Latvių rašytoja Laima Kota lietuvių skaitytojams labiau žinoma Muktupāvelos pavarde. Gausi ir įvairi jos kūryba yra pelniusi daugybę apdovanojimų. 2011 m. ištekėjusi už turkų poeto, rašytoja tapo Laima Kota, priėmė islamą, persikėlė gyventi į Turkiją ir ieško įkvėpimo Stambule.
„Kambarys“ – paskutinis L.Kota romanas. Tai kelionė laiku į XX a. 9 dešimtmetį, kai Latvija gyveno persitvarkymo, arba perestrojkos, metus. Veiksmas vyksta aštuoniuose kambariuose: čia varoma naminukė, renkasi būsimi muzikos dievaičiai, siuvami „tikri“ džinsai, rengiami pornofilmų seansai, teikiamos sekso paslaugos telefonu, padirbinėjami antikvariniai daiktai, piešiami aktai ir t. t. Romane atsiskleidžia sutirštinta, absurdišką trilerį primenanti to meto žmonių gyvenimo realybė.
Knygą iš latvių kalbos išvertė Laura Laurušaitė.
Siūlome skaityti knygos ištrauką.
****
Išmušti per pažįstamus ir gauti per blatą
Butas ūžė nuo pat ankstyvo ryto. Tamara Grigorjevna sėdėjo virtuvėje, gėrė arbatą ir garsiai apmąstė gyvenimą:
– Piliete Margrieta? Ar girdit mane, Margaritočka? Niekaip nesuprantu, kur tas pasaulis ritasi. Negeri dalykai dedasi. Jūs tik pamanykit – nuėjau pas daktarą į polikliniką, mane apžiūri, viskas gerai, be to, dykai, susimokėti nereikia. Tada daktaras užsimena, kad gal geriau apsilankyčiau pas privatų, duoda adresiuką, prašo, kad pasirinkčiau laiką. Nueinu, žiūriu – tas pats daktaras, apžiūri mane, bet jau už pinigus. Persitvarkė, vadinasi. Girdėjau, kokie cirkai dabar vyksta. Tarybinis gastronomas. Darbuotojai per pažintis atidaro kooperatyvinę parduotuvę. O gastronomas tuščias. Kabo užrašas: „Išėjau. Būsiu, kai grįšiu!“ arba „Parduotuvė uždaryta dėl prekių trūkumo.“ O iš gastronomo į kooperatyvinę parduotuvę gabena produktus ištisomis dėžėmis. Ir parduoda padidinta kaina. Arba – ir tai vyksta ne tik mūsų odų fabrike – atveža odas, apdoroja, dirba, prigamina broko, bet vis tiek gauna atlyginimą. Tada keli meistrai susiorganizuoja, suburia brigadą, kurios specializacija... taisyti broką. Gauna pinigus dar ir už tai, kad pačių pridirbtą broką po to ištaiso. Kas duoda šituos pinigus? Ir kur juda pasaulis? Tikrai ne aukštyn. Argi tam mes gyvenam, kad gamintumėm broką?
Margrieta išėjo iš savo kambarėlio. Tamara Grigorjevna įpylė arbatos ir jai.
– Piliete Tamara Grigorjevna, jei jau esate tokia dora, parodykit kitiems gerą pavyzdį.
– Jūs rimtai tikit, kad man pasiseks?
– Parako ir pipirų jums užtenka. Sugebėjimų prasimušti irgi.
– O ko aš galėčiau imtis? Juk esu tik paprasta virėja.
– Todėl ir pasiseks, kad esat gera virėja. Sugalvokit ką nors gerai pamiršta sena, pagaminkit kaip nors naujai. Produktus kaip nors gausit, eisit koja kojon su gyvenamuoju laiku.
Margrieta sugrįžo į kambarį, paėmė nuo lentynos ankstesnio kaimyno paliktą kulinarijos knygą.
– Įkvėpimui.
Tamara Grigorjevna pasinėrė į apmąstymus. Geras įvertinimas glostė jai ausis. Atsivertė šeštajame dešimtmetyje išleistą knygą apie sveiką ir skanią mitybą su Stalino ministro Anastaso Mikojano įvadu, kaip paruošti maistą iš produktų, kurių šeimininkė privalo turėti kiekvienuose namuose. Kurių privalėjo turėti.
