„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Knygos ištrauka. Kokie žmonės ir kokios organizacijos užtikrino A.Hitlerio saugumą?

Leidykla „Briedis“ pristato negrožinės literatūros naujieną – žymaus bestselerių autoriaus Marko Feltono knygą „Sergint Hitlerį. Slaptasis fiurerio pasaulis“. Remiantis naujausia tyrimų medžiaga, žvalgybos dokumentais, liudijimais, atsiminimais ir kitomis oficialiomis istorijomis iš fiurerio aplinkos, knygoje pažvelgiama į Adolfo Hitlerio pasaulį iš arčiau.
Feldmaršalas G. von Klugė (viduryje) buvo A. Hitlerio priešininkas ir žinojo apie daugelį sąmokslininkų planų.
Feldmaršalas G. von Klugė (viduryje) buvo A. Hitlerio priešininkas ir žinojo apie daugelį sąmokslininkų planų.

Į nacių partijos lyderio ir Trečiojo reicho fiurerio A.Hitlerio gyvybę kėsintasi ne kartą. Kai kuriais atvejais nuo beveik užtikrintos mirties jį išgelbėdavęs grynas atsitiktinumas, kurstęs aplinkinių kalbas apie ypatingą, žvėrišką šios kruvinos asmenybės nuojautą.

Nuo pat pirmųjų kovos dėl valdžios dienų A. Hitleris aplink save subūrė ištikimų asmens sargybinių būrelį, vėliau formuotos specialios fiurerio apsaugos tarnybos, išsikerojusios į sudėtingą ir daugiapakopę saugumo sistemą.

Šioje knygoje pasakojama, kokie žmonės ir kokios organizacijos užtikrino fiurerio asmens neliečiamybę, kokių saugumo priemonių buvo griebiamasi A.Hitleriui keliaujant, kalbant mitinguose, reziduojant savo būstinėse ir vadavietėse. Tačiau, kad ir kaip stengtųsi saugumo struktūros, jų darbe pasitaikydavę spragų. Čia nušviečiami patys garsiausi pasikėsinimai, jų vykdytojų motyvai ir likimas.

M.Feltonas daug dėmesio skiria ne tik viešam, bet ir asmeniniam A. Hitlerio gyvenimui antroje karo pusėje. Pateikiama naujų faktų apie fiurerio kasdienybę ir jo sprendimus, kurie leis skaitytojui įsigilinti į liūdnai pagarsėjusio žmogaus gyvenimo užkulisius.

Knygą iš anglų kalbos vertė Martynas Sakutis.

Siūlome knygos ištrauką.


Kaip ir Cezarį, Hitlerį supo priešai. Daugybė „Vilko irštvoje“ reguliariai besilankančių vyrų arba patys buvo aktyvūs rezistencijos nariai, arba bent jau rėmė rezistentų tikslą nužudyti Hitlerį ir baigti karą dar prieš tai, kai Sąjungininkai visiškai sunaikins ir okupuos Vokietiją.

Vermachto kavalerijos karininkas E. von Breitenbuchas.
Vermachto kavalerijos karininkas E. von Breitenbuchas.

Tarp aukštus karinius laipsnius turinčių sąmokslininkų Hitlerio kariuomenėje buvo ir 57-erių ryšių tarnybos generolas Fritzas Erichas Fellgiebelis. Nors Hitleris iki galo nepasitikėjo akiniuotuoju Fellgiebeliu, šis jam buvo reikalingas dėl gabumų. Fellgiebelis Vermachtui sukūrė revoliucinę „Enigma“ šifravimo mašiną, o paskirtas ryšių dalinio vadovu, susipažino su visomis karinėmis Trečiojo reicho paslaptimis, įskaitant raketų V programą Pėnemiundėje. Tačiau Hitleris nežinojo, kad jau nuo 1938 m. Fellgiebelis aktyviai rėmė visus sąmokslus prieš fiurerį. Susibičiuliavo su buvusio viršininko generolo Becko įpėdiniu generolu pulkininku Franzu Halderiu. Fellgiebelis atliko labai svarbų vaidmenį 1944 m. liepos 20 d. Rastenburge įvykdžius pasikėsinimą, mat buvo atsakingas už Hitlerio vadavietės ryšį su išoriniu pasauliu.

