Persikraustymas į Vilnių buvo naujas pliūpsnis emocijų. Čia susidūrė su visai naujais gyvenimo iššūkiais. Įvyko Baltijos kelias, Sausio 13-osios nakties įvykiai, kurie į kiekvieno Lietuvos gyventojo atmintį įsirėžė visam gyvenimui.
Antroje knygos dalyje aprašomas svarbiausias aviacijos įvykis – sklandymo čempionatas. Jame daugiausia akcentuojama emocinė pusė, aprašomos pilotų nuotaikos ir skrydžio romantika! Prisiminimų intarpuose pateikiami įdomiausi aviacijos nuotykiai: dalyvavimas aviacijos šventėse minint S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio jubiliejų, aviaralis su sklandytuvais, kurį nufilmuoti atvažiavo televizija iš Maskvos, taip pat lėktuvo be piloto po aerodromą gainiojimasis.
Antroje knygos dalyje aprašomas svarbiausias aviacijos įvykis – sklandymo čempionatas.
Nepriklausomybės laikais nepamirštamas buvo skrydis su sklandytuvais per Baltijos jūrą į Švediją, į pasaulio sklandymo čempionatą, kur pirmą kartą Lietuva pakviesta kaip savarankiška valstybė, ir persunktas ironija užkulisinis gyvenimas. Taip pat Italijos karinių oro pajėgų grupės „Frecce Tricolori“ („Trispalvės strėlės“) pasirodymas Vilniaus oro uoste, kuris sukėlė žiūrovų susižavėjimą, ir kt.
Knygos gale pateikiami keturi straipsniai, kurie, autoriaus tvirtinimu, yra nepakankamai viešinti. Tai – Prienų eksperimentinės sportinės aviacijos gamykloje išmėginant lietuviškus sklandytuvus lakūnų bandytojų pavojingas darbas, jų patirtos avarijos, kur neretai tik per stebuklą pavykdavo išsigelbėti, aviatorių dalyvavimas Baltijos kelyje. Kai 1990 m. per Lietuvos aeroklubo konferenciją generolas iš Maskvos pareiškė, kad visa aviacijos technika iki paskutinio varžtelio „jokiu būdu nepriklauso Lietuvos liaudžiai“, lyg susitarus aviacijos klubuose nuo sovietų imta slėpti sportinius lėktuvus, sklandytuvus, parašiutus ir kt. Tai irgi buvo Lietuvos Nepriklausomybės kova!
Paskutinis straipsnis – apie aviacines keliones aplink Žemės rutulį, prie kurių prisijungė Lietuvos atstovai. 2012 m. pirmoji lietuvių įgula – Ignas Krivickas ir Jonas Juknius keturviečiu lėktuvėliu „Mooney M20 R“ apskrido aplink pasaulį, o po ketverių metų, 2016-aisiais, J.Juknius su Kirgizijos pilotu tokiu pat lėktuvėliu antrą kartą apjuosė Žemės rutulį, tik šį kartą skrido priešinga kryptimi – į vakarus. Tarptautinė asociacija, vienijanti aplink Žemę skrendančius pilotus („International Earthrounders Association“), patvirtino, kad šis skrydis iš visų, atliktų su vienmotoriu lėktuvu, atliktas arčiausiai Žemės pusiaujo.
Knygoje yra nemažai humoro ir įronijos elementų, kurie pagyvina nuotykius.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
MOKYKLA
Rodos, ketvirtoje klasėje su klasioke, spoksodami į ant sienos pakabintą Lenino paveikslą, susiginčijo, ar „revoliucijos vadas“ turėjo vaikų. Klasiokė aiškino, kad daug turėjo, nes yra begalė anūkų! Pavyzdžiui, jos draugė yra Lenino anūkė – vadinasi, giminė. Martynas galutinai susimaišė, nes girdėjo sakant draugus, kad jie irgi yra Lenino anūkai. Nutarė paklausti mokytojos.
