Dėl 1939 m. pabaigoje tarp SSRS ir Suomijos įsiplieskusio Žiemos karo Maskvai taip ir nepavyko sovietizuoti Suomijos – paversti dar viena „broliška respublika“. Didvyriškai pasipriešinę suomiai, nors ir prarado dalį teritorijų, atlaikė daug kartų galingesnės ir turinčios nepalyginti didesnę technikos galią Raudonosios armijos spaudimą.
Siūlome susipažinti su knygos ištrauka.
Suomijos kariuomenei reikėjo vokiškų ginklų, nes Sovietų Sąjunga, užėmusi Vypurį, tartum parodė sutiksianti derėtis dėl taikos, jei Suomija besąlygiškai pasiduos. Jau balandžio mėnesį pateiktą reikalavimą Suomija laikė neįvykdomu, tad kovos tęsėsi ir apskritai užsienio politikos požiūriu Suomija atsidūrė tarp „kūjo ir priekalo“. Dėl siekio sudaryti taiką su Sovietų Sąjunga pavasarį Vokietija ginklo broliui paskelbė eksporto embargą, tad pasekmės galėjo būti katastrofiškos. Vis dėlto tas ginklų embargas buvo labai liberalus, nes karo reikmenys į Suomiją plaukė gana tolygiu srautu. Tačiau Vyriausioji vadovybė jau birželio 11 d. paprašė Vokietijos generalinio štabo pagelbėti kovojant ir atšaukti ginklų tiekimo draudimą.
Padėtis buvo chaotiška ir birželio 12 d. Mannerheimas paprašė Hitlerio atsiųsti į Sąsmauką ginklų ir aviacijos pastiprinimą. Hitleris greitai sureagavo į pagalbos prašymą ir jau po keturių dienų Kuhlmey’aus aviacijos dalinio lėktuvai nusileido Imolos oro uoste. Tokia greita pagalba labai nustebino suomius. Į oro uostą sugrįžę suomių lėktuvai ne iš karto rado vietos tarp nusileidusių vokiečių lėktuvų. Birželio 16–18 d. į Imolą ir Turku buvo atgabenta apie 10 000 prieštankinių granatsvaidžių. Ginklų tiekimas nenutrūko iki birželio 21 d. Įsakymą persikelti į Suomiją gavo ir 122-oji pėstininkų divizija bei 303-ioji savaeigių artilerijos pabūklų brigada. Tiesa, šie du daliniai kovose suteikė ne itin didelę pagalbą.
Suomiai greitai susidarė nuomonę, kad Vokietija negali arba nenori deramai pagelbėti ginklo broliui. Dešimt dienų Raudonoji armija ritosi per Sąsmauką tokia galybe, kad vien suomių narsa tos plieno bangos sustabdyti negalėjo. Tankams sulaikyti reikėjo modernios ginkluotės, o ginklo brolių parama pirmučiausia turėjo psichologinę reikšmę. Tęstinio karo pradžioje suomių revanšą skatino ir suvokimas, kad šį kartą jie kovos ne vieni. Tikrosios ginklo brolybės reikšmė atsiskleidė didžiausios nelaimės valandą.
Pavyzdžiui, Mannerheimas norėjo ne tik ginklų, bet ir šešių vokiečių pėstininkų divizijų pagalbos. Tokia Vokietijos pagalba, palyginti su poreikiais, atrodė nedidelė, nors faktai liudija kitką.
Vokiečių „vangumą“ galima pateisinti sąjungininkų išsilaipinimu Normandijoje birželio 6 d., kitaip tariant, likus keturioms dienoms iki didžiojo Raudonosios armijos puolimo Karelijos sąsmaukoje. Vokiečiai seniai žinojo, kad išsilaipinimas anksčiau ar vėliau įvyks, o Hitleris skelbė, kad karo baigtį lems Vakarų frontas. Fiureris manė, kad jei sąjungininkams išsilaipinti nepavyks, jų gretos pakriks ir Jungtinės Valstijos bei Didžioji Britanija atsigręš prieš Sovietų Sąjungą. Todėl Vokietija, užuot investavusi į Rytų frontą, lėšas skyrė Vakarų frontui. Palyginti su kova dėl išlikimo, Suomijos rūpesčiai Hitleriui atrodė mažareikšmiai. Atsižvelgiant į situaciją, Vokietijos pagalba Suomijai buvo net labai didelė.
Tuo metu, kai vyko Talio ir Ihantalos mūšiai, Vokietijos resursų skirstymas priklausė nuo gynybos reikmių per didžiuosius puolimus tiek Vakarų, tiek Rytų fronte. Tiesa, į Suomiją buvo pervesta 20-oji kalnų armija. Vis dėlto ši Trečiojo reicho elitinių dalinių kariuomenė, kurią sudarė daugiau kaip 200 000 vyrų ir kuri naudojosi geros būklės technika, turėjo laikytis šiaurėje, ruoštis Raudonosios armijos puolimui ir didelei atsitraukimo operacijai „Birke“. Birželio mėnesį kilo baimių ir dėl to, kad šiaurėje rusai įvarys pleištą tarp vokiečių ir suomių kariuomenių ir per Švediją puls Norvegiją. Tokiu atveju 20-oji kalnų armija Laplandijoje būtų atsidūrusi kaip motti apsuptyje.
Hitleris buvo nusprendęs tiekti pagalbą, kol Suomija kovos su Raudonąja armija. Suomiai turėjo žūtbūtinai išlaikyti VKT liniją, nes Hitleris manė, kad atsitraukę iki vadinamosios „Sklendės“ (Salpalinja) suomiai nieko nelaimės. Savo ruožtu Mannerheimas buvo pažadėjęs Hitleriui tęsti kovas VKT linijoje, kol Vokietija laikysis Narvos fronte. Šie faktai gulėjo svarstyklių lėkštelėse, kai Ryti’is žengė lemtingą žingsnį ir pasirašė Hitleriui adresuotą laišką.
Kadangi Ryti’is įsipareigojo asmeniškai, kitas prezidentas galėjo palikti skęstantį Vokietijos laivą. Tuo metu, kai Ryti’is rašė laišką, Suomija dar negalėjo pasitraukti iš karo ir suerzinti Vokietiją, nes pati laikėsi it ant peilio ašmenų. Žinios iš fronto liudijo, kad Suomijos padėtis anaiptol nestabili. Didžiosios gynybinės pergalės dar laukė ateityje.