Dar vienas vyresnysis karininkas, dažnai būdavęs šalia Hitlerio, – penkiasdešimtmetis generalinis kvartirmeisteris, Vermachto generalinio štabo vado pavaduotojas artilerijos generolas Eduardas Wagneris. Jis atrodė kaip žmogus, kurio nė negalėtum įtarti linkint fiureriui mirties. 1939 m. liepą Wagneris pasirašė įsakymus, leidžiančius Vermachto karininkams įkaitais imti civilius ir žudyti. Jis taip pat atvirai rėmė vokiečių invaziją į Lenkiją, o labiausiai šokiruoja tai, kad 1941 m. gegužę, prieš pat įsiveržimą į Sovietų Sąjungą, Wagneris paragino kariuomenės dalinius bendradarbiauti su ainzacgrupių (Einsatzgruppen) žudikų būriais ir taip oficialiai įtraukė kariuomenę į žydų žudynes. Vis dėlto kažkuriuo metu Wagnerio požiūris į Hitlerį pasikeitė, ir jis tapo aktyviu rezistentu.

Neteisinga būtų manyti, kad prieš Hitlerį stojantys karininkai buvo baltieji riteriai, daugelio jų rankos buvo suteptos per brutalias kampanijas Rytuose. Jų elgesį sąlygojo įvairios priežastys. Buvo tokių, ypač iš jaunesniųjų karininkų, kurie baisėjosi SS ir kitų Trečiojo reicho struktūrų vykdomomis beginklių civilių žudynėmis. Tie kariškiai buvo įsitikinę, kad toks nusikalstamas elgesys meta šešėlį ant vokiečių tautos ir Vokietijos ginkluotųjų pajėgų. Kitus motyvavo baimė, kad Hitleris pralaimės karą, ir tai prives prie Vokietijos kariuomenės sunaikinimo, jų šalies okupacijos ir privilegijuoto statuso praradimo. Treti buvo labai religingi ir fiurerį vertino kaip Antikristą. Tad opoziciją Hitleriui sudarė ir nepriekaištingi kariškiai, ir paprasčiausi pragmatikai, o Wagnerio atvejis išimtinis, nes, Trečiajam reichui pralaimėjus, jis būtų neabejotinai teisiamas už nusikaltimus.

Tarp kitų sąmokslininkų, nuolat besisukiojančių Hitlerio pašonėje, buvo OKH koordinavimo vadovas generolas majoras Helmuthas Stieffas, 56-erių abvero (Abwehr) – kariuomenės žvalgybos vadas admirolas Wilhelmas Canaris ir bene garsiausias Vokietijos generolas feldmaršalas Erwinas Rommelis. Ironiška, bet pastarasis per Lenkijos kampaniją buvo atsakingas už Hitlerio saugumą. Canaris nuo 1938 m. palaikė ryšius su Britanijos saugumo tarnyba M16 ir jau buvo įsivėlęs į du nepavykusius sąmokslus nuversti Hitlerį. Sužinojęs apie SS žiaurumus Lenkijoje ir Sovietų Sąjungoje, pasibaisėjo ir slapta rinko smulkius duomenis apie nacių nusikaltimus.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Kai po 1943 m. Stalingrade patirto fiasko pagaliau atsiskleidė Hitlerio karinis nekompetentingumas ir akivaizdus pasiryžimas beprasmėje kovoje paaukoti šimtus tūkstančių vokiečių karių, visą Vokietiją buvo apėmusi depresija ir šokas. Ko gera, tai buvo tinkamiausias momentas nuversti nacių vyriausybę. „Nors Sąjungininkai ką tik buvo paskelbę „karo iki Vokietijos besąlygiškos kapituliacijos“ strategiją, sėkmingas perversmas gal būtų leidęs tikėtis susiskaldymo jų gretose, – rašė seras Ianas Kershaw, – jei būtų pasiūlyta pasiduoti tik Vakarų fronte... Vakarų Sąjungininkai, nežinodami, ar verta išklausyti taikos siekiančius vokiečius, būtų patekę į labai keblią padėtį.“

Tuo pat metu sąmokslininkų vadai vengė imtis tiesioginių veiksmų. Nors kūrė Hitlerio nužudymo planus ir agitavo kitus, patys kelti rankos prieš fiurerį nenorėjo. Bet kokie bandymai pasikėsinti į Hitlerio gyvybę būtų buvę tolygūs savižudybei, tad tokio pasiaukojimo tikėtasi iš jaunesniųjų karininkų. Šios vyresniųjų karininkų nuostatos labai kenkė rezistencijai, be to, karui įpusėjus, fiurerio apsauga griežtai apribojo su Hitleriu susitinkančių karininkų skaičių. Galbūt todėl, kad fiureris iš tam tikrų grupių pajuto gresiantį pavojų?