Ji kažkodėl labai susinervino ir paaiškino, kad Leninas vaikų neturėjo, o Lenino anūkais vadina visus vaikus, kurie yra spaliukai.
Ji kažkodėl labai susinervino ir paaiškino, kad Leninas vaikų neturėjo, o Lenino anūkais vadina visus vaikus, kurie yra spaliukai. Martynas neatlyžo: „Kaip galima vadinti Lenino anūkais, jei jie nėra jo anūkai?“ Mokytoja dar labiau susinervino, pastatė jį į kampą, o pažymių knygelėje įrašė pastabą, kad per pamoką trukdo dirbti mokytojai. Grįžęs į namus papasakojo, kodėl mokytoja jį nubaudė, keista, tėvai nebarė, tik liepė apie tai daugiau nešnekėti. Kur čia šuo pakastas, taip ir nesuprato.
Kai po karo teta iš JAV per Kalėdas atsiųsdavo siuntinius, kuriuose daugiausia būdavo drabužiai, Martynas su broliu ir seserimi miestelyje atrodydavo, švelniai tariant, kaip povai. Brolis, kad tėvai nepastebėtų, eidamas į mokyklą savo amerikonišką striukę paslėpdavo namo palėpėje, o Martyną prašydavo atnešti milo paltą.
Mokytojai neleisdavo Martynui naudoti amerikoniško tušinuko ir liepdavo rašyti, kaip ir visi mokiniai, plunksnakočiu, nors patys noriai skolindavosi „supuvusių kapitalistų rašymo priemonę“.
Bendraklasis Lionia buvo stambokas ir storomis lūpomis. Dūdų orkestre grojo dideliu variniu pučiamuoju instrumentu, vadinamu bosu. Kai mokinius veždavo dirbti į kolūkį, šis būdamas visada alkanas nesivaržydavo valgyti už du, o kartais ir už tris. Kartą mokiniai surengė varžybas „kas išgers daugiau pieno“. Aišku, nugalėtoju tapo Lionia, užteko išgerti „tik“ aštuonias stiklines! Pasibaigus akcijai, jis išdidžiai priėmė pasveikinimus ir vaikščiojo įtartinai status. Staiga prie jo, kvepiančio pienu, prisiartino kalė su keturiais šuniukais. Bosas gracingai pasilenkė jų paglostyti, o iš burnos lyg iš pavirtusio butelio išsiliejo visas išgertas turinys. Kalė su šuniukais, lyg iš dangaus būtų nukritusi mana, pasigardžiuodami viską išlakė. Susirinkusiesiems reginys sukėlė ekstazę.
Pasibaigus akcijai, jis išdidžiai priėmė pasveikinimus ir vaikščiojo įtartinai status.
Kaip ir dauguma, Martynas mokėsi vidutiniškai. Atėjus pavasariui, kai artėdavo mokslo metų pabaiga, pasiskaičiuodavo, kiek gali gauti dvejetų, kad jie dar netrukdytų peršokti į aukštesnę klasę, ir nekvaršindavo sau galvos. Kad tėvai nesijaudintų, pažymių knygelėje tupinčius dvejetus užklijuodavo mažyčiu popieriaus lapeliu. Tėvų nuraminimo priemonė veikė kaip sviestu patepta tol, kol tėvas pametė prakeiktus akinius. Tikrindamas pažymių knygelę, kad geriau matytų, jis priglaudė prie pat stalinės lempos ir išvydo... tuntą kirbančių dvejetų (vajėzau, pats pasibaisėjo tokiu vaizdu), o kai nuo jos patraukė, išnyko! Iš pradžių tėvas niekaip nesuprato tokio fokuso, bet netrukus susiorientavo.