Nervingai sučirškė skambutis. Sirena atidarė lauko duris. Už jų stovėjo Aronas Markovičius, apsikrovęs į popierių įvyniotais ryšuliais.
– Ačiū už pagalbą, ponia piliete. Matot, rankos užimtos, negalėjau rakto iš kišenės išsitraukti. Sirena buvo patenkinta kreipiniu. Ryšulius jis nunešė į pereinamąjį kambarį, ir numetė ant žemės su dideliu trenksmu.
– Baigta! Gavau! Išmušiau!
– Jūs tikras mūsų laikų herojus! – sušuko Roza Borisovna.
– Gauti žaliavos pas mus tas pats, kaip nukauti slibiną, išvaduoti princesę ar bent jau įkopti pas ją į Stiklo kalną, – įvertindama pristatytą džinsinį audinį, pagyrimų negailėjo Malvina.
Dirbtuvės „Revoliucijos sagos ir kabliukai“ veikė gerai. Kas dieną vis didino apsukas. Iš pradžių Malvina pasiuvo vienus džinsus, tiksliai nukopijavusi senų Levi’s kelnių iškarpą. Po to Tamara Grigorjevna įbėrė į aliuminio puodą šiek tiek chloro, baliklio ir kelnes pavirino. Margrieta nupiešė Levi’s firminio ženklo kopiją. Pagal pavyzdį Rygos Vagonų gamyklos naujai įkurtame tekintojų ceche pagamino metalinį spaudą, jį atspaudė ant gabaliuko odos ir prisiuvo prie kelnių. O bite ratuota! Džinsai atrodė kaip tikri.
Roza Borisovna siuvinį įvertino puikiai. Malvinos džinsai nėmaž nesiskyrė nuo tų, kuriuos pardavinėjo valiutos parduotuvėje prie viešbučio „Latvija“. Visko buvo galima nusipirkti, jei tik turėjai čekių. Už pinigus įsigijęs čekių Aronas Markovičius jų vis padovanodavo Rozai Borisovnai. Jis susipažino su pora informuotų kadrų, suvedė juos su reikiamais žmonėmis, ir visokį gėrį žadantys čekiai atsidūrė jo rankose. Valiutos parduotuvės atsirado maždaug septinto dešimtmečio pradžioje, kai tarybų specialistai pradėjo važinėti dirbti į užsienį. Į Čekiją, Vengriją ir Jugoslaviją, į Kubą ir Afriką. Vietine valiuta algos tarybų specialistai negaudavo. Jiems išduodavo čekius: su mėlynu brūkšneliu tiems, kurie dirbo socialistinėse šalyse, su geltonu – tiems, kurie dirbo Afrikos šalyse ir statė socializmą. O čekį be brūkšnelių gaudavo tie, kuriems nusišypsodavo laimė būti išsiųstiems darbuotis į pūvančio kapitalizmo šalis. Pastarieji buvo patys brangiausi.
Nuo tada, kai Roza Borisovna sulaukė piršlybų pasiūlymo, ji vis užsukdavo į viešbutį „Latvija“ kaip į parodą, akių paganyti. Ten visos prekės buvo importinės, o džinsai tikri. Net ir pardavėjos elgėsi ne kaip vietinės, jos buvo mandagios, gražios, malonios, geranoriškos ir visuomet nuoširdžiai pasiteiraudavo: „Kuo galiu jums padėti?“ Tik į vidų leidžiantis šveicorius pasitikdavo rentgeno akimis ir akmeniniu veidu. Jis nuolat stypsodavo prie įėjimo ir vien tik sau suprantamais metodais kone suuosdavo, ar turi pirkėjas kišenėje valiutos ir čekių, ar ne.
Jeigu firminiai džinsai nebuvo tarybinio piliečio svajonė, jis buvo netikras tarybinis pilietis. Visi tyliai pavydėjo tiems, kurie turėjo giminaičių užsienyje. Laimingieji, kaip jiems nuskilo. Norint gauti džinsus jiems nereikėjo ieškoti blato pas universalinių parduotuvių vedėjus, nereikėjo susidraugauti su pramoninių prekių sandėlių prekių žinovais. Giminaičiai užsienyje pasidarė nebe šeimos vargas, o kelio į gerovę pradžia. Aišku, gaila, kad giminaičiai negalėjo atvykti nei per Kalėdas, nei per Vėlines, o jei kuris ir atvažiuodavo, tai tik su turistine grupe ir tik į Rygą.