Visiems karininkams buvo draudžiama fiurerio akivaizdoje nešiotis tarnybinius ginklus. Berghofe ir „Vilko irštvoje“ besilankantys kariškiai, prieš įeidami į pasitarimų patalpą, diržus su pistoletais ir kepures pakabindavo ant kabyklų. Taip buvo užtikrinama, kad nė vienas karininkas, nuo feldmaršalo iki jaunesniojo leitenanto, negalėtų panaudoti ginklo prieš vyriausiąjį vadą. Vieninteliai asmenys, kuriems leista nešiotis ginklus Hitlerio akivaizdoje – pistoletais ginkluota apsauga. Šie vyrai buvo absoliučiai ištikimi Hitleriui, nes jų statusą ir karjerą užtikrino pats fiureris.

Nė vieno iš sąmokslų prieš Hitlerį nesumanė RSD, SS palydos komandos ar Vermachto FBB kariškiai. Fiurerio asmens sargybiniai drauge su RSD reguliariai treniravosi šaudyti į taikinius. Nors Hitlerį nužudyti daugiausia galimybių turėjo būtent jo adjutantai ir patarnautojai, nė vienas nemėgino to padaryti, nes visiškai nebuvo tuo suinteresuoti. Hitleris užtikrino savo rato asmenų gerovę. Jiems susituokus, dovanojo solidžias dovanas. Buvo dosnus ir per Kalėdas, ir per savo gimtadienius. Hitleris su jais visais draugiškai pasikalbėdavo, todėl net žemiausią padėtį užimantys tarnautojai jausdavosi fiurerio ypač vertinami. „Jis stiprino jų ištikimybę ir meilę.“ Daugeliu atžvilgių fiureris buvo tiesiog idealus viršininkas.

Didžiausią pavojų Hitleriui kėlė „Kreisau ratelis“. Šie sąmokslininkai jau po Stalingrado suvokė fiurerio atsakomybę dėl gresiančio Vokietijos visiško sunaikinimo pavojaus. Tarp šių „nevykėlių“, kaip Hitleris buvo niekinamai praminęs savo karininkų klasę, kurių daugumą sudarė prūsai, susiformavo grupelė jaunesniųjų karininkų, pasiryžusių išgelbėti Vokietiją nuo „mylimo fiurerio“ pačiu tiesmukiausiu būdu – nužudydami. Kadangi keli sąmokslininkai nuolat matydavo Hitlerį, lankėsi jo būtinėse ir rezidencijose, vienas pirmųjų pasikėsinimų įvyko Berghofe.

Hitlerį jo paties namuose nužudyti pasisiūlęs vyras buvo 33-ejų kavalerijos karininkas rotmistras Eberhardas von Breitenbuchas. Nuo 1942 m. rugpjūčio jis tarnavo Rytų fronte kovojančios armijų grupės „Centras“ vado generolo feldmaršalo Güntherio von Klugės adjutantu. Dar prieš garsųjį 1943 m. kovo 13 d. mėginimą susprogdinti Hitlerio lėktuvą, armijų grupės „Centras“ vadovybės rateliuose svarstytas ne vienas fiurerio nužudymo planas. Von Klugė puikiai žinojo, ką rezga jo pavaldiniai, vadovaujami jo paties operacijų vadovo generolo majoro Henningo von Tresckowo. Hitleris lankėsi Smolenske norėdamas su Kluge bei kitais armijos vadais aptarti artėjantį puolimą Kurske. Atvažiavęs į armijų grupės „Centras“ vadavietę, Hitleris, iš esmės pats to nežinodamas, lindo tiesiai priešui į nasrus. Ko gera, tai buvo pati pavojingiausia vieta, kurioje lankėsi fiureris, nes ten jį supo daugybė karininkų, kurie nedvejodami būtų paleidę kulką Hitleriui tarp akių. Tačiau tokiems veiksmams prieštaravo pats von Klugė.

Pradinis planas buvo Hitlerį nušauti, kai jis pietaus su vadavietės karininkais, bet apie tai sužinojęs von Klugė įsiuto: „Negalima tiesiog imti ir nudėti valgančio žmogaus.“ Be to, von Klugė ir jo vyresnieji karininkai baiminosi patekti į neabejotiną susišaudymą su Hitlerio SS apsauga. Patys sąmokslininkai nebuvo linkę rizikuoti feldmaršalo gyvybe, nes jis būtų buvęs reikalingas, nuvertus nacių režimą, kuriamoje Vokietijos vyriausybėje.

Alternatyvus planas – Hitleriui surengti pasalą ir nužudyti einantį nuo savo automobilio iki karininkų valgyklos pastato. Pasakojama, kad kavaleristų pulkui vadovaujantis pulkininkas leitenantas von Boeselageris rado pakankamai norinčių tai padaryti kariškių, bet visas planas nuėjo niekais, nes Hitleris paskutinę akimirką pakeisdavo savo maršrutą. Galiausiai Tresckowas apsisprendė dėl bombos Hitlerio „Condor“ lėktuve. Tai buvo geniali, bet taip pat žlugusi idėja.

