Šioje knygoje nagrinėjamas 1435 m. rugsėjo 1 d. įvykęs Pabaisko (Ukmergės, Šventosios) mūšis, kuriame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio kariuomenė, padedama lenkų pulkų, įveikė Švitrigailos ir jam talkinusio Vokiečių ordino Livonijos krašto magistro kariuomenę. Mūšis analizuojamas ne tik karybos aspektu (aptariamas kariuomenių dydis, jų išsidėstymas ir veiksmai mūšio lauke), bet ir stengiamasi išsiaiškinti jo politinius tikslus bei poveikį Lietuvos valstybingumo raidai.
Pabaisko mūšis lėmė 1432–1438 m. Lietuvos vidaus karo baigtį. Prielaidas šiam karui kilti sudarė 1429 m. iškelta Vytauto karūnavimo idėja ir su ja susiję Jogailos dinastiniai planai, priešingi Lenkijos diduomenės siekiams. Prasidėjęs kaip dinastinis konfliktas 1434 m. karas įgijo socialinį bei etninį pobūdį.
Siekdamas sutelkti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenę Žygimantas Kęstutaitis Trakų privilegija sulygino lietuvių ir rusėnų bajorijos socialines teises ir suteikė naujų teisių Lietuvos bajorijai. Šis Žygimanto Kęstutaičio sprendimas dinastiniam konfliktui suteikė vertybinį pagrindą, o pergalė Pabaisko mūšyje reiškė ir jo politikos pergalę. Savo ruožtu tai paskatino lietuvių ir rusėnų visuomenių politinę bei kultūrinę sintezę ir lėmė tolesnę Lietuvos valstybės raidą. Šiuo aspektu Pabaisko mūšį galima laikyti lemtingu mūšiu – tai kova ne su išorės priešais, bet vidaus kova dėl tolesnės Lietuvos valstybės raidos krypties.
1434 metų lūžis karo eigoje ir Lietuvos valstybingumo raidoje
Sutvirtinęs savo valdžią ir jos legitimumą valstybės centre, Žygimantas padarė reikšmingų žingsnių, siekdamas įgyti autoritetą visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ypač rusiškose srityse.
Kaip tai padaryti, Žygimantas turėjo viziją nuo pat savo valdymo pradžios: jau 1432 m. spalio 15 d. sudarydamas Gardino sutartį su Lenkijos ponais jis išsirūpino, kad būtų parengtas ir stačiatikių bei katalikų teises Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sulyginančios privilegijos projektas1, kuris, tiesa, niekada nebuvo patvirtintas paties Jogailos2, nes šis nenorėjo stiprinti Žygimanto pozicijų Rusios žemėse. Užtat 1432 m. spalio 30 d. Lvovo privilegija Jogaila sulygino katalikų ir stačiatikių teises tiesiogiai prie Lenkijos jungiamoje Lucko žemėje3. Jau 1432 m. Lucko įvykiai parodė, ko reikia rusiškų žemių bajorijai – jie troško vienodos savo ir lietuvių katalikų teisinės padėties.