Martynas pasiruošė pačiam blogiausiam, tačiau išgelbėjo pati mokykla, kad ir kaip keista būtų. Milicija pagavo grupę jos mokinių, tie lupdavo telefonų ragelius iš telefonų būdelių. Mokykla nuskambėjo per visą respubliką, todėl Martyno nusikaltimas buvo traktuojamas kaip įprasta „rutina“. Bet tėvas nuo to karto numodavo ranka: „Et, iš jo nieko neišeis...“ – (brolis mokėsi labai gerais pažymiais!), o mamai rūpėjo, kad neliktų antriems metams ir „neprisidirbtų“.
Iš dėstomų disciplinų jam labiausiai patiko geografija, istorija, fizinis ir šiek tiek biologija. Teisybę pasakius, mokslas apie sliekus ir varles nelabai traukė, bet mokytoja, pravardžiuojama Čita, pasakodama apie žmogaus anatomija, kartą mokinių paklausė, kas yra žmogus. Martynas kažkur girdėjo sakant, „homo est sapiens animal“. Nuo to karto Čita daugiau jo neklausinėjo ir per pamokas galėjo ramiai skaityti romanus.
Geografijos pamokas jis mėgo labiausiai. Perskaitė begalę knygų apie Šiaurės ir Pietų ašigalių užkariavimus, apie Kolumbą, Magelaną ir kitus.
Geografijos pamokas jis mėgo labiausiai. Perskaitė begalę knygų apie Šiaurės ir Pietų ašigalių užkariavimus, apie Kolumbą, Magelaną ir kitus. Nemažą įtaką turėjo ir mokytoja, ji naują temą pateikdavo įdomiai, klausydavosi visi išsižioję. Ji neturėjo jokios pravardės, ne todėl, kad mokiniai ją gerbė, bet kažkodėl prie jos nelipo. Per pamokas mokiniai paslapčia siųsdavo vienas kitam lapą, jame kiekvienas turėdavo įrašyti vis naują pasaulio šalių sostinę, jūrą, kalnus ar panašiai. Laimėdavo tas, kurio įrašas likdavo paskutinis. Kartą tai pastebėjo mokytoja, užuot nubaudusi, ji įsitraukė į žaidimą ir užrašė Kalbuko ugnikalnį, kurį 1861 m. tyrinėjo Ignas Domeika – Santjago (Čilė) universiteto rektorius, lietuvis. Taip mokiniai „netyčia“ sužinojo apie lietuvį mokslininką, kurio vardu kitoje Žemės rutulio pusėje pavadintas miestas, mineralas, Andų kalnagūbris, o mokytoja dar labiau išpopuliarėjo.
Žavėjosi Martynas Napoleonu, Suvorovu, Cezariu, Aleksandru Makedoniečiu, bet apie juos buvo pasakojama mažai, todėl apie „pačią sąmoningiausią darbininkų klasę“ mokėsi tik tiek, kad negautų dvejeto. Apie istorijos mokytoją pakeitusį rūstoką vyrą vieni šnekėjo, kad jis tarnavo kariuomenėje Kuboje, kiti – kad pakliuvo į didelę automobilių avariją ir vos nesudegė (miesto pirtyje matė, kad jo kūnas išvagotas randais). Istoriją jis dėstydavo įdomiai, su tam tikru patosu, bet mokiniai jo prisibijodavo.
Istoriją jis dėstydavo įdomiai, su tam tikru patosu, bet mokiniai jo prisibijodavo.
Kartą jo įtūžį teko patirti ir Martynui. Buvo žiema, eidamas gatve sutiko merginas iš gretimos klasės. Viena iš jų, juodbruvė, seniai jam krito į akį, norėdamas parodyti simpatiją merginas apmėtė sniego gniūžtėmis. Jos, atsakydamos tuo pačiu, linksmai krykštavo. Po kelių dienų per istorijos pamoką jis buvo pakviestas atsakinėti. Tik pradėjo pasakoti, o mokytojas žiūrėdamas pro langą nutraukė: „Įsirašyk savo dienoraštyje, kad gatvėje užkabinėjai merginas.“ Martynas bandė prieštarauti, esą nesupranta, apie ką kalbama, bet mokytojas staiga trenkė kumščiu į stalą ir suriaumojo: „Išvarysiu iš mokyklos!!!“ Nepajuto, kaip drebančiomis rankomis pažymių knygelėje sukeverzojo sau pastabą. Po „egzekucijos“ atsilošęs kėdėje konstatavo:
– Pažiūrėkit, kaip atrodo mūsų playboy‘us. – Ir po trumpos pauzės pridūrė: – Muchacho (isp. vaikinas, vyrukas).