Dosniausias dovanas paštu siųsdavo Amerikos latviai. Vokietijos latviai, jei ir susimylėdavo atsiųsti kokį paketėlį, jame būdavo tiksliai tai, ko giminaičiai Latvijoje jų droviai paprašydavo laiškuose. Anglijos latviai buvo patys neturtingiausi. Per Kalėdas jie atsiųsdavo gražių sveikinimo atvirukų, bet ir to užteko, kad jų gavėjams mažumėlę pavydėtų. Margrieta giminių užsienyje neturėjo, visi jos artimieji buvo likę Latvijoje. Grįžusieji iš Sibiro apie savo priverstinį išvykimą tylėjo lyg vandens į burnas prisisėmę.
<...>
Demonstruotis importu Latvijoje visgi nebuvo geras stilius. Jei kas nors apsivilkdavo importinę striukę, reikėjo elgtis taip, tarsi namuose turėtum šimtą, ir dar ne tokių. Tie, kurie nešiojo importinius drabužius, gatvėje jautė neišreiškiamą tarpusavio bendrystę. Kaip kovos draugai, turintys savo vėliavą. Džinsai, pavyzdžiui. Muzikai, vaikštantys su fabrike „Latvija“ siūtomis vilnonio audinio kelnėmis neturėjo jokių vilčių prasimušti. Jokiausių! Argi bičas, užsitempęs kelnes iki pažastų, gali kurti įdomią išliekamosios vertės muziką? Nejuokinkit!
Gavęs kelnes, laimingasis pasijusdavo herojumi. Pasakyk, ką tu nešioji, ir aš pasakysiu, kiek tu esi už tarybų valdžią, o kiek už laisvę. Čekiški odiniai batai buvo geri, bet jei avėdavai itališkus batus, visi žinojo, kad tavo gyvenimas puikiai susiklostė, kad esi laimės kūdikis, turintis ryšių ir blatų. Per pažįstamus gavai tirpios kavos dėžutę, ir viskas, gali savim didžiuotis ir tikėti – komunizmas bus, ateis neabejotinai! Ar ne tas pats, ką vilkėti, bet importas lieka importas. Fabrike „Latvija“ pasiūti paltai sukeldavo užuojautą tiems, kurie juos nešiodavo ar būdavo priversti nešioti. Buvo gražu kalbėti, kad dvasinės vertybės yra svarbiau ir galima avėti batų fabriko „Gegužės 1-oji“ kuntaplius ir kamošus, tačiau importiškai apsirėdžiusi mergaitė buvo kotiruojama kaip aukštesnio rango. Bent jau pažinties pradžioje tai tikrai.
Jeigu turėjai odinį švarką, galėjai išvis nemokėti groti, užteko tik pabrązginti gitaros stygas, ir publika garantuota, pasiekimai užtikrinti. Kas turėjo juodą odinį švarką, tam užkopti į muzikos olimpą buvo vieni juokai. Kiekvienas pagarbiai ištiesdavo ranką, nes mat jis turi, jis gali gauti.
Įsteigusi „Revoliucijos sagas ir kabliukus“, Malvina gan greitai susiprotėjo, kad Arono duoto patarimo verta paisyti ir priėmė į darbą kelias siuvėjas, jaunas merginas iš specializuoto technikumo. Viskas buvo suderinta su mokyklos valdžia. Jūs mums mergyčių-darbštuolyčių, mes jums Janio Rozentalio autorinį darbą – beždžionėlę ant auksinės grandinėlės1. Kopija, aišku, bet Aronas Markovičius tą nutylėjo.
Merginų darbą apiformino kaip praktiką ir algos nemokėjo. Abipusė nauda.
1 Turimas galvoje žymus 1913 m. jugenstiliaus paveikslas „Princesė su bezdžione“ („Princese ar pērtiķi“).
