R.Hessas (1894–1987) – bene paslaptingiausia asmenybė tarp nacių Vokietijos elito atstovų. Pirmojo pasaulinio karo veteranas, karininkas, karštas nacionalistas, pokariu susižavėjęs Adolfo Hitlerio, kylančios politinės žvaigždės, nacionalsocialistine ideologija.
Neretai manoma, kad Hessas buvo slaptas Hitlerio „Mano kovos“ („Mein Kampf“) bendraautoris, ne tik redaktorius. Jis pirmasis paskelbė garsiąją režimo formulę: „Partija yra Hitleris! Hitleris – tai Vokietija, o Vokietija – tai Hitleris!“ Kai kurių buvusių Trečiojo reicho lyderių prisiminimuose šis fiurerio pavaduotojas apibūdinamas kaip ganėtinai keista ir uždara, bet Hitleriui besąlygiškai ištikima asmenybė.
Vienišas Hesso skrydis į Britaniją 1941 m. gegužės 10 d. – viena iš didžiųjų Antrojo pasaulinio karo ir XX a. istorijos paslapčių. Kas tai buvo? Vienašališka „taikos misija“ neinformavus fiurerio? O gal slaptas Hitlerio nurodymas pabandyti susitarti su anglais dėl taikos, įspėjus, kad nepavykus to padaryti Hesso pavardę teksią faktiškai ištrinti iš oficialiosios Trečiojo reicho istorijos? Galimas daiktas, sprendimą skristi Hessas priėmė savarankiškai, tačiau yra nemažai istorikų, abejojančių, ar jis galėjo tam ryžtis be Hitlerio palaiminimo.
Susitarti su britais nepavyko. Hessas iki karo pabaigos Didžiojoje Britanijoje pralaikytas kaip karo belaisvis.
Po Trečiojo reicho sutriuškinimo 1946 m. Niurnberge surengtame tribunole Hessas teistas kartu su pagrindiniais nacių kaltinamaisiais ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos, nors sovietų prokuroras reikalavo griežčiausios mirties bausmės. 1947 m. liepos 18 d. buvęs fiurerio pavaduotojas kartu su kitais Niurnberge kalėti nuteistais asmenimis perkeltas į Berlyne esantį Špandau kalėjimą, kuriame kalėjo ilgiau už kitus iki pat savo paslaptingos mirties 1987 m.
Nuo 1966 m. Hessas liko vienintelis Špandau kalinys. Jo likimo bičiuliai, nuteisti švelnesnėmis ir tokiomis pačiomis kaip jis bausmėmis, vienas po kito buvo paleisti pasibaigus kalinimo laikui arba dėl rimtai pakrikusios sveikatos.
Hesso giminaičiai bei jų advokatai nuolat siekė paskutinio Špandau kalinio išlaisvinimo, vėliau prie jų prisidėjo kai kurie Vakarų Vokietijos, kitų demokratinių šalių politikai, visuomenininkai. Vis dažniau pasigirsdavo balsų, kad keliasdešimt metų kalinti senyvą ir labai ligotą žmogų yra tiesiog nehumaniška, nepaisant jo praeities. Pats R.Hessas Niurnbergo tribunolą vadino neteisėtu nugalėtojų susidorojimu su nugalėtaisiais, todėl prašyti malonės atsisakė.
Šioje knygoje bandoma atsakyti į daugelį klausimų, susijusių su paslaptingu Hesso skrydžiu į Didžiąją Britaniją. Pats J.B.Huttonas laikosi požiūrio, kad fiurerio pavaduotojo skrydis iš tiesų buvo rūpestingai suplanuotas nacių diplomatijos tęsinys, žlugęs mėginimas sudaryti taiką su britais prieš pat įsiveržimą į Sovietų Sąjungą.
Siūlome skaityti knygos ištrauką.
Kaltinamieji
Rudolfo Hesso ir dvidešimties kitų nacių lyderių teismo procesas Tarptautiniame Niurnbergo karo tribunole prasidėjo 1945 metų lapkričio 20-ąją, antradienį.
