J.Kiriliausko romane „Budėjimas. Vienos nakties karas“ sausio įvykiai pasakojami dabartinių penkiasdešimtmečių, o tada jaunų Vilniaus universiteto studentų akimis.
Lietuva bunda. Patiria Maskvos įtūžį, gąsdinimus, išgyvena blokadą, nepriteklius, bet nepasiduoda provokacijoms, neparsiduoda už Maskvos siūlomas būsimas gėrybes, išlieka susitelkusi ir vieninga.
Lietuva bunda.
Ateina šaltas 1991-ųjų sausis. Ekonominėmis sankcijomis lietuvių persigalvoti nepajėgusio Kremliaus pyktis toliau tvenkiasi virš išsišokėlės Lietuvos, bet laisvės kvapą pajutusi tauta nesirengia paklusti ir grįžti atgal į „brolišką“ SSRS. Saugoti strategiškai svarbių valstybės objektų eina ir Vilniaus universiteto studentai.
Jie kartu su beginkliais žmonėmis po paskaitų kas vakarą žygiuoja į laisvės sargybą, stoja į karą be taisyklių, nuo tankų ir sovietų karių automatų ginasi gyva žmonių grandine, skanduotėmis, dainomis, plikomis rankomis ir krūtinėmis.
Tai romanas apie karą ir laisvę, apie žmones ir jų darbus niūriame, sniego, šalčio ir sovietinės kariuomenės okupuotame Vilniuje.
Tai romanas apie karą ir laisvę, apie žmones ir jų darbus niūriame, sniego, šalčio ir sovietinės kariuomenės okupuotame Vilniuje. Ką tuomet kalbėjo laisvę palaikantys iškilūs Lietuvos žmonės ir politikai, ką melavo ir žadėjo atgal į Maskvos glėbį pulti raginę veikėjai – primena to meto televizijos, radijo laidų citatos, spaudos publikacijos.
Nepaisant nerimo dėl visiškai neaiškaus rytojaus, lyg šeimoje susigyvenusi šešių VU studentų kompanija alsuoja jaunų žmonių gyvenimo ritmu, į ateitį žiūri optimistiškai, ieško savęs, trokšta būti laisvi, mylimi ir patys planuoti savo ateitį.
Antikine filosofija ir literatūra besižavintis Tomas ieško atsakymų, ar antikos ir šių laikų žmonėms vergovė ir laisvė reiškia tą patį. Ir kuo skiriasi budėtojas nuo gynėjo?
Ir kuo skiriasi budėtojas nuo gynėjo?
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Šeštadienį, šiek tiek po 3 val. popiet, keleiviams pranešta, kad traukinys Vilniuje (numatytas atvykimo laikas buvo 21 val. 18 min.) išvis nesustos.
„Kodėl?“ – paklausiau traukinio palydovo ruso.
„Vaina“, – atsakė paprastai.
(Ina Navazelskis. Fragmentai ir lūžiai...)
Tankų ir šarvuočių džeržgesys iki geležinkelio stoties neatsirito, nors ausyse dar spengė, bet jau mažiau. Rimo tas nemalonus, įkyrus triukšmas, bet miesto dar negirdėjo gerai kaip iki tol.
Troleibusai dar nevažiavo.
Naktis buvo šaltoka.
Taksi samdytis nesinorėjo, nes kainas taksistai užlenkė tokias, kad atrodė kaip per patį tikriausią karą ar pasaulio pabaigą, tik važiuojančiųjų nelabai atsirado.
Ta mintis tarsi pažadino Tomą.
Karas.
Kiekviena karta privalo turėti savo karą. Koks ten filosofas aiškino šitą tiesą? Bet galvoje nekilo kitų minčių, tik ta vienintelė – karas.
Kiekviena karta privalo turėti savo karą. Koks ten filosofas aiškino šitą tiesą?
O dabar kas su kuo kariauja?