Bet kai bedūkdamas netyčia įplėšė Lenino portretą, tai pamatęs mokytojas nenuvedė į direktoriaus kabinetą, tik apstaugė ir liepė tučtuojau nunešti Leniną darbų mokytojui. Tas irgi prigrasino, bet taip suklijavo, kad nė žymės neliko. Bėgo dienos, ir dėl įvykio niekas jo nekušino. Vėliau suprato, jei istorijos ar darbų mokytojai būtų prasitarę mokyklos vadovybei, kad jis „išniekino brangaus Iljičiaus portretą“, būtų buvę riesta. Tada su vilko bilietu tikrai išlėktų lauk, kaip tai atsitiko mokiniui iš gretimos mokyklos.
Kad fizikos mokytojas vrednas, žinojo visa mokykla.
Kad fizikos mokytojas vrednas, žinojo visa mokykla. Su mokiniais elgdavosi lyg su bandomaisiais triušiais. Laikydavo ilgai po pamokų, prisigalvodavo visokiausių įskaitų, egzaminų, dažnai užsisėsdavo ir panašiai. Negana to, iš mokytojo patirdavo patyčias ir nesiskaitymą. Jo užmojus visados palaikydavo mokyklos direktorius, todėl kolegų kritikos nepaisė ir dirbo išsijuosęs. Martynas pamena tėvų susirinkimą mokykloje, kuriame dalyvavo ir mokiniai. Tėvai, įskaitant ir jo motiną, išgyrė mokytojus, esą „vaikų gerovei jie aukoja ne tik savo sveikatą, bet ir asmeninį gyvenimą“.
Fizikorius rytojaus dieną, pasistiprinęs susirinkime tėvų išsakytomis mintimis, pasirodė gerai nusiteikęs. Martynas, pakviestas prie lentos atsakinėti „ne pagal grafiką“ (t. y. atsakinėjo praeitą pamoką, todėl šiai nesimokė), kad ir kaip muistėsi, iššokti aukščiau bambos negalėjo. Mokytojas, lyg būtų patyręs orgazmą, suraitė jam šaunų dvejetą. „Desertui“ pakvietė „seną pažįstamą“, bet šį kartą mokinys buvo gerai pasiruošęs ir išstudijavęs mokytojo psichologiją, klausimus gliaudė it riešutus ir neleisdamas įsiterpti atsakinėjo greitai ir konkrečiai. Net atsakė, kuriais metais ir mėnesį gimė Niutonas. Tada mokytojas „iš visai kitos operos“ paklausė, o kokio storio yra Antarktidos ledas. Mokinys suprato, kad jį pribaigė, ir sudėjo ginklus. Fizikorius išsišiepęs iki ausų ištarė niekinamą frazę: „Tai tu nieko nemoki.“ Sužlugdytasis eidamas į savo vietą iš nevilties garsiai sušuko: „Asilas!“ Mokytojas atsisuko nuo lentos ir lėtai tardamas žodžius paklausė: „Kas asilas?“ Mokinys, kiek padvejojęs, tarė: „Aš“, – ir atsisėdo į suolą.
Bet kartą mokiniai jam atkeršijo taip, kad net privertė verkti. O buvo taip. Klasėje sugedo apšvietimas ir lyg tyčia nebuvo elektriko. Viską sutvarkyti apsiėmė fizikos mokytojas. Prigrasęs mokinius nejungti elektros šviesos, ėmėsi krapštyti laidus. Tuo metu „kažkas“ nuspaudė elektros jungiklį. Pasirodė žiežirbos, dūmai ir „visų siaubas“, gavęs geroką elektros iškrovą, nukrito nuo taburetės. Tebegulėdamas ant žemės jis pradėjo žliumbti.
