Pokariu jaunasis žvalgybininkas kelerius metus praleido Rumunijoje. Būtent čia, išvydus komunistų valdžios vykdomą vietos gyventojų nuskurdinimą ir žiaurias represijas prieš kitaminčius, Chochlovo širdį užvaldė abejonės sovietų sistemos teisingumu ir garsiai deklaruojamu humaniškumu. Šios abejonės kasmet vis stiprėjo.
1954 m. kapitonas Chochlovas gauna užduotį suburti slaptą agentų grupę ir Vakarų Vokietijoje nužudyti Maskvai pavojingą rusų antikomunistinės organizacijos vadovą Georgijų Okolovičių. Galutinai pasibjaurėjęs teroristiniais sovietų valdžios metodais ir nė už ką nesiryždamas žmogžudystei, žvalgybininkas nusprendžia įspėti auką apie neišvengiamą grėsmę ir pasiūlyti jai pradingti, o paskui ramiai grįžti į Maskvą pas žmoną ir mažametį sūnų. Deja, viskas pakrypo ne taip, kaip Chochlovas tikėjosi. Perspėjęs Okolovičių, jis pateko į amerikiečių žvalgybos rankas ir buvo priverstas viešai demaskuotis. Viltys grįžti į Sovietų Sąjungą žlugo, kaip ir utopiniai planai su amerikiečių diplomatų pagalba išvežti iš SSRS savo šeimą. Chochlovas atrado naują tėvynę – Jungtines Valstijas, bet prarado šeimą.
Chochlovo pasakojime vaizdingai aprašomos kai kurios žinomos asmenybės, su kuriomis autoriui teko tiesiogiai bendrauti. Vienas tokių – sovietų saugumo generolas leitenantas Pavelas Sudoplatovas, tiesioginis ukrainiečių nacionalisto Jevgeno Konovaleco žudikas ir susidorojimo su Levu Trockiu organizatorius. Arba Naumas Eitingonas – saugumo generolas majoras, pokariu palikęs kruviną pėdsaką kovose su Lietuvos partizanais. Knygoje nuodugniai aprašomas sovietų žvalgybininkų ir politinių žudikų rengimas, šifravimo metodai, slaptų ginklų laboratorijos, darbas su agentais ir jų verbavimo būdai.
Siūlome skaityti knygos ištrauką.
Tačiau mano likimas jau buvo nulemtas. Sudoplatovas galutinai apsisprendė, kad mane reikia būtinai paversti vokiečiu, aprengti hitlerininko uniforma ir išsiųsti į Vermachto užnugarį. Žinoma, skirtumas tarp Gruzijos kolonisto ir Vokietijos kariuomenės karininko su „rasiškai tinkama“ genealogija buvo didžiulis.
Štai sovietų žvalgybininkų, galinčių įtikinamai suvaidinti vokiečius, buvo labai mažai.
Mūsų priešui toks kovos metodas nebuvo naujas. Hitlerinė žvalgyba jau pirmosiomis karo dienomis į mūsų kariuomenės užnugarį ėmė siųsti netikrų Raudonosios armijos karininkų, milicininkų, net kiemsargių grupes. Jie buvo aprengti nepriekaištingomis sovietinėmis uniformomis, civiliniais drabužiais, aprūpinti abejonių nekeliančiais dokumentais. Vokietijoje atsirado pakankamai rusų, pasirengusių vykdyti bet kokį savo šeimininkų nurodymą. Šie žmonės gerai išmanė sovietinę realybę. Jie iššokdavo su parašiutais priešais veržliai judančius vokiečių kariuomenės dalinius ir spėdavo įvykdyti sudėtingas diversijos ir sabotažo užduotis.