Tankas prie Radijo ir televizijos komiteto pasisukiojo ir šovė tuščiu šoviniu. Prieš tai atsukęs vamzdį į beginklius žmones, skanduojančius savo šalies pavadinimą. O gal dainuojančius?
Ką tik buvo išvažiavęs „Armonikos“ ansamblis. Jo solistas, iš televizijos ekranų gerai pažįstamas Tomui, Stasys Liupkevičius kvietė čia atvykti Mykolą Burokevičių su Juozu Jermalavičiumi pašokti pasiutpolkės ar kepurinės.
Adresas – S. Konarskio g. 49, šokis kartu su gynėjais.
Adresas – S. Konarskio g. 49, šokis kartu su gynėjais.
Gynėjai smagiai pašoko su mikliosiomis ansamblio šokėjomis, net ir liaudiškų šokių nemokantis Tadas pastrikinėjo kartu su kitais.
„Pažyma. Operacija
Visuma suderintų ir susijusių tikslais, užduotimis vietos ir laiko mūšių, kautynių, smūgių ir įvairių kariuomenės pajėgų, vykdomų vienu metu ir nuosekliai pagal bendrą sumanymą ir planą, vykdant operatyvinės krypties užduotis (tam tikram rajone, zonoje) nustatytu laiko tarpu. Karinių veiksmų forma.
Pagal dalyvaujančias pajėgas ir priemones operacijos gali būti bendros, savarankiškos ir t. t. Pagal karinių veiksmų pobūdį skiriamos puolamosios ir ginamosios. Pagal laiką ir cikliškumą – pirmosios ir vėlesnės...“
Kai tankas, atsukęs bokštą, šovė, sprogo gatvės žibintai, ir aplinkui įsivyravo tamsa.
Tamsa juk niekada taip netikėtai neužklumpa, tik įkritus į rūsį arba... Tomas nenorėjo nei garsiai, nei mintyse to žodžio ištarti, bet neištvėrė.
Tamsa juk niekada taip netikėtai neužklumpa, tik įkritus į rūsį arba... Tomas nenorėjo nei garsiai, nei mintyse to žodžio ištarti, bet neištvėrė.
Arba per karą.
Karas jam buvo baisus žodis net tada, kai tarė jį mintyse.
Ypač po visko, kas buvo nutikę šią naktį.
Kažkur buvo girdėjęs posakį „aklina tamsa“, tačiau ji nebuvo aklina, kareiviai turėjo prožektorių, kuris sukiojosi.
Taip bent atrodė Tomui, kad turėjo. Tarsi viską matanti akis.
Taip bent atrodė Tomui, kad turėjo. Tarsi viską matanti akis.
Iš kažkur kaip per karą pasipylė desantininkai, ėmė kažkas sproginėti po kojomis ir, kaip filmuose rodo, sprogimo sukelta banga ardė skanduojančiųjų gretas, žmones lengvai, tarsi be skausmo bloškė ant plono sniego sluoksnio. Bet nusileidus ant žemės, sušalusios į akmenį, buvo skausminga.
Tokios sprogimo bangos nusviestas į šoną Tomas dar spėjo pamatyti, kaip desantininkas smogė kalašnikovo buože į veidą vyriškiui, su kuriuo susikibęs ką tik skandavo „Lie–tu–va!“
Tomas, apsuptas smirdinčio sprogimo dūmų kamuolio, parkrito ir nusirideno už maždaug penkių metrų nuo stovėjimo vietos.
Apsvaigęs, gal kiek kontūzytas.
Mėgino stotis, kosėjo springdamas dūmais.
Gal susimušė plaučius, gal nuo to užspaudė kvapą.
Nežinojo nieko tą akimirką. Tik stengėsi atsistoti.
Ausyse cypė, kojos neklausė, lyg nutirpusios, lyg vatinės linko. Kaip girtas stojasi, kai galva sunkesnė už vidurinę kūno dalį.
Atsistojo šiaip taip.
