Apie tai rašoma pranešime žiniasklaidai.
Vory v zakone (tai reiškia „įteisintus vagis“ – nusikalstamo pasaulio elitą, gyvenantį pagal savo pačių įstatymus) išgyveno ir prisitaikė prie visų istorinių pokyčių, valstybinių santvarkų: stalinizmo, Antrojo pasaulinio karo, konfrontacijos su Vakarais, Sovietų Sąjungos žlugimo, perestroikos, B.Jelcino ir V.Putino valdymo epochos.
Tačiau nusikalstamas pasaulis keičiasi kartu su visuomene. Šiandien rusų mafijos įtaka apraizgė ir tamsiausią kriminalinį pogrindį ir aukščiausius Rusijos valdžios sluoksnius. Nusikaltėliai tapo modernūs, besinaudojantys puikia organizacija, plačiais ryšiais ir naujausiais technikos pasiekimais. Tatuiruoti lagerių kaliniai virto respektabilius kostiumus vilkinčiais stambių kompanijų direktoriais, verslininkais, valstybinių įstaigų vadovais, saugumo struktūrų bendradarbiais ir netgi politikais, puikiai savyje suderinančiais, atrodytų, visiškai nesuderinamas veiklas. Nors autorius ir nevadina Rusijos mafijos valdoma valstybe – glaudus ryšys tarp nusikalstamų struktūrų ir politikų – gana akivaizdus.
Senasis draudimas bendradarbiauti su valstybe jau seniai pamirštas ir nugrimzdo į praeitį. Naujoji nusikaltėlių karta susigundė galimybėmis tiesiogiai dalyvauti valstybės ir valdžios gyvenime.
Markas Galeottis – britų istorikas ir politologas, profesorius, Rusijos žinovas ir tos šalies organizuoto nusikalstamumo ekspertas, konsultuojantis įvairių šalių vyriausybės bei teisėsaugos įstaigas. Po du dešimtmečius trukusių autoriaus tyrimų, gimė unikalus pasakojimas apie nuolat kintančią, prie įvairių sąlygų ir valdžių prisitaikančią Rusijos supermafiją.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką:
Koks būtų filmas apie gangsterius, jeigu jame nebūtų laidojimo scenos? Prie įėjimo į Vagankovskojės kapines Centrinės Maskvos vakarinėje dalyje rasime iškalbingą kaimynystę. Iš vienos pusės ten stovi susimąstęs akmeninis angelas – čia ilsisi Vladas Listevas, principingas ir populiarus televizijos žurnalistas, kurio nužudymas 1995 metais taip ir liko neištirtas, bet greičiausiai buvo susijęs su kova dėl Ostankino televizijos tinklo. Beveik priešais stovi didžiulis ir pompastiškas brolių Amirano ir Otario Kvantrišvilių, maždaug tuo pat metu nužudytų „krikštatėvių“, antkapis. Kitas angelas, tik su aureole ir išskėstais sparnais, stovi priešais aukštą akmeninį kryžių, jo rankos padėtos ant švytinčių paauksuotų antkapių, skirtų abiem gangsteriams. Kontrastas, kaip per fizinį atvaizdą išreiškiama pagarba, tiesiog pribloškia.
Kai Osia Butorinas 1999 metais nutarė inscenizuoti savo mirtį ir „pelenus“ padėjo į kuklią mažytę nišą tyliose kapinėse, užuot surengęs prabangų pomirtinį ritualą, kokio tais laikais reikėjo gaujų lyderiams, galbūt tai buvo užuomina, jog iš tiesų jis nėra miręs. Banditų laidotuvės, pagrindinis „laukinio“ XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio elementas ir beveik mėgstama tų laikų klišė, buvo ne tik galimybė atsisveikinti su kolega (arba varžovu), sutvarkyti verslo reikalus ir parodyti savo turtą bei ištikimybę kriminaliniam etiketui. Jos buvo kai kas daugiau. Tai reiškė „praktikuoti gangsterizmą“, ypač turint omenyje, kad didžioji dalis laidotuvių pompastikos buvo sąmoningai sumodeliuota pagal vakarietiškus kino filmus. Be to, tai buvo galios parodymas: šią akimirką tas žemės lopinėlis priklausė ne visuomenei ir ne valstybei, o „įteisintiems vagims“.
