simbolinį kryžiaus žygį!
Daugelis ordino svečių nuoširdžiai tikėjo kryžiaus žygius pagimdžiusiais idealais, kuriuos, be jokios abejonės, dar stiprino įsitikinimas, kad tokiu būdu jie pelnys nuodėmių atleidimą. Pasauliečiai riteriai iš Vokietijos noriai vyko kautis į Prūsiją jau XIII a. septintąjį dešimtmetį. Jie džiaugėsi atsiradusia galimybe įvykdyti, jų įsitikinimu, pareigą prieš Dievą. Ir dėl šio tikslo nereikėjo keliauti į tolimąją Palestiną. Kiekvienoje parapijoje atsirado aukų dėžutės kryžiaus žygiams finansuoti, apie tai būdavo nuolat primenama iš sakyklos. Karalius Jonas Bohemietis, savo mirtį sutiksiantis Puatjė mūšyje 1356 m.6, tais laikais populiarų požiūrį į ordiną nusakė šitaip: „... nepralaužiama siena tikėjimui ginti nuo lietuvių ir jų sąjungininkų, kad ir kas jie būtų, – mirtinų Kristaus priešų.“
Prisijungimas prie esą kilnaus reikalo visiškai atitiko visuotinai pripažintus riterystės principus. Daugeliui Europos valdovų tai buvo puiki galimybė, kuria tiesiog negalima nepasinaudoti. Greta palaiminimų, pelnomų už dalyvavimą kryžiaus žygiuose, viliojo ir perspektyva iš naujo džiaugsmingai pasinerti į tarptautinės riterijos broliją, kurią buvo suardęs Šimtametis karas. Per paskutinę Vilniaus apsiaustį kai kurie prancūzų riteriai netgi norėjo iškviesti pilies gynėjus į dvikovą!
Pradėjus nesisekti kryžiaus žygiams prieš musulmonus, ypač kai kryžininkai 1396 m. patyrė pralaimėjimą Nikopolio mūšyje, išaugo žygių į Lietuvą populiarumas. Nikopolio kautynės baigėsi taip katastrofiškai, kad Viduržemio jūros teatre kryžininkai daugiau nebeatsigavo. Lietuva tapo vieninteliu kraštu, kuriame atgailaujančio nusidėjėlio įkarštis galėjo pasireikšti kariaujant. Norą leistis į kryžiaus žygius stimuliavo ir nuobodulys. Pralaimėtame Nikopolio mūšyje dalyvavęs Prancūzijos maršalas Busiko (Boucicault) (turimas omenyje karvedys Žanas Le Mengras – red. past.) triskart vyko kautis išvien su teutonų riteriais, kai per Šimtametį karą tarp Anglijos ir Prancūzijos trumpam įsivyraudavo ramybė. Maršalui atrodė, kad taikiais laikotarpiais Prancūzijoje labai trūko karo veiksmų. Tačiau kad ir kokie būtų buvę ordino svečių motyvai, teutonų riteriai į viską žvelgė nepaprastai rimtai. Taip, jie nuolaidžiavo kai kurioms svečių užgaidoms, bet pirmiausia juos vertino kaip apsirūpinusius samdinius, svariai prisidedančius kare prieš pagonis.
Daugelis ordino svečių nuoširdžiai tikėjo kryžiaus žygius pagimdžiusiais idealais, kuriuos, be jokios abejonės, dar stiprino įsitikinimas, kad tokiu būdu jie pelnys nuodėmių atleidimą.
