Okupacija skaudi ypač dėl sugriautų žmonių gyvenimų – politinių persekiojimų, areštų, trėmimų, žudynių, Holokausto.
Tai nagrinėjama Alfonso Eidinto knygoje „Antanas Smetona ir Justas Paleckis istorijos dramoje. Prezidento vairuotojo užrašai“. Šią knygą išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras 2022 metais.
Šioje knygoje autorius grįžta prie Antano Smetonos išvykimo birželio 15-ąją problemos – kodėl jis, skirtingai nei Latvijos ir Estijos prezidentai, pasitraukė iš Lietuvos su šeima, kaip elgėsi opozicinės jėgos, kodėl Maskvos įgaliotiniai pereinamuoju iš okupacijos į aneksiją laikotarpiu prezidentu pasirinko Justą Paleckį.
Tai savotiškas knygos „Antanas Smetona ir jo aplinka“ tęsinys. Joje skelbiamas unikalus dokumentas – prezidento antrojo vairuotojo Jono Balčiūno vairavimo dienynas, kiti dar neskelbti dokumentai. Atveriamas ir atskleidžiamas antrasis Antano Smetonos aplinkos ratas – Prezidentūros svečiai, giminės, adjutantai, gydytojai, prezidento dvaro, vadinamojo Užugirio kiemo, architektai, technikai, sodininkai, miškininkai, tarnai, pagaliau, tie žmonės, kurie nuvežė prezidentą prie Vokietijos sienos – Prezidentūros vairuotojai Jonas Abeltinis ir Jonas Balčiūnas. Jie, neturėdami kito pasirinkimo, vėliau vežiojo „naujos“ valdžios vadovą Justą Paleckį, jo šeimos narius ir kitus sovietizuojamos Lietuvos pareigūnus. Knygoje skelbiami dokumentai nekupiūruojami, pateikiami visi leidžiant skaitytojui pačiam susidaryti nuomonę apie jų autorius ir herojus.
Leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis, skiriamas mokslo visuomenei, studentams, tyrinėtojams, istorikams ir politologams, visiems, kurie domisi Lietuvos istorija.
Siūlome šios knygos ištrauką.
Prezidentūros vairuotojai J.Abeltinis ir J.Balčiūnas
Daugybę A. Smetonos aplinkos žmonių, susietų giminystės ar draugystės ryšiais, atskleidžia prezidentūros vairuotojo J. Balčiūno vestas antrojo prezidentūros automobilio K360 žurnalas1, kuris visas skelbiamas šioje knygoje. Atėjo laikas plačiau pristatyti ir jo vairuotoją. Iš šio žurnalo, vairuotojo J. Balčiūno pasakojimų šeimoje ir jo surašytų kelionių dienyno galime spręsti, kad J. Balčiūnas buvo labai kruopštus ir tvarkingas darbuotojas. Jis tvarkė vadinamąjį automobilio borto žurnalą, kuriame buvo surašyti visi maršrutai ir keleiviai, kuriuos teko vežti nuo 1937 iki 1942 metų. Tai puiki empirinė medžiaga istorikams, nors J. Balčiūnas buvo antrasis vairuotojas ir dažniau vežiodavo prezidento žmoną, Valušių ir Juliaus Smetonos šeimas ir artimuosius, kitus prezidentūros tarnautojų ir pirmųjų asmenų aplinkos žmones.
Publikuojamas vairuotojo dienoraštis leidžia pamatyti jau ne politikų aplinką, o A. Smetoną ir jo šeimą aptarnavusius žmones, pagalbininkus nuo 1937 m. kovo, kai automobilio „Buick“ maršrutai imami registruoti. Jie pasakoja ir apie sovietinę okupaciją, nes pasikeičia visi keleiviai, taip pat patikslina kai kuriuos įvykius.
J. Balčiūno rašyto borto žurnalo likimas nėra paprastas. Šis dokumentas buvo šeimos nuosavybė, kuris po Lietuvos prezidento A. Smetonos vairuotojo mirties atiteko vairuotojo sūnui Edvardui Balčiūnui (g. 1939 m.).
