Knygoje L.Kojala žvelgia į galingiausią pasaulio valstybę ir jos santykius bei požiūrį į Lietuvą. Ne taip retai pastaraisiais dešimtmečiais JAV politinėje darbotvarkėje atsidurdavo su Baltijos valstybėmis susiję klausimai. Vis dėlto kyla abejonių, ar šiuolaikinių globalių iššūkių ir šūkio „Amerika – pirmiausia!“ akivaizdoje tam neiškyla pavojų.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką:
Nuo pat Šaltojo karo pabaigos, kai griuvo Sovietų Sąjunga, o kartu – ir konfrontaciją tarp Rytų bei Vakarų žymėjęs dvipolis pasaulis, prasidėjo JAV lyderystės tarpsnis. Norėjo to ar ne, amerikiečiai suprato, kad jų šalis – vienintelė, kurios ekonomika, karinis potencialas ir inovatyvumas sudarė sąlygas globaliam dominavimui ir pelnė „supervalstybės“ titulą.
Vis dėlto per pastarąjį dešimtmetį JAV lyderystės skeptikų gretos išaugo. Prabilta, kad pasaulis vėl keičiasi: jis nebėra vienpolis, kuriame nepajudinamai dominuoja amerikiečiai. Jis vis labiau virsta daugiapoliu, nes skirtinguose regionuose atsiranda stiprių ir praėjusio dešimtmečio autoritetų nepaisančių valstybių.
Svarbiausia iš jų neabejotinai yra Kinija.
Istorikas Niallas Fergusonas JAV ir Kinijos santykius jau dabar vadina „Šaltuoju karu 2“*; jo kolega Grahamas Allisonas svarsto, kad šiam konfliktui galbūt lemta būti ne tik „šaltuoju“, bet ir virsti „karštuoju“. Juk kai auganti galia – Kinija – grasina nusverti JAV, konfrontacija yra užprogramuota. Alissonas tai aprašo pasinaudodamas graikų metafora apie Tukidido spąstus. Šių spąstų esmė – jei ilgą laiką dominuojančiai galybei iššūkį pradeda mesti nauja, sparčiai auganti galia, konfliktas tarp jųdviejų yra iš esmės neišvengiamas. Senovės Graikijoje Spartos dominavimui grasino Atėnai – kilo konfrontacija; prieš šimtmetį Britanijos pozicijas ėmė išstumti Vokietija – konflikto padariniai prisimenami iki šiol. Tiesa, iš šešiolikos nagrinėtų panašių „spąstų“ keturiskart pavyko išvengti karo, tačiau statistinė taikos tikimybė neatrodo įkvepianti. Todėl, anot Allisono, atsižvelgiant į dabartinę trajektoriją JAV ir Kinijos konflikto perspektyva per artimiausius dešimtmečius yra ne tik reali, bet ir daug labiau tikėtina, nei šiuo metu įsisąmoninama.
Tą tarsi patvirtina ir politiniai procesai. Ne veltui 2017 metų JAV saugumo strategijoje tiesiai šviesiai deklaruojama, jog Kinija – kartu su Rusija – „kelia iššūkį JAV galiai, įtakai ir interesams per siekį sumenkinti JAV saugumą ir klestėjimą. <...> Šios šalys kuria pasaulį, priešingą JAV vertybėms ir interesams. <...>“ Taip pat konstatuojama, kad dešimtmečius dominavusi JAV politikos strategija, numačiusi remti Kinijos ekonomikos augimą bei integraciją į pokario pasaulio tvarką tikintis šios šalies liberalizacijos, nepateisino lūkesčių; Kinijos galia išaugo kitų suvereniteto sąskaita.
Kinija yra JAV dėmesio centre. Galbūt Rusija vis dar skamba žiniasklaidoje dėl kišimosi į 2016 metų JAV prezidento rinkimus, tačiau niekam nekyla abejonių, kad šalis, kurios ekonomikos dydis pagal nominalųjį BVP mažesnis nei paskiros Teksaso valstijos, o demografinės tendencijos žada sunkius laikus, nėra pagrindinis ilgalaikis JAV iššūkis. Visai kas kita – Kinija, kurios ekonomika, anot Tarptautinio valiutos fondo, iki 2030 metų pranoks JAV (nors su šia projekcija ginčijamasi) ir bus didžiausia pasaulyje. Sovietai Šaltojo karo metais prie to net nebuvo priartėję (pagal bendrąjį nacionalinį produktą sovietų ekonomika geriausiais metais – aštuntojo dešimtmečio viduryje – sudarė mažiau nei 60 proc. analogiško JAV rodiklio).