Pasirodė žiežirbos, dūmai ir „visų siaubas“, gavęs geroką elektros iškrovą, nukrito nuo taburetės.
Būdamas studentas, Martynas girdėjo, kad mokiniai, neiškentę jo patyčių, pasamdė „smogikus“, kurie jį prilupo. Teko įsikišti net milicijai.
Rusų kalbos mokytoja buvo atvažiavusi iš Sibiro, Tiumenės miesto. Su pagarba ir išraiškingumu ji pasakodavo apie rusų poetus. Atmintinai cituodavo ištisus Puškino, Lermontovo, Jesenino eilėraščius. Dažnai ją kviesdavo į literatūros vakarus, kuriuose deklamuodavo rusų poeziją. Jos paveiktas, Martynas kaipmat atmintinai išmoko keliolika eilėraščių, ne kartą su tėvais pabuvojo tuometiniame Leningrade ir aplankė daugumą įžymių vietų, įskaitant ir Puškino butą-muziejų Fotankos gatvėje.
Bet kartais jos veide, nors ir gerokai užpudruotame, būdavo matyti mėlynės. Sklido kalbos, kad ji vartoja alkoholį, todėl jos vyras taip auklėja. Mokiniams tai buvo akibrokštas, bet kai Martynas gatvėje pamatė ją svirduliuojančią, suprato, kad kalbos ne iš piršto laužtos.
Viešalka (pakaba), taip mokiniai vadindavo lietuvių kalbos mokytoją, buvo idėjinė komunistė ir didžiavosi esanti partinės organizacijos sekretorė. Kai laikraštyje „Tiesa“ paskelbdavo SSRS komunistų partijos generalinio sekretoriaus L.Brežnevo kalbą, ji pasibraukdavo svarbiausias vietas ir klasėje garsiai skaitydavo. „Smegenų plovimas“ trukdavo 10–15 minučių, paskui pakeltu balsu paklausdavo, ar yra klausimų, sulaukusi gūdžios tylos, reikšmingai atsikrenkšdavo ir pradėdavo dėstyti pamoką.
Viešalka (pakaba), taip mokiniai vadindavo lietuvių kalbos mokytoją, buvo idėjinė komunistė ir didžiavosi esanti partinės organizacijos sekretorė.
Jos pažįstami dirbo Lietuvos komunistų partijos Centro komitete, todėl mokykloje dažnai lankydavosi įvairios komisijos. Žodžiu, Viešalka intensyviai knisosi po direktoriaus kėde.
Bet vienas įvykis, regis, visus jos planus sužlugdė. Pažinodama rašytoją Juozą Baltušį, dažnai kviesdavosi į klasės susitikimą. Jo pasakojimai nuolat kartodavosi, todėl mokiniams būdavo nuobodoka. Jis pakeltu balsu tarsi bažnyčios sakykloje kalbėdavo: „Važiavau keliu ir mačiau, kaip javai linguoja, vadinasi, duonelės bus, bus duonelės.“ Galiausiai klasės pirmūnė įteikdavo gėlių ir paklausdavo: „Ar draugas rašytojas ilgai galvoja rašyti?“ Jis giliai atsikvėpdavo ir patikindavo, kad dirbs, kol nugrius. Vaikinai užduodavo žemiškesnius klausimus, pavyzdžiui, ką mano apie merginas, kurios rūko. Sovietinės lietuvių literatūros klasikas numodavo ranka ir, pabrėždamas kiekvieną žodį, lėtai tardavo: „Jeigu mergina rūko, tai ir visa kita daro.“
Du trečdaliai klasės merginų mėgdavo patraukti dūmą!