O štai sovietų žvalgybininkų, galinčių įtikinamai suvaidinti vokiečius, buvo labai mažai. Daugiausia tai buvo užsieniečiai, politiniai imigrantai. Sovietų armijai užleidžiant didžiules teritorijas, pasitikėjimo užsieniečiais klausimas tapo labai aštrus. Be to, pirmaisiais karo mėnesiais didžiausias dėmesys skirtas saviškiams. Tai yra agentams, vaizduojantiems ne užsieniečius, o SSRS piliečius. Rengti „dirbtinių fašistų“, kad būtų galima juos išnaudoti už fronto linijos, tiesiog nebuvo kada.
Taip buvo iki 1942 m. pradžios, iki psichologinio lūžio. Kai Hitlerio kariauna buvo sustabdyta, o jos užnugaryje veikiančių partizanų gretos ėmė gausėti, sovietų žvalgyba susidomėjo galimybėmis į priešo kontroliuojamą teritoriją siųsti vokiečių uniformą vilkinčius asmenis.
[...]
Pradėti reikėjo nuo vokiečių kalbos tobulinimo. Mane apgyvendino viename bute kartu su vokiečių komunistu Karlu Kleinjungu – dar vienu kandidatu į diversantus. Bendraudamas su Karlu įgijau būtiniausios praktikos. Įdėmiai stebėjau bičiulio manieras, mokiausi vaizdingų posakių, vokiečiams tipiškų gestų, įvairių elgesio buityje smulkmenų, domėjausi prisiminimais apie Vokietiją. Žodžiu, viskuo, iš ko ir turėjo susidaryti mano, kaip vokiečių karininko, vaidmuo.
Idėjiniais klausimais prieštaravimų tiesiog negalėjo būti.
Karlas jau buvo dalyvavęs kovos veiksmuose. Jis gimė ir augo Kelne – viename iš pramoninių Vokietijos miestų. Visą savo jaunystę Karlas paaukojo „darbo žmonių reikalui“. Ar jis iš tiesų tikėjo legenda apie XX a. Prometėją – grandinėmis sukaustytą proletariatą? Ko gero, tikėjo. Priešingu atveju vargu ar jam būtų užtekę jėgų ilgiems pogrindžio metams nacių valdomoje Vokietijoje, ištvermės šaltomis ir žiauriomis pilietiniame kare paskendusios Ispanijos naktimis, atkaklumo ilgose klajonėse toli nuo tėvynės.
Ir Karlui, ir man teks pirmą kartą gyvenime užsivilkti Vermachto karininko mundurus ir veikti už fronto linijos. Mes greitai susidraugavome. Karlas pasirodė geras ir ištikimas bičiulis. O idėjiniais klausimais prieštaravimų tiesiog negalėjo būti. 1942 m. ginti sovietų valdžią man reiškė ginti tėvynę.
[...]
Bet sunkiausia ir svarbiausia iš to, kas manęs laukė, – vokiečių karininko vaidmuo. Nepakako tą vaidmenį pažinti. Į jį reikėjo įsigyventi, priprasti prie jo kaip prie savęs. Specialiai paskirti žmonės mane supažindino su Vokietijos istorija, su tos šalies kultūra ir ekonomika. Nacių laikraščių ir knygų skaitymas atvėrė niūrias Alfredo Rozenbergo „ideologijos“ perspektyvas.
Mintinai kalti vokiečių kariuomenės statutą buvo reikalinga norint neklystamai orientuotis tarp Vermachto laipsnių bei kitų skiriamųjų ženklų. Vienu pirštu stuksendamas per motinos pianiną bandžiau įprasti prie skambančių melodijų „SA marschiert“ ir „Unter der Laterne“. Kiekvieną vakarą per specialų imtuvą tekdavo klausytis trūkčiojančių suvestinių iš Berlyno ir temperamentingojo Gebelso išmuštruotų radijo oratorių prakalbų. Be to, tiek Karlui, tiek man buvo sudaryta galimybė gyvai susitikti su Pamaskvės karo belaisvių stovykloje kalinamais Vermachto karininkais.
Nepakako tą vaidmenį pažinti. Į jį reikėjo įsigyventi, priprasti prie jo kaip prie savęs.
