Autentiškas paties dalyvio pasakojimas apie tankų karybos taktiką, planavimą ir operacijų detales tiesiog persmelktas nepakartojamos įžvalgos. Dėl fronte įgytos kovinės patirties, glaudaus bendravimo su tankistais bei ryšių su tokiais garsiais karvedžiais kaip Erwinas Rommelis, Hermannas Balckas ir Erichas von Mansteinas ši vertinga knyga praplečia mūsų supratimą apie Antrojo pasaulinio karo eigą ir kovos su šarvuotąja technika būdus.
„Tankų mūšiai 1939–1945 m.“ nuo pradžios iki pabaigos skirta karo temai ir parašyta remiantis asmenine Antrojo pasaulinio karo patirtimi. F. von Mellenthinas pats dalyvavo visose kampanijose, kurias vykdė tankų daliniai. 1939 m., tarnaudamas 3-iajame korpuse, jis aktyviai veikė Lenkijos kampanijoje, po jos vyko Prancūzijos užkariavimas, Balkanų kampanija, kovos Vakarų dykumoje ir Rusijos kampanija, apėmusi Stalingrado bei Kursko mūšius. Sąjungininkams įsiveržus į Prancūziją 1944 m., jį paskyrė į Vakarų frontą. Būtent šiame fronte 1945 m. F. von Mellenthiną į nelaisvę paėmė amerikiečių kariai. Po dvejų su puse metų vėl išėjęs į laisvę, jis emigravo į Pietų Afriką.
Taigi šiam generolui majorui Antrajame pasauliniame kare teko dalyvauti daugybėje lemiamų mūšių, sutikti daug narsių, puikių karių ir iš arti matyti tankų mūšius skirtingomis karo sąlygomis: nuo apsnigtų Rusijos miškų iki Vakarų dykumos. Nors ir parašytas žvelgiant iš vokiečių pozicijos, F. von Mellenthino pasakojimas neapsiriboja tik vokiškais šaltiniais. Rašant remtasi ir britų bei amerikiečių išleistais atsiminimais, nes knygos autorius siekė pateikti objektyvią ataskaitą apie kampanijas, kuriose pačiam teko dalyvauti.
Būdamas Vokietijos karininkas, F. von Mellenthinas, žinoma, buvo labai susirūpinęs Vokietijos ginkluotųjų pajėgų garbe ir prestižu. Šiaip ar taip, 1939–1945 m. Vermachtas atliko neįtikimų žygdarbių ir garbingai išlaikė senąsias vokiečių tautos karines tradicijas. Visgi knygos autorius nesiekė išaukštinti šio konflikto ar skatinti mąstyti apie pagiežą arba kerštą. Atvirkščiai, jis norėjo realistiškai pažvelgti į taikos ir karo klausimą.
Pasak karo žurnalisto ir istoriko S. L. A. Marshallo, F. von Mellenthinas yra didelio proto žmogus, kritiškai vertinantis techninius klausimus ir pagarbiai žiūrintis į istoriją. Kiti knygų autoriai, rašantys apie karą, turėtų prieš jį nukelti kepures ir pagarbiai nusilenkti.
Knygą iš anglų kalbos vertė Algis Malickas.
Siūlome šios knygos ištrauką.
Gimiau 1904 m. rugpjūčio 30 d. senajame Vokietijos pirklių mieste Breslau, įsikūrusiame mūsų gražiojoje Silezijos provincijoje.
Winstonas Churchillis pasakojo, kaip 1908 m. jis stebėjo Vokietijos kariuomenės pratybas ir buvo supažindintas su Jo imperatoriškąja didenybe kaizeriu Vilhelmu II. Kaizeris jį pasveikino sakydamas: „Nuostabus kraštas ta mūsų Silezija. Vertà, kad dėl jos būtų kovojama.“ Dabar Silezija priklauso Lenkijai, ir daugelis garsių vietų, susijusių su Vokietijos istorija bei tradicijomis, – Loitenas, Lignicas, Kacbachas – dingo iš Europos žemėlapių. Silezijos likimas ištiko ir Pomeraniją, iš kurios kilusi mano tėvo šeima ir kur pirmieji Mellenthinai įsikūrė dar 1225 metais.
