Dž.Bernardas Hatonas – diplomatas, žurnalistas, patyręs Rytų ir Vakarų santykių, taip pat žvalgybos apžvalgininkas. Remdamasis sukaupta medžiaga, faktais, patirtim jis išsamiai pasakoja, kaip sovietai atrenka ir moko šnipus, ir vyrus, ir moteris. Kalbėdamas apie konkrečius atvejus, autorius vaizdingai ir įtraukiančiai aprašo keleto Rusijos, Kinijos ir kitų komunistinio bloko šalių svarbių ir įtakingų moterų šnipių paveikslus.
Rytuose rengtos šnipės, neretai patyrusios ypač drastiškų tikrovę imituojančių išbandymų, šalies labui imasi veikti net pasisavindamos svetimas mirusių žmonių tapatybes. Vienas tokių pavyzdžių – įtaigi Lelijos Žiedlapio istorija, kurią skaitydamas tarsi pamiršti, kad skaitai ne grožinį kūrinį, o tikrus faktus.
Antroje knygos dalyje sutinkame Rytų šnipių koleges vadinamajame laisvajame pasaulyje. Britanijos, JAV, kitų šalių žvalgybininkų mokyklos lyginamos su atitinkamomis įstaigomis Rytuose. Čia aprašomi atskiri atvejai pasakojant apie JAV, Britanijos, Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Izraelio ir kitų valstybių įtakingas šnipes, sėkmingai veikiančias ne tik už Geležinės, bet ir už Bambukinės uždangos. Hatonas išryškina svarbiausius Rytų ir Vakarų slaptųjų agentų mokyklų veiklos skirtumus, išsamiai aprašo besimokančiųjų dienotvarkę, gyvenimo sąlygas, aptaria šnipų integraciją užsienyje. Įdomu tai, kaip teigia autorius, kad sovietų rengiami šnipai ilgą laiką net nežino, jog yra rengiami žvalgybos tarnybai, kai Vakarų pasaulio slaptieji agentai dažniausiai savo noru nusprendžia imtis tokios veiklos.
Slaptųjų agenčių kiekviena diena yra kupina rizikos, o baigus mokymus tai tampa neatsiejama darbo ir asmeninio gyvenimo (jei toks nors kiek įmanomas) dalimi. Knygos veikėjos dažnai prasitaria ištisus dešimtmečius gyvenančios nuolatinėje įtampoje, kaskart tikrinančios smulkiausią įtarimą keliančią detalę. Nors įpareigotos veikti pagal protokolą, neretai šnipės priima greitą sprendimą pasikliaudamos savo nuojauta. Ir dažnu atveju tai atrodo tarsi gerai iš anksto apgalvotas planas, pateisinantis tiesioginių slaptųjų agenčių vadovų tikslus. Net ir atsidūrusios situacijoje, kai reikia rinktis būti suimtoms priešininkų ar pakenkti savo sveikatai ir net aukoti gyvybę, tikros šnipės nedvejodamos renkasi antrąjį variantą. Tikslas pateisina priemones. Kad už priešininką būtum žingsniu priekyje, dažnai tas priemones reikia rinktis čia ir dabar.
Knygos veikėjos dažnai prasitaria ištisus dešimtmečius gyvenančios nuolatinėje įtampoje, kaskart tikrinančios smulkiausią įtarimą keliančią detalę.
Žvalgybos įranga besidomintys entuziastai knygoje ras šio amato įrenginių aprašymus, taip pat ir labiausiai ištobulintus miniatiūrizacijos, klausymosi, garso įrašymo prietaisus ir vaizdo kameras. Žinoma, šių dienų skaitmenizuotame pasaulyje, kai technologijoms tarsi nelieka ribų, knygos autoriaus minimos priemonės veikiausiai labai nenustebins, tačiau turint omenyje aprašomą laikotarpį, jos išties žavi. Lygiai taip pat žavi ir kuriozinės situacijos, kai, pavyzdžiui, net septynerius metus per slaptą siųstuvą rusai klausėsi kiekvieno JAV ambasadoriaus SSRS kabinete ištarto žodžio, o žvalgybininkai, siekdami aptikti kitos šalies naudojamas sekimo priemones, be skrupulų griaudavo didžiules dalis pastato, kur galimai būdavo įmontuoti įrenginiai.