Prabėgus maždaug pusmečiui nuo karo pradžios Krasnogorske, Maskvos srities miestelyje, NKVD įsteigė specialią karo belaisvių stovyklą. Tai buvo savotiška sovietų žvalgybos laboratorija. Į šią stovyklą iš visų frontų bei lagerių buvo siunčiami vokiečių belaisviai. Žinoma, tik dominantys „operatyviniu požiūriu“. Kai kuriuos iš jų įtikindavo bendradarbiauti, kiti tapo informacijos ar ryšių šaltiniu. Šioje „laboratorijoje“ mes su Karlu lankėmės reguliariai.
Apklausdami belaisvius sužinojome daug kariškos buities detalių. Mums prašant kareiviai vaizdavo, kaip reikia žygiuoti priešais ateinant generolui, atkartodavo raportus karininkams, demonstravo kitus prūsiško muštro niuansus. Fotografavau statutų nustatytą atstumą tarp alkūnių ir šlaunų stovint „ramiai“, galvos padėtį rikiuotėje. Darbas virte virė. Vis labiau tikėjome, kad tinkamai vaizduoti vokiečių karininkus nebus labai sunku.
Tačiau mūsų vadovybė tuo, regis, smarkiai abejojo. 1943 m. balandį Makliarskis pasikvietė mane į vieną iš Sudoplatovo žvalgybai priklausančių butų Gorkio gatvėje. Šiuose butuose žvalgybos karininkai slapčia susitikdavo su agentais, todėl jie buvo vadinami konspiraciniais butais, arba sutrumpintai KB.
Vis labiau tikėjome, kad tinkamai vaizduoti vokiečių karininkus nebus labai sunku.
Kabineto Nr. 141 patalpose, be Makliarskio, buvo dar vienas man nepažįstamas asmuo. Sudribęs krėsle, stambus ir nepajudinamas, jis kelias sekundes tylėdamas gręžė mane žvilgsniu. Paskui net nepakildamas ištiesė ranką ir tarė:
– Sėskitės. Kaip jūsų šuoliai parašiutu?
– Neblogai, šokinėju...
Matydamas, kad aš dvejoju, nepažįstamasis pridūrė:
– Mano vardas Leonidas Aleksandrovičius. O vokiečių pusėje nušoktumėte?
– Tam ir vyksta treniruotės...
– Žinau, žinau. Bet esate rusas, o jie – vokiečiai. Ar jūsų nedemaskuos tą pačią akimirką? Ar nepakars ant artimiausio stulpo?
– Nesu savižudis.
Jei atsilaikysiu prieš įdėmius vokiečių belaisvių žvilgsnius, galimybės tikėtis sėkmės už fronto linijos gerokai padidės.
Nepažįstamojo tonas ėmė erzinti, bet Makliarskio tylėjimas kėlė įtarimų, kad prieš mane sėdi didelis viršininkas. Leonidas Aleksandrovičius tęsė:
– Mes taip pat nenorėtume beatodairiškai rizikuoti jūsų gyvybe. Pirmiausia reikėtų patikrinti, ko išmokote. Ar važiuosite į vokiečių karo belaisvių stovyklą?
– Mes jau daug kartų ten lankėmės.
– Vyktumėte apsimetęs vokiečių belaisviu. Ar sugebėtumėte ten išbūti kokį mėnesį nedemaskuotas?
Susimąsčiau. O kodėl gi ne? Jei atsilaikysiu prieš įdėmius vokiečių belaisvių žvilgsnius, galimybės tikėtis sėkmės už fronto linijos gerokai padidės.
– Ką gi... Vyksiu, jei reikia...
Leonidas Aleksandrovičius pažvelgė į Makliarskį.
– Organizuokite šį reikalą. Iš mūsų pusės jokios protekcijos. Tegu pasitikrina savo galimybes tikroviškomis sąlygomis.