Niurnbergas buvo siaubingai subombarduotas. Iš dailių namų dvišlaičiais stogais ir žavingų grįstų gatvelių liko tik nuolaužų krūvos, kurias buldozeriai stumdė, kad padarytų vietos pravažiuoti. Nusiaubtame mieste po griuvėsiais vis dar buvo palaidoti tūkstančiai kūnų, o išlankstytas namų sijas ir subyrėjusį mūrą tvarkantiems darbininkams teko kęsti salsvą vimdantį pūvančios mėsos tvaiką. Bombų sutrupintuose rūsiuose tebegyveno namų netekę žmonės, o aplink zujo ir skubiai dauginosi bei storėjo būriai žiurkių.
Niurnbergas buvo siaubingai subombarduotas.
Niurnbergo teisingumo rūmai buvo atstatyti nuo pamatų specialiai nacių vadų teismui. Teismo salė buvo stačiakampio formos, apkalta medienos plokštėmis. Žalio aksomo užuolaidos visą laiką buvo užtrauktos, kad į vidų nepatektų dienos šviesa, o galingi lubose įmontuoti šviestuvai negailestingai spigino į personažus, kuriems teko suvaidinti viename iš dramatiškiausių žmonijos istorijoje teismo spektaklių.
Viename teismo gale buvo pastatytas ilgas teisiamųjų suolas, kuriame turėjo tilpti visi kaltinamieji. Prie sienų įrengtos mažos, garsui nepralaidžios kabinos, skirtos vertėjams žodžiu ir operatoriams dirbti. Advokatų vietose sėdėjo 250 žurnalistų. Budintys amerikiečių sargybiniai nešiojo skiriamuosius baltus šalmus ir baltus diržus. Galerijoje tilpo 150 stebėtojų. Visos kėdės buvo apmuštos, prie kiekvienos – ausinės. Dešiniame kėdės porankyje įrengtas valdymo skydelis, kuriame buvo galima nustatyti vertimo kalbą: anglų, prancūzų, vokiečių arba rusų.
***
Akimirka, kai kaltinamieji įvesti į teismą ir užėmė savo vietas teisiamųjų suole, buvo tikrai dramatiška. Dėl šių vyrų politinių ir filosofinių idėjų mirė milijonai įvairiausių tautų žmonių. Daugelis susirinkusiųjų į teismą staiga pajuto siaubingą nusivylimą. Įrodžius šių asmenų kaltę, nebus įmanoma sugalvoti bausmės, kuri atitiktų jų žvėriškas piktadarystes. Jų bausmė niekaip, niekaip neatpirks nusikaltimo.
Daugelis susirinkusiųjų į teismą staiga pajuto siaubingą nusivylimą.
Kaltinamieji buvo:
Hermannas Göringas. Jis dėvėjo išblukusia Liuftvafės uniforma be skiriamųjų ženklų ir, užimdamas vietą kaltinamųjų suole, patenkintas linktelėjo. Jis buvo pirmasis ir užėmė teisėtą vietą nacių hierarchijoje Hitleriui mirus.
Rudolfas Hessas sėdėjo šalia jo. Fiurerio pavaduotojo veidas atrodė nualintas; giliomis tuščiomis akimis jis žvelgė į vieną tašką.
Joachimas von Ribbentropas, plepi ir ekscentriška asmenybė, neteko viso savo žavesio. Sėdėjo liūdnas ir sukumpęs.
Generolas Wilhelmas Keitelis atrodė pavargęs.
Alfredas Rosenbergas, buvęs nacių partijos filosofas, žvalgėsi po teismo salę, tarsi niūri tikrovė būtų staiga jį išgąsdinusi.
Julius Streicheris, liūdnai pagarsėjęs antisemitas, tebuvo nepaliaujamai prakaituojantis praplikęs senis, bet jo neapykanta vis dar veržėsi per kraštus. Jis žvelgė į teisėjus, tarsi smerktų juos kaip žydus už tai, kad turi įžūlumo sėdėti aukščiau jo ir jį teisti.