Įdomios, painios, rizikos prieskoniais gardintos istorijos nepastebimai kiekvieną įtrauks į knygos puslapius ir nukels į laikus, kai visų vadinama tikrovė dažnu atveju buvo tik gerai užmaskuota apgaulė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Įžanga
Dieną ir naktį, metai iš metų sovietų ir Vakarų šnipai be perstojo darbuojasi kiekviename pasaulio kampelyje. Įžūlus ir pavojingas valstybių išdavimo „darbas“ niekada nesibaigia. Šimtai vadovaujančių žvalgybininkų maskuojasi, perimdami svetimas pavardes ir asmens tapatybes, tūkstančiai apmokamų informatorių ir agentų jiems po kruopelytę neša informaciją, kuri vėliau panaudojama kuriant karines ir politines strategijas.
Šnipinėjimas – itin pavojinga ir rizikinga veikla, todėl vyrauja nuostata, kad moterims stinga drąsos ir gebėjimo priimti šaltakraujiškus sprendimus, kurie būtini ją vykdant. Kiekvieną kartą, kai į tarptautinės žiniasklaidos akiratį pakliūva teisiami šnipai, vadovai paprastai būna vyrai, o su šnipinėjimo atvejais susijusios moterys – tik smulkmė: ištikimos žvalgybininkų žmonos, kaip antai Etelė Rozenberg (Ethel Rosenberg) Niujorke ar Helena Kroger (Helen Kroger) Londone, arba nelabai svarbios informatorės, pavyzdžiui, Etelė Gi (Ethel Gee) ar Ingė Blok (Inge Block).
Tačiau slaptųjų tarnybų pareigūnams žinoma ir kita tiesa. Nemažai moterų yra įtakingos vadovaujančios žvalgybininkės. Jos sugaunamos itin retai, todėl tik vos viena kita moteriška pavardė pasirodo laikraščių antraštėse.
Ar taip yra dėl to, kad moterys labiau įgudusios negu vyrai ir, kaip Greta Nilson (Greta Nielsson), puikiai sugeba išvengti suėmimo? O galbūt pavojų kupiname vyrų pasaulyje neįveikiamo pranašumo joms suteikia subtilus moteriškas žavesys?
Net ir praėjus daugiau nei penkiasdešimčiai metų (knyga išleista 1971 m. – red. past.) nuo baudžiamojo būrio salvės sukeltos mirties, Matos Hari vardas šiandien vis dar dažnai minimas. Jis asocijuojasi su egzotiškomis negailestingos gražuolės šnipės ir karo bei politinių vadų sekso orgijomis. Neva žongliruodama istorija, Mata Hari ištisoms kariuomenėms lėmė kruvinus pralaimėjimus ir šlovingas pergales. Savo žavesio voratinkliu apraizgiusi žemos moralės, tačiau įtakingus valdovus, ji žaidė didžių valstybių likimais, pergudravo prezidentus ir ministrus pirmininkus, dūmė akis Europos monarchams ir aristokratams, kol galiausiai, demaskuota kaip šnipė, drąsiai pasitiko mirtį.
Tačiau slaptųjų tarnybų pareigūnams žinoma ir kita tiesa. Nemažai moterų yra įtakingos vadovaujančios žvalgybininkės.
Paprastai tikima būtent tokia šios moters istorija, nors tai yra visiškas pramanas. Šis mitas vis dar egzistuoja, nepaisant dokumentais pagrįstų įrodymų, bylojančių, kad Matos Hari legenda iš tiesų neturi jokio tikro pagrindo.
Šiuolaikinės šnipės yra praktiškos, blaiviai mąstančios ir darbščios. Joms kelia juoką mintis apie kokio nors feldmaršalo glamones ir karinių paslapčių išgavimą iš jo vilionėmis. Žinoma, jos puikiai supranta, kad kiekvienos šnipės galingiausias ginklas yra seksualumas, tačiau juo turi būti naudojamasi itin subtiliai, o Matai Hari, deja, subtilumas nebuvo būdingas.