Tai, kad Lietuva taip ilgai priešinosi Teutonų ordinui, iš dalies lėmė jos valdovų gabumai. Didysis kunigaikštis Gediminas sudarė sąjungą su Rygos arkivyskupu prieš Livonijos ordiną ir savo laiškuose, siųstuose popiežiui bei kitiems Vakarų kraštų valdovams, ne kartą demaskavo kryžiuočių agresiją. Tačiau Gediminui 1341 m. mirus, jo sūnus nepajėgė tęsti tėvo politikos, todėl 1345 m. buvo nuverstas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo dviejų valdovų valdoma valstybe, įtakingiausiems Gedimino sūnums pasidalijus valdžią. Algirdas tituluotas didžiuoju kunigaikščiu su sostine Vilniuje, o Kęstutis valdė vakarines LDK teritorijas, besidriekiančias nuo Volynės pietuose iki Livonijos šiaurėje. Kęstutis buvo priverstas visą laiką kovoti, kad apgintų savo žemes, todėl Lietuvoje laikomas tautos didvyriu. Po Algirdo mirties 1377 m. darni dvivaldystė žlugo. Valdžią paveldėjusį Algirdo sūnų Jogailą netrukus nušalino nuo valdžios jo dėdė Kęstutis. Sudaręs sąjungą su Teutonų ordinu ir jo padedamas, jaunasis Jogaila susigrąžino Vilnių. Tada Kęstutis buvo nuverstas ir pasmaugtas, tačiau jo sūnus Vytautas pabėgo iš kalėjimo persirengęs moteriškais drabužiais. Šių dviejų pusbrolių, Jogailos ir Vytauto, tarpusavio varžymasis dar ne kartą iškils į paviršių šiame pasakojime apie Lenkijos, Lietuvos ir Teutonų ordino kovas.
Per trisdešimt vienerius didžiojo magistro Vinricho fon Kniprodės (Winrich von Kniprode) valdymo metus (nuo 1351 iki 1382 m.) kryžiaus žygiai į Lietuvą pasiekė didžiausią įkarštį. „Lietuvos klausimą“ jis ėmėsi spręsti negailestingai ir pragmatiškai, pasitelkdamas puldinėjimų, griovimų ir laipsniško nukariavimo taktiką. Ordino metodai buvo panašūs į anksčiau taikytus Prūsijoje, tačiau kariavimo būdus labai varžė sunkiai įžengiamos vietovės, kuriose teko kovoti. Lietuviai taip pat rodė puikų gebėjimą perimti visas ordino karines naujoves ir nukreipti jas prieš patį ordiną. Pavyzdžiui, sunkiųjų apgulties ginklų ir paraku užtaisomos artilerijos pranašumu kryžiuočiai naudojosi labai trumpai. Dėl miškingos ir pelkėtos vietovės sunkiasvores patrankas buvo įmanoma gabenti beveik vien tik upėmis. Lietuvių pilys paprastai stūksojo į rytus nuo ordino tvirtovių, todėl lietuviams atsigabenti pabūklus pasroviui ir apšaudyti kryžiuočių pilis buvo gerokai lengviau, nei ordinui plukdyti savo pabūklus prieš srovę.
Vis dėlto tokie dramatiški susidūrimai buvo reti. Dažniausiai rengtos varginančios karinės operacijos, kurioms būdingesni ilgi žygiai braunantis pro neįžengiamas girias ar klampojant pelkėmis, pasitelkus vietinius vedlius. Be palydos daugelis ordino svečių ar nuklydusiųjų būtų neabejotinai žuvę – iš bado ar prigėrę liūne.
Keliauti lengviausia upėmis, todėl daugelis kryžiuočių ir lietuvių įtvirtinimų buvo išdėstyti palei pagrindinius vandens kelius. Pasakytina, kad upių vingiai gerokai lėtino kariuomenių judėjimą. XV a. šaltinyje rašoma Nemuną esant tokį vingiuotą, kad laivininkai galėjo ištisą dieną plaukti vienu iš upės vingių, o vakaro laužą užkurti prisidegdami vakarykštės stovyklavietės žarijomis, mat iki jos pėsčiomis buvo visiškai netoli. Papildomų sunkumų kėlė liūtys ir gausus sniegas. 1323 m. žiemą paprasti kariai krisdavo negyvi iš šalčio, kariuomenės sunkiai skindavosi kelią pro pusnis. Sniegui ir ledui ištirpus, judėjimą stabdė klampynės. Idealios sąlygos žiemos žygiams – smarkus šaltis esant mažai sniego. Leistis į vasaros žygius tapdavo įmanoma tik žemei išdžiūvus, tačiau netikėtos orų permainos galėjo viską sugadinti. 1332 m. kryžiuočių kariuomenė įstrigo tarp dviejų patvinusių ežerų, o 1348 m. lietuvių atsitraukimo kelią atkirto upės atlydys.
Knygą išleido leidykla „Briedis“.