Po to, kai spalį eismo įvykyje von Klugė patyrė sužeidimą, rotmistras von Breitenbuchas paskirtas armijų grupės B vado feldmaršalo Ernsto Buscho adjutantu. Tai reiškė, kad dabar von Breitenbuchas turėjo lydėti Buschą į visus fiurerio būstinėse vykstančius pasitarimus ir galėjo be problemų patekti į Berghofą, taip pat į „Vilko irštvą“. Breitenbuchas tapo didžiausia Tresckowo viltimi mėginant nusikratyti Hitlerio.

Breitenbuchas jau ne vienerius metus palaikė ryšius su Hitlerį pašalinti nusiteikusiais sąmokslininkais. Galiausiai nusprendė prisijungti prie jų, bet tiesiogiai veikti pradėjo 1942 m., kai išvydo „vokiečių pajėgų veiklą prieš partizanus“ Lenkijos miškuose, kur buvo žiauriai nužudyti tūkstančiai civilių. „Tai, ką anksčiau įtariau [nacių režimo žiaurumus], dabar pamačiau iš tikrųjų“, – kalbėjo jis vėliau. Breitenbuchas susisiekė su to meto pulkininku von Tresckowu – vienu iš pagrindinių sąmokslininkų, ir jam pasakė, kad galės patekti į Berghofą, kai drauge su Buschu keliaus į ten rengiamus pasitarimus. Tresckowas iškart jį aprūpino britų gamybos sprogmeniu, tikėdamasis, jog Breitenbuchas gebės padėti bombą netoli Hitlerio, tačiau jaunesnysis karininkas nesutiko ir vietoje sprogmens pasirinko pistoletą.

Breitenbuchas laikėsi nuomonės, kad sprogmuo gali būti nepatikimas, todėl reikia mėginti įsinešti pistoletą ir nušauti diktatorių į galvą. Žinoma, jaunasis karininkas suprato užduoties savižudiškumą, nes, vos išsitraukus ginklą, fiurerio apsauga pradėtų šaudyti.

Savo užduočiai Breitenbuchas pasirinko 7,65 mm kalibro „Browning“, kurį paslėpė kelnių kišenėje. Pasikėsinimas galėjo būti sėkmingas, nes tuo metu RSD dar neapieškodavo visų fiurerio būstinėje besilankančių svečių.

1943 m. kovo 11 d. Buscho grupelė „Condor“ lėktuvu atvyko į Zalcburgo oro uostą – pagrindinį Oberzalcbergo lankytojų aerodromą, o tada automobiliu nuvežta į Berghofą. Įžengę į fiurerio rezidenciją, nuolat stebimi budrumo neprarandančių RSD sargybinių, visi karininkai nusiėmė kepures, nusisegė diržus su ginklais. Breitenbuchas jau buvo nusiėmęs laikrodį ir vestuvinį žiedą, kurie po jo mirties turėjo būti perduoti žmonai. Užtaisytą, šūviui parengtą brauningą turėjo kelnių kišenėje. Breitenbuchas labai nervinosi, vos pajėgė tvardytis prieš esesininkus ir aukšto rango nacius. „Jaučiau, kaip smarkiai daužosi širdis. Puikiai žinojau, kad pusvalandžio būsiu negyvas“, – pasakojo Breitenbuchas.

Netrukus į pasitarimų kambarį juokaudamas įžengė reichsmaršalas Hermannas Göringas, jam iš paskos – feldmaršalas Wilhelmas Keitelis, generolas pulkininkas Alfredas Jodlis, šlubuojantis reichsministras dr. Goebbelsas. Buscho grupelė taip pat rengėsi įeiti, tačiau ją netikėtai sustabdę RSD karininkai pareiškė, kad adjutantai įleidžiami nebus. Breitenbuchas buvo priverstas „klausytis nieko neįtariančio Buscho mėginimų derėtis dėl leidimo įeiti. Galiausiai su kišenėje slepiamu pistoletu buvau nuvytas šalin.“ Jaunasis karininkas su kitu neįleistu adjutantu stovėjo terasoje ir nervingai rūkė. Nuo patirto streso ir staiga nuslūgusios įtampos jam pasidarė negera. Po šio įvykio Breitenbuchas daugiau niekada nesisiūlė nušauti Hitlerį, išvengė masinių suėmimų ir susidorojimų po 1944 m. liepos 20 d. pasikėsinimo į fiurerio gyvybę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs