Per televiziją skaitytų paskaitų cikle „Mini paskaitos apie maksi dalykus“ Kołakowskis kaip tik ir atsiskleidžia kaip savitas, įdomus filosofinės eseistikos kūrėjas. Šiuose tekstuose gvildenami visiems rūpimi žmogaus prigimties ir gyvenimo klausimai. Pernelyg neįveldamas skaitytojo į „aukštas materijas“ autorius elegantiškai pažeria taiklių, susimąstyti, o kai kada ir polemizuoti maginančių minčių apie kasdienius dalykus, tokius kaip valdžia, šlovė, kelionės, skolos, seksas, sąžinė ar net nuobodulys.
Savo samprotavimus apie kolektyvinę atsakomybę, smurtą, pavydą, Dievą, teisingumą dėsto trumpai, logiškai, tačiau nenuslysta vien paviršiumi, atveria netikėtas, esmingas gelmes.
Filosofo apmąstymai šiandien gali būti vertingas orientyras siekiantiems išlikti nuosaikaus sveiko proto kelyje šiais manipuliacijų žmogaus politinėmis, ekonominėmis, buitinėmis nuostatomis laikais.
Siūlome skaityti knygos ištrauką.
Apie juoką
Viena yra sugebėti juoktis ir visai kas kita – turėti humoro jausmą. Juoktis sugeba visi ir tai yra žmogaus skiriamasis bruožas, tai žinojo senovės žmonės, apie tai taip pat rašė Rabelais. Užtat humoro jausmas, priešingai, yra retas, nes jį lemia žmogaus sugebėjimas pažvelgti į save iš šalies, per ironišką atstumą. Bepigu pasakoti girdėtus anekdotus arba juoktis iš svetimų nesėkmių, tačiau tik nedaugelis įstengia būti autoironiški – tam reikia ir inteligencijos, ir tam tikros emocinės disciplinos; taip jau yra, kad tik vienas iš penkiasdešimties pasipūtėlių turi humoro jausmą, t. y. ne tik kaip visi sugeba juoktis, bet sugeba juoktis ir pats iš savęs.
Kadangi juokas yra toks visuotinis reiškinys, tai nenuostabu, kad filosofai, moralistai ir rašytojai yra prikūrę šia tema daugybę įvairių teorijų. Naujosios Zelandijos antropologas Ralphas Piddingtonas savo knygoje šiuo klausimu išvardija ir aptaria per penkiasdešimt įvairių teorinių konstrukcijų, pretenduojančių paaiškinti ir interpretuoti juoko reiškinį. Didžiuma tų teorijų, aišku, tėra kelių svarbiausiųjų variantai. Žinomiausi yra Hobbeso, Schopenhauerio, Freudo ir Bergsono samprotavimai. Visi jie aiškina, kokios aplinkybės ar daiktai skatina mus juoktis, o kai kurie iš jų dar mėgina atsakyti, kokia yra psichologinė ar filosofinė juoko funkcija.
Humoro jausmas, priešingai, yra retas, nes jį lemia žmogaus sugebėjimas pažvelgti į save iš šalies, per ironišką atstumą.
Kiekvienai teorijai, aiškinančiai, kas lemia juokingumą, nesunku rasti daug pavyzdžių, taip pat visuomet atsiranda pavyzdžių, kuriems ta teorija nepritaikoma. Ar juokas yra netikėtai prasiveržiąs pasididžiavimo savimi ir savo pranašumo jausmas, pasitenkinimas dėl to, kad kitas žmogus yra menkesnis (kaip aiškino Hobbesas, o mūsų laikais – Adleris)? Galbūt šitaip juokiamės žiūrėdami filmus su Flipu ir Flapu. Tai geraširdis juokas, kupinas simpatijos šiems vargšeliams, kurie niekaip nesugeba praeiti pro duris arba atnešti lėkštės nesukeldami kokios nors katastrofos. Tik iš dalies panašus būna sadistinis juokas, piktai, o kartais nusikalstamai džiūgaujant dėl nugalėto priešo nesėkmės ar kančios.
Ar įmanoma šias dvi juoko rūšis priskirti tam pačiam tipui, jeigu emociškai jos tokios skirtingos? Ir ką bendra su tuo turi, pavyzdžiui, juokas, kurį klausytojui sukelia tekstas, pasakomas nesuprantama jam kalba, kai staiga ištariamas žodis, kuris jo kalboje skamba nepadoriai? Shopenhaueris teigia, kad juokas yra reakcija, kylanti dėl neatitikimo tarp kokios nors abstrakčios sąvokos ir konkrečių objektų, kurie atitinka šią sąvoką, bet labai skiriasi tarpusavyje. Pavyzdžių tikrai atsirastų, nors pats Shopenhaueris vengia jų, tikriausiai todėl, kad nori parodyti skaitytojui savo pranašumą, mat skaitytojas esąs ne itin supratingas.