Tiesa, senesnėje istoriografijoje išplito nepagrįsta Anatolio Levickio tezė, esą Jogaila dar 1432 m. spalio 15 d. privilegija sulyginęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių ir katalikų teises. Nors šį teiginį jau po dešimtmečio išsamiai aptarė ir paneigė Viktoras Čermakas (Wiktor Czermak) (jis įrodė, kad ši privilegija niekada nebuvo patvirtinta Jogailos4), pasenusi Levickio nuomonė iki šiol tebedaro įtaką į kalbamąją problematiką menkiau įsigilinusiems istorikams5. Antai Gudavičius paradoksaliai teigia, esą nuomonė, kad Jogaila nepatvirtino 1432 m. spalio 15 d. privilegijos, „nekeičia esmės, nes ir pats karalius 1432 m. spalio 30 d. suteikė analogiško turinio privilegiją Lucko žemei“6. Iš tiesų tokiu argumentu pagrįsti Jogailos privilegijos visai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei įsigaliojimą bandė dar Levickis ir būtent tokią įrodinėjimo logiką atmetė Čermakas, nes tikroji Lvovo privilegija kaip tik rodo, kad Jogaila atsisakė sulyginti stačiatikių ir katalikų teises visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Žygimantas Kęstutaitis, pagaliau 1434 m. sausį Jogailos asmeniškai patvirtintas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nutarė pats suteikti rusėnams lygias teises su lietuvių katalikų. 1434 m. gegužės 6 d. Trakuose jis paskelbė privilegiją Lietuvos „kunigaikščiams ir bajorams, kaip lietuviams, taip ir rusėnams“, taigi sulygino katalikų lietuvių ir stačiatikių rusėnų bajorų ir kunigaikščių socialines teises. Kartu buvo suteikta naujų teisių ir visai dabar jau vieningesnei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinei bendruomenei. Nustatyta, kad bajorų negalima suimti be teismo, o kunigaikščiams ir bajorams priklausantys valstiečiai atleidžiami nuo javų dėklos (ab omni dacione et solucione mensurarum, que dziakla nuncupatur) didžiajam kunigaikščiui. Rusėnams leista įgyti ir naudoti lenkiškus herbus7. Apskritai ši privilegija susistemino ir papildė visas anksčiau Lietuvos bajorijai suteiktas teises8. Šitokia dvejopa privilegijos paskirtis – teisių rusėnų bajorams suteikimas ir kartu teisių lietuvių bajorijai išplėtimas – ir vienus, ir kitus turėjo telkti apie didįjį kunigaikštį Žygimantą. Nors lietuvių ir rusėnų socialinių teisių sulyginimas ir nepanaikino Horodlės unijos nuostatos, kad tik katalikai gali užimti aukščiausias pareigybes Lietuvos valstybėje, jis atitiko rusėnų diduomenės siekį gauti daugiau teisių ir pradėjo procesą, atvedusį į glaudesnę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių integraciją – gana unikalią tuometinės stačiatikių ir katalikų konfrontacijos fone9.
Iš esmės ši privilegija suteikė dinastiniam karui visiškai naują prasmę. Nuo šiol kova už Žygimantą ir lietuvių, ir rusėnų bajorams tapo kova už naujas teises. Tas teises jiems pasiūlė tik Žygimantas. Švitrigaila nežadėjo nieko panašaus. Jeigu anksčiau Rusios diduomenė nematė didelės prasmės atsimesti nuo Švitrigailos, o lietuviai bajorai blaškėsi, nelabai suvokdami, ką jiems naudingiau būtų paremti, tai dabar visoje suskilusioje šalyje pradėjo reikštis aiškios simpatijos Žygimantui. Tai ir lėmė Žygimanto ir naujosios santvarkos pergalę, turėjusią ilgalaikių pasekmių, paskatinusią diduomenės valdžios įsigalėjimą ir lietuvių bei rusėnų politinio elito suartėjimą.
Ar galėjo Švitrigaila pasukti tuo pačiu teisių sulyginimo keliu kaip Žygimantas, jeigu būtų laimėjęs vidaus karą? Vargu. Švitrigailai privilegiją, sulyginančią lietuvių ir rusėnų socialines teises, buvo naudingiausia siūlyti kaip tik tada, kai valdė tik rusėnų žemes ir buvo priklausomas nuo jų paramos. Tačiau jis rusėnams siūlė tik nepriimtiną bažnytinės unijos idėją. Vadinasi, jeigu Švitrigaila nepasiūlė sulyginti teisių nekeičiant religijos tada, kai rusėnų parama buvo reikalingiausia, labai sunku tikėtis, kad šitai jis būtų siūlęs turėdamas visą valdžią. Taigi Pabaisko mūšis lėmė vienos iš dviejų Lietuvos raidos galimybių pasirinkimą.
