Siūlome paskaityti knygos ištrauką:
Iliustruoti, kokie svarbūs žmonijos istorijoje buvo mirtini mikrobai, gerai tinka Naujojo Pasaulio užkariavimo ir jo gyventojų naikinimo istorija atėjus europiečiams. Daug daugiau indėnų mirė ligos patale nuo Eurazijos mikrobų negu mūšio lauke nuo europiečių šaunamųjų ginklų ir kalavijų. Tie mikrobai palaužė jų pasipriešinimą, nes daugumą, tarp jų ir vadus, pražudė, o išlikusiesiems susilpnino dvasią. Pavyzdžiui, 1519 metais Cortésas su 600 ispanų išsilaipino Meksikos pakrantėje ir pradėjo nuožmios karingos Actekų imperijos, kurioje gyveno daug milijonų žmonių, užkariavimo žygį.
Cortésas pasiekė actekų sostinę Tenočtitlaną, ištrūko praradęs „tik“ du trečdalius pajėgų ir sugebėjo kovodamas prasiveržti atgal iki pakrantės. Šie įvykiai rodo ir karinį ispanų pranašumą, ir pirminį actekų patiklumą. Tačiau per kitą Cortéso antpuolį actekai nebebuvo patiklūs ir kuo atkakliausiai gynė vieną gatvę po kitos. Lemiamą pranašumą ispanams suteikė raupai. Jų užkratas į Meksiką pirmąsyk pateko 1520 metais, kai iš ispanams priklausančios Kubos atplaukė vienas užsikrėtęs vergas. Per kilusią epidemiją krito beveik pusė actekų, tarp jų ir imperatorius Kuitlauakas. Išlikusieji actekai palūžo dvasia dėl paslaptingos ligos, kuri naikino juos, bet pagailėdavo ispanų, tarsi skelbdama žinią, kad šie neįveikiami. 1618 metais ankstesnė Meksikos populiacija, 20 milijonų, per trumpą laiką jau buvo sumažėjusi iki maždaug 1,6 milijono gyventojų.
Kai Pizarro 1531 metais su 168 vyrais išsilaipino Peru pakrantėje, ketindamas užkariauti milijonus gyventojų turinčią Inkų imperiją, jam taip pat bjauriai pasisekė. Jo laimei ir inkų nelaimei, jų šalį apie 1526 metus jau buvo sausuma pasiekę raupai. Nuo ligos išmirė daug imperijos gyventojų, tarp jų imperatorius Huaina Kapakas ir žmogus, paskirtas jo įpėdiniu. Kaip matėme 3 skyriuje, sostui likus tuščiam kiti du Huainos Kapako sūnūs, Atahualpa ir Huaskaras, įsivėlė į pilietinį karą. Naudodamasis šiuo karu, Pizarro ir užkariavo vienybę praradusią inkų valstybę.
Kai mes, Jungtinių Valstijų gyventojai, pagalvojame apie 1492 metais egzistavusias didžiausias Naujojo Pasaulio visuomenes, paprastai prisimename tik actekus ir inkus. Pamirštame, kad Šiaurės Amerikoje didelės indėnų visuomenės gyveno dar ir toje vietoje, kur jų logiškiausia tikėtis, – Misisipės slėnyje. Mūsų laikais tenykštė dirbamoji žemė yra viena geriausių. Tačiau šiuo atveju visuomenės buvo sunaikintos ne dėl kokių nors tiesioginių konkistadorų veiksmų – viską už juos nuveikė daug anksčiau paplitę Eurazijos mikrobai. 1540 metais Hernando de Soto, pirmasis į žygį per Jungtinių Valstijų pietryčių teritoriją leidęsis europietis konkistadoras, užtiko indėnų miestų, apleistų prieš dvejus metus, – jų gyventojai buvo išmirę per epidemiją. Tos epideminės ligos paplito nuo pakrantės indėnų, o šiuos ten lankydamiesi buvo užkrėtę ispanai. Ispanų mikrobai į žemyno gilumą prasiskverbė greičiau, nei ten pasirodė patys ispanai.