Olandei Margaretai Gertrūdai Zelei buvo aštuoniolika tuo metu, kai atsiliepė į santuokos skelbimą laikraštyje, kuris tiesiog nulėmė jos ateitį. Jau tada ji stipriai traukė vyrus, tačiau nuolat slapčia jaudinosi dėl savo polinkio pilnėti. Tad siekė kuo greičiau ištekėti, nes įsivaizdavo, kad praradusi figūrą nebesusiras vyro, kuris tenkintų jos nepasotinamą seksualinį apetitą.
Skelbimą padavė vieno olandų karininko, pavarde Maklaudas (Macleod), draugas. Vaikinas žinojo, kad grįžęs atostogų iš tarnybos Ost Indijoje (Indonezijoje) Maklaudas nekantrauja susipažinti su žaviomis jaunomis panelėmis. Taip karininkas galiausiai susipažino su Margareta ir pakerėtas jos žavesio pasipiršo. Mergina taip pat įrodė savo prielankumą ir tuokėsi jau besilaukdama jo kūdikio. Vėliau, porai persikėlus į Indoneziją, jiems gimė sūnus.
Olandei Margaretai Gertrūdai Zelei buvo aštuoniolika tuo metu, kai atsiliepė į santuokos skelbimą laikraštyje, kuris tiesiog nulėmė jos ateitį.
Ši santuoka buvo tikra katastrofa. Tingi ir patvirkusi Margareta nesirūpino namais, vyras jai greitai nusibodo, tad leido laiką nesibaigiančiuose vakarėliuose šokdama ir regzdama meilės intrigas.
Po neišvengiamų skyrybų Margareta viena grįžo į Europą. Dirbti vien tam, kad išgyventų, ji nenorėjo, todėl sugalvojo, kaip panaudoti vieną iš neabejotinų savo talentų, neužsitraukdama pernelyg didelio visuomenės pasmerkimo. Moteris pasivadino Mata Hari, pasiskelbė, kad yra kilusi iš Indonezijos, ir ėmė reklamuoti privačius egzotinių indoneziečių šokių „pasirodymus“.
Istorikams nepavyko rasti įrodymų, kad Matos Hari šokiai būtų buvę įkvepiantys, talentingi ar meniški. Tačiau tie jos „pasirodymai“ netrukus sulaukė žaibiškos sėkmės. Garsas apie šokėją pasklido lyg gaisras, atnešdamas jai populiarumą ir sėkmę. Entuziastingiausi jos talento gerbėjai, žinoma, buvo vyrai, o ji nevengdavo surengti ir „privačių“ seansų pavieniams žiūrovams.
Egzotišką prieskonį Matos Hari indoneziečių šokiams teikė nuogumas jai raivantis, kraipant klubus ir judinant pilvą. Tačiau visiškai nuoga ji niekada nešoko. Mergautiniai nuogąstavimai dėl pilnumo tuo metu jau buvo pasitvirtinę, taip pat aistringas, laukinis jos šokių stilius reikalavo, kad pernelyg putlias krūtis prilaikytų brangakmeniais papuošta liemenėlė. Šiandien Mata Hari tikrai nebūtų laikoma fiziškai gražia. Tačiau savo laikais ji buvo kerintis sekso simbolis, audrinęs daugelio pasaulio vyrų vaizduotę.
Pasiturinčių ir įtakingų meilužių apgaubta prabanga, ši moteris gyveno nesivaržydama, drąsiai šoko visoje Europoje, daugybę gerbėjų linksmino ir savo buduare. Nors vėliau visus jai mestus kaltinimus šnipinėjimu atkakliai neigė, vis dėlto su pasididžiavimu pasakojo buvusi daugybės įtakingų vyrų, mokėjusių jai net po 1500 svarų sterlingų už intymaus mylėjimosi meno pamokas, meilužė.
Liūdnai pasibaigusią šnipės Matos Hari istoriją pasaulis išgirdo 1917 metais, kai ji buvo sulaikyta iš Ispanijos į Olandiją plaukusiame laive ir atgabenta į Prancūziją, kur stojo prieš teismą. Vėliau šio teismo posėdžių protokolus studijavę daugybė specialistų priėjo prie vienos išvados, kad Matos Hari teismas buvo tikra teisingumo parodija, užtraukianti Prancūzijai amžiną gėdą. Nebuvo rasta nė vieno ją apkaltinančio įrodymo, kurio pagrindu Matą Hari šiandien iš viso būtų galima teisti.