Mano tėvas Paulis Henningas von Mellenthinas turėjo pulkininko leitenanto laipsnį ir tarnavo artilerijoje; žuvo mūšyje Vakarų fronte 1918 m. birželio 29 dieną. Esu jo trečiasis sūnus. Mano motinos vardas Orlinda, mergautinė pavardė von Waldenburg. Jos šeima kilusi iš Silezijos ir Brandenburgo, prosenelis buvo Prūsijos princas Augustas, Frydricho Didžiojo sūnėnas. Motina buvo man kelrodė žvaigždė taikos bei karo metais ir po tėvo ankstyvos žūties pakėlė visą naštą augindama ir auklėdama mus tris. Ji iškeliavo Anapilin 1950 m. rugpjūtį, po kelių savaičių aš išvykau į Pietų Afriką.
Breslau lankiau realinę gimnaziją ir ją baigęs, 1924 m. balandžio 1 d., įsirašiau į 7-ąjį kavalerijos pulką. Jis buvo įsikūręs Breslau, ir šio pulko tradicijos siekė imperatoriškosios kariuomenės įžymių „baltųjų kirasyrų“ laikus. Visą gyvenimą aistringai mylėjau žirgus ir, prisimindamas tuos vienuolika metų, praleistų tarnaujant kavalerijoje, manau tą laiką buvus laimingiausiu laikotarpiu gyvenime. Pirmieji ketveri metai kariuomenėje buvo sunkūs, nes tuo metu rengiausi gauti karininko laipsnį. Pradėjau tarnybą kaip reiteris, po pusantrų metų buvau paaukštintas iki jefreitoriaus. 1926 m. mokiausi pėstininkų mokykloje Ordrufe, o vėliau – kavaleristų mokykloje Hanoveryje, kur dalyvaudavome išsamiose taktikos ir jojimo pratybose.
1928 m. vasario 1 d. man buvo suteiktas leitenanto laipsnis, dėl to labai didžiavausi. Reichsvere, kuriame tarnavo 100 000 vyrų, tik 4000 pareigų visoje kariuomenėje skirta karininkams. Atranka buvo griežta, nes vyriausiasis vadas generolas von Seecktas nusprendė, kad jo karininkai turėtų būti corps d’élite. Būdamas pulko karininkas, iki 1935 m. vadovavau kavaleristų eskadronui ir nepraleisdavau progos pasimėgauti žirgų lenktynėmis bei konkūrų varžybomis.
1932 m. kovo 2 d. vedžiau Ingeborgą, mergautinė pavardė von Aulock, majoro Aulocko ir Nonos, mergautinė pavardė Malcomess, dukterį. Mano žmonos senelis 1868 m. emigravo į Pietų Afriką. Ten su šeima gerai įsikūrė Rytų provincijoje: vienas iš namiškių ėjo senatoriaus pareigas Sąjungos parlamente. Dėl senelio palikimo, kurį žmona gavo baigiantis Antrajam pasauliniam karui, galėjome emigruoti į Pietų Afriką, nes Rytų Vokietijoje praradome visas savo valdas ir nuosavybę. Susilaukėme dviejų sūnų ir trijų dukterų.
Iš pradžių neturėjau tikslo tapti štabo karininku, nes man labai patiko tarnauti mūsų dalinyje, buvau visiškai patenkintas likęs 7-ajame kavalerijos pulke. Deja, mano vadas pulkininkas grafas S*** pastebėjo, kad bjauriuosi darbu kanceliarijoje, ir pareiškė, jog parodžiau puikius gebėjimus per taktines pratybas, tad įsakė man parengti visus operatyvinius dokumentus ir pateikti divizijos štabui. Ten mano dokumentus priėmė, o grafas įvertino pastangas. 1935 m. spalį gavau įsakymą prisistatyti į karo akademiją Berlyne ir dalyvauti Generalinio štabo karininkų mokymuose.