1434 m. Trakų privilegija ne tik padėjo Žygimantui vidaus kare, ji turėjo ir gerokai svarbesnių padarinių. Lietuvos valstybė susidėjo iš dviejų sunkiai integruojamų dalių: katalikiškos (anksčiau – pagoniškos) Lietuvos ir stačiatikiškos Rusios. Kitaip tariant, per tą pačią valstybę ėjo dviejų Europos civilizacijų riba. Tai buvo nemažas iššūkis Lietuvos vientisumui ir politiniam stabilumui. Kiek žinoma, Lietuvos valdovai šią problemą sprendė jau nuo Gedimino laikų: iš pradžių kovojo dėl atskiros Lietuvos stačiatikių metropolijos, tokiu būdu saugodamiesi nuo Maskvoje reziduojančio „visos Rusios“ metropolito įtakos, o sulig Vytauto akcija, vykdyta drauge su Kijevo metropolitu Grigaliumi Camblaku per Konstanco bažnytinį suvažiavimą (1414–1418 m.), – ir palaikydami Europoje tuo metu populiarią katalikų ir stačiatikių bažnytinės unijos idėją10. Tik Vytautas greitai įsitikino, kad to meto Lietuvos sąlygomis tokia politika neperspektyvi, ir jos atsisakė, o Švitrigaila vis tiek bandė jį mėgdžioti, bet kaip visada – nesėkmingai. Užtat Žygimantas griebėsi visai naujos strategijos – jis siekė atidėti religinius nesutarimus ir sulyginti abiejų valstybės dalių bajorijos teises. Jei bažnytinės unijos idėja iš tiesų kiršino dvi pagrindines Lietuvos valstybės tautas, tai teisių sulyginimas buvo telkiantis veiksmas11, padaręs įmanomą ir bažnytinę uniją, kurios, tiesa, dar reikėjo palaukti 162 metus (iki 1596 m.) ir kuri net po tiek metų tebekėlė daug aistrų ir nebuvo visuotinai priimta Lietuvos stačiatikių.
Viduramžių visuomenėms konfesinė priklausomybė reiškė labai daug. Kaip pastebėjo rusų istorikas Borisas Floria (Борис Флоря), IX–X a. susiformavusių Vidurio Europos valstybių (prie jų priskyrė Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos karalystes) visuomeninė-politinė struktūra iš esmės nesiskyrė nuo Rytų Europos, Skandinavijos ir Balkanų slavų valstybių ir buvo paremta kariaunų organizacija. Tačiau pasirinkta konfesinė orientacija į Bizantiją ar Romą galiausiai lėmė skirtingus jų istorinius kelius. Intensyvesni kultūriniai Vidurio Europos ryšiai su Vakarų Europa lėmė artimos pastarajai visuomenės bei valstybės struktūros (luominės monarchijos, magdeburginės miestų savivaldos) susiformavimą Vidurio Europoje jau XIII–XIV a. ir atskyrė šį regioną nuo Rytų Europos, bet išlaikė ir tam tikrą jo savitumą, palyginti su Vakarų Europa. Vidurio ir Vakarų Europos skirtumai pagilėjo XV–XVI a., kai Vidurio Europos regione įsigalėjo bajorų luomas ir baudžiava, bet net ir tada išliko nemažas pastarojo regiono skirtumas nuo Rusijos. Vidurio Europos visuomenės struktūra tuo laikotarpiu buvo perimta ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, taigi su Vidurio Europa suartėjo ir vakarinės Rusios žemės, kurios tokiu būdu tarsi tapo šio regiono dalimi, nepaisant konfesinio skirtumo12.