Toks savęs demonstravimas buvo svarbus dalykas, ypač turint galvoje, kad antkapiai ir panašūs monumentai suteikdavo gangsteriams ilgaamžiškumo. Apžiūrėjusi nusikaltėlių kapus Maskvoje ir Jekaterinburge Ogla Matič dekonstravo hiperrealistines statulas, kurios, viena vertus, siekė ištrinti prievartos pėdsakus iš gangsterių gyvenimo (dažnu atveju ir mirties), kita vertus, aukštino tos aplinkos vertybes: fizinę jėgą, šeimą ir turtą. Dauguma mirusių gangsterių buvo pavaizduoti vilkintys sportiniais kostiumais, rodantys savo sėkmės simbolius: nuo BMW raktelių iki masyvių papuošalų. Žinoma, tai tiesmuka ir visiškai prasilenkia su skoniu. Bet tokie antkapiai atitiko XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio vagių pasaulio vertybes. Kiek galiu spręsti iš to, ką pats mačiau Maskvos kapinėse, nuo 2000 metų antkapių stilius keičiasi. Akį rėžiančios statulos galingiausiems gangsteriams vis dar įprastas dalykas, bet velionis jau vaizduojamas susimąstęs, nebeliko nei storų auksinių grandinių, nei angelų ar panašių stačiatikių ikonografijos bruožų. Pavyzdžiui, Aslano Usojano (Senelio Chasano) kapas netgi atrodo mažas, palyginti su Kvantrišvilių, tiesa, taip pat išsiskiriantis: čia vaizduojama natūralaus dydžio žmogaus statula, vilkinti kostiumą ir stovinti tarp dviejų aukštų obeliskų. Tokia statula lengvai galėtų vaizduoti ir oligarchą, ir teatro direktorių, ir „krikštatėvį“. Galima spėti, kad šitaip bandoma sumenkinti tai, jog jis buvo nusikaltėlis, o dar labiau – pašalietis.
Panaši metamorfozė įvyko ir populiariojoje kultūroje. Prisiminkime, kad 1 skyriuje aprašytas XVIII amžiaus gangsteris Vanka Kainas buvo turbūt pirmasis (anti)herojus populiariojoje Rusijos literatūroje, įkvėpęs visą seriją pasakojimų, iš pradžių perpasakotų smuklėse ir aplink krosnį, o paskui ir užrašytų. Jo mitas buvo išgražintas įvairiausiomis romantiškomis ir išpūstomis siužetinėmis linijomis: nuo akivaizdžiai perdėtų (imperatoriaus rūmų apiplėšimo) iki pasakojančių apie jo pasitaisymą (Kainas buvo pasirengęs atsisakyti nusikaltėlio gyvenimo, kad vestų gerą moterį). Galiausiai Vanka buvo „sąžiningas vagis“, o ne sąžiningas žmogus, tiksliau, blogas žmogus, kurio vienintelė dorybė buvo mintis, kad tie, kurie bando jį pagauti, nėra niekuo geresni, šitaip parodant didžiosios dalies likusios visuomenės moralinį veidą.
Posovietinėje Rusijoje gangsteriai tapo norma. Dabar rusų literatūroje, filmuose ir televizijoje gerokai populiaresnės ir gyvesnės policininkų ir šnipų dramos, bet gangsteriai vis dar išlieka labai mėgstama tema. Išgalvoti pasakojimai ir „tikrų nusikaltimų“ istorijos plūsta į knygynus, o organizuotas nusikalstamumas nuolatos šmėžuoja televizijos ekranuose. Daugiau nebegalima kalbėti apie „beveik visiškai kriminalizuotą posovietinę populiariąją kultūrą, iš esmės bet kuriame naratyviniame žanre užvaldytą nusikaltimo temos“. Kita vertus, policijos vaizdavimas taip pat tapo dažnesnis (ir pozityvesnis), tad galbūt „kriminalizacija“ tiesiog užleido vietą „įstatymui ir tvarkai“. Šiaip ar taip, šiurpų, be galo žiaurų ir netiesiogiai entuziastingą XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio vaizdavimą bent jau iš dalies išstūmė kažkoks subtilesnis reiškinys.