Fritzas Sauckelis, organizavęs vergų darbą Trečiajam reichui, žvelgė siauromis it plyšeliai akimis ir panėšėjo į paršą.
Balduras von Schirachas, sėdėjęs šalia jo, atrodė it atgailaujantis universiteto studenčiokas, kurį už gėdingą išdaigą išmetė iš mokyklos. Jis buvo pirmasis hitlerjugendo vadas, o jo venomis tekėjo daugiau amerikiečių nei vokiečių kraujo.
Dr. Waltheris Funkas, kadaise vadovavęs Reichsbankui, žvilgčiojo į aplinkinius lyg įtarinėdamas ir aiškiai labai nervinosi.
Dr. Hjalmaras Schachtas buvo pasišiaušęs iš pasipiktinimo, kad Sąjungininkai išdrįso teisti jį kaip karo nusikaltėlį. Pastaruosius kelis Trečiojo reicho gyvavimo mėnesius jis praleido kaip belaisvis koncentracijos stovykloje.
Franzas von Papenas buvo išdžiūvusio veido ir klastingų akių, kitados išsisukęs iš daugybės keblių situacijų. Atrodė, jis mano, kad tai tik dar viena sudėtinga padėtis, iš kurios jam reikės kažkaip išsikapstyti.
Baronas Konstantinas von Neurathas, buvęs pirmasis Hitlerio užsienio reikalų ministras, be to, senojo kirpimo vokietis, atrodė visiškai palaužtos valios.
Kiti kaltinamieji buvo:
Admirolas Albertas Speeras
Dr. Arthuras Seyss-Inquartas, austrų kvislingas
Generolas Alfredas Jodlis
Grosadmirolas Erichas Räderis
Grosadmirolas Karlas Dönitzas
Dr. Ernstas Kaltenbrunneris
Hansas Frankas
Wilhelmas Frickas
Hansas Fritzsche, Goebbelso propagandos ministerijos pareigūnas.
Nė vienas iš šių vyrų neatrodė gąsdinantis, bauginantis ar keliantis pagarbią baimę. Kitados jie mėgavosi didžiule galia ir turtais, bet juos praradę kartu neteko ir arogancijos bei visų svarbiausia – išdidumo. Jie suprato, ką reiškia paragauti kančių, kurių patys sukėlė tokiai daugybei žmonių, ir jiems tai nepatiko.
Nė vienas iš šių vyrų neatrodė gąsdinantis, bauginantis ar keliantis pagarbią baimę.
Dabar visi jie gyveno vienutėse Teisingumo rūmų pirmajame aukšte, ir virš kiekvienos vienutės durų dažais buvo užrašytas kalinio vardas. Viduje prie sienos buvo prikalta geležinė lova, o prie grindų prisuktas mažas stalelis. Dieną jiems buvo leidžiama naudotis medine kėdute, tačiau sutemus ją išnešdavo.
Kameroje niekada neišjungdavo šviesos, o kaliniai turėjo miegoti atsisukę į duris ir laikydami rankas virš antklodės. Sargybiniai dažnai patikrindavo juos pro akutę duryse. Kaliniams nebuvo leidžiama turėti akinių, kaklaraiščių, petnešų ar batų raištelių. Juos barzdaskute skuto vokiečių kalinys, atidžiai prižiūrimas amerikiečių sargybinio.
Kad padoriai atrodytų prieš teismą, kiekvienam kaliniui leista užsivilkti kostiumą arba dėvėti savo uniformą su nuplėštais ženkleliais bei medaliais. Po kiekvienos dienos svarstymo drabužius kaliniai turėjo atiduoti – juos kruopščiai patikrindavo, ar nėra nuodų buteliukų arba kitų savižudybės priemonių.
Kaliniams nebuvo leidžiama turėti akinių, kaklaraiščių, petnešų ar batų raištelių.
Vyrai, daugybę metų vaišinęsi geriausiais Europos patiekalais ir vynu, dabar valgė iš kareiviškų katiliukų metaliniais šaukštais. Pusryčiams gaudavo avižinių dribsnių ir sausainių; pietums – sriubos, kepintų bulvių ir kopūstų, o vakarienei – kiaušinienės, morkų ir duonos. Maisto pakako, bet jis nebuvo pats gardžiausias.
