Tai Viduramžių pabaiga ir Naujųjų laikų pradžia, atnešusi humanistinį mąstymo būdą ir renesanso stilių. Didieji geografiniai atradimai skatino pažinti pasaulį, o kilęs Reformacijos sąjūdis pažadino iki tol nematytą žinių troškimą: steigėsi įvairaus lygmens mokyklos, Vilniuje įkurtas universitetas. Stojus palyginti taikiam laikotarpiui galėjo plėtotis ūkis ir kultūra.
XVI amžius – ir laisvėjančių moterų amžius. Autorius pasakoja apie garsias Renesanso laikų moteris – Boną Sforcą, Barborą Radvilaitę, Oną Jogailaitę, Elžbietą Habsburgaitę, kurios gal ir nepakeitė šalies istorijos, bet smarkiai paveikė krašto ekonominę ir kultūrinę raidą. Ką reiškė Lietuvai vien Bonos pradėta Valakų reforma arba Barboros karalienės karūna?! Kokie svarbūs buvo šalių valdovų giminystės ryšiai ir. politinės vedybos?! Įdomu paskaityti ir apie valdovų rūmų papročius bei intrigas.
Knyga parašyta remiantis istoriniais šaltiniais ir dokumentais, bet tai nėra mokslinis darbas. Daugelis scenų – autoriaus vizija, viena iš galimų, tačiau tikrai ne vienintelė. Kartu ir ne romanas, gausios šaltinių citatos sako, jog kalbama apie tikrus dalykus.
Nesuderinami skirtumai
Žygimantas buvo flegmatiškas ir ištižęs. Į Lenkijos sostą sėdo labai vėlai – ir visiškai netikėtai. Jis buvo penktas sūnus šeimoje, ir didelės ateities kol kas jam neplanavo. Tiesą sakant, ilgus metus niekas nekreipė į jį dėmesio. Jo broliai sprendė pusės žemyno likimą, o jis net neturėjo nuosavų namų. Tik kai sulaukė trisdešimt dvejų, brolis Vladislovas, Vengrijos karalius, pasigailėjo ir paskyrė jį mikroskopinės Gloguvo kunigaikštystės valdovu. Žygimantui daugiau nieko ir nereikėjo. Gal todėl po septynerių metų tapęs Lenkijos karaliumi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu nebeturėjo jokių ambicijų. Buvo jau per senas plėsti savo horizontus. Iki gyvenimo pabaigos mąstė ir veikė veikiau kaip vidutiniškas kunigaikščiukas nei galingas suverenas.
Bona buvo visiškai kitokia. Nesvarbu, kad išaugo šeimoje, kurios turtai menki, o padėtis netvirta, Bona buvo tikros karalienės būdo: kupina išdidumo ir ambicijų. Visą jaunystę iš mokytojų girdėjo, kad ateityje ji spręs valdinių likimą. Dabar, kai pranašystės išsipildė, ji neketino ilsėtis ant laurų. Karalienės karūna, kurią užsidėjo ant galvos, tik sužadino troškimą valdyti. Žygimantas visą gyvenimą buvo priverstas laukti ir išsiugdė angelišką kantrybę, o ji neketino laukti nė minutės. Buvo veiksmo moteris.
Tuo skirtumai nesibaigė. Bona vertino diskretiškumą ir savarankiškumą. Motinos patirtis ir išsilavinimas, kurį įgijo Italijos dvaruose, išmokė, kad politiką reikia vykdyti nedideliame patikimiausių patarėjų būrelyje, bet kuriuo klausimu visada turint savo iš anksto apmąstytą nuomonę. Ji nebijojo rizikuoti ir visuomet kėlė sau didelius tikslus.
O Žygimantas nebuvo nei diskretiškas, nei juolab labai savarankiškas. Svarbiausius valstybės reikalus aptarinėjo vidury Vavelio kiemo, dažnai su visiškai atsitiktiniais žmonėmis. Pasak kronikininko Stanisławo Orzechowskio, „kiekvienam palankiai atkišdavo ausį“, o jo asmeniniai kambariai „buvo atviri“ visiems svečiams. Valdiniai tai laikė dideliu valdovo pranašumu, bet tiesa ta, kad jokiame kitame Europos dvare šnipams ir užsienio agentams nebuvo lengvesnio gyvenimo nei Krokuvoje. Žygimantas tik šaipėsi iš galimų sąmokslų ir slaptų susitarimų. Nė piršto nepajudino, kad sumažintų įsikerojusią korupciją – artimiausi jo bendražygiai veikė pirmiausia svetimų valstybių naudai ir patarinėjo jam žengti tokius žingsnius, kurie didžiausią naudą garantavo jiems patiems. Žygimantas tai suprato, bet iš papirkinėjimų tik juokėsi. Toks naivumas ir niekinimas privedė beveik iki tragedijos, kai netikintis suokalbiais karalius atsidūrė sąmokslininko taikiklyje. Kažkas šovė iš muškietos tiesiai į Vavelio langą. Bandymas nužudyti (veikiausiai tada, kai valdovas buvo karališkojoje išvietėje) nebuvo sėkmingas, pasikėsintojo nebuvo rasta, o Žygimanto nei elgesys, nei požiūris nepasikeitė.
