Karišką pareigą ir ištikimybę savo šaliai autoriui pavyko suderinti su humanizmu, rūpinimusi ne tik sužeistais saviškiais, bet ir priešo kariais, civiliais gyventojais. Išlaikyti tokį požiūrį žūstant bendražygiams, regint aplinkui vykstančius žiaurumus, pavykdavo toli gražu ne kiekvienam.
Iš pradžių H.Haape pasakoja apie pergales ir manevringą karą, kai vokiečiai be atvangos puolė, o sovietai beviltiškai traukėsi, bet 1941 m. rudens pabaigoje Vermachto puolimas užstrigo, viskas tarsi sustojo ir karas tapo beveik pozicinis. Knygoje „Paskutinė stotelė – Maskva. Fronto gydytojo dienoraštis“ tiesiog užuodi visą tą karo siaubą, drauge su autoriumi jauti didžiulį nusivylimą. Išgyventi žiemą, išgyventi Rusiją, išgyventi karą... Vienintelis tikslas – išgyventi.
Autorius H.Haape išgyveno karą, bet nebegrįžo į mediciną. Jis buvo dienraščio redaktorius, dirbo spaudoje, dėstė dramos mokykloje, sukūrė dvi operas, pasinėrė į tapybą.
Garsus istorikas Davidas Stahelis, knygų Antrojo pasaulinio karo tema autorius, apie H. Haapės knygą rašė, kad tai „vienas geriausių asmeninių pasakojimų apie Vokietijos kampaniją Rytuose. Tai vienu metu sunki, drąsi, ir asmeniška istorija“.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Dar penkios minutės!
1941 m. birželio 22-oji. Stovime su bataliono vadu Neuhoffu ir adjutantu Hillemannsu ant neaukštos kalvos netoli pietrytinės Rytų Prūsijos sienos. Prieš akis plyti didžiulės Lietuvos lygumos, naktį jos pasislėpusios tamsumoje. Netrukus turi prašvisti.
Užmetu akį į šviečiantį laikrodžio ciferblatą. Lygiai trečia valanda. Žinau, kad šiuo metu milijonas vokiečių karių žiūri į savo laikrodžius. Vieni su kitais sinchronizuoti. Trys armijų grupės ir Liuftvafė pasirengusios pulti. Mūsų kuopos, batalionai, pulkai ir divizijos stovi puikiai sustyguotos. Liuftvafės eskadrilė prie eskadrilės – žvalgybiniai tolimojo ir artimojo veikimo lėktuvai, jėgeriai, bombonešiai, štukos – laukia Y valandos.
Dar keturios minutės!
Visas vokiečių Rytų frontas – nuo Suomių įlankos iki pat Juodosios jūros – pasirengęs suduoti triuškinantį smūgį Rusijai. Vienu metu prasidės puolimas iš Suomijos, Rytų Prūsijos, Lenkijos, Karpatų ir Rumunijos. Galinga ugnis pliūptelės 3000 kilometrų ilgio fronto linija ir sunaikins priešų sienos įtvirtinimus – tuo esame visiškai tikri. Net neabejojame.
Lygiai trečia valanda. Žinau, kad šiuo metu milijonas vokiečių karių žiūri į savo laikrodžius. Vieni su kitais sinchronizuoti.
Armijos, kurios netrukus šturmuos rusų būrius, užsigrūdinusios Europos mūšių laukuose, tapo tvirtos kaip plienas, demonstravo nepalaužiamą karinę dvasią. Kiekvienas vokiečių karys visiškai supranta jiems patikėtos užduoties sunkumą ir svarbą. Nesvarbu, kur jo žvilgsnis krypsta tamsoje – link Leningrado, Maskvos ar Kijevo, Dniepro ar Juodosios jūros – kiekvienas žino, kad prieš jį atsiveria beribių erdvių šalis.
Dar trys minutės!
Galvoju apie savo bičiulius, sanitarinės tarnybos karininkus Suomijoje, kur jau turėjo prašvisti. Čia, Rytų Prūsijoje, vis dar gili naktis. Naktis be mėnulio, be žvaigždžių, pasislėpusių po debesų uždanga.