Apie 1990 metus vairuotojo dienynas dingo iš šeimos archyvo, nes buvo daugybė norinčiųjų jį pažiūrėti. Netikėtai artimieji sužinojo, kad kažin kaip žurnalas atsirado užsienyje ir buvo sugrąžintas į Lietuvą. J. Balčiūno anūkės Redos vyras doc. Arūnas Uogintas apie dokumento likimą liudijo taip: „Mano draugas Klemas Jankūnas, šiaulietis fotografas, Sausio 13-osios savanoris, lyg ir nujausdamas sukčių klastą, daugiau nei prieš dvidešimt metų perfotografavo knygutę ir dabar, perkėlus visa tai į skaitmeninę laikmeną, mes ryžomės šios dokumentus ir kai kurias retas fotografijas dovanoti įvairiems Lietuvos muziejams. Juostelės gulėjo 20 metų, – pasakojo A. Uogintas. – Kai nutarėme jas sutvarkyti, pasirodo, nebuvo taip paprasta, nes fotografuotas ne kiekvienas, o kas antras puslapis, todėl reikėjo viską kruopščiai sudėlioti. Dabar tai sutvarkyta, padaryta elektroninė kopija ir vieną iš jų dovanojame Rokiškio krašto muziejui“2.
Pasirodė, kad registracijos knygoje, ant kurios viršelio užrašyta „Buick“ K2. 1940–1941–1942 1937 m. 1938–1939“ užfiksuotos ne tik Lietuvos Respublikos Prezidento A. Smetonos 1937–1940, bet ir 1940–1941 m. Lietuvos marionetinio vadovo, ėjusio Lietuvos prezidento pareigas – J. Paleckio, jo šeimos narių bei sovietinių pareigūnų kelionės tarnybiniu automobiliu „Buick“. Dokumentą, išėjusį iš šeimos akiračio, iš privataus asmens padėjo įsigyti išeivijos politologas Tomas Remeikis bei Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Lietuvoje Gabrielius Žemkalnis. Tarnybinių kelionių registravimo knyga perduota saugoti Lietuvos centriniam valstybės archyvui. Pasak perdavimo ceremonijoje dalyvavusio tuomečio (1998–2010) Lietuvos archyvų generalinio direktoriaus Vido Grigoraičio, Prezidentų kanceliarijos fondas yra negausus, todėl kiekvienas dokumentas yra labai vertingas3.
Jonas Balčiūnas gimė amžių sandūroje – 1900 m. gegužės 10 d. Rokiškyje4. Jo tėvas irgi Jonas Balčiūnas domėjosi technika, tad nusprendė „patirties pasisemti“ dirbdamas geležinkelio Peterburgas–Archangelskas statyboje. Jis pasikinkė arklį… ir išvažiavo į Peterburgą. Dvejus metus ten plušėjo, sugrįžęs gavo valdišką darbą – prie pervažos ties Rokiškiu, taigi – geležinkelietis, vėliau ūkininkavo. Taip J. Balčiūno postūmis automobilizmo link buvo tarsi nulemtas jo tėvo Jono darbo ir specialybės pasirinkimo.
Tačiau pirmasis prezidento vairuotojas, vairavęs K1 automobilį, buvo J. Abeltinis, kilęs nuo Biržų (1898–1968). Mobilizuotas tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, pateko į mechanizuotą dalinį. Įdomu, kad bent dalį laiko jis drauge su J. Balčiūnu mokėsi vairuoti nepriklausomoje Lietuvoje, Kaune, karo vairuotojų mokykloje prie Autobataliono ir tikriausiai ją baigė 1922 metais.