Be to, karalius mažiausiai iš visų klausėsi pats savęs. Paprastus reikalus buvo pratęs svarstyti ištisas savaites, iki begalybės delsdamas priimti sprendimą. Pakancleris Tomickis kalbėjo, kad visi žino, „koks tylenis yra mūsų Šviesiausiasis ponas ir kaip nelengvai jis pasako savo nuomonę“. Kitą kartą tas pats valdininkas užrašė, kad karalius „pagal savo papratimą – svarsto“.
Kai galiausiai Žygimantas pasakydavo savo sprendimą, jis būdavo priimtas ne savo galva, bet pašnibždėtas patarėjų. Ir tada būdavo nepaprastai užsispyręs. Bona pirmiausia vertino logišką mąstymą ir grynus faktus. Sprendimas priklausė nuo aplinkybių, ir ji buvo pasiruošusi tą pačią minutę jį pakeisti, jei tik atsirasdavo objektyvių argumentų. Žygimantui užteko įsitikinimo, kad jis kaip karalius negali klysti. Sykį nusprendęs laikėsi savo kaip asilas, nesvarbu, kokios susiklostydavo aplinkybės.
Tam tikra prasme Bona palaikė naujoves. Ji pasisakė už negailestingą, cinišką politiką, kai tikslas visada pateisina priemones. Savo mokytoju galėjo laikyti Niccolo Machiavelli, kuris vos prieš penkerius metus išleido garsųjį traktatą Valdovas. O Žygimantas naiviai tikėjo viduramžių vizija apie suvienytą „krikščionių valstybę“, kurioje draugiškai sugyvena visos Europos valstybės ir tautos, valdomos vieno popiežiaus ir vieno imperatoriaus. Jis pasisakė už skaidrią, nuoširdžią ir garbingą politiką. Naiviai tikėjo šūkiais, kuriuos netgi jo viduramžių protėviai – Jogaila ir Kazimieras Jogailaitis – laikė visiškais niekais.
Prie didelių pasaulėžiūros skirtumų prisidėjo ir kitokie charakteriai bei kitoks kasdienis gyvenimas. Bona buvo nekantrios ir veržlios prigimties. Ji atvirai reiškė emocijas – kėlė balsą, barė valdinius, dažnai įsiveldavo į nereikalingus konfliktus. Degte degė nesuvaldomu noru dominuoti, kartu niekada neužmiršdavo jokios skriaudos ir niekada jos neatleisdavo. Iš pradžių lenkų dvariškiai dėl to kaltino jos karštą itališką kraują. Bet kaltas buvo ne kraujas, o iš protėvių paveldėta ekstravertiška prigimtis. Polinkį į kategoriškumą stiprino atviras, energingas gyvenimo būdas.
O Žygimantas buvo silpnas, tylus ir baugštus žmogus. Pakancleris Tomickis tvirtino, kad karalius yra tokios bailios prigimties, jog panikuoja netgi „sužinojęs apie dar vieną kokį nors plėšikų antpuolį“. Žygimantas buvo tipiškas introvertas, tad ir jo dvaras buvo nedidelis. Jis turėjo daug mažiau tarnų nei broliai, mažiau nei po jo valdęs sūnus. Šiokį tokį visuomeniškumą ir valingumą parodydavo tik laiškuose. Galbūt jo uždara prigimtis buvo sunkios vaikystės padarinys – paranoiškas, despotiškas tėvas nenuleisdavo nuo jo akių, džiūgaudamas mušdavo vaikus už kiekvieną, nors ir menkiausią nepaklusnumą. Žodžiu, karalius atrodė užguitas ir sutrikęs. Kartu buvo nepataisomas narcizas, lengvai pasiduodantis net nenuoširdžiausioms pagyroms.
Tarsi to būtų maža, Bona kasdien Žygimantą laikė vis didesniu nevykėliu.
Italijoje ji buvo prisiklausiusi apie jo nepaprastus laimėjimus kovoje su Maskva. Dabar paaiškėjo, kad vietoj laimėjimų yra tik neišnaudotos progos ir neatitaisomi pralaimėjimai. 1507 metais jis galėjo pasinaudoti Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tvyrančiu chaosu, susidariusiu keičiantis valdovui, bet apsiribojo griežtu laišku, o ryžtingų veiksmų nesiėmė. 1512 metais maskvėnai užėmė Smolenską, labai svarbų rytinių Lietuvos sienų gynybai, Žygimantas, nepaisydamas puikios pergalės ties Orša, neišdrįso žygiuoti jo atsiimti. Taip pat prie pasakų reikėjo priskirti po Europą sklandančias žinias, kaip jis įveikė totorius. Lenkijos karaliui išties pavyko keleriems metams atsikratyti totorių grėsmės, bet tai buvo ne karinės pergalės padarinys, o tai, kad jis sutiko mokėti jiems metinę penkiolikos tūkstančių florinų duoklę.
