1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo–Ribbentropo paktas tarp Sovietų Sąjungos ir Trečiojo reicho ne tik padalijo Rytų Europą, nulemdamas Lenkijos ir Baltijos valstybių okupaciją, bet ir atrišo Hitleriui rankas stoti prieš Didžiąją Britaniją ir Prancūziją. Tačiau ideologinių priešininkų draugystė negalėjo trukti ilgai. 1940 m. gruodžio 18 d. Hitleris pasirašė SSRS puolimo planą, oficialiai pavadintą Direktyva Nr. 21, mažiau oficialiai – „Barbarossa“ – Vokietijos karaliaus ir Šv. Romos imperatoriaus Friedricho I (1122–1190) garbei. Išvertus iš italų kalbos, „Barbarossa“ reiškia raudonbarzdį. Esą taip valdovą Friedrichą, vieną iš trečiojo kryžiaus žygio vadų, dėl skaisčiai rusvos barzdos praminė pavaldiniai italai.
1942 m. birželio 22 d. kilusio karo prieš SSRS pradžia vokiečiams klostėsi labai sėkmingai. Žaibiškai užimtos sovietų okupuotų Baltijos šalių teritorijos, Baltarusija, Vakarų Ukraina. Nepaisant to, kad Hitleris pristabdė Maskvos puolimą, pagrindinį tankų smūgį nukreipdamas Kijevo link, vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje „raudonojo koloso“ sutriuškinimas atrodė neišvengiamas. Ir tik vėliau pasipylusios rimtos nesėkmės prie SSRS sostinės privertė Vermachto vadovybę ir patį A. Hitlerį gerokai susirūpinti. Greitos pergalės vizija išsisklaidė kaip dūmas. Tapo aišku, kad Trečiasis reichas įsivėlė į ilgą sekinantį karą.
Ši knyga, grįsta karo dalyvių prisiminimais bei dokumentine medžiaga, neabejotinai pritrauks skaitytoją gyvu ir originaliu stiliumi, nenukrypstant į šališkus vertinimus, ideologines klišes bei mitus. Kovos veiksmai nužvelgiami ne tik Vermachto armijų grupių lygmeniu, bet ir aprašoma paprastų vokiečių kareivių kasdienybė, svarstoma apie tai, kokios įtakos vienų ar kitų mūšių baigčiai turėjo politinės bei karinės vadovybės sprendimai. Pirmoje knygos dalyje nemažai dėmesio skiriama sovietų ir nacių karo priešistorei, pasakojama apie SSRS ir Veimaro respublikos karinį bendradarbiavimą, taip pat apie 1937–1938 m. Stalino represijas prieš raudonąją karininkiją.
Nors kadaise SS oberšturmbanfiurerio laipsnį turėjęs Paulas Karlas Schmidtas dirbo Trečiojo reicho užsienio reikalų ministerijoje ir iš esmės užsiėmė propaganda, pokariu jo knygos sulaukė didžiulio populiarumo ne tik Vakarų Vokietijoje, bet ir kitose šalyse kaip gana tikroviškai atspindinčios vieną baisiausių XX amžiaus tragedijų.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką:
Dvi paras jie pratūnojo pušyne šalia tankų ir kitos technikos. Čia atvyko tamsoje, su pridengtais priekiniais žibintais, naktį iš birželio 19-osios į 20-ąją. Dieną ten viešpatavo kapų tyla – buvo uždrausta triukšmauti. Liuko trinktelėjimas ar durelių girgžtelėjimas kaipmat sukeldavo vado įtūžį. Tik pradėjus temti jiems būdavo leidžiama išeiti į laukymę ir nusiprausti upelyje. Vienam būriui vienu metu.
Būrio vadas leitenantas Weidneris stovėjo prie kuopos vado palapinės, kai pro šalį greitu žingsniu pražygiavo 2-asis būrys, vadovaujamas puskarininkio Sargės.
– Argi ne puiki vieta šventinei iškylai, oberfeldfebeli, – tyliai nusijuokęs tarė Weidneris.