Įtarimų ši moteris sukėlė tik dėl to, kad dažnai keliavo ir turėjo daug įtakingų meilužių. Įprastomis sąlygomis to tikrai nebūtų pakakę pateikti jai itin rimtus kaltinimus šnipinėjimu. Tačiau baigiantis Pirmajam pasauliniam karui daugumoje Europos valstybių tvyrojo įtampa, sąjungininkams kariauti sekėsi prastai, Prancūzijoje vyravo nejauki nuotaika. Bet kuri moteris, draugiškai atsiliepianti apie visų nekenčiamus bošus, sukeldavo tikrą minios kraujo troškulį. Atsidūrusi tokioje beprotiškos neapykantos aplinkoje, Mata Hari teisme buvo tiesiog sudraskyta ir galiausiai nubausta mirties bausme. Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių jai pateiktus kaltinimus, o įrodymai, galėję pagrįsti jos nekaltumą, buvo sąmoningai nuslėpti.
Mata Hari apkaltinta šnipinėjusi Vokietijai ir kenkusi Prancūzijai. Prokuroras teigė, kad pirmą karo dieną ji buvo pastebėta automobilyje su Berlyno policijos viršininku fon Jagovu (Von Jagow), todėl laikytina šnipe. Šis absurdiškas kaltinimas rodė valstybės iškeltos bylos nepagrįstumą. Juk policijos vadai niekaip nesusiję su šnipinėjimu, išskyrus tuos atvejus, kai tenka suimti įtariamuosius. Pačios Matos Hari paaiškinimas, kad fon Jagovas buvęs tik vienas iš daugelio jos meilužių, be abejo, buvo tiesa.
Prokuroro teigimu, Mata Hari Vokietijos šnipe, kodinis numeris H21, tapusi dar prieš karą. Šiuo numeriu ji pažymėta iš vokiečių vadovaujančiojo žvalgybininko perimtose telegramose. Be to, jai, kaip agentei H21, buvo įsakyta išmokėti atlygį.
Mata Hari prisipažino iš tiesų buvusi H21 ir gavusi pinigų per vokiečių pagrindinį žvalgybininką. Tačiau atlygis už intymias paslaugas išmokėtas tada, kai ji buvo jo meilužė, o ne už šnipinėjimą. Ji teigė, kad žvalgybininkas negalėjęs jos išlaikyti iš savo asmeninių pajamų, todėl įtraukęs į savo šnipų sąrašus. Jai buvo mokama iš oficialių lėšų. Šiandien kartais panašiai elgiasi nesąžiningi verslininkai, per savo įmones mokantys atlyginimą meilužėms ir dėl mokesčių lengvatų net susigrąžinantys dalį pajamų.
Prokuroras ir teisėjai teisme juokėsi iš šio abejotino, nors teisingo Matos Hari paaiškinimo. Jie vadino tai fantastine, neįtikėtina versija. Vis dėlto šnipinėjimo istorijoje rastume panašių pavyzdžių, pavyzdžiui, dabar yra žinoma, kad kaip tik tuo metu, kai Mata Hari buvo teisiama, Deuxième Bureau (Prancūzijos žvalgybos tarnybai) dirbo šnipė, kuri lygiai tokiomis pat sąlygomis gaudavo atlygį iš vokiečių. Tai buvo Marta Rišar (Marthe Richard), viena pirmųjų moterų aviatorių. Jos vyras žuvo pirmomis karo dienomis. Degdama neapykanta vokiečiams, ji pasisiūlė dirbti Prancūzijos karo žvalgybos pajėgose. Kapitonas Ledu (Ledoux) iš karto suprato, kaip panaudoti gražią moterį, todėl išsiuntė Martą Rišar į Madridą, kur ji turėjo suvilioti Vokietijos laivyno atašė ir tapti jo meiluže. Visą gana ilgą savo intymaus bendravimo su šiuo vokiečiu laikotarpį Marta perduodavo Prancūzijai informaciją, kurią jai pavykdavo sužinoti ir kuri, karybos ekspertų nuomone, sąjungininkams buvo neįkainojama. Tačiau šiam vokiečiui mokėti už meilužės išlaikymą iš oficialios algos pasirodė pernelyg sunku. Todėl jis griebėsi klastos – įrašė Martą į pavaldžių šnipų sąrašą ir jos prabangą apmokėdavo Vokietijos slaptosios tarnybos lėšomis. Marta informavo apie tai kapitoną Ledu ir Deuxième Bureau, o kapitonas, būdamas sąžiningas žmogus, norėjo apie tai paliudyti Matos Hari teisme. Tačiau to nepadarė, nes jam buvo įsakyta tylėti.