Kuriant Lietuvos kariuomenę, reikėjo ruošti sunkvežimius ir automobilius prižiūrintį personalą – karinių vairuotojų, kurie baigę tarnybą, išėję į atsargą, reikalui esant, galėjo būti pašaukti atgal į karo tarnybą. Autobatalionas ar rinktinė perėjo nemažai kūrimosi etapų, į juos čia nesigilinsime, juoba kad literatūros apie tai yra5. Pradžioje nei automobilių būrys, nei automobilių kuopa mokymo priemonių neturėjo, tad apie vairuotojų mokymą nebuvo nei kalbos. Tačiau po truputį, pirmajam vadui ltn. Sergejui Fanstiliui vadovaujant, keli padėvėti automobiliai nupirkti iš spekuliantų, keli – Vokietijoje, dar keliasdešimt buvo karo grobis iš bermontininkų. Jie buvo gaminti skirtingose firmose, tad kiek turėta automobilių, tiek ir firmų pavadinimų ant jų buvo pažymėta.
Nepriklausomybės kovų metu automobiliai padėjo išvengti gresiančio pavojaus (Ukmergės intendantūros sandėlių evakuavimas, lenkams puolant Širvintas – tam reikalui pavyko sutelkti 18 sunkvežimių), automobilių vairuotojai vežiojo vadus, kurie greitai galėjo susipažinti su situacijomis (gen. S. Žukausko važinėjimai bolševikų ir lenkų frontuose), sanitariniai automobiliai išgelbėjo daug sužeistųjų, o motociklininkai kaip ryšio priemonė padėjo ne vienam vadui gauti laiku įsakymus. Kai nuo 1919 metų automobilių kuopa virto autobatalionu, vairuotojų rengimas buvo paskirtas mokomajai kuopai, kuri pirmąją 40 vairuotojų ir motociklininkų laidą išleido 1920 metais, 1922 metais ją tikriausiai ir baigė pirmasis prezidento vairuotojas J. Abeltinis. Tuo metu autobatalionas jau turėjo 150 mašinų ir motociklų.
Tada stokota visko – padangų, motoro detalių, tepalų, gumos ne tik automobilių mokymams. Kadangi automobilių ir sunkvežimių skaičius augo, reikėjo juos remontuoti, o padangų, kamerų, alyvos trūko. Kuopos kareiviai ėmė verslauti, mainikaudami su vokiečių kariuomenės vairuotojais ir sandėlininkais maisto produktais – kiaušiniais, sviestu. Taip atsirado nesąžiningų žmonių ir autokuopoje. Apskritai joje daugiausia spietėsi apsukrūs miesčioniukai, kurios dalis kalbėjo nelietuviškai, vienas pastebėtas jų trūkumas buvo tas, kad jie sunkiai pratindavosi prie karinės drausmės. Kuopa 1920 m. pavasarį turėjo 13 sunkvežimių, 4 sanitarinius automobilius ir 50 naujų NSU motociklų6. Ypač trūko kuro. Todėl stengtasi ruošti karius vairuotojus, sunaudoti kuo mažiau degalų. Tam reikalui sukonstruotas treniruoklis – savotiškos mokymo staklės, kuriose įrengtas vairas, sankaba, stabdžio pamina, greičio svirtis, kojinis akseleratorius ir kiti automobilyje esantys imitaciniai valdymo dalykai7. Nuo 1920 iki 1925 metų autobatalionas parengė ir išleido 6 vairuotojų ir motociklininkų laidas, iš viso 353 žmones. Paruoštų vairuotojų mechanikų skaičius autobatalione kasmet augo – jei 1931 metais paruošti 46 vairuotojai, 9 motociklininkai, tai 1935 metais – 128, 50 atitinkamai, o 1939 m. – jau 259 vairuotojai bei 95 motociklininkai8.
Teorinėje paruošimo dalyje kursantai studijavo variklį (tada buvo vadinamas motoru), griaučius (šasi), karbiuraciją, automobilio elektros įrengimą, taip pat mokyta fizikos, geometrijos, medžiagų technologijos. Praktinis važiavimas vyko užmiestyje – 10 km važiuodavo krovininiais sunkvežimiais, vėliau važiuodavo lengvaisiais automobiliais. Kaip taikliai pasakyta jubiliejinėje karo technikos dalių istorijos apžvalgoje, „kasmet atvyksta geras būrys iš visos Lietuvos vyrų, iš kurių kitas nei telefono nematęs, o per kelis mėnesius jis jau pleška Žemaičių plentu 80 km [per valandą] greičiu su naujausiu „Fordu“ ar „Volvo“. […] Kareiviams autorinktinėje tarnyba įdomi tuo, kad jie pasidaro šoferiais ir vėliau ne vienas iš to pragyvena“9.