Kai į kamerą įeidavo kalėjimo viršininkas arba bet kuris kitas Sąjungininkų karininkas ar civilis, kalinys turėjo atsistoti ir stovėti padėtyje „ramiai“, kol gaudavo leidimą elgtis kitaip. Kiekvienas kalinys pats šluodavo savo kamerą, o kad padirbėtų, turėdavo valyti konteinerius. Kalėjimo kiemelyje buvo galima sportuoti. Karo nusikaltėliai negalėjo prisiartinti vienas prie kito arčiau nei per 9 metrus, ir jiems buvo draudžiama pasilenkti arba pakelti ką nors nuo žemės. Buvo reikalaujama griežtai laikytis įsakymų, o už prasižengimus bausta atimant privilegijas.
Kalinius galėjo lankyti kapelionas, gydytojas ir barzdaskutys. Jiems leista skaityti pasirinktas knygas, gaudavo popieriaus ir pieštukų bei mėnesinį tabako davinį. Kaliniai buvo skatinami lankyti pamaldas, tą visi, išskyrus Hessą, ir darė; jis pareiškė esąs krikščionis, bet nenori eiti į bažnyčią, nes baiminasi, kad žmonės pamanys, jog jis bijo mirties.
Karo nusikaltėliai negalėjo prisiartinti vienas prie kito arčiau nei per 9 metrus, ir jiems buvo draudžiama pasilenkti arba pakelti ką nors nuo žemės.
Kai kalinius vesdavo į teismą, pastatydavo pertvaras, kad kiti kaliniai, pro kurių kameras praeidavo, jų nematytų. Pirmą kartą, kai juos vedė į teismą, jie praėjo pro neuždengtą vietą, ir SS kalinys į juos paleido peilį.
Koridoriaus gale buvo plieninis liftas, kuriuo kaliniai pakildavo į teismo salę; liftas padalytas į kelias dalis, kad kaliniai negalėtų nieko vienas kitam perduoti.
Nacių vadai laikėsi griežtos drausmės ir tenkinosi kalėjimo maistu. Arogancijos ir drąsos kaip nebūta. Dėl sunkaus darbo ir mažų porcijų visi jie, išskyrus Göringą, suliesėjo; šis liko storas, tiesa, iki tol buvo išvis milžiniškas.
Nacių vadai laikėsi griežtos drausmės ir tenkinosi kalėjimo maistu.
Šiems vyrams užėmus savo vietas teisiamųjų suole, prie jų turėjo būti dar penki. Keturi jau buvo negyvi: Hitleris, Goebbelsas, Himmleris ir Ley. Martinas Bormannas irgi laikytas mirusiu, nors neįrodyta, kad jo nebėra tarp gyvųjų.
Dvidešimt vienam kaliniui buvo pateikti tokie kaltinimai:
1. Slaptas susitarimas vykdyti nusikaltimus taikai ar jų vykdymas būnant vadais ir jų bendrininkais; konkrečių nusikaltimų taikai vykdymas planuojant, rengiant, inicijuojant ir vykdant karinę agresiją.
2. Karo nusikaltimai, įskaitant žmogžudystes, žmonių deportavimą vergų darbui, įkaitų žudymą ir blogą elgesį su karo belaisviais.
3. Nusikaltimai žmoniškumui, įskaitant žmogžudystes, žmonių naikinimą, pavergimą, deportaciją ir politinį, rasinį bei religinį persekiojimą.
Kiekviename puslapyje aprašyti vis klaikesni siaubai.
Kaltinamąjį aktą sudarė 43 puslapiai, arba 30 tūkst. žodžių. Jame aprašytas nacių partijos augimo laikotarpis nuo jos įkūrimo iki Hitlerio įsitvirtinimo Vokietijos valdžioje. Kiekviename puslapyje aprašyti vis klaikesni siaubai. Iš 228 tūkst. deportuotų prancūzų politinių kalinių išgyveno tik kas dešimtas; Leningrade buvo sušaudyti ar nukankinti 172 tūkst. žmonių; Stalingrade – 40 tūkst.; Maidaneko koncentracijos stovykloje sunaikinta pusė milijono žmonių; Aušvice nužudyti keturi milijonai.