Šie apibendrinimai apie vieno iš Europos istorinių regionų susidarymą gali būti sukonkretinti čia aptariamų įvykių kontekste. Būtent 1432–1438 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus karas ir 1434 m. Trakų privilegijoje išdėstyta, o 1435 m. Pabaisko mūšyje įtvirtinta politinė programa ir buvo lūžio momentas, išplėtęs į Vakarų Europos civilizaciją orientuotos Vidurio Europos ribas, tai yra, nulėmęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėnų žemių integraciją į šį regioną. Konfesinės ribos yra svarbios tol, kol lemia geopolitinę orientaciją ir kultūrinių ryšių kryptį. Politine stačiatikių rusėnų ir katalikų lietuvių integracija vienodų luominių teisių pagrindu sugebėta įveikti politinę-kultūrinę stačiatikybės įtaką Lietuvos stačiatikių žemėms: jas vis daugiau ryšių siejo su katalikiška Vidurio Europa, o ne su stačiatikių pasauliu, ypač Maskvos metropolija. Vykstant šiai integracijai, pirmą kartą tapo įmanomas stabilus Lietuvos stačiatikių metropolijos veikimas (nuo 1458 m.), o vėliau – ir posūkis į bažnytinę uniją.
Tad galima sakyti, kad 1434 m. Trakų privilegija ir ją įtvirtinusi pergalė Pabaisko mūšyje sudarė prielaidas ilgalaikei dviejų visuomenių sintezei, todėl šis mūšis gali būti priskiriamas prie ypač retų lemtingų mūšių. Kaip jau minėta, Morilas nurodė tik du visuomenių sintezei sąlygas sudariusių mūšių pavyzdžius – 331 m. pr. Kr. Gaugamelų mūšį, lėmusį graikų ir Artimųjų Rytų visuomenių sintezę, ir 1066 m. Heistingso mūšį, sudariusį prielaidas anglų ir prancūzų visuomenių sintezei13. Pabaisko mūšis šioje kategorijoje gali būti trečiasis pavyzdys, nors ir skiriasi nuo minėtųjų tuo, kad lėmė ne užkariaujamų visuomenių sujungimą, o į vieną valstybinę erdvę jau sujungtų visuomenių ateities viziją. Galima sakyti, kad šiuo požiūriu jis atnešė mažiau pokyčių, bet galima ir klausti: ar be šių pokyčių Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė būtų galėjusi išsilaikyti tiek ilgai, kad paliktų savo buvusioje erdvėje kokybiškai kitokią visuomenę? Juk kaip tik šiuo požiūriu Pabaisko mūšio pasekmės juntamos iki šiol: nors Ukraina ir Baltarusija daugiau kaip šimtmetį („ilgąjį“ XIX a.) priklausė Rusijos imperijai, o unitų tradicija buvo nutraukta, baltarusių ir ukrainiečių tautos taip ir nebepajuto tapatybės su giminiška rusų tauta ir XX a. sukūrė savo atskiras valstybes. Viduramžių Lietuvos sukurtos politinės erdvės jau seniai nebėra, bet jos poveikis iki šiol jaučiamas savimonės ir mentaliteto struktūrų pavidalu.
1434 m. Trakų privilegijos nulemtas lūžis labai greitai paveikė ir vidaus karo įvykius. Drauge su naujojo magistro Franko fon Kerskorfo vadovaujamais Livonijos kryžiuočiais 1434 m. rugpjūtį surengtas ketvirtasis Švitrigailos karo žygis į Lietuvą, kaip ir ankstesni, nedavė reikšmingesnių rezultatų. Magistras buvo pasiryžęs pulti plačiu frontu: tuo pačiu metu Livonijos kryžiuočiai įvykdė Upytės ir Žemaitijos antpuolius, bet jie, kaip ir pagrindinis žygis, baigėsi nesėkmingai14. Vis dėlto šiame žygyje Švitrigaila išbandė naują puolimo kryptį – per Linkmenis į Vilkmergę15 (kryptis jam pasirodė perspektyvi – ją pasirinks ir po metų). Tikėtina, kad šiam Švitrigailos žygiui labiausiai sutrukdė jo valdose prasidėję neramumai – jo šalininkai ėmė krypti į Žygimanto pusę16.