1.00 val. Iš Šiaurės miestelio Vilniuje išvyko kolona šarvuotosios technikos, tikslas – dezinformuoti priešišką pusę ir daryti psichologinį spaudimą destruktyvioms pajėgoms. Septyni šarvuotosios technikos vienetai priartėjo prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pastato, bet buvo blokuoti susirinkusiųjų...
Tai karas čia ar ne karas, svarstė Tomas, atsirėmęs į geležinkelio stoties sieną ir žiūrėdamas į karštai apie kažką besikalbančius taksistus. Dar pasižiūrėjo į savo kojas, lyg norėdamas įsitikinti, ar stovi ant tų ne taip seniai jo neklausiusių kojų.
Stovi, bet atsirėmęs į sieną.
Taksistai niekur nedingę.
Jie aiškiai kalbėjosi ne apie kainas, bet jis ar dėl lengvos kontuzijos, kurią sukėlė sprogimas po kojomis, ar nuo tanko šūvio, o gal paprasčiausiai dėl pravažiuojančio kažkokio traukinio keliamo triukšmo negirdėjo, ką ten taip karštai, vienas per kitą aptarinėja naktinio Vilniaus žinovai.
Kita vertus, atrodė, kad nėra tai svarbu, nes dabar karo klausimas buvo užstrigęs jo galvoje.
Kita vertus, atrodė, kad nėra tai svarbu, nes dabar karo klausimas buvo užstrigęs jo galvoje. Ir vaizdas, kaip įtūžęs desantininkas smogia tam nepažįstamam vyriškiui į veidą.
Dabar atrodė, kad Tomas girdi net duslų smūgį, tačiau tuoj pat suprato, jog tai tik kontuzijos padarinys, nes nieko negirdėjo po sprogimų ir šūvių.
Viskas vyko tyloje ir beveik tamsoje.
Švietė tik Radijo ir televizijos komiteto pastatų langai.
Tomas nematė, kas vyko toliau, tik žinojo, jog desantininkai pro gynėjų gretas prasiskynė kelią link durų.
1.20 val. Iš Šiaurės miestelio Vilniuje pajudėjo kolonos į operacijos vykdymo rajonus...
Stotyje per garsiakalbį pranešė apie kažkokio traukinio atvykimą.
Tas kitas traukinys, matyt, prekinis, jau buvo beveik nudundėjęs, bet Tomas vis tiek neišgirdo, iš kur atvažiavo kitas traukinys.
Ar traukiniai važiuoja į karo zoną?
Ar traukiniai važiuoja į karo zoną?
Keleiviniai traukiniai?
Gal tai visai ne karas? Juk vieni šaudo, kiti dainuoja, skanduoja, meldžiasi.
Taip nebūna.
Taip būna kare.
Per karą einama kariauti, gintis ar pulti, o mes ėjome budėti.
Ką reiškia budėti?
Saugoti.
Vadinasi, tai ne karas.
Bet kodėl tada iš Radijo ir televizijos komiteto pastato šaudė budėtojams virš galvų šviečiamosiomis kovinėmis kulkomis? Kodėl, privažiavę su kovine desantininkų mašina, prie naujojo pastato išlaužė statybininkų tvoros vartus? Mat ten statybininkai kažką dirbo ir buvo aptvėrę fasadinę dalį. Šalia tos tvoros, ant tako, vedančio prie įėjimo į pastatą, ir stovėjo Tomas bei kiti gynėjai. Kodėl desantininkai šoko į pastatą ir išspardė langus, lyg pačius pikčiausius priešus?
Bet kodėl tada iš Radijo ir televizijos komiteto pastato šaudė budėtojams virš galvų šviečiamosiomis kovinėmis kulkomis?
O paskui ir gynėjams ėmė šaudyti virš galvų.
Ką tik visiems, kurie dainavo ir šoko, šaudė virš galvų.
Mes budėjome.
Mūsų ir prašė ateiti pabudėti. Tomas tą gerai prisiminė.