Garsiame savo veikale apie juoką Bergsonas sako, kad juokas yra intelektinė, o ne emocinė reakcija į kontrastą, atsirandantį, kai žmogaus elgesyje išryškėja savybės, būdingos mechanizmui, kuris yra priešingybė tikslingam, gyvam žmogaus veiksmui. Taip būna komedijose, kai herojus nesąmoningai kartoja kokią nors schemą neatsižvelgdamas į tikrovę ir jos permainas. Taip būna, kai juoktis skatina kas nors, kas, mėgindamas atsisėsti ant kėdės, nusileidžia ant grindų (ten, kur turėtų būti tikslingas judesys, suveikia mechaninė jėga). Ir tikrai, kai juokiamės žiūrėdami senus Charlie‘o Chaplino filmus, šį juoką irgi dažnai galima paaiškinti bergsoniškai: žmogaus ir mašinos kontrastas.
Taip, galime pasijuokti iš to, kuris, užuot atsisėdęs ant kėdės, nudrimba ant žemės, tačiau tokį patį, tik dar ryškesnį kontrastą matome, kai žmogus iš dešimto aukšto iššoka ant grindinio, o tai jau neatrodo juokinga. Juokas ima, kai Groucho Marxas nusviedžia degantį cigarą ant fotelio, į kurį ruošiasi sėsti solidi pagyvenusi dama, bet būtų nebejuokinga, jeigu jis aplietų ją benzinu ir padegtų. Vadinasi, ne kiekvienas tokio pobūdžio kontrastas mus prajuokina. Kita vertus, nėra aišku, kaip pritaikyti Bergsono schemą, pavyzdžiui, juokui, kurį sukelia apgavikas, parduodantis „meilės eliksyrą“ to paties pavadinimo Donizetti operoje.
Nežinau, ar įmanoma sukonstruoti patikimą teoriją, kuri viena schema įstengtų aprėpti visas nesuskaičiuojamas situacijas, į kurias reaguojama juoku, tačiau akivaizdu, kad juokas paprastai siejamas su malonumo pojūčiu. Knygos, kurią minėjau, autorius sako, kad esama elementaraus juoko, kuriuo mes tiesiog išreiškiame savo jausmą, kad nereikia nieko keisti mūsų aplinkoje, kad esame patenkinti daiktais tokiais, kokie jie ir yra. Kitų juoko rūšių esmė ta, kad kokios nors situacijos vienu metu apibūdinamos dviem priešingais bruožais, o juokas tarsi turi per kontrastą patvirtinti visuomenės pritarimą vienam arba kitam vertinimui. Tikriausiai tokių pavyzdžių nemažai rastume, nors ir šiuo atveju leistina abejoti, ar ši teorija visada taikytina.
Taip, galime pasijuokti iš to, kuris, užuot atsisėdęs ant kėdės, nudrimba ant žemės, tačiau tokį patį, tik dar ryškesnį kontrastą matome, kai žmogus iš dešimto aukšto iššoka ant grindinio, o tai jau neatrodo juokinga.
Kaip žinome, juokas gali kilti paprasčiausiai susidūrus su kuo nors neįprasta, jei tai nekelia pavojaus arba baimės. Vaikai, žiaurūs kaip visados, juokiasi iš liliputo arba iš neįprastai aukšto žmogaus, arba iš kupriaus. Didžiuma žmonių taip pat tikriausiai juoktųsi pirmąsyk išgirdę, kaip vadinasi miestelis Anglesio saloje, Velse (esu ten buvęs), tas pavadinimas skamba taip: Llanfairpwllgwyngyllgegerychwyrndrobwllantysiliogogogoch. Sunku čia vis dėlto įžvelgti kokį nors dviejų vertinimų konfliktą arba net pasitenkinimą, kad daiktai yra tokie, kokie yra.
Turbūt neteisinga būtų juoką laikyti ir grynai intelektine reakcija, nepriklausančia nuo emocijų. Įsivaizduokime, kad futbolininkas netyčia įmuša įvartį į savus vartus: aišku, pusė žiūrovų, priešininkų komandos sirgaliai, pašėls iš juoko, o kita pusė šėls iš pykčio.
Juokas yra išties svarbus, jeigu įtikina mus, kad tikrovė, jei jau nėra labai rimta, vadinasi, nėra ir labai pavojinga. Mano jau miręs kolega, Lodzės žydas, paskutiniąsias įkalinimo savaites Osvencime praleido kraudamas dujomis nunuodytųjų kūnus į krosnį. Žmonių, kurie tai darė, savaime suprantama, taip pat greitai laukė mirtis, tačiau jie dar kurį laiką buvo reikalingi. Tai jau buvo paskutinės stovyklos dienos ir jis per stebuklą išliko gyvas.