Tad dar tebevykstant Švitrigailos žygiui pasireiškė Žygimanto privilegijos poveikis – visoje Lietuvos Rusioje prasidėjo atsimetimo nuo Švitrigailos sąjūdis17. Jį organizuoti ėmėsi Smolensko vyskupas Gerasimas. Dar 1432 m. Švitrigailos pastangomis jis buvo įšventintas visos Rusios stačiatikių metropolitu. Tiesa, netrukus Gerasimas užmezgė ryšius ir su Žygimantu, kuris 1434 m. sausio 12 d. pripažino jį visos Rusios metropolitu. Galimas dalykas, kad Gerasimui ypač nepatiko Švitrigailos siekis savo valdose įgyvendinti katalikų ir stačiatikių bažnytinę uniją18, maža to, ne savo, o vyskupo rankomis. Švitrigailai rūpėjo gerinti savo įvaizdį Vakaruose, gal net įsiteikti savo pavaldiniams rusėnams, kurie unijos būdu įgytų katalikų teises, bet jis nepaisė jų nuotaikų. Žygimantas – priešingai, galvojo tik apie tai, kaip pelnyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių simpatijas.
Turbūt dar iki paskelbiant Trakų privilegiją nuo Švitrigailos atsimetė Tulos ir Berestjės sritis. Ją Vytautas 1427 m. buvo atėmęs iš Riazanės didžiojo kunigaikščio Ivano Fiodorovičiaus, kuris, be to, buvo priverstas pripažinti save jo vasalu19. 1432 m. Tulos sritis dar tebebuvo Švitrigailos valdų sąraše, o 1434 m. Riazanės didžiojo kunigaikščio Ivano Fiodorovičiaus sutartyje su didžiuoju kunigaikščiu Jurijumi Dmitrijevičiumi (kai šis buvo antrą kartą užėmęs Maskvos didžiojo kunigaikščio sostą 1434 m. kovo 31–birželio 5 d.) Tula ir Berestjė vėl įrašyta tarp Riazanės valdų. Be to, sutartyje Ivanas Fiodorovičius Jurijui Dmitrijevičiui įsipareigojo: „O jeigu didysis kunigaikštis Švitrigaila panorės su manimi sudaryti taiką, aš turiu su juo sudaryti taiką su tavimi pasitaręs.“20 Tai rodytų, kad tarp Švitrigailos ir Ivano Fiodorovičiaus būta konflikto, po kurio dar nebuvo sudaryta taika.
Tų pačių 1434 m. vasarą minėtasis Gerasimas apvažiavo Švitrigailos valdas, visų pirma Lucką ir Kijevą, kuriuose netrukus po to kilo maištai prieš Švitrigailą. 1434 m. rugpjūtį Volynės vietininkas Aleksandras Nosis pakartojo savo 1432 m. spalio žingsnį: vėl atsimetė nuo Švitrigailos, tik šį kartą pripažino ne Lenkijos, o Žygimanto valdžią. Tuo pačiu metu Žygimanto šalininkų sąmokslas prieš Švitrigailos valdžią buvo surengtas ir Kijeve, tiesa, jį laiku užgniaužė Švitrigailai ištikimas Jonas Manvydaitis. Savo ruožtu 1434 m. rugsėjo 7 d. Podolės ir Kremeneco vietininkas Teodoras Nesvičiškis prisiekė ištikimybę Lenkijos karaliui ir karūnai21.