Taip pat teigta, kad ir Mata Hari tam tikru metu buvo Vokietijos laivyno atašė meilužė. Ji to neneigė, nes turėjo daugybę įvairių tautybių meilužių. Tačiau teisme vien šiuo faktu remiantis padaryta prielaida (ir jos pagrindu pareikštas kaltinimas), kad ji teikusi šiam vokiečiui slaptą informaciją. Nebuvo pateiktas nė menkiausias įrodymas, kad ji tikrai tai darė ir kad apskritai tokios slaptos informacijos turėjo.
Teismui buvo teigiama, kad Mata Hari, supratusi, jog yra sekama, mėgino atsikratyti įtarimų perduodama Prancūzijos pareigūnams paslaptis, kurias pavykdavo išgauti iš vokiečio meilužio. Teigta, kad Mata Hari įspėjo, jog planuojama dviem vokiečių povandeniniais laivais pristatyti ginklų į Mehadinos uostą. Neva jie buvo skirti Maroko sukilėliams, kad šie galėtų pulti Prancūzijos pajėgas. Pasakota, kad, iš anksto įspėjus, prancūzų eskadriniai minininkai užėmė minėtus vokiečių laivus ir juos nuskandino. Teisėjai šiuos teiginius palaikė teisingais, nors nė vienas prancūzų karininkas nepatvirtino gavęs tokios informacijos iš Matos Hari. Vėliau, kai karo sukelta neapykantos dvasia išsikvėpė, teisės studentai išsiaiškino, kad Mehadinos uosto Maroke iš viso nėra, taip pat jokiais vokiečių karo dokumentais nepatvirtinta, kad prie Maroko krantų būtų nuskandinti kokie nors Vokietijos povandeniniai laivai.
Prancūzų tauta Matos Hari kaltumu patikėjo dar gerokai prieš jai atsiduriant teisme. Teismą ji pasiekė jau apkaltinta, nuteista ir pasmerkta.
Dabar atrodo neįtikėtina, kaip teisėjai galėjo patikėti tokiais Matai Hari pareikštais kaltinimais, neturinčiais jokio teisinio pagrindo. Net jeigu teisme būtų peržiūrėti jos iškarpų albumai (jie buvo pateikti teismui), kai kurie kaltinimai galėjo būti atmesti. Juk net ir labiausiai įgudusi šnipė nebūtų sugebėjusi išgauti karinių paslapčių iš sekso apsėstų prancūzų karininkų viename iš Prancūzijos kurortų, jeigu tuo metu būtų šokusi savo žavesio pakerėtai vyriškai publikai Italijoje. Taip pat be jokių įrodymų teigta, kad Mata Hari perdavusi vokiečiams žinias apie karių maištus Prancūzijos kariuomenėje 1917 metais. Tik po paliaubų, susilpnėjus cenzūrai, paaiškėjo, kad tuo metu, kai vyko maištai, Mata Hari jau buvo suimta ir laukė teismo. Vėlesnė Vokietijos Pirmojo pasaulinio karo dokumentų analizė atskleidė, kad apie Prancūzijos kariuomenės maištus vokiečiai iš viso nežinojo, bent jau iki tol, kol ši informacija jiems būtų padėjusi surengti visuotinį puolimą ir pasiekti pranašumą.