Žinoma, neturime manyti, kad JAV taip drastiškai nusilpo, o Kinija per trumpą laiką kompensavo ilgus amžius stagnacijos. Pagal nominalųjį BVP Kinija galbūt ir pralenks JAV, bet, jei palygintume nominalų BVP, tenkantį vienam gyventojui, vidutinis amerikietis, 2018 metų Pasaulio banko skaičiavimais, tebėra labiau pasiturintis už Kinijos pilietį pusseptinto karto (tiesa, aktualu atsižvelgti ir į perkamąją galią). Be to, per 60 proc. pasaulio centriniuose bankuose kaupiamų užsienio valiutos rezervų sudaro JAV doleriai, o tai leidžia amerikiečiams dominuoti globalioje finansų sistemoje (taip pat ir tam, kad, pavyzdžiui, pritaikytų sankcijas ar kitas spaudimo priemones). Galiausiai Kinijos augimas ateityje gali nebūti toks rožėmis klotas, jei ims braškėti šiuo metu vienpartinė politinė sistema ar trūkumus atskleis sparti ekonominės sistemos transformacija; o kur dar prognozuojamos demografinės problemos (pavyzdžiui, „vieno vaiko politikos“ sukeltas lyčių disbalansas – Kinijoje jau dabar yra 34 milijonais daugiau vyrų nei moterų, ir per artimiausius kelis dešimtmečius ši skirtis tik augs, sukeldama daugybę socialinių problemų).
Be to, JAV karinis potencialas vis dar neturi lygių. 2018 metų SIPRI duomenimis, JAV išlaidos gynybai sudaro net 36 proc. visų pasaulio valstybių karinių išlaidų ir pustrečio karto lenkia antroje vietoje esančią Kiniją. Amerikiečių kariuomenė yra ne tik moderniausia, bet ir labiausiai patyrusi įvairiuose mūšio laukuose. Todėl amerikiečiai išlieka pagrindinis saugumo garantas partneriams įvairiuose žemynuose, pradedant Pietų Korėja ir baigiant Europos Sąjunga (ES).
Inovacijų bei aukštųjų technologijų srityje JAV taip pat vis dar lenkia Kiniją, nors gausios šios valstybės investicijos į tyrimus bei aukštąjį mokslą šią skirtį kryptingai mažina. Vis dėlto ilgalaikis JAV pirmavimas lėmė ne tik ekonominę gerovę, bet ir įvairių dar visai neseniai strategiškai reikšmingų problemų sprendimą. Pavyzdžiui, ilgus dešimtmečius nerimavę dėl energetikos išteklių, dabar amerikiečiai dėl skalūninių dujų gavybos ir kitų inovacijų turi sukaupę gausias savų žaliavų atsargas. Palyginti su 2006-aisiais, JAV naftos importo apimtys smuko maždaug 75 proc.; be to, JAV tapo daugiau žaliavų eksportuojančia nei importuojančia valstybe.
Ką jau kalbėti apie JAV politinę ir diplomatinę įtaką ar kultūrinę hegemoniją per Holivudą ir pramogų verslą; tai leido suburti didelį draugų ir kultūriškai tapačių valstybių ratą. Vien žvelgiant į kolektyvinės gynybos susitarimus – įsipareigojimus padėti agresijos atveju – JAV turi per 50 sąjungininkų visame pasaulyje; įtraukiant mažiau formalizuotus, bet politiškai itin artimus partnerius, tokius kaip Izraelis, sąrašas dar išaugtų. Tuo metu Kinijos laimėjimai šioje srityje kuklesni. Kaip prieš keletą metų teigė žymus šios šalies analitikas Yan Xuetongas, iš esmės vienintelis Kinijos sąjungininkas yra Pakistanas. Žinoma, draugiški santykiai palaikomi ir su Šiaurės Korėja, Rusija (nors Maskvos–Pekino ašies ilgalaikis potencialas atrodo ribotas), Vidurinės Azijos šalimis. Tačiau kartu neišvengiamai iškyla nesutarimų šešėliai, ypač su kaimyninėmis valstybėmis, dėl nepasidalijamų teritorijų – Japonija, Filipinais, Malaizija, Vietnamu, Indija, Pietų Korėja. Galbūt Kinijai tokio draugų rato kaip JAV nereikia, tačiau amerikiečių ryšiai, galimybės keistis informacija, tarpusavio pasitikėjimas yra vienas iš ryškiausių pranašumų.
Vis dėlto galios santykio interpretacijos nepaneigia paties konfrontacijos su Kinija fakto. Ji apima keturias svarbiausias dimensijas.