Vairuotojų mokykla turėjo nemažą autoritetą. 1930 metais autokuopoje buvo apmokyti pirmieji atsargos karininkai (aspirantai) – automobilininkai, kurie išėjo 3 mėnesių kursą. 1931 metais čia vėl mokėsi antroji aspirantų automobilininkų laida. Karininkai buvo komandiruojami iš kitų kariuomenės dalių.
Autobatalionas buvo populiarus – prezidento A. Smetonos sūnus Julius po ilgų svarstymų nutarė atlikti karinę tarnybą ne kur nors kitur, o autobatalione, kur išėjo kareivio apmokymą. Kažkaip neabejoju, kad J. Smetonai tarnybą autobatalione karštai rekomendavo prezidentūros vairuotojai Abeltinis ir Balčiūnas. O po tarnybos autobatalione 1936 metais J. Smetona mokėsi Karo mokykloje, kurią baigęs paaukštintas į atsargos leitenanto laipsnį10.
Antrasis prezidentūros vairuotojas J. Balčiūnas, nors baigęs tik pradinės mokyklos keturis skyrius, tiems laikams buvo profesionaliai pasiruošęs vežioti aukšto rango pareigūnus, nes 1922 metais J. Balčiūnas Kaune baigė autobataliono karo vairuotojų mokyklą labai gerais pažymiais. Kaip liudija saugomi šeimoje dokumentai, 1922 m. spalio 22 dieną jis gavo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atestatą, bylojantį apie „(I) pirmos rūšies karo šoferio“ vardo suteikimą, kadangi jis baigė autobataliono automokomosios kuopos šoferių-puskarininkių klasės kursą. Visas dešimt disciplinų, būtinas dokumentui gauti, išlaikė aukščiausiais balais – labai gerai. Tuomet vairuotojų atestatus gavo 63 vairuotojai ir 26 motociklininkai. Tokią prestižinę tiems laikams Lietuvoje profesiją žmonės labai brangino, tada ir automobilių buvo dar nedaug. Mieste siautėti jiems nebuvo leista – kaip tik tais 1922 metais buvo nustatyta greičio riba važinėti mieste – 15 km per valandą11.
J. Balčiūnas tarnavo kariuomenėje grandiniu (autobatalione) 1920–1923 m. Įsidarbino Kauno gaisrinėje, o vėliau dirbo su Lazdijų apskrities viršininku. Nuo 1925 metų dirbo policijoje, Valstybės saugumo departamente vairuotoju. Iš Antrojo Lietuvos policijos tarnautojų surašymo 1937 m. sausio 17 d. sužinome, kad valstybės tarnyboje J. Balčiūnas jau tarnauja 7 metus, 6 mėnesius ir 11 dienų, jo asmens lapelis nr. 34712. Vadinasi, J. Balčiūnas dirbo prezidentūros apsaugos vairuotoju nuo 1929 metų, jo atlyginimas – 256 litai 40 centų per mėnesį. Tai paaiškina faktą, kad iki 1934 metų prezidentūroje nebuvo antro vairuotojo etato. Darbą pas prezidentą A. Smetoną, jo sūnaus teigimu, tėvas gavo, kai Smetonai prireikė dar vieno vairuotojo. 1934 metais planuota įsteigti vairuotojo padėjėjo pareigybę, kuri galėjo būti įsteigta kiek vėliau13. Pritrūkusi automobilio prezidentūra kreipdavosi į kitas įstaigas – dar 1936 metais prezidentūros adjutantas „išleistų pinigų užrašuose“ pažymėjo, jog už prezidento ir jo šeimos vežiojimą duota arbatpinigių Vidaus reikalų, Žemės ūkio, Susisiekimo, Krašto apsaugos ministerijų vairuotojams14.