Taip, vien nuogirdomis, paskalomis ir išankstinėmis nuostatomis remdamasis, teismas apkaltino Matą Hari šnipinėjimu ir nuteisė mirties bausme. 1917 metų spalio 15 dieną, auštant, vis dar atkakliai teigianti, kad yra nekalta, užrištomis akimis ji buvo atvesta į egzekucijos vietą ir sušaudyta.
Tad kodėl mes vis dar kalbame apie liūdnai pagarsėjusią Matą Hari kaip apie šnipę, nors teisme kaltintojams nepavyko įrodyti nė vienos su šnipinėjimu susijusios jos veikos?
Todėl, kad Prancūzijos aukščiausioji karinė vadovybė atkakliai laikėsi savo munduro garbės gelbėjimo strategijos. Tuo metu Prancūzijos kariuomenė patyrė triuškinančių nuostolių, dėl generolų kvailumo ištikimi kariai, lyg avys – į skerdyklą, patekdavo tiesiai į pražūtį. Karo nukamuoti vyrai buvo beprasmiškai vis bloškiami į mūšį vien tam, kad nežmoniška savo kraujo kaina atkovotų keletą metrų teritorijos. Galiausiai karių pakantumas fronte pasiekė kritinį tašką ir jie ėmė maištauti prieš savo karininkus. Aukščiausioji karinė vadovybė staiga susidūrė su žiauria tikrove – prieš ją netrukus būtų sukilusi visa Prancūzijos kariuomenė.
Tad, vengdama katastrofiškų savo nekompetencijos padarinių, Prancūzijos aukščiausioji karinė vadovybė veikė nedelsdama. Siekdama įrodyti saviesiems, kad ne generolai kalti dėl kraujotvynio fronte, nukreipė karių įniršį ir neapykantą į vokiečius bei Matą Hari.
Taip Mata Hari tapo Prancūzijos kariuomenės aukščiausiosios vadovybės atpirkimo ožiu. Jos teismas ir egzekucija jiems reiškė išteisinimą. Prokurorui bedus pirštu į šią apgailėtiną moterį ir entuziastingai skardžiu balsu paskelbus kalta dėl daugiau nei penkiasdešimties tūkstančių ištikimų Prancūzijos kareivių ir jūrininkų žūties, teisėjai iš karto sutiko su šiuo kaltinimu. Nors nebuvo pateikta įrodymų, kad dėl jos kaltės žuvo bent vienas žmogus.
Prancūzų tauta Matos Hari kaltumu patikėjo dar gerokai prieš jai atsiduriant teisme. Teismą ji pasiekė jau apkaltinta, nuteista ir pasmerkta. Šis teismas tebuvo formalumas. Meistriškai pasinaudota „didžiojo melo“ technika; atitinkami vyriausybės departamentai nutekino „slaptą“ informaciją apie tariamą jos šnipinėjimo veiklą. Pareigūnai sankcionavo plačiai paplitusias paskalas, kad jos kaltė įrodyta iki galo, bet pridėdavo, kad valstybės saugumo tarnybai būtų labai gėda, jei šie įrodymai patektų į viešumą. Išradingi žmonės paskalas dar labiau pagražino, o sensacijų ištroškusi visuomenė patikėjo neįtikėtinomis istorijomis apie Matos Hari šnipinėjimo žygius.
Iš šio sąmoningo, pusiau oficialaus prasimanymo apie Matos Hari šnipinėjimą ir gimė jos legenda. Tuometis Skotland Jardo Nusikaltimų tyrimų departamento viršininkas seras Bazilis Tomsonas (Basil Thomson), apklausęs Matą Hari ir vėliau parengęs išsamią ataskaitą apie jos žvalgybinę veiklą, sąžiningai pripažino, kad iš esmės viskas buvo grįsta nuogirdomis.