Iš Lietuvos lygumų padvelkia švelnus vėjelis. Staiga pajuntu, kaip išmuša lengvas prakaitas. Ir tai tikriausiai ne nuo nakties tvankumos, o nuo didžiulės lemtingų minučių laukimo įtampos. Mirtinoje tyloje mūsų priešakiniai ir inžineriniai padaliniai juda į priekį sienos link. Tokie patys veiksmai, kaip mūsų fronto ruože, vyksta visame ilgame fronte. Mes jaučiamės kaip bičiuliai, kuriuos nematomais saitais susieja visa gobianti nakties skraistė. Bičiulystės jausmas apima kiekvieną iš trijų milijonų vokiečių karių, kurie rengiasi pradėti didžiausią pasaulio istorijoje lemtingą kovą – „Barbarosos“ planą.
Staiga pajuntu, kaip išmuša lengvas prakaitas. Ir tai tikriausiai ne nuo nakties tvankumos, o nuo didžiulės lemtingų minučių laukimo įtampos.
Kažkas užsidega cigaretę. Pasigirsta griežtas įsakymas, cigaretė krinta žemėn, pasipila žiežirbos, aulinio bato bumbtelėjimu užgesinama ugnis. Niekas neprataria nė žodžio. Nieko nesigirdi, tik geležies žvangėjimas ir žirgų trypimas ar prunkštimas. Man pasirodė, kad toli danguje matau pirmuosius brėkštančios aušros spindulius. Nejučiomis ieškau, kur galėčiau nukreipti žvilgsnį ir mintis. Palengva švinta. Didžiulis juodas debesis, kabantis virš mūsų rytuose, iš lėto pilkėja. Nejaugi šios paskutinės laukimo akimirkos niekada nesibaigs? Vėl pažvelgiu į laikrodį.
Dar dvi minutės!
Mintimis nuskrieju į tėvynę, pas Marthą. Dabar ji miega, kaip ir milijonai kitų šio didžiulio fronto vyrų mylimųjų, žmonų ir motinų. Mūsų artimieji namie nežino, kas mūsų laukia. Jie net nenutuokia,
kokie pavojai tyko jų vyrų artimiausiomis valandomis ir dienomis, savaitėmis ir mėnesiais, gal net ir artimiausiais metais. Jiems ši naktis nesiskiria nuo tūkstančių kitų naktų. Mes, beje, tokios ramybės irgi neatsisakytume. Bet mes žygiuosime... Keisis miestų ir kaimų pavadinimai. Kai kuriuos pamiršime, kiti neišdildomai bus įsirėžę mūsų atmintyje, treti ilgus metus pasiliks istorijos vadovėliuose. Kol kas tik nežinome, kuriems kokia dalia teks. Kaimai bus nunešti nuo žemės paviršiaus, miestus paliks jų gyventojai. Išsigandę ir pasiklydę žmonės stovės gatvių pakraščiuose, kapai ženklins mūšio lauko ribas ir kovų kelius. Rytoj naktį, kur dabar liepsnose skęsta horizontas, vyks karas.
Kaimai bus nunešti nuo žemės paviršiaus, miestus paliks jų gyventojai.
Dar viena minutė!
Negalėjome apie nieką kitą galvoti, tik apie tai, kas atsitiks posekundės, po dviejų, po trijų... Šiuo momentu užplūdusi įtampa gniaužia kvapą. Laukiame sustingusiais veidais, pulsas dažnėja. Rodos,
visas pasaulis tik ir laukia...
Dabar! Kaip galingas griaustinis vienu metu nugriaudžia tūkstančiai vokiečių patrankų. Nuo jų žiočių ugnies apyaušrio prieblanda akimirksniu pavirsta šviesiausia diena. Per sekundės dalį atgyja visas 3000 kilometrų ilgio frontas. Prasideda tikras pragaras, pradedame kurti naują istoriją. Visų kalibrų pabūklai tiesioginiu taikymu atidengia ugnį į rusų įtvirtinimus. Sunkūs mortyros sviediniai griaudėdami skrieja virš mūsų galvų priešo link.