De Soto dar pamatė kai kuriuos Misisipės žemupyje įsikūrusius tankiai gyvenamus indėnų miestus. Ekspedicijai pasibaigus, europiečiai kitą kartą Misisipės slėnį pasiekė tik labai negreitai. Tačiau Eurazijos mikrobai Šiaurės Amerikoje jau buvo įsigalėję ir plito toliau. Kai kitą kartą europiečiai vėl pasirodė Misisipės žemupyje, tai yra kai XVII amžiaus pabaigoje čia atsikėlė naujakuriai prancūzai, beveik visi tie dideli indėnų miestai jau buvo išnykę. Misisipės slėnio didžiųjų kauburių radimvietės yra jų liekanos. Tik neseniai mes suvokėme, kad, Kolumbui pasiekus Naująjį Pasaulį, daugelis kauburius supylusių visuomenių dar beveik nebuvo nukentėjusios, o žlugo (tikriausiai dėl ligų) po 1492 m., tačiau anksčiau, negu europiečiai ėmė sistemingai tyrinėti Misisipės regioną.
Kai buvau mažas, Amerikos mokiniai buvo mokomi, kad Šiaurės Amerikoje anksčiau gyveno tik maždaug milijonas indėnų. Šis nedidelis skaičius buvo naudingas baltiesiems pateisinti – esą jie užkariavo, atrodytų, beveik tuščią žemyną. Tačiau archeologiniai kasinėjimai ir aprašymų, kuriuos paliko pirmieji mūsų pakrantes aplankę europiečiai tyrinėtojai, nuodugnios studijos rodo, kad pradinis indėnų skaičius buvo apie 20 milijonų. Apskaičiuota, kad per šimtmetį ar du nuo Kolumbo atvykimo bendra Naujojo Pasaulio indėnų populiacija sumažėjo net 95 procentais.
Indėnus daugiausia naikino Senojo Pasaulio mikrobai. Žmonės anksčiau niekada nebuvo patyrę jų poveikio, neturėjo nei imuniteto, nei genetinio atsparumo. Didžiausių naikintojų sąraše pirmavo raupai, tymai, gripas ir šiltinė. Tarsi to nebūtų gana, nuo jų nedaug teatsiliko difterija, maliarija, kiaulytė, kokliušas, maras, tuberkuliozė ir geltonoji karštligė. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek kartų baltieji savo akimis matė, kaip užnešus užkratą žlunga visuomenės. Pavyzdžiui, 1837 metais mandanų genties indėnai, kurie mūsų Didžiosiose Lygumose buvo sukūrę vieną sudėtingiausių kultūrų, užsikrėtė raupais nuo žmonių, garlaiviu iš Sent Luiso plaukusių Misūriu aukštyn. Viename mandanų kaime iš 2000 gyventojų per kelias savaites teliko mažiau nei 40.
Nors Naujajame Pasaulyje įsigalėjo daugiau negu tuzinas iš Senojo Pasaulio kilusių reikšmingų užkrečiamųjų ligų, iš Amerikų į Europą nepateko gal net nė viena svarbi žmonių naikintoja. Vienintelė galima išimtis yra sifilis, tačiau dėl jo kilmės vis dar nesutariama. Mikrobų mainų vienpusiškumas dar labiau krenta į akis turint omenyje, kad užkrečiamosioms masių ligoms išsivystyti būtinos didelės ir tankios populiacijos. Jei iki Kolumbo Naujajame Pasaulyje tikrai gyveno tiek žmonių, kaip imta manyti pastaruoju metu, išeitų, kad žemynas gyventojų skaičiumi nedaug teatsiliko nuo tuometinės Eurazijos. Žiūrint pagal gyventojų skaičių, kai kurie Naujojo Pasaulio miestai, tokie kaip Tenočtitlanas, tuo metu buvo vieni didžiausių pasaulyje. Kodėl tada jame ispanų nelaukė baisingi mikrobai?