1435 m. kovo pabaigoje, paaiškėjus, kad metropolitas Gerasimas slapta palaiko ryšius su Žygimanto šalininkais ir dalyvauja sąmoksle, kurio tikslas – perduoti Žygimantui Smolenską, Švitrigaila jį suėmė ir, sukaustytą grandinėmis, išvežė į Vitebską. Čia liepos 26 d. jis įsakė sudeginti nepaklusnųjį metropolitą ant laužo22. Šis desperatiškas veiksmas, dar labiau pakirtęs Švitrigailos autoritetą rusėnų akyse, buvo atliktas kunigaikščiui jau pasiruošus paskutiniam žygiui į Lietuvą. Švitrigailos valdžiai susvyravus visoje jam pavaldžioje teritorijoje, laikas vis labiau jį spaudė ir reikalavo imtis ryžtingų veiksmų.
Netrukus Švitrigailos kariuomenė susijungė su Livonijos magistro Franko fon Kerskorfo pajėgomis ir išžygiavo Vilkmergės link… Švitrigaila dar nežinojo, kad jo likimas bus sprendžiamas vietoje, kurios vardas atsiras dėl būsimojo mūšio, – Pabaisko laukuose.
1 Codex epistolaris saeculi decimi quinti, collectus opera Dr. Anatolii Lewicki, w Krakovie: Nakładem Akademii Umiejętności, 1894, t. 3: 1392–1501, p. 523–524, nr. 17.
2 Ludwik Kolankowski, Dzieje Wielkiego Księstwa Litewskiego za Jagiellonów, Warszawa: Skł. gł. Kasa im. Mianowskiego, 1930, t. 1: 1377–1499, s. 190–191; Jonas Matusas, Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis, 2-asis leid., Vilnius: Mintis, 1991, p. 91–92; Paulius Šležas, „Šventosios mūšis (1435.IX.1–1935.IX.1)“, Karo archyvas, t. 7, Kaunas, 1936, p. 56; Robert Frost, The Oxford History of Poland-Lithuania, Oxford: OUP Oxford, 2015, volume 1: The Making of the Polish-Lithuanian Union, 1385–1569, p. 174.
3 Codex epistolaris saeculi decimi quinti, collectus opera Augusti Sokołowski, Jozephi Szujski, Crakoviae: sumptibus Academiae Literarum, 1876, t. 1: 1384–1444, p. 77–78, nr. 82.
4 Wiktor Czermak, „Sprawa równouprawnienia schizmatyków i katolików na Litwie (1432–1563)”, Rozprawy Akademii Umiejętności Wydziału Historyczno-Filozoficznego, Kraków: Akademia Umiejętności, 1903, t. 44, s. 355–371 (atskiro atspaudo p. 10–26).
5 Pavyzdžiui, Eugenijus Saviščevas (žr. Eugenijus Saviščevas, Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409–1566 metais, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010, p. 61) painioja Žygimanto ir Jogailos privilegijas, abi klaidingai datuoja 1432 ir 1435 m., o bandydamas interpretuoti nepaiso vidaus karo konteksto.
6 Edvardas Gudavičius, Lietuvos istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999, p. 274.
7 Codex epistolaris saeculi decimi quinti, collectus opera Dr. Anatolii Lewicki, w Krakovie: Nakładem Akademii Umiejętności, 1894, t. 3: 1392–1501, p. 529–531, nr. 22.
8 Oskar Halecki, Dzieje unii Jagiellońskiej, Kraków: Akademia Umiejętności, 1919, t. 1: W wiekach średnich, s. 313.
9 Darius Baronas, S. C. Rowell, The Conversion of Lithuania: From Pagan Barbarians to Late Medieval Christians, Vilnius: The Institute of Lithuanian Literature and Folklore, [2015], p. 324–325.
10 Mečislovas Jučas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: istorijos bruožai, Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai: Lietuvos dailės muziejus, 2010, p. 115–118.
11 Bronius Dundulis, Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV amžiuje, 2-asis papild. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 153; Mečislovas Jučas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: istorijos bruožai, Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai: Lietuvos dailės muziejus, 2010, p. 143.