Pavyzdžiui, apsvarstykime, kaip viskas keitėsi nuo filmų „Brolis“ ir „Brolis 2“ iki televizijos serialų „Brigada“ ir naujausio iš šių kūrinių „Fizrukas“ („Kūno kultūros mokytojas“). „Brolis“ (1997 m.) buvo mažo biudžeto filmas apie ką tik iš armijos paleistą Danilą Bagrovą: jis atsiduria gangsterių pjautynių nukamuotame Sankt Peterburge, bet labiau už viską domisi naujausiu rusų roko grupės Nautilius Pompilius kompaktiniu disku. Vis dėlto prisidėjus jo neatsakingam broliui Viktorui, Danila įsivelia į gangsterių karus ir per juos – nors ir dažnai tvirtina, kad armijoje dirbo kanceliarinį darbą, – parodo gebėjimus ramiai ir mirtinai taikliai šaudyti. Kartais jis iškyla kaip riteris nudrengtais šarvais, kartais kaip samdomas žudikas, tačiau bet kuriuo atveju šis kultinis filmas parodo kriminalinį pasaulį kaip kai ką žalingo, amoralaus, bet kartu ir neišvengiamo, neįmanomo sukontroliuoti teisinėmis priemonėmis. Tapti banditu, „geru įstatymo laužytoju“, yra vienintelis veiksmingas atsakas.
Filmo sėkmė paskatino greitai, 2000 metais, išleisti tęsinį „Brolis 2“, ir jis jau turėjo šiek tiek kitokią, nacionalistinę, gaidelę. Nelaimių virtinė atveda Danilą į Čikagą, kur jis su broliu galiausiai iššaudo Amerikos ir Ukrainos gangsterius. Viktoras lieka JAV, o Danila grįžta namo su mergina, pinigais ir išsaugotu rusišku išdidumu, be to, pasinaudojęs galimybe išsakyti pagrindinę filmo mintį, kad dvasinės Rusijos vertybės yra aukščiau už Amerikos materializmą:
„Amerikieti, kas yra tavo jėga? Tai tikrai pinigai? Mano brolis sako, kad pinigai. Tu turi daug pinigų – ir ką? Tikroji jėga yra tiesa. Tas, kuris teisus, tas ir stiprus. Tu apgavai žmogų ir paėmei jo pinigus. Ar tai padarė tave stipresnį? Ne, nepadarė, nes tu nesi teisus, teisus tas žmogus, kurį tu apgavai. Tai reiškia, kad jis stipresnis.“
Šis įspūdingas monologas akivaizdžiai parašytas ir nufilmuotas aštriau suvokiant žinios potekstę: tuo metu – Jelcinas perdavė valdžią Putinui – tariamas Rusijos „atgimimas“ staiga tapo nacionaliniu reikalu. JAV čia vaizduojama jei ne kaip blogio šalis, tai bent jau kaip be galo ydinga, bet galbūt įdomiausias dalykas – iškreiptas ir akivaizdus didžiavimasis Rusijos gangsteriais. Gal jie ir turi daug banditų, užtat jų banditai stipresni už visų kitų. [...]
Savo įžvalgioje analizėje Sergejus Ušakinas iškėlė prielaidą, kad „Brigados“ pagrindinė tema – „iš naujo apsvarstyti naujas socialines pozicijas“ staigių socialinių ir ekonominių pokyčių laikotarpiu. Tačiau svarbiausias dalykas yra tai, kaip serialas vaizduoja nusikaltėlių perėjimą iš pakraščių į pačią sistemos šerdį: „Brigadoje“ banditų „įstatymas“ ir valstybės „įstatymas“ ne tik egzistuoja vienu metu ar netgi vienas su kitu varžosi. Jis iškyla kaip papildomas priedas, nenorimas, bet neišvengiamas abipusis ryšys tarp (civilizuotų) nusikaltėlių ir (korumpuotų) pareigūnų, dėl kurio tampa įmanoma pelninga ekonomika ir politiniai mainai“.