Niurnbergo karo tribunolas – svarbus istorinis įvykis. Tai buvo pirmas žmonijos mėginimas uždrausti karą pasauliniu mastu. Sunku pasakyti, ar jis visiškai teisėtas, nes jo moraliniai principai buvo neaiškūs. Juokėsi puodas, kad katilas juodas. Patys Sąjungininkai vykdė karo nusikaltimus.
Niurnbergo karo tribunolas – svarbus istorinis įvykis.
Nugalėtojai, kurie dabar žvelgė į pralaimėjusiuosius iš aukšto ir juos teisė, patys negailestingai bombardavo neginamą Dresdeną, kol kilęs gaisras pasiglemžė daugiau vyrų, moterų ir vaikų gyvybių nei ne ką mažiau žiaurūs Hirošimos bei Nagasakio bombardavimai atominiais ginklais. Rusai, jau seniai naudoję koncentracijos stovyklas ir vergų darbo jėgą, žiauriai išskerdė daugybės užimtų kaimų gyventojus.
Karo nusikaltėlių teisimas buvo civilizuota inovacija. Viskas, kas padėtų suvaldyti ir apriboti karo siaubus, yra tikras lobis žmonijai. Niurnbergo teisingumas kilo iš siekio užtikrinti, kad organizuotas žmonių naikinimas daugiau niekada nepasikartotų. Bet teismas vyko pykčio ir keršto troškimo persmelktoje atmosferoje.
Karo nusikaltėlių teisimas buvo civilizuota inovacija.
Tuo metu vyravo tokia nuotaika. Mussolinį ir jo meilužę nužudė italų partizanai, pakabinę jų kūnus už kojų turgaus aikštėje. Prancūzų premjeras Lavalis, vadovavęs Prancūzijai vokiečių okupacijos metais, buvo suimtas ir vos per kelias valandas, suvaidinus teismo procesą, pripažintas kaltu bei nušautas.
Net ir flegmatiški britai iškėlė teismo procesą Williamui Joyce’ui (pravardžiuotam lordu Haw-Haw) ir nuteisė jį mirties bausme remdamiesi įrodymais, kurių šių dienų teisės specialistai nelaiko teisingais; bet tuo metu vyravusi visuomenės nuotaika nusprendė, kad Joyce’as kaltas, ir pasmerkė jį myriop, nors apie tikrą teismą nebuvo nė kalbos.
Per Antrąjį pasaulinį karą sužvėrėjo daugelis.
Per karą tampama žvėrimis, ir ta valstybė, kuri labiausiai sužvėrėja, tikriausiai ir laimės. Per Antrąjį pasaulinį karą sužvėrėjo daugelis. Nė viena iš jame dalyvavusių šalių negali teigti, kad jos rankos nesuteptos krauju.
Tik vokiečiai mėgino išžudyti visą rasę: vyrus, moteris ir vaikus.
Bet vienas vokiečių karo nusikaltimas buvo toks laukinis ir nehumaniškas, kad šokiravo visą pasaulį. Tai rasinis naikinimas. Tik vokiečiai mėgino išžudyti visą rasę: vyrus, moteris ir vaikus. Ir savo planą vykdė pasitelkę visus įrankius, kuriuos tik gali pasiūlyti moderni valstybė. Milijonai žydų buvo suimti, suvaryti į gyvulinius vagonus ir išvežti į parengtus iš anksto žudymo centrus, kur buvo masiškai nuodijami dujomis bei kremuojami.
Niurnberge visi – ir nacių lyderių, ir Sąjungininkų – karo nusikaltimai sumenko prieš tokį rasinio persekiojimo ir naikinimo nusikaltimą. Tokia ir buvo Niurnbergo tribunolo esmė – nacių lyderiai nuteisti ir nubausti būtent už nusikaltimus žydams.