Silpnumą Žygimantas parodė ir karuose su Moldovos gospodariumi. Kai pasitaikė proga įtvirtinti Lenkijos viešpatavimą Pokutios srityje ir vėl išplėsti savo įtaką iki Juodosios jūros, karalius atsitraukė – dėl krikščioniško ir šeimyninio solidarumo. Matyt, manė, kad jam, tokios didelės valstybės kaip Abiejų Tautų Respublika valdovui, jau nebereikia naujų užkariavimų ir naujų žemių.
Bona buvo girdėjusi ir apie nepaprastą Lenkijos karaliaus apsukrumą bei politinius talentus. Bet jai sunku buvo rasti tai patvirtinančių faktų. Gal Žygimantas ir turėjo gerą politinę nuojautą, bet, kaip ir kariniuose reikaluose, negebėjo nuo intuicijos pereiti prie veiksmų. 1511 metais nesiryžo protestuoti, kad kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis būtų išrinktas didžiuoju kryžiuočių magistru. 1513 metais nedrįso prie Abiejų Tautų Respublikos prijungti – remdamasis vasaline priklausomybe – Pomeranijos, nors kunigaikštis Boguslavas pats to prašė. Netgi savo broliui, Vengrijos karaliui Vladislovui, neįstengė padėti paprasčiausiuose reikaluose. Kai netoli valstybės sienos esantis Vroclavas gavo privilegijas, nenaudingas Lenkijos pirkliams, karalius tik parašė laišką, sklidiną frazių apie savo įžeistą garbę.
Bet didžiausių pralaimėjimų Žygimantas patyrė nervų karuose su Habsburgais. Politiko patirtis jam teisingai sakė, kad būtent ši dinastija yra pagrindiniai Jogailaičių konkurentai Vidurio Europoje. Tačiau greitai pasitraukė jiems iš kelio, nusprendęs žengti žingsnius, naudingus tuo metu ir katastrofiškus vėliau: paktas su svarbiausiu priešu. Tos sąjungos padarinys, be kita ko, buvo ir santuoka su Bona.
Panašų silpnumą Žygimantas parodė ir po brolio, Vengrijos ir Čekijos karaliaus, mirties. Vladislovui mirus liko jo mažametis sūnus ir itin nestabili politinė situacija. Žygimantas turėjo realią galimybę perimti visų Jogailaičių valdomų šalių kontrolę. Žinoma, ši užduotis nebūtų buvusi nei lengva, nei pigi, nes dėl tokio bandymo būtų kilę naujų konfliktų su Habsburgais. Tačiau galima nauda aiškiai būtų buvusi didesnė nei rizika. Tačiau Žygimantas negalvojo nei eiti va banque, nei apie kokias nors pusines priemones. Nusprendė Vengriją ir Čekiją palikti likimo valiai. Dar kartą – dėl šventos ramybės.
Netgi legendiniai Lenkijos karaliaus turtai, kuriuos turėtų liudyti nuostabi pilis ir iki dantų ginkluota asmeninė gvardija, pasirodė esantys fikcija. Tik atvykusi į Lenkiją Bona tuos turtus patyrė savo kailiu. Įsivaizduojami Jogailaičių turtai turėjo pavardę: Boneriai. Karalius buvo prasiskolinęs iki ausų, didžiąją dalį jo išlaidų ir brangias statybas kreditavo įtakingi vokiečių bankininkai – Janas ir Sewerynas Boneriai. Mainais jie gaudavo žemių, pilių, tarnybų ir didžiulę įtaką.
Nepanašu, kad Bona, pamačiusi Žygimanto pasiekimus ir pažinusi jo būdą, būtų galėjusi jį nuoširdžiai pamilti ir atsakyti į jo karštus jausmus. Tačiau vis labiau prie jo prisirišo. Taip pat jautė jam simpatiją. Bet nei apie jausmus, nei bent apie abipusę draugystę čia negalėjo būti nė kalbos.
Tačiau tai karalienei netrukdė Žygimanto atžvilgiu kurti didelių planų. Ji išsikėlė tikslą – neleisti jam daryti daugiau klaidų ir praleisti gerų progų. Kad tai pasiektų, pirmiausia turėjo tapti artimiausia valdovo patarėja. Jos psichikos sankloda tam tiko. Trūko tik vieno – sūnaus, karaliui įpėdinio.
