Dar ir mūsų dienomis Dönitzas – gana kontroversiška asmenybė, pasiekęs įspūdingą kariškio karjerą. Pirmojo pasaulinio karo veteranas ir britų karo belaisvis, tarpukariu – karinio jūrų laivyno inspekcijos karininkas ir kelių karo laivų kapitonas, nuo 1939 m. – Trečiojo reicho povandeninio laivyno vadas.
Eidamas naujas pareigas Dönitzas sukūrė ir įdiegė ypatingą povandeninių laisvų puolimo ir sąveikos taktiką, vienu metu faktiškai paralyžiavusią britų karinių, prekybos ir transporto laivų judėjimą Atlanto vandenyne. Jūrų karaliene vadinamai Britanijai, o vėliau ir jos sąjungininkei JAV teko labai pasistengti, kad sumažintų patiriamus milžiniškus nuostolius ir apsaugotų savo konvojus nuo „vilkų gaujų“ atakų. „Vilko gaujomis“ vadintas grupinis vokiečių povandeninių laivų veikimas.
Vieni Dönitzą smerkia kaip fanatišką nacį ir karo nusikaltėlį, kiti tvirtina, kad grosadmirolas buvo vienas gabiausių Vokietijos kariuomenės vadų, povandeninio karo genijus, menkai su totalitarinio režimo politika susijusi figūra, iš esmės nuteistas tik už tai, kad atsidūrė pralaimėtojų gretose. Nepaisant visko, Dönitzo pavardę priešai tardavo ne tik su įniršiu, bet ir su pagarba. Kalėjime grosadmirolas praleido lygiai dešimt metų, kiek ir buvo skirta.
Atgavęs laisvę Dönitzas įsikūrė netoli Hamburgo. Jam buvo skiriama karinio jūrų laivyno leitenanto pensija, nes Trečiajame reiche užsitarnauti rangai ir laipsniai pripažinti kaip neverti pagerbimo. Grosadmirolas mirė 1980 m. gruodžio 24 d. Į jo laidotuves susirinko daugybė Vakarų Vokietijos ir užsienio šalių karinių jūrų laivynų atstovų, nors reglamentas jiems draudė vilkėti kariškas uniformas.
Šioje knygoje Dönitzas pasakoja apie save, priimtus sprendimus, kai ėjo vadovaujamas pareigas, ir jų motyvus. Vokietijoje buvusio Trečiojo reicho grosadmirolo atsiminimai pirmą kartą pasirodė 1958 m., kai jis jau buvo atlikęs skirtą bausmę.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Gegužės 7 d. Friedeburgas ir Jodlis grįžo iš Eisenhowerio būstinės į Miurviką. Friedeburgas atsivežė Amerikos kariuomenės laikraštį „Stars and Stripes“, kuriame buvo vokiečių koncentracijos stovyklos Buchenvalde nuotraukos. Nors ir numanėme, kad susisiekimo ir atsargų paskirstymo sutrikimas paskutinėmis karo savaitėmis galėjo pabloginti šių stovyklų sąlygas, tiems vaizdams, kuriuos pamatėme nuotraukose, jokio pateisinimo negalėjo būti. Mus su Friedeburgu tai sukrėtė. Nieko panašaus net įsivaizduoti negalėjome. Kad tokia žiaurumo politika iš tikrųjų buvo vykdoma ne tik šioje, bet ir kitose stovyklose, patys netrukus įsitikinome, kai į Flensburgą atplaukė laivas su kaliniais iš vienos stovyklos. Kalinių būklė buvo tikrai labai sunki ir šokiruojanti. Vyresnysis jūrų pajėgų vadas Flensburge iškart griebėsi visų priemonių, kad pasirūpintų šių itin nuskriaustų žmonių priežiūra ir suteiktų jiems medicinos pagalbą. Mes vis klausėme savęs, kaip toks košmaras galėjo vykti vidury Vokietijos, mums apie tai nieko nežinant?