Pirma, ekonomikoje amerikiečiai yra nepatenkinti milžinišku prekybos su Kinija deficitu. 2018 metais JAV eksporto į Kiniją ir importo iš šios šalies santykis buvo neigiamas ir sudarė beveik 400 milijardų dolerių. Trumpo vertinimu, tai akivaizdžiai rodo, jog Kinija nesilaiko sąžiningos prekybos taisyklių; Pekinas nori naudotis JAV rinkos pranašumais gausiai eksportuodamas kinišką produkciją, bet lygiagrečiai neįsileisdamas JAV prekių į savo griežtai saugomą rinką. Todėl 2019 metais Trumpas paskelbė, kad dėl nesąžiningos Kinijos prekybos politikos šios šalies prekėms patekti į JAV rinką bus sunkiau: muitai daliai prekių išaugo 2,5 karto – iki 25 proc. Ilgainiui skaičius prekių, kurioms taikomas toks tarifas, turi potencialą augti. Nors trumpalaikiai susitarimai tarp Vašingtono ir Pekino, kurie nuslopintų prekybinius kivirčus, įmanomi, ilgalaikio, visa aprėpiančio dokumento sudarymo galimybė atrodo itin menka.
Dar ryškiau tai matyti JAV administracijos veiksmuose technologijų srityje, ypač vienos didžiausių technologijų kompanijų „Huawei“ atžvilgiu. JAV įmonėms 2019 metais buvo uždrausta plėtoti verslo ryšius su „Huawei“, mat baiminamasi tikslingai šios kompanijos paliekamų saugumo spragų, kurios gali būti naudojamos siekiant nutekinti jautrią informaciją Kinijos valdžiai. Kitaip tariant, neabejojama, kad net ir formaliai privačios Kinijos įmonės valstybės kontroliuojamo kapitalizmo sąlygomis negali būti atsietos nuo politinės valdžios ir jos tikslų. Tai ypač jautru diegiant 5G technologijas – jų revoliucingumą kai kas prilygina elektros atsiradimui, o kinų siūlomos kainos yra gerokai mažesnės nei Vakarų kompanijų („Ericsson“, „Nokia“). Tad Vašingtone žūtbūt siekiama išvengti augančios priklausomybės nuo Azijos galiūno, nors kai kurios Europos šalys yra linkusios ieškoti konsensuso.
Trečioji konflikto dimensija – geopolitika. Ypač Kinijos kaimynystėje, Pietų Kinijos jūroje. Kinijai, Vietnamui, Filipinams, Malaizijai, Taivanui ir Brunėjui nesutariant, kaip pasidalyti Pietų Kinijos jūros teritorinius vandenis, kyla rimtų karinių konfliktų rizika; juolab kad Kinijos ambicijos auga – ji norėtų kontroliuoti apie 90 proc. jūros. Geografiškai tai itin reikšminga vieta, joje juda milijardais vertinamas komercinių laivų srautas; tačiau ir politiniu požiūriu ten netrūksta aistrų, mat Kinijos statomos karinės bazės ir dirbtinės salos kelia nerimą JAV sąjungininkams, tokiems kaip Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Australija, taip pat Filipinai, Tailandas. Nuogąstaujama, kad net ir menkiausia žiežirba galėtų įplieksti sunkiai suvaldomą konfliktą.
Galiausiai neturėtume pamiršti idėjinės vertybinės dimensijos. Kinija nebando žengti vakarietiškos demokratijos keliu. Netgi priešingai, joje stiprinama vienpartinė sistema su vis labiau išreikštu Xi Jinpingo, atsisakiusio formalaus dviejų Kinijos lyderio kadencijų limito, dominavimu. Tai lemia ne tik skirtingą požiūrį į politinį procesą, bet ir kritiką Pekinui dėl žmogaus teisių pažeidimų. Kai kurie Vakarų ekspertai baiminasi, kad ekonominė Kinijos sėkmė, susieta su nedemokratišku modeliu ir dėl technologijų pažangos augančia visuomenės kontrole, gali kurti tiesioginę priešstatą vakarietiškam funkcionavimo modeliui.
Tad Kinijos tema neabejotinai yra ašis, aplink kurią sukasi Vašingtono užsienio politikos strategų mintys. Vyraujančios tendencijos neleidžia manyti, kad tai galėtų keistis per artimiausius kelis dešimtmečius. Netgi priešingai, konfrontacija – arba bent jau tarpusavio sugyvenimo paieškos – abiem galiūnams bus absoliutus prioritetas. Amerikiečiai turės spręsti galvosūkį, kaip adaptuoti savo galią kintančioje tarptautinėje politinėje terpėje.