Tačiau sensacijų besivaikančių laikraščių redaktoriams sunku atsispirti istorijai apie gražią moterį šnipę, ypač jeigu ji dar turi polinkį šokti apsinuoginusi. Sero Tomsono ataskaitą jie priėmė už gryną pinigą ir dar savaip pagražino. Atidžiai ją išnagrinėję, atrado faktų, leidusių tikėti, kad kai kurios istorijos apie patrakusios Matos Hari žygius gali būti tiesa, taip fantazijos virto spausdinta tikrove. Tik po daugelio metų pastebėta, kad sero Bazilio Tomsono ataskaitoje įsivėlusi akivaizdi ir esminė klaida. Visus aprašytus įvykius jis užfiksavo vienais metais per anksti! Būtent ši klaida ir paakino sensacijų besivaikančius žurnalistus susieti Matą Hari su šnipinėjimo veikla. Tačiau, nepaisant to, „gražiosios šnipės, dėl kurios mirė tūkstančiai“, istorija buvo pernelyg pikantiška, kad būtų pamiršta. Net ir įvykdžius egzekuciją, jos šnipinėjimo mitas buvo toliau papildomas ir pagražinamas. Karaliai, kunigaikščiai ir ministrai pirmininkai, kurie, kaip teigia legenda, buvo jos meilužiai, paskutinę akimirką jos nepasigailėjo ir nepamėgino jai padėti dėl paprasčiausios priežasties: šiose paskalose nebuvo nė krislo tiesos. Pasaulis kalbėjo apie markizą Montesaką, drąsiai, tačiau nesėkmingai bandžiusį ją išgelbėti. Bet liūdna tiesa ta, kad toks asmuo iš viso neegzistavo.
Akimirką prieš būrio vadui sušunkant įsakymą šauti, Mata Hari praskleidė savo kailinį apsiaustą, parodydama visiškai nuogą kūną. Pasakojama, kad dėl šios priežasties nė vienam kariui nepavyko pataikyti.
Nors viena istorija apie šį narsų išgalvotą didvyrį byloja, kad jis papirko visą baudžiamąjį būrį ir kariai užtaisė savo šautuvus tuščiais šoviniais, o jis pats ant rankų išnešė mylimąją, kai ši parkrito, apsimesdama negyva. Daug romantikai neabejingų žmonių norėtų tikėti, kad Matai Hari pavyko išvengti siaubingo likimo ir ji toliau gyveno slapta. Bet faktai kalba ką kita. Pagal karo teisę baudžiamajam būriui vadovaujantis karininkas iššauna paskutinį „gailestingumo šūvį“ į auką iš savo pistoleto.
Kuo labiau neįtikėtinos istorijos apie Matą Hari, tuo ilgiau išlieka žmonių atmintyje. Ypač įspūdingas pasakojimas apie tai, kaip ji neva pasitiko mirtį. Akimirką prieš būrio vadui sušunkant įsakymą šauti, Mata Hari praskleidė savo kailinį apsiaustą, parodydama visiškai nuogą kūną. Pasakojama, kad dėl šios priežasties nė vienam kariui nepavyko pataikyti. Patikimesni istoriniai šaltiniai teigia, kad atvesta sušaudyti ji, deja, nevilkėjo kailinio apsiausto, o net jei ir būtų vilkėjusi, nebūtų galėjusi jo praskleisti, nes rankos buvo surištos už nugaros ir pritvirtintos prie stulpo.
Tad Matos Hari legendą iš esmės sukūrė Prancūzijos aukščiausioji karinė vadovybė, pasiremdama oficialių institucijų nutekintais slaptais (bet pramanytais) faktais, o iki mistinių apimčių išpūtė sensacijų besivaikantys žurnalistai. Nepaisant daugkartinių pastangų atskleisti visuomenei tikrąją tiesą, ši legenda vis dar kursto žmonių vaizduotę, todėl ir kiekviena tikra šnipė, patekusį į žiniasklaidos akiratį, akimirksniu pavadinama „naująja Mata Hari“.
Šioje knygoje aprašytos protingos ir sumanios moterys yra tikros šnipės, sumaniai dirbančios šį sunkų ir pavojingą darbą. Kitaip nei Mata Hari, jos tikrai vengia atsidurti dėmesio centre, jų nejaudina susižavėjusių vyriškių garbinimas. Tačiau jos žino, kad jeigu jų šnipinėjimo veikla bus demaskuota, kitaip nei Mata Hari, jos bus sąžiningai teisiamos, o pateikti kaltinimai bus iki galo įrodyti ir pagrįsti įkalčiais.