Štabo personalo mokymai karo akademijoje truko dvejus metus. Pirmaisiais metais buvo mokoma vadovauti pulkui, antraisiais – divizijoms ir didesniems junginiams. Su ilgesiu prisimenu tuos karininkų kursus – tai mano paskutinės nerūpestingos dienos. Paskaitos vyko tik iki pietų, o po jų galėjai rinktis – mokytis ar imtis malonesnių dalykų. Prieškario Berlynas buvo patrauklus miestas, jame galėjai rasti viską, ko trokšta širdis: teatrų, sporto bei muzikos renginių, visuomeninį gyvenimą.
1937 m. rudenį sėkmingai baigiau karo akademiją, ir mane paskyrė į 3-iojo korpuso štabą Berlyne. Mano viršininkas buvo generolas von Witzlebenas. Vėliau jis vadovavo 1-ajai armijai Prancūzijos kampanijoje, buvo paaukštintas iki feldmaršalo ir paskirtas Vakarų fronto vyriausiuoju vadu, bet 1942 m. sausį atsistatydino. Von Witzlebenas atliko pagrindinį vaidmenį rengiant sąmokslą bei pasikėsinimą į Hitlerį 1944 m. liepos 20 d. ir vėliau gestapo buvo pakartas. Man buvo labai malonu tarnauti vadovaujant šiam išskirtiniam kariui; jį gerbė ir juo žavėjosi visi pavaldiniai.
Einant Berlyno korpuso štabo kapitono pareigas, man teko dažnai rūpintis valstybės tarnautojų sutikimu bei karinių paradų organizavimu. Padėjau rengti įvairius paradus fiurerio garbei, taip pat ceremonijas sutinkant Mussolinį ir Jugoslavijos princą Pavelą. Visada būdavau labai laimingas pagaliau išlydėjęs šiuos svarbius žmones: visi štabo karininkai prisimena palengvėjimą, kuris aplanko po sutikimo ceremonijos, įvykusios be menkiausių nesklandumų.
Labai įdomus buvo mano darbas vykdant kontržvalgybos užduotis bei rūpinantis mūsų karinių gamyklų apsauga Berlyno karinėje apygardoje. Vienas elegantiškas lenkų karininkas pavarde Sosnowskis sukėlė nemažą sąmyšį tarp vadovybės narių, kai, apsimetęs lenktyninių žirgų savininku, buvo supažindintas su karo departamente dirbančiomis sekretorėmis – damomis, kurios jam išdavė vertingų paslapčių. Buvau atsakingas, kad tokie įvykiai daugiau nepasikartotų!
Ketvirtajame dešimtmetyje Vokietijos kariuomenės mechanizavimas tapo viena svarbiausių užduočių. Pagal Versalio taikos sutartį Vokietijai buvo uždrausta disponuoti bet kokiais moderniais ginklais ar įranga, todėl mums neleido turėti nė vieno tanko. Puikiai atsimenu mokymus, kai, būdami jauni kariai, naudodavome medinius ginklus ir pabūklų maketus. 1930 m. mūsų motorizuotieji daliniai turėjo keletą pasenusių žvalgybos šarvuočių ir negausių motociklininkų kuopų, bet jau 1932 m. motorizuotasis junginys su tankų maketu dalyvavo pratybose. Po jų niekam neliko abejonių, kokį svarbų vaidmenį atliks šarvuočių pajėgos moderniame kare.