Vienas veiksnys, kuris galėjo iš dalies lemti mainų vienpusiškumą, yra tai, kad tankios populiacijos Naujajame Pasaulyje ėmė formuotis šiek tiek vėliau nei Senajame. Kitas toks veiksnys – trys tankiausiai gyvenami Amerikos centrai – Andai, Mezoamerika ir Misisipės slėnis – niekada nebuvo sujungti nuolatinės gyvos prekybos keliais, todėl netapo tokia milžiniška mikrobų veisykla kaip Europa, Šiaurės Afrika, Indija ir Kinija, kurias romėnų laikais susiejo prekyba. Vis dėlto šie veiksniai nepaaiškina, kodėl Naujajame Pasaulyje, atrodytų, galiausiai taip ir neatsirado nė vienos mirtinos epideminės masių ligos. (Skelbiama, kad prieš 1000 metų mirusio Peru indėno mumijoje rasta tuberkuliozės DNR, tačiau tuo būdu, kuriuo tai buvo nustatyta, negalima atskirti žmogaus tuberkuliozės nuo labai giminingo patogeno (Mycobacterium bovis), paplitusio laukinių gyvūnų pasaulyje.)
Norint suprasti, kas buvo svarbiausia priežastis, lėmusi, kad Amerikų žemynuose neatsirado mirtinų epideminių masių ligų, tereikia iškelti vieną paprastą klausimą. Iš kokių gi mikrobų galėjo išsivystyti jų sukėlėjai? Kaip matėme, Eurazijos masių ligos kilo iš tų ligų, kuriomis sirgo žmonių prijaukinti bandomis gyvenantys Eurazijos gyvūnai. Eurazijoje tokių gyvūnų gyveno daug, tačiau Amerikų žemynuose apskritai buvo prijaukinti tik penki gyvūnai: Meksikoje ir JAV Pietvakariuose – kalakutas, Anduose – lama su alpaka ir jūrų kiaulytė, Pietų Amerikos atogrąžose – muskusinė antis, visuose žemyno regionuose – šuo.
Be to, matėme, kodėl naminių gyvūnų Naujajame Pasaulyje buvo tiek nedaug: stigo laukinių rūšių, kurias būtų buvę galima tobulinti. Paskutiniam ledynmečiui baigiantis, maždaug prieš 13 000 metų, Amerikų žemynuose išnyko apie 80 proc. stambių laukinių žinduolių. Palyginti su karvėmis ir kiaulėmis, nekilo didelis pavojus, kad tie keli indėnams likę naminiai gyvūnai taps masių ligų šaltiniu. Muskusinės antys ir kalakutai negyvena didžiuliais pulkais ir neturi minkšto kailio (kaip avinėliai), prie kurio dažnai fiziškai liestumėmės. Gali būti, kad jūrų kiaulytės mūsų nelaimių fondą papildė kokia nors tripanosomų sukeliama liga, tokia kaip Chagaso liga* ar leišmaniozė, tačiau neaišku, ar tikrai taip buvo. Iš pirmo žvilgsnio labiausiai stebina, kad nėra jokios žmogaus ligos, kilusios iš lamų (ar alpakų), nes norėtųsi manyti, kad Anduose jos buvo Eurazijos gyvulių atitikmuo. Tačiau buvo keturios aplinkybės, nepalankios tam, kad lamos taptų žmogaus patogenų šaltiniu: indėnai jas laikė mažesnėmis bandomis negu Eurazijos gyventojai avis, ožkas ar kiaules; jų bendra populiacija dydžiu niekada nė iš tolo neprilygo Eurazijoje laikomų naminių gyvulių populiacijoms, nes lamos niekada nepaplito už Andų ribų; žmonės negeria lamų pieno (ir nuo jo neužsikrečia); be to, lamos nelaikomos patalpose, arti žmonių. Tačiau Naujosios Gvinėjos kalnuose motinos neretai žindo paršiukus, o kiaulės ir karvės dažnai laikomos valstiečių ūkininkų trobelėse.
* Liga pavadinta pagal jos atradėją – brazilų gydytoją Carlosą Chagasą (1879–1934). (Vert. past.)