12 Борис Флоря, «Центральная Европа в Европе средневековья». Iš Центральная Европа как исторический регион, Москва: Институт славяноведения и балканистики РАН: Институт «Открытое общество», 1996, с. 26–48, prieiga per internetą: http://inslav.ru/publication/centralnaya-evropa-kak-istoricheskiy-region-m-1996, (žiūrėta 2019 04 12).
13 The Battle of Hastings: sources and interpretations, edited and introduced by S. Morillo, Woodbridge: The Boydell Press, 1996, p. xvi.
14 Romas Batūra, „Kalavijuočių – Livonijos ordino šimtametės kovos prieš Lietuvą ir Pabaisko (Šventosios) mūšis (1208–1435 m.)“. Iš Pabaisko mūšis ir jo epocha: straipsnių rinkinys, sudarytoja I. Vaškevičiūtė, Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2017, p. 204; Ludwik Kolankowski, Dzieje Wielkiego Księstwa Litewskiego za Jagiellonów, Warszawa: Skł. gł. Kasa im. Mianowskiego, 1930, t. 1: 1377–1499, s. 201.
15 Сергей Полехов, Наследники Витовта: Династическая война в Великом княжестве Литовском в 30-е годы XV века, Москва: Индрик, 2015, c. 376.
16 Михайло Сергійович Грушевський, Історія України-Руси, Виданнє 2-е, розширене, Київ-Львів: Накл. Наукового т-ва ім. Шевченка, 1907, т. 4: XIV–XVI віки – відносини полїтичні, с. 216; Ludwik Kolankowski, Dzieje Wielkiego Księstwa Litewskiego za Jagiellonów, Warszawa: Skł. gł. Kasa im. Mianowskiego, 1930, t. 1: 1377–1499, s. 202.
17 Oskar Halecki, Dzieje unii Jagiellońskiej, Kraków: Akademia Umiejętności, 1919, t. 1: W wiekach średnich, s. 316–317.
18 Tomas Baranauskas, „Gerasim“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, t. 6, p. 592.
19 Духовные и договорные грамоты великих и удельных князей XIV–XVI вв., подготовил к печати Л. В. Черепнин, под ред. С. В. Бахрушина, Москва, Ленинград: Издательство Aкадемии наук СССP, 1950, с. 67–68, № 25; Федір Петрунь, «Східня межа Великого Князівства Литовського в 30-х роках XV сторіччя». Iš Збірник Історично-філологічного відділу УАН: Ювілейний збірник на пошану акад. М. С. Грушевського, Київ: Трест „Киів-Друк“, 1928, № 76, ч. 1, с. 165–166; Роман Анатольевич Беспалов, «Источники о поездке Витовта в область Новосильского и Рязанского княжеств в 1427 году». Iš Верхнее Подонье: Археология. История, вып. 3, Тула: Гос. музей-заповедник «Куликово поле», 2008, с. 256–259.
20 Духовные и договорные грамоты великих и удельных князей XIV–XVI вв., подготовил к печати Л. В. Черепнин, под ред. С. В. Бахрушина, Москва, Ленинград: Издательство Aкадемии наук СССP, 1950, с. 84, № 33.
21 Сергей Полехов, Наследники Витовта: Династическая война в Великом княжестве Литовском в 30-е годы XV века, Москва: Индрик, 2015, c. 377–383; Михайло Сергійович Грушевський, Історія України-Руси, Виданнє 2-е, розширене, Київ-Львів: Накл. Наукового т-ва ім. Шевченка, 1907, т. 4: XIV–XVI віки – відносини полїтичні, с. 216–217.
22 Jonas Matusas, Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis, 2-asis leid., Vilnius: Mintis, 1991, p. 119; Bronius Dundulis, Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV amžiuje, 2-asis papild. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 150.
Tomas Baranauskas
PABAISKO MŪŠIS.
Šaltiniai ir interpretacijos
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019