Kariuomenės modernizavimo iniciatorius buvo pulkininkas Heinzas Guderianas, kuris ilgą laiką ėjo Motorizuotųjų dalinių inspekcijos štabo viršininko pareigas. Jau tapo įprasta sakyti, kad Vokietijos kariuomenė tankų mūšio planavimo koncepcijų sėmėsi iš britų karo istorikų Liddellio Harto ir generolo Fullerio. Nedrįsčiau sumenkinti jų darbų svarbos, bet reikia pripažinti, kad jau 1929 m. vokiečių taktikos teorija buvo geriau išplėtota nei britų ir iš esmės panaši į tą doktriną, kurią sėkmingai įgyvendinome Antrajame pasauliniame kare. Noriu atkreipti dėmesį į generolo Guderiano knygos „Kareivio atsiminimai“ (Panzer Leader) ištrauką:
„Šiais 1929 m. aš įsitikinau, kad tankai, veikdami vieni ar kartu su pėstininkais, niekada nepasieks lemiamos svarbos. Man išstudijavus istorinius šaltinius, išėjus karinius mokymus Anglijoje ir padarius išvadas po mūsų pratybų su tankų maketais, tapo aišku, jog tankai niekada negalės panaudoti viso savo pajėgumo, kol kiti ginklai, kurie turi būtinai remti tankus, negalės judėti tokiu pačiu greičiu kaip jie ir neturės tokio pat pravažumo bekele. Įvairių karinių dalinių junginiuose tankai privalo atlikti pagrindinį vaidmenį; kitų rūšių ginklai atlieka pagalbinę funkciją. Būtų klaidinga tankus priskirti pėstininkų divizijoms: būtina kurti tankų divizijas, kurios turės visų rūšių ginklų, padėsiančių tankams kovoti visu pajėgumu.“
Ši Guderiano tankų dalinių veikimo teorija tapo pagrindu kuriant Vokietijos tankų armijas. Kai kas tyčiojasi iš karinės teorijos ir paniekinamai kalba apie „sofų generolus“, bet pastarųjų dvidešimt metų praktika įrodė, kad gyvybiškai svarbu blaiviai mąstyti ir įžvalgiai planuoti. Be abejo, teoretikas privalo turėti ir praktinės patirties (šiuo atžvilgiu Guderianas yra puikus pavyzdys), tačiau be jo išankstinio planavimo bet koks praktinis įgyvendinimas galiausiai žlugs. Britų ekspertai irgi priėjo išvadą, kad tankai atliks svarbų vaidmenį ateities karuose (tai buvo galima nuspėti po mūšių prie Kambrė ir Amjeno), bet jie tinkamai neįvertino bendro įvairios ginkluotės naudojimo tankų divizijoje. Tokios išvados lėmė, kad vokiečiai, plėtodami tankų taktiką, lenkė britus visu dešimtmečiu. Feldmaršalas lordas Henry Maitlandas Wilsonas aprašė savo pastangas Egipte 1939–1940 m. išmokyti 7-ąją tankų diviziją:
„Tankų divizijos pratybose pabrėžiau, kad, vykstant mūšiui, būtinà visų ginkluotės rūšių sąveika. Reikėjo paneigti pražūtingą doktriną, kuri pastaraisiais metais išpopuliarėjo dėl tam tikrų civilių rašytojų, kad tankų junginiai gali sėkmingai dalyvauti operacijose be kitų rūšių ginklų paramos. [...] Vokiečiai pirmieji paneigė šią nuostatą ir kitus mūsų prieškario žinovų klaidingus įsitikinimus.“
Nepaisant Liddellio Harto perspėjimų, jog reikia derinti tankų ir artilerijos veiklą, britų teorijos apie tankų naudojimą kare krypo prie „vien tik tankų“ koncepcijos, kuri, pasak feldmaršalo Wilsono, padarė labai neigiamą įtaką Didžiosios Britanijos kariuomenei. Tik 1942 m. pabaigoje britai pradėjo derinti bendrą tankų ir artilerijos veikimą savo tankų divizijose.
Prie mūsų tankų pajėgų plėtotės, be abejo, labai prisidėjo Adolfas Hitleris. Guderiano siūlymui mechanizuoti kariuomenę labai prieštaravo įtakingi generolai, tačiau sausumos kariuomenės vyriausiasis vadas generolas baronas von Fritschas buvo linkęs jam pritarti. Hitleris labai susidomėjo šiuo klausimu: jis ne tik skrupulingai išsiaiškino, kokių techninių problemų kils motorizuojant ir apginkluojant pajėgas, bet ir parodė, jog palankiai vertina Guderiano idėjas dėl taktikos bei strategijos. 1934 m. liepą buvo įsteigta Tankų pajėgų valdyba, kurios štabo viršininku paskirtas Guderianas, nuo tada pažanga įgijo pagreitį. Hitleris domėjosi ir dalyvavo naujų tankų bandymuose, o vyriausybė darė viską mašinų pramonei sukurti ir magistralėms tiesti. Tai buvo gyvybiškai svarbu, nes techniškai Vokietijos mašinų pramonė buvo labai atsilikusi.