Taigi ir vėl jis buvo pakviestas į klasę ir, kol lietuvių kalbos mokytoja pristatydama pasakojo apie garbų rašytoją, šis kukliai sėdėjo pirmoje suolų eilėje ir laukė savo pasisakymo. Staiga jis pertraukė mokytojos ditirambus, atsistojęs išlemeno: „Vaje, kokios grožybės prirašytos...“ – ir pakėlęs galvą greitai išpėdino iš klasės. Mokytoja, nieko nesuprasdama, žvilgterėjo į atverstą suolą. Ten užrašytas kreida puikavosi riebus keiksmažodis. Jos veidą išmušė dėmėmis, galva ėmė tirtėti, paskui kažką žagtelėjo ir pavymui išbėgo.
J.Baltušis į mokyklą daugiau neateidavo, o mokytoja nuo patirto streso įgijo nervinį tiką, jis pasireikšdavo galvos purtymu. Taip Viešalką pervadino Purtule (vaikai negailestingi).
Fizinio lavinimo mokytoją vadindavo Gorila, mat jo pakaušis buvo atsikišęs.
Fizinio lavinimo mokytoją vadindavo Gorila, mat jo pakaušis buvo atsikišęs. Labiausiai mėgdavo futbolą, todėl per jo pamokas vaikai žaisdavo iki nukritimo. Jisai pripažindavo tiktai du pažymius: sporto „pamišėliams“ rašydavo penketą, o tiems, kurie fizinio nemėgo, ketvertą (penkių balų vertinimo sistema).
Kartą Gorila, nešinas laikraščiu, įbėgo į sporto salę ir susijaudinęs griausmingu balsu perskaitė, kad Galvės ežere aptiko delfiną, tai patvirtina legendą, jog Vytauto Didžiojo laikais buvo iškastas tunelis, kuris jungia Baltijos jūrą su Trakais. Buvo rašoma, kad delfinas išleidžia garsus, panašius į „irk, irk“, greičiausiai išmoko tai girdėdamas iš irkluotojų.
Po šio įvykio mokytojai juokdamiesi šaipėsi, kad Gorila patikėjo tuo laikraštininkų balandžio 1-osios pokštu.
Po šio įvykio mokytojai juokdamiesi šaipėsi, kad Gorila patikėjo tuo laikraštininkų balandžio 1-osios pokštu.
Dar buvo beveik dviejų metrų ūgio muzikos mokytojas Siurbėlė. Nešinas portfeliu, kėde ir ant krūtinės pūpsančiu akordeonu, jis įbėgdavo į klasę, pasisveikinęs kėdę pastatydavo prie esančios ir atsisėsdavo. Tada patenkintas sučepsėdavo ir žvilgsniu įsisiurbdavo į mokinį, tiksliau, mokinę ir pradėdavo tampyti muzikos instrumentą. Po pirmųjų akordų mokinys, kuris muzikuodavo su klavišiniais instrumentais, atsargiai jam patardavo. Darbui įsisiūbavus, mokiniai tyliai šliauždavo iš klasės, o kai prieš skambutį sugrįždavo, likusiųjų mokinių pažymių knygelėse puikuodavosi penketai.
Kai Siurbėlei reikėdavo eiti pas direktorių, prie jo durų ilgai stripinėdavo, kažką murmėdamas sau po nosim, ir kartkartėmis vis priglausdavo ausį pasiklausyti. Paskui lyg bitės įgeltas ryždavosi ir, sulenkęs kojas bei nuleidęs galvą, tartum nusikaltęs, atsargiai, lyg trauktų granatos žiedą, paspausdavo durų rankeną ir tyliai įsliūkindavo. O kai išeidavo ir uždarydavo duris, visu ūgiu atsitiesdavo ir kaip gandras išdidžiai nužirgliodavo.