Iki 1939 m., kai vyko Vokietijos karinio jūrų laivyno atkūrimas, didžiąją laiko dalį praleisdavau jūroje. Pradžioje plaukiojau kreiseriu „Emden“, o vėliau – povandeniniais laivais, kurių karinis padalinys buvo dar formuojamas. Nuo karo pradžios beveik nepalikdavau savo būstinės Sengvardene, Rytų Fryzijoje, vėliau užsienyje – Paryžiuje ir Lorjane prie Biskajos įlankos. Ten beveik nereikėjo bendrauti su civiliais gyventojais. Visą laiką skirdavau povandeninio laivyno kampanijai valdyti ir jo techninio tobulinimo klausimams spręsti. Iš priešų mane pasiekdavo tik informacija, susijusi su povandeninių laivų karu. Nė akimirkos neabejojau, kad priešo transliuojami pranešimai – lygiai taip pat kaip ir mūsų pačių – buvo skelbiami tik karo propagandos tikslais, todėl į juos nekreipiau didelio dėmesio.
Kai 1943 m. tapau vyriausiuoju karinio jūrų laivyno vadu, vis dar didžiąją laiko dalį praleidau Koralėje – gana izoliuotoje būstinėje tarp Bernau ir Ėbersvaldės, į šiaurę nuo Berlyno. Kai lankiausi fiurerio būstinėje, dalyvavau tik tarnybiniuose pasitarimuose, o su Hitleriu konsultavausi vien karinio laivyno klausimais. Prisipažinsiu – niekada nesukau galvos dėl pašalinių dalykų.
Tačiau tai, ką sužinojau jau po kapituliacijos 1945-aisiais ir 1946-aisiais, mane stipriai sukrėtė. Tik tuomet susipažinau su tamsiąja ir nežmoniška nacionalsocialistų veiklos puse.
Ankstesniame skyriuje jau rašiau apie santykius su Hitleriu ir savo požiūrį į nacionalsocializmą. Sakiau, kad korporacinės nacionalinės visuomenės idėja tikrąja etnologine ir socialine prasme bei jos pagrindu vykstantis germanų rasės susivienijimas man kėlė entuziazmą. Šis Hitlerio pasiektas visų germanų rasių susijungimas į vieningą reichą atrodė kaip vokiečių šimtmečiais siektos svajonės įgyvendinimas. Mūsų rasės susiskaldymo šaknys siekia dar nugalėtojų nustatytas Vestfalijos taikos sutarties sąlygas, kuriomis buvo nutrauktas Trisdešimties metų karas. Mūsų priešininkai Europoje, kurie iki moderniosios eros pradžios sugebėjo savo tautas suvienyti į dideles valstybes, siekė išlaikyti mus susiskaldžiusius ir silpnus, taip amžiams užkirsdami kelią mūsų susivienijimui. Tik atsiradus nacionalsocializmui ir nugalėjus opoziciją, sugebėjome susiburti į vieningą valstybę. Tai – istorijos faktas, kurį dera vertinti su tinkama pagarba.
Tačiau dabar labai aiškiai pamačiau grėsmingąją nacionalsocializmo pusę, todėl mano požiūris į jo pagrindu sukurtą valstybę kardinaliai pasikeitė.
Iš istorijos faktų privalome mokytis – tokių pamokų atsisakyti būtų ne tik beprasmiška, bet ir visiškai kvaila. Tai, dar prieš paskelbiant nuosprendį, bandžiau paaiškinti ir savo baigiamojoje kalboje Tarptautiniam karo tribunolui Niurnberge:
„Čia daug kalbėta apie sąmokslą, kuriame dalyvavo kaltinamieji. Tokius teiginius laikyčiau politiniu dogmatizmu, o dogmoms įrodymų nereikia – jas žmogus arba priima, arba atmeta. Tačiau daugelis Vokietijos piliečių niekada nesutiks su mintimi, kad visas jų nesėkmes sukėlė kaip tik toks sąmokslas. Bet kad ir kiek politikai bei teisininkai dėl to ginčytųsi, vokiečių tautai tokios jų diskusijos tik apsunkina užduotį išmokti esminę pamoką, kuri svarbi ne tik tam, kad galėtume objektyviai įvertinti praeities įvykius, bet ir susiformuotume tinkamą požiūrį į ateitį. Ši pamoka yra tokia: Führerprinzip, t. y. diktatūros principas, nėra tinkamas politikai.