1935 m. Vokietija oficialiai atsisakė vykdyti Versalio sutarties karinius įsipareigojimus. Tais pačiais metais įkurtos pirmosios trys tankų divizijos. Mano kavalerijos pulkas – vienas iš tų, kuriuos nuspręsta pertvarkyti į tankų dalinį. Buvome prisiekę kavaleristai, todėl apgailestaudami atsisveikinome su žirgais. Pasiryžome išlaikyti puikias Seydlitzo bei Zieteno tradicijas ir perduoti naujai formuojamam tankų korpusui. Didžiavomės, kad didžioji tankų divizijos dalis sudaryta iš buvusių kavalerijos pulkų. 1935–1937 m. vyko įtemptos derybos Vokietijos generaliniame štabe, mėginant nuspręsti, kokį vaidmenį atliks tankų pajėgos mūšiuose. Štabo viršininkas generolas Beckas pageidavo vadovautis prancūzų doktrina ir apriboti tankų naudojimą – jie turėjo tik paremti pėstininkus. Šią pražūtingą teoriją, kurios siaubingus padarinius patyrė Prancūzija 1940 m. vasarą, sėkmingai atmetė Guderianas, von Blombergas ir von Fritschas. 1937 m. pradėjome formuoti tankų korpusą, sudarytą iš tankų divizijos bei motorizuotosios pėstininkų divizijos. Guderianas buvo įžvalgus ir numatė ateityje kurti tankų armijas.
Tuo metu politinė situacija kaito. Šalies vidaus politikoje nacizmas galėjo įvairiai plėtotis, bet jo nemėgo profesinės karo tarnybos kariai. Reichsvero įkūrėjas generolas von Seecktas pritarė nuostatai, kad kariuomenė turi laikytis atokiau nuo politinių reikalų, ir jo poziciją dauguma gerbė. Nė vienas vokiečių karininkas nemėgo rudmarškinių maivymosi, o jų mėginimas vaidinti kareivius kėlė juoką ir panieką.
Kad ir kaip būtų, Hitleris neužtvindė kariuomenės SA būriais, netgi atvirkščiai – karių mobilizaciją ir išskirtinę teisę valdyti kariuomenę paliko Generaliniam štabui; jo puikūs laimėjimai užsienio politikoje, ypač sprendimas atkurti karinę galią, sulaukė visos vokiečių tautos didelio palaikymo. Vokietijos atgimimui ir tapimui didžiąja pasaulio jėga entuziastingai pritarė visi karininkai.
Tai nereiškia, kad mes norėjome karo. Generalinis štabas labai stengėsi sulaikyti Hitlerį, bet štabo pozicijos susilpnėjo, kai jis, nepaisydamas patarimų nedaryti, okupavo Reino kraštą. 1938 m. Generalinis štabas buvo nusistatęs prieš bet kokią intervenciją į Čekoslovakiją, kuri galėtų išprovokuoti karą Europoje, bet Chamberlaino ir Daladier silpnumas padrąsino Hitlerį naujoms avantiūroms. Man gerai žinoma, kad užsienyje į Vokietijos generalinį štabą žiūrima labai įtariai ir kad mano žodžiai apie mūsų nenorą veltis į karą bus vertinami skeptiškai. Geriausia, ką galiu padaryti, tai pacituoti Cyrilo Fallso, vieno geriausių britų karo istorikų žodžius (dar neseniai jis ėjo Chichelės profesoriaus pareigas Oksfordo universiteto Karo istorijos katedroje). Jis yra pasakęs:
„Mes savo šalyje manome galintys reikšti priekaištus Vokietijos generaliniam štabui, kad jis pritarė karo pradžiai 1914 metais. Kartais jį kaltiname tuo pačiu, kalbėdami apie 1939 m., bet aš sutinku su ponu Görlitzu, kad šiuo atveju kaltinimai neturi pagrindo. Galima kaltinti Hitlerį, nacistinę vyriausybę bei partiją ir netgi vokiečių tautą, bet Generalinis štabas nenorėjo karo su Prancūzija bei Didžiąja Britanija ir, netgi pradėjęs karą su jomis, nenorėjo kariauti su Rusija.“
Po taikaus Sudetų krašto problemos sprendimo 1938 m. spalį armija lengviau atsikvėpė. Tada ėjau Ic pareigas 3-iajame korpuse, mūsų štabas buvo įsikūręs Hiršberge, Silezijoje. Pagal Miuncheno susitarimo sąlygas galėjome taikiai užimti Sudetų kraštą ir, kai žygiavome pro galingas čekų fortifikacijas, visi jautėme palengvėjimą, kad pavyko išvengti kruvinų kautynių, kuriose pagrindinėmis aukomis būtų tapę Sudetų vokiečiai. Mūsų karius džiaugsmingai sutiko kiekviename kaime, pasitiko su gėlėmis ir iškeltomis vėliavomis.