Mokyklos direktorius buvo panašus į didelį vyno butelį, vadinamą „gesintuvu“, iš tokio prieš eidami į šokius mokiniai maukdavo „rašalą“. Jisai žinojo turįs šią pravardę, todėl per susirinkimus, užbaigdamas kalbą, visados sakydavo: „... ir prašyčiau, kad nebūtų jokių mokytojų pravardžiavimų...“ Martynas visada jam pasipainiodavo netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku. Tai kažkieno paliktas šiukšles liepia surinkti, tai elgesio pažymį sumažina iki trejeto, nes per šokius mokykloje įsivėlė į muštynes, ir panašiai. Kaskart jam varydamas savo kabinete pamokslus, Gesintuvas pradėdavo nevalingai lankstyti telefono laidą. Martynas stovėdavo nuleidęs galvą ir kartkartėmis dėbčiodavo į laidą.
Mokyklos direktorius buvo panašus į didelį vyno butelį, vadinamą „gesintuvu“, iš tokio prieš eidami į šokius mokiniai maukdavo „rašalą“.
Per abitūros matematikos egzaminą Martyną pasodino pačiame salės gale. Direktorius su egzaminų komisija buvo užsiėmę, todėl nepasinaudoti špargale atrodė griekas. Staiga per visą salę suskambo klasės auklėtojos pastaba, kad jis nenusirašinėtų (štai tau ir savas žmogus!). Direktorius pakėlė galvą ir, lyg širšės įgeltas, liepė ateiti ir išversti visas kišenes. Po egzekucijos pasitarę komisijos nariai leido traukti kitą bilietą, bet atsakinėti turėjo „ant smūgio“, t. y. be pasiruošimo. Martynas greitai išsprendė visus uždavinius ir atsakė į pateiktus klausimus, o kai Gesintuvas skaitė moralą, kaip reikia sąžiningai laikyti egzaminus, jo nejaudino – juk ką tik stovėjo ant bedugnės krašto! O Auklyba, lyg nieko nebūtų nutikę, nemirksėdama žiūrėjo į akis, spaudė ranką ir įteikė atminimo tušinuką su mokyklos užrašu.
Kai baigėsi vidurinės mokyklos egzaminai, jo charakteristikoje buvo įrašyta: „Pasiduoda draugų įtakai.“ Tėvas supanikavo, kad neįstos į jokią aukštąją mokyklą ir teks tarnauti sovietų kariuomenėje. Mama, greitai sužinojusi, kad mokyklos direktorių kankina inkstų liga, išrašė deficitinių vaistų receptą, kurį Martynui liepė nunešti į mokyklą direktoriui, mainais turėjo gauti ištaisytą charakteristiką, ir pridūrė: „Jokių kvailysčių!“
Kaip ir tikėjosi, direktorių rado savo kabinete. Gesintuvas įteikė charakteristiką ir ėmė nervingai lankstyti telefono laidą. Receptas marškinių kišenėje degino lyg įkaitintas metalo gabalas, bet Martynas kažkodėl jo neištraukė ir apsisukęs išėjo. Kiek paėjęs atsipalaidavo ir smalsumo genamas permetė akimis „ištaisytą“ charakteristiką. Įrašas „pasiduoda draugų įtakai“ tebebuvo.
Reikia pripažinti, kad ši savybė jį „sėkmingai“ lydėjo visą gyvenimą.
Kai Martynas su draugais parsisamdydavo krauti vagonus, pinigai nebūdavo svarbiausi, svarbiau už viską būdavo patirti nuotykį, pasijusti suaugusiam. Vieną rytą jis su draugais atėjo į geležinkelio stotį ir nusižiūrėjo vagoną su nedidelėmis metalinėmis plokštelėmis. Visi sutarė, kad darbas bus iš esmės švarus, tai ne kalkės ar anglys. Diadios Vanios, kuris paskirdavo darbus (fronte buvo praradęs dešinę akį ir koją), niekur nesimatė, todėl nelaukdami puolė krauti. Darbas ėjo kaip sviestu pateptas. Jau skaičiavo, kiek uždirbs, bet atklibikščiavo įtūžęs diadia Vania ir keikdamasis paaiškino, kad vagonas su visu turiniu skirtas kitam miestui. Teko iki pat ryto krauti atgal, o diadia Vania, vieną po kito rūkydamas „Belomor-kanal“ papirosus, keikėsi ir tulžingai rėkė, kad fronte buvo kur kas lengviau.