Pistoletai-kulkosvaidžiai ir sunkieji kulkosvaidžiai kala greitas savo salves. Rusai, tiesą pasakius, visiškai nenustebę, tuoj pat pradeda atsišaudyti. Šią naktį virš savęs girdime sunkiai kaukiant jų sviedinius. Bet tuo pat metu sustiprėja ir vokiečių ugnis, perauganti į tikrą crescendo. Mūsų šturmo būriai, sekami priešakinių ir pėstininkų dalinių, pralaužia priešininkų pozicijas. Mes žinome, ką tik prasiveržė ir mūsų tankai, spjaudydamiesi ugnimi, jie ropoja į priekį.
3-iasis batalionas, priklausantis 18-ajam pėstininkų pulkui, vis dar stovi pasirengęs ir laukia atskiro įsakymo pulti. Mums teko užduotis apsaugoti atakuojančius dalinius ir padėti jiems tuose taškuose, kur rusai priešinsis atkakliausiai. Tuo metu, kai ankstyvas saulėtekis bandė skverbtis pro visur mūšyje įsiplieskiančią ugnį, mes stovėjome ant kalvos ir stebėjome, kaip vikriai į priekį stumiasi mūsų kovojantys būriai. Už beveik 2000 kilometrų priešų teritorijos buvo mūsų pagrindinis tikslas – Maskva.
6-oji pėstininkų divizija, kuriai priklausėme ir mes, yra pavaldi armijų grupei „Centras“. Mums vadovavo feldmaršalas von Bockas. Kaip tik iš mūsų armijų grupės „Centras“ – ne iš Ukrainos link žygiuojančios armijų grupės „Pietūs“ ar Leningradą šturmuojančios armijų grupės „Šiaurė“ – Vokietijoje buvo laukiama sensacingos pergalės.
Tuo metu, kai ankstyvas saulėtekis bandė skverbtis pro visur mūšyje įsiplieskiančią ugnį, mes stovėjome ant kalvos ir stebėjome, kaip vikriai į priekį stumiasi mūsų kovojantys būriai.
Suprantama, kad mūsų tikslas visiems svarbiausias. Lietuvių muitinė skęsta ryškiose liepsnose. Artilerijai apšaudant griuvo ir buvo šturmuota daugelis rusų įtvirtinimų. Tik kelios betoninės ugniavietės vis dar drąsiai ir atkakliai bando atlaikyti vokiečių ataką. Tačiau ir jos netrukus bus apsuptos, o dar vėliau – ir sutriuškintos. Štukų junginys skrenda į rytus, pasuka į šoną, užpuola ir kurtinamai kaukdamas leidžiasi žemėn.
Bombų sprogimas susilieja į mūšio simfoniją. Štukos persigrupuoja ir atakuoja iš naujo, šįkart paleidžia kulkosvaidžių ugnį. Galiausiai jų siluetai pranyksta tolumoje. Žvelgiant nuo mūsų neaukštos kalvos, visa tai atrodo kaip grandiozinis spektaklis – bet visa tai karti tiesa! Aukštaūgis bataliono vadas Neuhoffas nejudėdamas stovi greta manęs. Tarsi bandydamas save įtikinti, jis tyliai murma: „Pagaliau pradėjome karą su Rusija! Karą su Rusija!“
Prašvito. Nurimo ir šiltas iš Lietuvos pusės pūtęs vėjelis. Prieš mūsų akis užsiliepsnoja vis daugiau laužų. Purvini dūmai jungiasi į debesėlius, iš lėto sukasi ratais ir išsisklaido virš kalvų ir miškų. Ryšininkas motociklininkas perdavė mums įsakymą žygiuoti. Dabar 3.45 val. Neįtikėtina, kad praėjo tik 40 minučių nuo tos akimirkos, kai prabilo pirmosios patrankos! Neuhoffas pasiunčia atvykėlį su įsakymu į mūsų ryšininkų padalinį. Mes išsirikiuojame ir žygiuojame pirmyn.