Knygoje publikuojami J. Balčiūno kaip prezidentūros naujo automobilio vairuotojo užrašai prasideda 1937 m. kovo mėnesį, prezidentūros reikalams gavus naują automobilį „Buick“. Jis registruojamas ir gauna numerį K360. Jo vairuotojui buvo skirtas nedidelis kambarėlis su virtuve virš prezidentūros garažų, šalia dar gyveno pirmasis prezidento vairuotojas J. Abeltinis, kuris vežiojo prezidentus A. Stulginskį, K. Grinių ir A. Smetoną.
Iš tėvo J. Balčiūno pasakojimų sūnus Edvardas prisimindavo, kad būti Jo Ekscelencijos vairuotoju nebuvo lengva. Turėjai visada būti pasitempęs, tvarkingas, švarus, mandagus. Jam patikėtas brangus automobilis turėjo dirbti kaip laikrodis visas 24 valandas per parą. Dažniausiai dirbta be poilsio dienų ir beveik be atostogų, turėjai būti šalia, niekur toli nenuklysti, nes bet kurią minutę galėjai būti reikalingas prezidentui, prezidentienei ar bet kuriam žmogui iš jų aplinkos. Pasak E. Balčiūno, J. Balčiūnas turėjo puikų pavyzdį – patį Lietuvos Respublikos Prezidentą, kuris pasižymėjo punktualumu, tvarkingumu ir tolerancija. J. Balčiūnas buvo netikintis žmogus ir pats pasakodavo, kad prezidentas A. Smetona gerbė jo įsitikinimus ir niekada jam nepriekaištavo. Jis prisimindavo atvejį, kai per Jo Ekscelencijos sūnaus vestuvių bažnytines apeigas jam buvo leista neklūpoti ir „ignoruoti“ kai kuriuos bažnytinius ritualus15.
Vairuotojo užrašuose apie automobilio eksploataciją, keliones ir keleivius daug įdomių žinių iš tarpukario Lietuvos istorijos. 1937-uosius metus žyminčiose pastabose, kurias parašu patvirtindavo aukšto rango prezidentūros karininkas, atsispindėjo automobilio būklė ir kartu ataskaita už degalus, kuri buvo tvirtinama prezidento adjutantų – V. Šliogerio (jam nesant, pasirašydavo prezidentūros komendantas mjr. I. Jasiūnas), vėliau kito adjutanto plk. S. Žukaičio. K360 numeriu pažymėtas „Buick“ markės automobilis paprastai vežiojo prezidento žmoną S. Smetonienę, užfiksuotos kelionės tai rodo, o vairuotojo J. Abeltinio vairuojamas prašmatnus automobilis numeriu K1 tiesiogiai tarnavo prezidentui labiau oficialioms kelionėms ir važiavimams į protokolinius renginius, ceremonijas.
Istorikas L. Truska pagal prezidento apsaugos raportus Valstybės saugumo policijos viršininkui16 nustatė, kad su reprezentaciniu automobiliu K1 A. Smetona vykdavo į oficialius renginius, šventes, minėjimus, pas sūnaus Juliaus uošvius Nasvyčius į Barborlaukio dvarą, Juozą Tūbelį, buvusius ministrus A. Žilinską, S. Rusteiką, A. Merkį, aplankydavo arkivyskupą J. Skvirecką, prof. T. Ivanauską, P. Mašiotą. Žinoma, lankydavo vaikus – Mariją ir Julių Rimgaudą. 1940 m. žiemą kelis kartus lankė ligoninėje gulintį gen. V. Nagių-Nagevičių; lankėsi teatre, kine, žinoma, karininkų ramovėje, Vytauto Didžiojo karo ir kultūros muziejuose, kur vykdavo ne tik minėjimai, bet ir parodos.