Kartais žaisdavo „rusišką ruletę“, kai pradėdavo judėti traukinio sąstatas, lįsdavo po vagonų sujungimais. Tai pastebėję iešmininkai gaudydavo nepaklusniuosius ir keikdavosi kaip vežikai.
Tėvai buvo labai užsiėmę, todėl apie daugumą šių nuotykių nieko nežinojo, nebent pranešdavo kaimynai arba šiaip pažįstami.
Tėvai buvo labai užsiėmę, todėl apie daugumą šių nuotykių nieko nežinojo, nebent pranešdavo kaimynai arba šiaip pažįstami. Ankstų pavasarį, kai upėje pajudėdavo ižas, Martynas su draugais senvagėje atsiskeldavo didelę ledo lytį ir ant jos plaukdavo. Negana to, pasivogdavo karbido ir ant ledo susikurdavo laužą. Praeiviai nuo tilto rėkdavo, bet jiems būdavo nė motais. Kartą tokio pasiplaukiojimo metu upės viduryje užplaukė ant seklumos.
Mėgindami nusistumti prasitampė dvi valandas ir niekaip. Pradėjo temti, teko šokti į ledinį vandenį ir tarp lyčių keberiotis į krantą. Draugas vos nenuburbuliavo, net vandens prarijo kelis gurkšnius ir vos laikėsi paviršiuje, bet viskas baigėsi laimingai ir šiaip ne taip išsikapstė. Kadangi buvo sustirę ir šlapi, į namus grįžti bijojo, todėl nusprendė išsidžiovinti netoliese esančioje katilinėje. Kūrikas buvo senyvo amžiaus, girtuoklis, bet berniukus mėgo. Kol rūbai džiūvo, kad nesusirgtų, jis liepė išgerti velnio lašų. Martynui pirmą kartą teko paragauti alkoholio, buvo šleikštu, bet pasidarė žymiai šilčiau.
Kai grįžo namo, apie savo nuotykius išsipasakojo seseriai, tik liepė nesakyti mamai. Sesuo tik linktelėjo ir nubėgo pas mamą, viską išklojo.
Po to draugams jis išdidžiai rodė nuogą nugarą su lininio rankšluosčio kirčių žymėmis ir kartojo: „Neišdaviau, nė vieno!“.
Kai saulė smarkėliau pradėdavo šildyti, berniukai susiburdavo prieplaukoje, jos viršininkas buvo vietinis upių vilkas.
Kai saulė smarkėliau pradėdavo šildyti, berniukai susiburdavo prieplaukoje, jos viršininkas buvo vietinis upių vilkas. Iš pažiūros niūrus, bet sudominti mokėdavęs, todėl berniukai su malonumu valtis dažydavo, smaluodavo, lopydavo, gramdydavo jų dugnus.
Pats įdomumas prasidėdavo, kai per ledonešį patvindavo Nemunas ir visi jo intakai. Upių vilkas pasiimdavo ištikimiausius berniūkščius ir su didžiule dore patvinusiu upeliu, kurio vagą žymėdavo tik virš vandens iškilę medžiai, plaukdavo į Nemuną. Jungoms tekdavo laimė pavairuoti net iki pat žiočių, įtekančių į Kuršių marias. Nemune jie ieškodavo ant plaukiančių ledo lyčių tupinčių žvėrių. Gelbėdavo nusilpusias lapes, išsigandusius kiškius bei baikščias stirnas. Aišku, berniūkščiai būdavo daugiau statistai, juodą darbą atlikdavo žvejai, bet jausmas, kad teko dalyvauti gelbėjant laukinius žvėris, pakylėdavo ir suteikdavo peno fantazijai. Tėvai, žinoma, nieko nežinodavo.