Svarstoma, ar JAV turėtų išnaudoti vienpolio pasaulio situaciją – tiksliau, tokios situacijos likučius – bei eksportuoti demokratijos, laisvės ir žmogaus teisių idealus į mažiau išsivysčiusius regionus. Ar ekonominė, karinė, politinė galia turėtų būti pasitelkiama tam, kad bet kuri iššūkį JAV kelianti šalis būtų iš anksto „pastatoma į vietą“? Gal amerikiečiai turėtų kurti tarptautinę koaliciją su kitomis demokratiškomis valstybėmis ir savanoriškai žengti žingsnį daugiapolio (bent jau dvipolio su Kinija) pasaulio link? O gal apskritai reikėtų pamiršti globalius procesus, pernelyg nesikišti į tarptautinius reikalus ir susikoncentruoti į valstybės vidaus problemas, kaip sakė tėvai-kūrėjai?
Nuo atsakymų į šias dilemas priklausys ir Lietuvos vaidmuo, mat keisis amerikiečių požiūris į sąjungininkus. Jau dabar akivaizdu, kad Kinija gali tapti formuojančiu veiksniu, kaip Vašingtonas žvelgs į valstybes, su kuriomis tradiciškai palaiko gerus santykius. To svarbą iliustruoja Trumpo ir Jungtinės Karalystės santykiai. JAV ir britų bendrystė istoriškai laikoma ypatinga – dėl strateginio, kultūrinio, netgi lingvistinio artumo. Tačiau JAV administracija ne kartą įspėjo Londoną dėl galimo keitimosi žvalgybine informacija ribojimo, jei Jungtinė Karalystė plėtos 5G sistemas kartu su „Huawei“. 2020 metų sausį britų vyriausybė paskelbė ketinanti leisti „Huawei“ dalyvauti plėtojant 5G sistemas – bent jau tose srityse, kurios nėra laikomos „jautriomis“ (pavyzdžiui, susijusiomis su nacionaliniu saugumu). Tokio kompromiso paieškos JAV lyderių anaiptol nenudžiugino – valstybės sekretorius Mike’as Pompeo iškart pareiškė, kad Jungtinė Karalystė turėtų savo politiką „persvarstyti“. Tad tradiciniu sąjungininku pasitikima, tačiau nepamirštama paprašyti įrodyti draugystės tvirtumo konkrečiais darbais.
Ne veltui vienas žymus amerikiečių analitikas neseniai man pabrėžė, kad artimiausioje ateityje JAV savo sąjungininkus vertins pagal požiūrį į Kiniją. Tie, kurie susivilios Kinijos investicijomis, o kartu ignoruos JAV saugumo argumentus, rizikuos santykių su Vašingtonu pablogėjimu; tie, kuriems aktualesni transatlantiniai saitai, bus vertinami kaip patikimi partneriai. Kitaip tariant, galbūt šie virsmai paskatins JAV imtis pricipo „arba jūs su mumis, arba prieš mus“; ir nesvarbu, ar šalis bus didžiųjų organizacijų, tokių kaip NATO, narė, nes viską lems individualūs pasirinkimai vertinant JAV ir Kinijos santykius.
Neturėtume manyti, kad šią diskusiją galėtų esmingai veikti JAV vidaus politikos procesai bei politinių lyderių pokyčiai. Kad ir kaip opozicinė Demokratų partija nemėgtų Trumpo, Kinijos politika suvienija abi didžiąsias partijas.
O galbūt atvirkščiai, JAV sieks ne spausti sąjungininkus, o išnaudoti savo didžiausią stiprybę – globalų draugų ratą – ir ieškoti konsensuso politikos Kinijos atžvilgiu. Tam reikės stipresnių aljansų, stipresnių institucijų, glaudesnio tarpusavio bendradarbiavimo. Net jei kai kuriais atvejais JAV privalės nusileisti ir netrukdyti ekonominiams kai kurių valstybių santykiams su Kinija, tai bus traktuojama kaip tvaresnius ilgalaikius rezultatus laiduojanti politika. Neatmestina ir tai, kad JAV tiesiog susikoncentruos į Kiniją ir pamirš viską aplinkui. Viena Vašingtono užsienio politikos strategė pokalbyje su manimi pažymėjo, jog skvarbesnis Vašingtono žvilgsnis į Pekiną automatiškai reikš daug mažesnį domėjimąsi viskuo, kas vyksta, tarkime, Baltijos jūros regione.