Vairuotojas J. Abeltinis vežiojo prezidentus A. Stulginskį ir K. Grinių (pastarasis vairuotojo nepasitenkinimui mieliau vaikščiodavo pėsčias). Po 1926 metų gruodžio perversmo išrinktą A. Smetoną vežiojo prancūzišku kabrioletu bei „Mercedes Knight“ su uždaru kėbulu. Įkalbėtas prof. Augustino Voldemaro, jis nurodė įsigyti naują tarnybinį limuziną „Fiat 519“. Trečiasis oficialus tarnybinis Lietuvos Prezidento automobilis, skirtingai nei du pirmieji, turėjo kur kas ištaigingesnį, visiškai uždarą kėbulą, išspausdavo geru keliu iki 100 km/h. Prezidento kelionių į pajūrį metu, kadangi Žemaičių plento dar nebuvo, atostogoms į Palangą A. Smetona važiuodavo traukiniu, ant platformų buvo vežami ir automobiliai. Kretingoje jie būdavo iškraunami, ir nedidelė autokolona, žmonių sveikinama, įvažiuodavo į Palangą.
Prezidento automobilio numeris tradiciškai buvo K1. Jį turėjo ir „Fiat“, ir jį pakeitęs reprezentacinis kabriolimuzinas „Lincoln“. Didžiulį, dvylikos cilindrų „K“ serijos „Lincoln“ vietoje neišvaizdaus „Fiat“ įsigyti A. Smetoną įkalbėjusi prezidentienė. Automobilis išvystydavo maždaug 150 km/h greitį. „Lincoln K“ buvo oficialus Lietuvos valstybės vadovo automobilis17. Kartais, jei reikėjo paimti daugiau šeimos narių, paskui K1 vykdavo ir antrasis prezidentūros automobilis, „Buick“ K360, kurį vairavo J. Balčiūnas.
Dalis prezidento kontaktų ir išvykų aprašytos adjuntanto V. Šliogerio atsiminimuose. Beveik kasdien A. Smetona prieš pietus valandą kitą praleisdavo gamtoje – Ąžuolyne, A. Mickevičiaus slėnyje, Pažaislio pušyne, kartais ir toliau pavažiuodavo – į Aleksotą, Garliavą, Veiverius, Žemaičių plentu. Šiose kelionėse dažnai važiuodavo ir kitu, K360 automobiliu.
Gimtinėje prezidentas viešėdavo nemažai, Užugiryje praleisdavo vasaros atostogas nuo 1937 metų. 1938 metais į Užugirį atvyko apie 10 kartų trumpam laikui, o nuo liepos vidurio iki rugpjūčio 8 d. ir nuo rugpjūčio 12 iki rugsėjo 1 d. gyveno nuolat. Kūčias mėgo ramiai praleisti namie, o šv. Kalėdas Užugiryje – 1939 metais tėviškėje buvo gruodžio 25–28 dienomis.
Paskutinį kartą A. Smetona gimtinėje lankėsi 1940 m. gegužės 25 d. (išvyko tiesiai iš dantų gydytojo kabineto K. Donelaičio gatvėje, nes dantis gydėsi intensyviai nuo balandžio mėnesio iki birželio pradžios), iš Užugirio kiemo išvyko gegužės 28 d. ir jau 20:05 val. buvo Kaune18. Tiesa, prezidentas vyko ten automobiliu K1, o vairuotojas J. Balčiūnas gegužės 23–31 d. vairavo ne „Buick“ K360, o „Ford“ automobilį K324, kuriuo Užugirio kieme daugiausia naudojosi ten buvusi S. Smetonienė savo ir ūkio reikalais. Trečias automobilis naudotas apsaugai.