Kelias savaites buvau atsakingas už ryšių palaikymą su Konradu Henleinu, Sudetų vokiečių pirmininku. Daug sužinojau apie šių pasienio vokiečių problemas – jie gyveno kultūrinėje ir ekonominėje priespaudoje. Pasitikėjimas Hitlerio vadovavimu neapsakomai išaugo, bet, aneksavus Bohemiją, 1939 m. kovą tarptautinė situacija tapo nepaprastai grėsminga. Tuo metu jau buvau grįžęs į Berlyną ir apsikrovęs darbais – organizavau didžiulį karinį paradą Hitlerio penkiasdešimtmečio proga. Šio parado tikslas buvo parodyti kariuomenės dydį ir jėgą. Kolonų priešakyje žygiuojantys vėliavininkai nešė visas Vermachto kovines vėliavas.
Troškau pabėgti nuo tokio gyvenimo – man nusibodo organizuoti „militaristinį cirką“, norėjau grįžti į kovos dalinį. Buvo parengti dokumentai mane paskirti metams į 5-ąjį tankų pulką, ten turėjau prisistatyti 1939 m. spalio 1 d., bet netrukus pablogėję santykiai su Lenkija sujaukė visus planus, o aš pasinėriau į štabo Operatyvinio skyriaus veiklą.
Nepaisydami karinių pajėgų telkimo prie rytinių sienų ir blogėjančių santykių su Didžiąja Britanija bei Prancūzija, vis dar tikėjomės, kad, pareikalavę grąžinti vokiečių miestą Dancigą, nesukelsime pasaulinio konflikto. Pretenzija į Dancigą būtų visiškai pagrįsta, jei ji būtų pateikta kitu metu ir kitokiu būdu. Kadangi ją pareiškėme netrukus po Čekoslovakijos aneksijos, ji sukėlė didelį susirūpinimą Londone ir Paryžiuje. 1945 m., būdamas karo belaisvis, iš tankų pajėgų generolo Geyro von Schweppenburgo, kuris anksčiau ėjo karo atašė pareigas Londone, sužinojau, kad Hitleris buvo įsitikinęs, jog intervencija į Lenkiją nesukels karo su Vakarų valstybėmis. Jis ignoravo savo karo atašė perspėjimus, kad Didžioji Britanija paskelbs karą, ir manė, jog nepuolimo sutartis su Rusija išsprendė visus nesutarimus.
1939 m. rugpjūčio pabaigoje ilgi III korpuso ešelonai dardėjo Berlyno gatvėmis sienos su Lenkija link. Visi buvo tylūs ir surimtėję. Supratome, kad, nepaisydama visų grėsmių, Vokietija peržengia Rubikoną. Nebuvo matyti kaip 1914 m. džiūgaujančios minios, kurią prisimenu, nes buvau jau dešimtmetis. Civilis ar karys – nė vienas nesijautė pakylėtas ar entuziastingas, bet buvo pasiryžęs atlikti pareigą iki galo: vokiečių kariai žygiavo pirmyn.