Karinėje srityje šis principas buvo pasiteisinęs visame pasaulyje. Kaip tik dėl to ir maniau, jog jį galima pritaikyti ir politikai, ypač kalbant apie vokiečių tautą, kuri 1932-aisiais jau buvo visiškai apgailėtinoje padėtyje. Man atrodė, kad naujos vyriausybės pasiekiami rezultatai ir laimės bei saugumo pojūtis – to mūsų tauta jau seniai nebuvo patyrusi – galėjo pateisinti bet ką.
Iš istorijos faktų privalome mokytis – tokių pamokų atsisakyti būtų ne tik beprasmiška, bet ir visiškai kvaila.
Tačiau nepaisant viso idealizmo, sąžiningų siekių ir vokiečių tautos pasiaukojimo, galutinis rezultatas visgi buvo nesėkmingas ir pridarė nepataisomos žalos. Todėl tenka pripažinti, kad ir pats principas neteisingas. Neteisingas, nes akivaizdu, jog žmogaus prigimtis neleidžia tinkamai pasinaudoti šio principo suteikiama galia, nepasiduodant jam būdingoms pagundoms piktnaudžiauti valdžia.“
1945-ųjų gegužę, sužinojęs skaudžią tiesą apie koncentracijos stovyklas, paklausiau savęs, ar būčiau galėjęs ką nors pakeisti.
Kaip jau minėjau, balandžio 30 d. atvirai pasikalbėjau su Himmleriu. Tuo metu galutinai su juo nutraukti reikalų negalėjau, nes tada jis vis dar vadovavo stiprioms policijos pajėgoms, o aš tokios galios neturėjau.
Tačiau dabar, kai visa Vokietija buvo okupuota, situacija visiškai pasikeitė. Gegužės 6 d. atleidau Himmlerį iš visų užimamų pareigų. Dėl šio savo sprendimo, kuriuo suteikiau jam galimybę pasprukti, ėmiau stipriai gailėtis, kai vėliau sužinojau apie koncentracijos stovyklas ir ten vykdytus žiaurumus. Mano nuomone, tai buvo pačių vokiečių reikalas. Patys turėjome ištirti ir patraukti atsakomybėn asmenis, kaltus dėl šlykščių, nežmoniškų nusikaltimų. Schwerino-Krosigko požiūris į šią problemą sutapo su manuoju. Jis iškart pateikė man potvarkį ir paprašė jį patvirtinti. Tai buvo įsakas Vokietijos Aukščiausiajam Teismui ištirti koncentracijos stovyklose vykdytus nusikaltimus prieš žmoniją. Šį potvarkį kartu su išsamia ataskaita persiunčiau Eisenhoweriui – norėjau, kad jis pripažintų Vokietijos Aukščiausiąjį Teismą tinkamu tokiai užduočiai. Bendraudamas su Eisenhowerio politiniu patarėju ambasadoriumi Murphyʹiu, atkreipiau jo dėmesį į šį skaudų dalyką ir paprašiau jo palaikymo. Murphyʹis pažadėjo padėti, kiek tik galės. Tačiau tuo viskas ir baigėsi.
Nepaisant viso idealizmo, sąžiningų siekių ir vokiečių tautos pasiaukojimo, galutinis rezultatas visgi buvo nesėkmingas ir pridarė nepataisomos žalos.
Kai gegužės pradžioje bandžiau mintyse susidėlioti visus būtinus žingsnius, kad pasiektume kuo palankesnių mums pasidavimo sąlygų vykdant separatines kapituliacijas, tuo pat metu man kilo ir idėja suformuoti vyriausybę tvarkai palaikyti. Buvo visiškai aišku, jog turėsiu susirasti patarėją užsienio reikalų klausimais. O štai kalbant apie šalies vidaus reikalus, Vokietijos piliečių ateitis skendo tamsoje ir jokių prošvaisčių kol kas nemačiau. Kaipgi turėtume išvengti pražūtingo bado, kai netekome savo rytinių provincijų, o visa likusi šalies teritorija suskaldyta ir išdalyta nugalėtojams? Ar išvis įmanoma kaip nors užtikrinti, kad skirtinguose šalies regionuose maistas būtų paskirstomas tolygiai? Kaip iš naujo atkurti sutrikdytas susisiekimo sistemas ir pramonę? Nuo ko galėtume pradėti spręsti gyvenamosios vietos trūkumo problemą? Kas nutiks mūsų finansų sistemai ir kaip pasikeis šalies valiutos vertė? Ir, svarbiausia, ko galėtume imtis, kad padėtume pabėgėliams? Kaip įlieti keletą milijonų žmonių iš rytinių provincijų į šalies bendruomenę ir ekonomiką Vakarų Vokietijoje – šalyje, kuri ir be šių papildomų gyventojų jau buvo perpildyta?