Tačiau Ypatingojo apsaugos skyriaus pranešimai apie prezidento išvažiavimus iš namų ir sugrįžimus Valstybės saugumo policijos viršininkui turi nemažą trūkumą – jie nefiksuoja prezidento susitikimų, personalijų, kas dar vyko su vairuotoju, pas ką jis vyko; apsaugai rūpėjo tik prezidento išvykimas iš prezidentūros ir sugrįžimo laikas, ar kas nors kelionės metu atsitiko, ar ne. Tai viskas. Kadangi nėra išlikusio automobilio K1 vairuotojo dienoraščio, tai J. Balčiūno užrašai įgija didesnę svarbą, nes matyti gyvesnis ir konkretesnis A. Smetonos ir jo šeimos bendravimas – kas ir kur važiavo, ką pavežė. Mat antruoju automobiliu daugiausia naudojosi šeimos nariai, aptarnaujantis personalas, buvo pavėžinami prezidentūros svečiai ir lankytojai. Todėl iš jo žurnalo sužinome apie daug žmonių, kurie buvo artimi prezidento šeimai, lankydavosi prezidentūroje, kas lankėsi prezidento šeimoje.
Mokslininkams, praeities tyrinėtojams ir visiems istorijos mylėtojams dienoraštyje minimi faktai gali būti labai įdomūs ir vertingi, ypač apie garsias tarpukario personalijas, nors automobiliu buvo vežiojami ir paprasti šalies piliečiai. Yra tikrai ypatingų užrašų: tai pavežtas kareivis, tai šiaip pakeleivingas asmuo, o vieną gražią 1938 metų dieną iki ar iš Raguvos 50 km buvo pavėžėti… du pavargėliai, ligonys gabenami pas gydytojus ir pan. Smetoninių laikų pastabos laisvos ir aiškios: garsi kompanija vežta į teatrą, į Užugirio kiemą, kaip buvo vadinama A. Smetonos naujoji rezidencija Užugiryje.
1 LCVA, f. 922, ap. 1, b. 60, l. 1–74.
2 Žr. https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/valstybes-archyvui-perduoti-prezidento-asmetonos- vairuotojo-uzrasai.d?id=1086034.
3 Žr. https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/valstybes-archyvui-perduoti-prezidento-asmetonos- vairuotojo-uzrasai.d?id=1086034.
4 Kituose šaltiniuose, pvz., nacių Vokietijos okupacijos metu nurodoma, kad jis gimė 1899 m. gegužės 20 d., kitur – 1897 m.
5 Karo technikos dalių dvidešimtmetis. 1919–1939, autorių kolektyvas, Kaunas, 1939, p. 127–142.
6 Vytenis Statkus, Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918–1940 m., Chicago, 1986, p. 334–335.
7 Karo technikos dalių dvidešimtmetis. 1919–1939, p. 133.
8 Ten pat, p. 142.
9 Ten pat, p. 138.
10 Vaclovas Šliogeris, Antanas Smetona. Žmogus ir valstybininkas, p. 25–26.
11 Vytenis Statkus, Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918–1940 m., Chicago, 1986, p. 337.
12 Antrasis Lietuvos policijos tarnautojų surašymo lapas, datuotas 1937 01 17, LCVA, f. 394, ap. 17, b. 265, l. 1.
13 Justina Minelgaitė-Plentienė, „Prezidentūros žmonės“, kn. Prezidento rūmai Kaune, kolektyvinė monografija, Kaunas, 2019, p. 225.
14 Ten pat, p. 219.
15 Arūnas Uogintas, „Rokiškėno Jono Balčiūno, Lietuvos prezidento Antano Smetonos vairuotojo, užrašai – dovana Lietuvos muziejams“, Prie Nemunėlio (Rokiškio krašto kultūros žurnalas), 2017, nr. 1 (38), p. 116–120.
16 CVA, f. 378, ap. 4, b. 10 (1935 m. raportai); b. 1560 (1936), ap. 5, b. 3586 (1939 metai) ir b. 3688 (1940 metai) ir kt.; Liudas Truska, Antanas Smetona ir jo laikai, p. 341–342.
17 Žr. „Su numeriu K-1“ (LT) @liucijus.lt.
18 Ypatingojo skyriaus viršininko A. Čiuoderio pranešimai Valstybės saugumo policijos viršininkui, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3688 (1940 metai), l. 13–116.