Oberfeldfebelis Sargė stabtelėjo ir susiraukęs atšovė:
– Man nepatinka šventės, pone leitenante. – O po to pridūrė kiek švelnesniu balsu: – Ką visa tai reiškia, pone leitenante? Ar pulsime ivanus? O gal tik laukiame, kol Stalinas leis mums žygiuoti per Rusiją, kad po to iš Persijos smogtume tomiams iš užnugario ir kaip reikiant papurtytume jų gražuolę imperiją?
Šis klausimas Weidnerio nenustebino. Jis, kaip ir Sargė, buvo prisiklausęs pačių įvairiausių gandų ir spėlionių nuo tada, kai jų mokomasis tankų batalionas buvo pervadintas į 39-ojo tankų pulko, priklausiusio 17-ajai tankų divizijai, 3-iąjį batalioną ir iš pradžių perkeltas į Vidurio Lenkiją, o po to permestas į Pratulino mišką. Čia jie buvo vos už penkių kilometrų nuo Bugo, paribio upės, kurios kitame krante stūksojo galinga Bresto tvirtovė, po 1939 m. rudenį įvykusio Lenkijos padalijimo atitekusi rusams.
Miške išsidėstęs pulkas buvo pilnos kovinės parengties. Prie kiekvieno tanko bokštelio diržais pritvirtinta po dešimt kanistrų su degalais, o jų gale prikabintos priekabos, kurių kiekvienoje po tris statines su benzinu. Visa tai rodė, kad dalinys buvo pasiruošęs ilgam žygiui, o ne veržliam mūšiui. „Niekas nesikauna prisikabinęs prie bokštelio benzino kanistrus“, – kalbėjo patyrę tankistai.
Tai buvo vienas iš argumentų ginčuose su užsispyrėliais, be paliovos tvirtinusiais apie neišvengiamą karą su Rusija. „Rusija? Koks absurdas! Juk mes ir taip atsiplėšėme nemenką kąsnį! Kam mums dar vienas karas? Ivanas mums nieko bloga nepadarė. Jis – mūsų sąjungininkas, siunčia mums grūdus, be to, anglus taip pat laiko priešu.“ Taip kalbėjo dauguma žmonių, ir jie manė, kad armija telkiama ne karui su rusais ir netgi ne žygiui į Persiją. Greičiausiai visi šie pasirengimai – tai didelio masto nukreipiamieji veiksmai.
Nukreipiamieji veiksmai? Tačiau kam jie skirti? Savaime aišku, kad jais siekiama apdumti akis anglams! Visos šios pajėgos telkiamos Rytuose tam, kad būtų nuslėptas planuojamas įsiveržimas į Britų salas kitoje Europos pusėje. Šis argumentas buvo perduodamas iš lūpų į lūpas pašnabždomis ir supratingai linksint galvomis. Tačiau tie, kas skleidė šį gandą ir kas juo tikėjo, nieko nežinojo apie įrašą, padarytą vasario 18 d. Vokietijos karinio jūrų laivyno vyriausiojo vado dienoraštyje:
„Pajėgų telkimas prie Rusijos sienų turi atrodyti kaip maskuojamoji, dar negirdėto slaptumo karybos istorijoje operacija, tariamai skirta nukreipti dėmesį nuo galutinio pasiruošimo pulti Didžiąją Britaniją.“
Seni ir patyrę karo vilkai – tie, kurie turi jautrią uoslę ir visada viską pastebi, kurie yra ne tik dalinio siela, bet ir jo akys bei ausys – pasakojo kitokią, savaip jautrią, žadą atimančią ir paprastumu užburiančią istoriją. „Stalinas, – jie kantriai aiškindavo skalaudami upelyje katiliukus, lošdami skatą ar blizgindami batus, – Stalinas išnuomojo Ukrainą Hitleriui, ir mes tiesiog žygiuojame jos užimti.“ Per karą žmonės įtiki įvairiais pramanais. Puskarininkis Sargė irgi nuoširdžiai jais tikėjo. Jis tikėjo nepuolimo sutartimi, kurią Hitleris sudarė su Stalinu 1939 m. rugpjūtį, kaip kad ja tikėjo dauguma Vokietijos piliečių, laikiusių šią sutartį didžiausiu Hitlerio diplomatiniu laimėjimu.