Vėlesnius dešimtmečius praleido pasakodamas anekdotus, humoristines istorijėles – iš pradžių lenkiškai, o paskui, kai emigravo, vokiškai spausdino įvairius rinkinėlius: žydų humorą, komunistinių šalių humorą, Trečiojo reicho humorą. Kalbėjausi su juo telefonu kelios dienos prieš jo mirtį: jis negalėjo susilaikyti nepapasakojęs man kažkokio anekdoto. Niekada jo neklausinėjau, ar yra koks ryšys tarp jo pareigų mirties stovykloje ir vėlesnės linksmuolio karjeros, tačiau spėju, kad po ano siaubingo meto baisybių jis šitaip mėgino susikurti tariamą tikrovę, nerimtą ir todėl pakenčiamą.
Juokas yra išties svarbus, jeigu įtikina mus, kad tikrovė, jei jau nėra labai rimta, vadinasi, nėra ir labai pavojinga.
Humoras ir juokas, kaip žinome, yra įmanomi pavojingose ir slogiose situacijose – būna humoras tarp kareivių kare, kalėjime, okupacijos metu ir, savaime suprantama, komunistiniuose kraštuose. Tačiau, regis, jis galimas tada, kai pavojus neviršija tam tikros ribos: abejoju, ar galėjo egzistuoti humoras koncentracijos stovyklose arba tarp žmonių, nuteistų mirti. Ten, kur yra nors šiek tiek vilties, pavojaus akivaizdoje streso iš dalies galima atsikratyti parodant komiškuosius situacijos aspektus, tačiau ten, kur viltis apmirusi, humoras vargiai įmanomas.
Štai du ideologinio humoro komunistiniais laikais pavyzdžiai: kandidatas į partiją laiko nedidelį egzaminą: „Pasakykite mums, drauge, kuo skiriasi kapitalizmas nuo socializmo?“ – „Kapitalizme klesti priespauda, nelaisvė, skurdas, nelygybė, tautinė neapykanta, karai, o socializme – laisvė, lygybė, tautų draugystė, taika, pasiturimas gyvenimas, moralinė vienybė.“ – „Puiku, drauge, o dabar kitas klausimas: koks yra pagrindinis socialistinės stovyklos uždavinys?“ – „Pagrindinis uždavinys – pasivyti ir pralenkti kapitalizmą.“ Kitas pavyzdys: partijos narys, kritikuojamas dėl kažkokio nukrypimo, teisinasi: „Taip, draugai, mano pažiūros yra įvairios, tačiau aš su jomis visiškai nesutinku!“
Ten, kur yra nors šiek tiek vilties, pavojaus akivaizdoje streso iš dalies galima atsikratyti parodant komiškuosius situacijos aspektus, tačiau ten, kur viltis apmirusi, humoras vargiai įmanomas.
Šie pavyzdžiai rodo, kaip ideologija, kuri buvo prievarta brukama į galvas, galiausiai tampa nerimta ir juokinga, ir todėl mažiau slegianti, negu galėtų atrodyti.
O štai du žydų humoro pavyzdžiai laidotuvių tema, nors pati situacija juoko nekelia. Laidojamas siaubingas lupikautojas, viso miestelio žmonių nekenčiamas, tačiau rabinas prie kapo turi pasakyti ką nors teigiama ir nežino ką. Galų gale taria: „Jūs man sakote, kad tas Abraomas buvo kraugerys, piktadarys, apgavikas, o aš jums sakau, kad palyginti su jo partneriu Chaimu, jis buvo dar padorus žmogus.“ Kitas anekdotas. Mirštanti žydė sako vyrui: „Klausyk, Pinke, aš dabar mirštu ir prašau tavęs, kad per laidotuves tu eitum su mano motina lyg būtumėt geriausi draugai. Žinau, kad tu jos neapkenti, tačiau per mano laidotuves privalai vaidinti.“ – „Ką gi, Sara, – atsako vyras, – jei tu taip nori, aš tai padarysiu, bet sakau tau, kad iš tų laidotuvių tai neturėsiu nė menkiausio malonumo.“
Man atrodo, kad nelaimę galima šiek tiek apmaldyti net per pačias liūdniausias apeigas, jeigu pažiūrėsime į jas nors truputį nerimtai.
Gyvūnams humoras tikrai nereikalingas, nes jų reakciją į pavojų valdo instinktas, o žmonės žino, kad tarp situacijos ir jų reakcijų įsikiša protas, ir jeigu tik situacija nesukelia absoliučios panikos, kada nebeįmanomi jokie svarstymai, jie susigyvena su pavojumi pasijuokdami iš jo. Taigi juokas yra labai puikus gamtos ar Viešpaties Dievo (mat Dievas, bent jau pagal Talmudą, turi humoro jausmą) išradimas, na, o kadangi pasaulis iš tiesų nėra mums draugiškas, veikiau priešiškas, tai jo priešiškumą reikia švelninti humoru.