Aiškiai suvokiau, kad šios problemos lietė visą vokiečių tautą, todėl siekiau atrasti sprendimų, kurie būtų vienodai veiksmingi visuose keturiuose regionuose. Taigi vien jau dėl šios priežasties privalėjome centrinėje vyriausybėje įkurti būtinus valstybės tarnybos departamentus. Be to, taip pat buvo svarbu ir suburti mūsų geriausius įvairių sričių profesionalus, kurie galėtų bendradarbiauti su Vokietijos teritoriją užėmusiomis valstybėmis. Pagrindinė mūsų užduotis buvo užtikrinti bent minimalias sąlygas, kad Vokietijos piliečiai galėtų išgyventi. Todėl turėjome būti pasiruošę šiam tikslui dėti visas įmanomas pastangas.
Tokie ilgi ir kruopštūs svarstymai galiausiai privedė mane prie išvados, kad būtina sukurti savotišką centralizuotą vyriausybę. [...]
Visi supratome, kad kurį laiką dar neturėsime efektyviai veikiančios vyriausybės. Ir vis dėlto kiekvienas šio laikino valdžios organo narys su entuziazmu ėmėsi darbų savo srityse ir pradėjo kurti planus, kurie padėtų centralizuotai vyriausybei susidoroti su iškilusiais sunkumais.
Kai kurie iš šių planų ir juos papildančios žodinės ataskaitos mane ne juokais nustebino, ypač atsižvelgiant į gana optimistiškas ekspertų prognozes bei neilgą laiką, numatytą jiems įgyvendinti. Pavyzdžiui, dr. Dorpmülleris, būdamas jau garbaus amžiaus, pateikė viltingą pranešimą, kuriuo tikino, kad per šešias savaites sugebės atkurti visą Vokietijos transporto ir ryšių sistemą, žinoma, jei tik jam bus suteikta visiška veiksmų ir sprendimų laisvė.
Šie planai ir memorandumai dėl efektyvaus centralizuoto šalies valdymo įvairiose esminėse ekonomikos srityse buvo pateikti Vakarų sąjungininkų ir Sovietų Sąjungos atstovams, atvykusiems į Miurviką. Kai kuriais atvejais dokumentus papildydavo ir išsamios žodinės ataskaitos. Iš pradžių atrodė, kad Sąjungininkai mūsų pasiūlymą bendradarbiauti priims.
Tačiau tokios mūsų išvados buvo klaidingos. Gegužės viduryje ryšių ministras dr. Dorpmülleris ir žemės ūkio ministras Backė gavo nurodymus skristi į amerikiečių būstinę. Jie dažnai kontaktuodavo su Sąjungininkų valdžios atstovais Miurvike įvairiais savo profesinės veiklos sričių klausimais. Tad dabar jie tiesiog pamanė, jog į Reimsą buvo iškviesti aptarti praktinio bendradarbiavimo ateityje. Tačiau daugiau iš jų jokių žinių nesulaukėme. Daug vėliau sužinojau, kad Backę Sąjungininkai iškvietė ne bendradarbiauti – jis buvo suimtas.
Aš uždaviau sau vieną klausimą: ar nebūtų geriau, jei ir mano laikinoji vyriausybė, ir aš pats atsistatydintume? Juk suvokiau: neturėjau pakankamai galios, kad būčiau ir toliau naudingas mūsų šaliai. Savo pagrindinę užduotį – užtikrinti, kad kapituliacija bus atlikta taikiai ir tvarkingai, aš įvykdžiau. Ir nors Miurvikas tada buvo suvereni teritorija, savotiškas anklavas, kurio dar nespėjo okupuoti Sąjungininkai, mano likimas, be abejo, vis tiek visiškai priklausė nuo priešų. Sąjungininkai buvo okupavę visą Vokietiją, tad ir pačią valstybę valdė būtent jie. Kol vyko derybos dėl kapituliacijos sąlygų, dar turėjau galimybę priimti nepriklausomus sprendimus. O dabar ši galimybė iš manęs jau buvo atimta.
Aš uždaviau sau vieną klausimą: ar nebūtų geriau, jei ir mano laikinoji vyriausybė, ir aš pats atsistatydintume?
Vis svarsčiau, ar tokiomis aplinkybėmis nevertėtų pamėginti išsaugoti bent dalį savo orumo ir atsisakyti beprasmiškų apsimetinėjimų bei tiesiog savo noru atsistatydinti. Laukti rankas sudėjus, kol nugalėtojai imsis kokių nors priemonių, atrodė beprasmiška. Manau, neverta nė sakyti, kad dabar, kai kapituliacijos aktas buvo pasirašytas, nieko nedaryti, o tiesiog laukti pasekmių man buvo nepakeliama našta.
Speeras laikėsi kategoriškos nuomonės, kad mes privalome atsistatydinti. Tačiau jis tikėjosi ir tolesnio amerikiečių noro bendradarbiauti su juo.
Kita vertus, Schwerinas-Krosigkas manė, jog mes turėtume likti savo pozicijose, nepaisant to, kad priešininkai greičiausiai tyčia mėgins mus išjuokti visuomenės akyse. Pasak jo, reicho prezidentas ir jo laikinoji vyriausybė simbolizavo visos tautos vienybę. Besąlyginės kapituliacijos akte aiškiai nurodyta, kad pasiduoda tik ginkluotosios pajėgos. O Vokietijos valstybė egzistuoja ir toliau. Ir nors praktiškai šalies valdžia iš manęs buvo atimta, tai visiškai nepakeitė fakto, kad aš – vis dar valstybės vadovas. Tai pripažino ir patys priešai, kai primygtinai reikalavo, kad suteikčiau įgaliojimus trijų didžiųjų šalies karinių galių vadams, kurie gegužės 8-ąją turėjo pasirašyti kapituliacijos aktą.
Aš buvau linkęs sutikti su Schwerinu-Krosigku. Iš pradžių į savo naująsias pareigas žiūrėjau paprasčiausiai kaip į priemonę karui užbaigti. Ir vis dėlto dabar suvokiau, jog nei aš, nei mano laikinoji vyriausybė savo noru atsistatydinti negalėjome, kad ir kokios pasekmės mūsų lauktų. Mums atsisakius valdžios, karo nugalėtojai turėtų pagrindą į situaciją žiūrėti taip: jei teisėtos vyriausybės keturiose Vokietijos zonose nebebūtų, jiems nebeliktų jokio kito pasirinkimo, tik paskirti kiekvienoje zonoje nepriklausomus valdžios organus ir leisti savo karinei vyriausybei juos visus valdyti.
Vien dėl šios priežasties privalėjau išlikti savo pozicijoje, kol mane nuo valdžios nušalins jėga. Atsistatydindamas būčiau netiesiogiai suteikęs priešams politinį pretekstą suskaldyti Vokietiją ir taip prisidėjęs prie dabartinės padėties šalyje. Tuo metu didžiausia klaida, kurią galėjau padaryti po kapituliacijos, – tai atsistatydinti ir savo noru atsisakyti pareigų, kurias Sąjungininkai jau buvo pripažinę teisėtomis.
Toks įsitikinimas neprieštaravo mano tvirtai nuomonei, kad okupuotų teritorijų aukščiausiąją valdžią turi išsirinkti patys gyventojai. Šiuo atžvilgiu mano pozicija nepasikeitė iki šiol. Taigi 1945 m. gegužės mėnesį privalėjau stengtis atlaikyti mane netikėtai užgriuvusių pareigų naštą, kol bus surengti rinkimai arba kol Sąjungininkai mane nušalins jėga.
Gegužės viduryje nujaučiau, kad Sąjungininkai jau žinojo, kokį sprendimą buvo pasirengę priimti.
Po kapituliacijos į Miurviką atvyko Sąjungininkų kontrolės komisija, kuriai vadovavo amerikiečių generolas majoras Rookas ir britų brigados generolas Foordas. Kiek vėliau prie jų prisijungė ir Rusijos atstovas. Valandą trukusiame interviu dviem Vakarų šalių atstovams apibūdinau Vokietijos vidaus situaciją ir išvardijau veiksmus, kurių, mano manymu, derėtų imtis. Tą patį paaiškinau ir britų reporteriui p. Wardui. Šiuose interviu stengiausi patiksinti ir paremti mūsų memorandumus, kuriuos mano laikinoji vyriausybė jau buvo pateikusi Sąjungininkams. Kaip įmanydamas stengiausi padėti Vokietijos žmonėms. Siekdamas šio tikslo, perspėjau apie galimus politinius įvykius ir problemas rytinėje Europoje ir pateikiau keletą pasiūlymų dėl jų sprendimo. Tačiau visos mano pastangos nuėjo veltui.
Sąjungininkų atstovai susitikimuose laikėsi atsargios, bet vis dėlto korektiškos pozicijos. Visi paisėme tarptautinių mandagumo taisyklių – tokia santūri laikysena man ir mano laikinajai vyriausybei buvo savaime suprantama.
Antroje gegužės pusėje mano susitikimai su Sąjungininkų atstovais nutrūko. Priešų žiniasklaida, ypač Rusijos radijas, labai domėjosi „Dönitzo vyriausybe“. Rusai mane skaudžiai puolė. Akivaizdu, kad jie visiškai nepritarė centralizuotai Vokietijos vyriausybei, kurios valdžia buvo išplėsta visose keturiose zonose. Atrodė, kad laikinosios vyriausybės bendradarbiavimas su anglų ir amerikiečių atstovais Miurvike sukėlė rusams pavydą.
Visi paisėme tarptautinių mandagumo taisyklių – tokia santūri laikysena man ir mano laikinajai vyriausybei buvo savaime suprantama.
Mat Churchillis iš pradžių nesutiko su mano nušalinimu nuo pareigų. Jis tikėjo, kad mane galima panaudoti kaip „naudingą įrankį“ perduodant nurodymus vokiečių tautai. Taip britams patiems nereikėtų „kišti rankų į pilną aršių skruzdžių skruzdėlyną“. Churchillis taip pat laikėsi nuomonės, kad jei pasirodysiu esąs naudingas, britai turės nuolankiau žiūrėti į mano „karo metu vykdytus žiaurumus valdant povandeninius laivus“ [Churchillis, T. VI, p. 646]. Būtent tokios klastingos politikos iš britų ir tikėjausi – jie bandė per mane pasiekti savanaudiškų tikslų ir buvo numatę mane išnaudoti tiek, kiek jiems tai bus naudinga.
O jau gegužės 15 d. Eisenhoweris, norėdamas išlaikyti draugiškus santykius su Rusija, pareikalavo mano nušalinimo nuo pareigų.
Gegužės 22 d. mano adjutantas ir draugas Lüddė-Neurathas pranešė, kad Sąjungininkų kontrolės komisijos vadovas mane kartu su Friedeburgu ir Jodliu pakvietė į garlaivį „Patria“, kuriame buvo apsistoję komisijos nariai. „Kraukitės daiktus!“ – nurodžiau paskubomis. Neabejojau – dabar būsime nušalinti nuo pareigų ir paimti į nelaisvę.
Jau žengdami į laivą „Patria“ pastebėjome, kad šį kartą viskas yra kitaip nei per ankstesnius susitikimus su kontrolės komisija. Prie laivo trapo šįsyk mūsų nepasitiko nė vienas anglų karininkas, nesimatė ir nė vieno ginkluoto apsaugos pareigūno. Aplinkui buvo pilna tik fotografų ir korespondentų.
Laive „Patria“ mes su Friedeburgu ir Jodliu sėdėjome vienoje stalo pusėje, o kitoje – kontrolės komisijos viršininkai: viduryje – amerikiečių generolas majoras Rookas, jo kairėje ir dešinėje – britų ir rusų generolai Foordas ir Truskovas. Nors ir jutome, kad šį kartą likimo neišvengsime, tiek aš, tiek ir mano palydovai stengėmės išlikti ramūs. Generolas Rookas pareiškė gavęs Eisenhowerio įsakymą sulaikyti mane, Vokietijos vyriausybės narius ir Generalinio štabo pareigūnus. Jis pridūrė, kad nuo šiol mes turėtume save laikyti karo belaisviais.