Leitenantas Weidneris priėjo arčiau prie Sargės ir paklausė:
– Ar tikite pasakomis, oberfeldfebeli?
Sargė atrodė kiek sutrikęs. Leitenantas žvilgtelėjo į laikrodį. „Pakentėkite dar valandą“, – tarė jis mįslingai ir pasuko prie palapinės.
Tuo metu, kol oberfeldfebelis Sargė ir leitenantas Weidneris kalbėjosi Pratulino miške, Vilhelmštrasėje Berlyne, buvusioje reichsprezidento rezidencijoje, vyko kur kas konkretesnis pokalbis. Ribbentropas savo artimiausiems bendražygiams atskleidė didžią paslaptį: rytojaus ankstyvą rytą Vermachto pajėgos kirs Rusijos sieną.
Ką gi, pagaliau įvyks tai, ką daugelis nujautė įvyksiant. Dabar tiesa išaiškėjo. Jie visi vylėsi, kad viskas taip ir liks popieriuje apmestais planais, tačiau dabar burtų kauliukas buvo mestas. Politikavimo ir diplomatijos laikai praėjo, atėjo metas prabilti ginklams. Tuo metu pasiuntiniai, įgaliotieji atstovai ir ministerijų vadovai ieškojo atsakymo į vienus ir tuos pačius klausimus: „Ar užsienio reikalų ministras von Ribbentropas toliau eis pareigas? Ar liks šiame poste? Ar jis neturėtų, paklusdamas galiojančioms taisyklėms, atsistatydinti?“
Prieš metus ir devynis mėnesius, sugrįžęs iš Maskvos su Vokietijos ir Sovietų Sąjungos draugystės sutartimi, jis savo bendražygiams paaiškino: „Sutartis su Stalinu leis mums pridengti užnugarį. Vokietijai daugiau neteks kariauti dviem frontais, kaip kad buvo įvykę anksčiau ir tapę katastrofos priežastimi. Laikau šį aljansą visų mano užsienio politikos pergalių apvainikavimu.“
Ir štai rytoj prasideda karas, o pergalių vainikas mėtosi apdulkėjęs.
Ribbentropas jautė aplink jį iškilusią nematomą tylos sieną. Priėjo prie lango ir apžvelgė parką, kuriame kadaise mėgo vaikštinėti garsusis kancleris kunigaikštis Bismarckas – žmogus, kuris taip pat manė, kad Vokietijos ir Rusijos sąjunga yra jo užsienio politikos apvainikavimas. Galbūt Ribbentropas prisiminė savo didį pirmtaką? Jis staiga apsisuko ir garsiai bei pabrėžtinai ištarė:
– Fiureris turi žinių, kad Stalinas telkia pajėgas, susidarius palankioms sąlygoms ketindamas suduoti mums skaudų smūgį. Ir fiureris iki šiol nė karto nesuklydo. Jis užtikrino mane, kad Vermachtas įveiks Sovietų Sąjungą per aštuonias savaites. Tokiu būdu mūsų užnugaris bus apsaugotas ir mums daugiau nereikės pasikliauti vien Stalino geranoriškumu.
Aštuonios savaitės. O jei tai užtruks ilgiau? Ne, laiko tikrai pakaks. Fiureris dar nė karto nesuklydo, o aštuonias savaites Vokietija tikrai pajėgs kautis dviem frontais.
Štai tokie reikalai. Dabar reikėjo informuoti dalinius. Tankiame Pratulino šile karšta birželio diena ėjo į pabaigą, ore tvyrojo malonus sakų kvapas, sumišęs su gana aitriu benzino tvaiku. 21.10 val. iš kuopos štabo palapinės pusbalsiu buvo paskelbtas įsakymas, skirtas tankui Nr. 924: „Kuopos rikiuotė – 22.00 val. Mokomojo tankų pulko 4-osios kuopos rikiuotės vieta – didžioji proskyna.“ Radistas Westphalis perdavė įsakymą tanko Nr. 925 įgulai, o ši jį skleidė toliau likusiems tankams.
Kai kuopa išsirikiavo, vakaro migla jau buvo sutirštėjusi. Vyresnysis leitenantas von Abendrothas raportavo kapitonui, kad kuopa išrikiuota. Jos vado žvilgsnis nuslydo išsirikiavusių kareivių eilėmis. Tamsoje jie buvo neatpažįstami. Tamsi pilkšva žmonių siena su blyškiomis dėmėmis vietoj veidų – tankistų kuopa... beveidė masė.
– Ketvirtoji kuopa! – sušuko kapitonas Streitas. – Perskaitysiu jums fiurerio įsakymą.
Miške netoli Bresto įsiviešpatavo mirtina tyla. Kapitonas įjungė žibintuvėlį, kuris kabojo ant jo lauko uniformos kitelio antrosios sagos. Nuo popieriaus lapo, kurį jis laikė rankose, atsispindėjo ryški balta šviesa. Kuopos vadas kiek prikimusiu nuo susijaudinimo balsu pradėjo skaityti tekstą:
– Rytų fronto kareiviai!
„Rytų fronto“? Jis pasakė „Rytų fronto“? Kaip tik tada šie žodžiai nuskambėjo pirmą kartą. Vadinasi, gandai apie karą ne iš piršto laužti?
Kapitonas tęsė:
„Mano kareiviai, prislėgtas sunkios rūpesčių naštos, priverstas ilgus mėnesius saugoti paslaptį, pagaliau galiu jums atskleisti tiesą...“
Vyrai godžiai gaudė kiekvieną vado žodį, nekantraudami kuo greičiau išgirsti, kas visus tuos mėnesius taip slėgė jų mylimą fiurerį.
„Prie mūsų pasienio išsirikiavo apie šimtas šešiasdešimt rusų divizijų. Jau daug savaičių šis pasienis yra nuolat pažeidinėjamas – ir ne tik Vokietijos, bet ir kiti pasieniai, esantys toli šiaurėje, taip pat Rumunijos pasienis.“
Kariai sužinojo apie rusų žvalgus, įsiskverbusius į Reicho teritoriją ir išvarytus iš jos tik jėga po ilgai trukusių susišaudymų. 4-osios kuopos vado lūpomis Hitleris skelbė:
„Rytų fronto kareiviai, kaip tik dabar telkiamos tokios didžiulės pajėgos, kokių dar nebuvo per visą pasaulio istoriją. Petys petin su suomių divizijomis stovi mūsų draugai, Narviko didvyriai, ir laukia susirėmimo su priešu prie Arkties vandenyno...
Jūs stovite Rytų fronte. Rumunijoje, ant Pruto krantų, palei Dunojų iki pat Juodosios jūros pakrantės jėgas suvienijo Vokietijos pajėgos ir Rumunijos kareiviai, kuriuos sutelkė kovai valstybės vadovas Antonescu. Ir kai šis pats didžiausias frontas per visą pasaulio istoriją pakils į kovą, jis ne tik sukurs reikiamas sąlygas pergalingai šio didžio karo pabaigai, ne tik apgins šalis, kurioms šiuo metu kilusi grėsmė, bet ir išgelbės visos Europos civilizaciją bei kultūrą.
Vokiečių kareiviai! Labai greitai jūs stosite į kovą, į sunkią ir lemiamą kovą. Europos likimas, Vokiečių reicho likimas, mūsų tautos egzistavimas dabar yra jūsų rankose.“
Kapitonas trumpam nutilo. Jo žibintuvėlio spindulys nuslydo į šalį nuo popieriaus lapo, kurį jis laikė rankoje. Tada jis tarė negarsiai, taip, tarsi tai būtų jo paties žodžiai, o ne tos dienos įsakymo pabaiga: „Tepadeda mums visiems Visagalis Dievas šioje kovoje.“
Kai nuskambėjo komanda „laisvai!“, rikiuotė suūžė tarsi bičių spiečius. Vadinasi, jiems vis dėlto teks kautis su rusais! Jau šįryt! Tai bent naujiena! Kareiviai nuskubėjo prie kovos mašinų.
Praeidamas pro Sargę, puskarininkis Fritzas Ebertas paskelbė:
„Kiekvienai kovos mašinai po papildomą davinį.“
